Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-05-04 · Civilinė byla Nr. 2-733/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-04
Bylos Nr.
2-733/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Artūras Driukas, Donatas Šernas
Kreditorius
uždarosios akcinės bendrovės „Jurgio baldai“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Grifų baldai“
Atsakovas
A. J., kreditorius UAB, „Jurgio baldai“
Kategorijos
  • 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-733/2010Procesinio sprendimo kategorija: 126.8.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Jurgio baldai“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus skundas, civilinėje byloje Nr. B2-124-267/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Grifų baldai“ ieškinį atsakovui A. J. individualiai įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2009 m. sausio 14 d. nutartimi (t. 1,b. l. 19-20) iškėlė atsakovui A. J. IĮ bankroto bylą.

Šalies argumentai

Atsakovo kreditorius UAB „Jurgio baldai“ 2010 m. sausio 27 d. pateikė skundą, prašydamas pripažinti negaliojančiu bankrutavusios A. J. IĮ 2010 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo nutarimo 1.1 punktą (t. 6, b. l. 52-54). Nurodė, kad kreditorių susirinkimas nutarimo 1.1 punktu nutarė parduoti įmonės turtą (monitorių LG 1730S, monitorių BENQ LCD 17, PP talpą, kompiuterį Acme Book AB-Z35F) laisvai, skelbiant apie tai spaudoje; pradinę pardavimo kainą nustatyti 80 % likutinės balansinės vertės, nepardavus pardavimo kainą mažinti 20 % kas mėnesį. Nutarimo dalį reikia pripažinti negaliojančiu dėl šių priežasčių. Pirma, kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas tik dėl dalies atsakovo turto pardavimo, nors darbotvarkėje buvo numatytas klausimas dėl viso turto pardavimo. Kreditorius VSDFV Raseinių skyrius pagal iš anksto sudarytą darbotvarkę balsavo raštu „už“ viso turto pardavimą, tad jo balsai negalėjo būti įtraukti, balsuojant dėl dalies turto pardavimo. Antra, jeigu bus parduota dalis turto, pareiškėjui neaišku, kaip bus parduodamas likęs įmonės turtas, dėl kurio kreditorių susirinkimas nepasisakė. Trečia, nutarimas parduoti įmonės turtą laisvai pagal skelbimus spaudoje sudaro galimybes piktnaudžiauti. Įmonės turtas turi būti parduodamas tam pirkėjui, kuris pasiūlo didžiausią kainą varžytinių ar viešo aukciono būdu. Ketvirta, siekis parduoti turtą mažesne nei reali kaina, t. y. skaičiuojant kainą nuo turto balansinės, o ne nepriklausomo turto vertintojo nustatytos turto rinkos vertės, pažeis kreditorių teises, jeigu gavus nepagrįstai mažą kainą jų reikalavimai liks nepatenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. vasario 19 d. nutartimi (t. 6, b. l. 88-89) kreditoriaus UAB „Jurgio baldai“ skundą atmetė, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad nustatyta parduodamo turto dalies kaina yra mažesnė nei reali jo vertė. Pirmosios instancijos teismo nuomone, pareiškėjas skundą padavė sąmoningai veikdamas prieš greitą bankroto proceso baigtį, nes analogišką nutarimą dėl bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kreditorių susirinkimas priėmė 2009 m. lapkričio 3 d. ir tuomet kreditorius UAB „Jurgio baldai“ minėto nutarimo neskundė (t. 5, b. l. 88-96).

Šalies argumentai

Kreditorius UAB „Jurgio baldai“ atskiruoju skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – jo skundą patenkinti (t. 6, b. l. 96-99). Atskirąjį skundą grindžia tais pačiais motyvais, kurie nurodyti skunde. Papildomai nurodo, kad jeigu bankrutuojančios įmonės turto pardavimo klausimas buvo išspręstas 2009 m. lapkričio 3 d. kreditorių susirinkime, nebuvo jokio reikalo šaukti pakartotinį kreditorių susirinkimą spręsti sykį jau išspręstus klausimus, susijusius su turto pardavimu. Parduodamas turtas yra administratoriaus žinioje, todėl kreditorius negali atlikti to turto vertinimo ir pateikti įrodymų apie jo tikrąją vertę.

Atsiliepimas

Atsakovas bankrutavusi A. J. IĮ atsiliepimu į atskirąjį skundą (t. 6, b. l. 116-119) su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad dviejose varžytinėse neparduoto nekilnojamojo turto ar kito turto pardavimo tvarką ir kainą nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 23 str 5 d. ir 33 str. 1 d. 3 p.). Už ginčijamą nutarimo punktą balsavo 57,90 % kreditorių. Kreditoriai nutarė parduoti kompiuterinę techniką už likutinę jo vertę, kuri nustatyta prieš metus, kai įmonei buvo keliama bankroto byla, todėl, kad toks specifinis turtas greitai nuvertėja (atsiranda modernesnės kompiuterinės technikos), sparčiai dėvisi. Apeliantas, prieštaraudamas kreditorių nustatytai turto pardavimo kainai, galėjo kreiptis į bankroto administratorių ir prašyti inicijuoti turto vertinimą arba šį kausimą iškelti kreditorių susirinkime, bet to nepadarė, taigi negali remtis tuo, jog teismas iš jo reikalauja įrodyti aplinkybes, kurių įrodyti jis objektyviai negali. Kreditorių susirinkimo darbotvarkėje nurodyta, kad bus sprendžiamas įmonės turto pardavimo klausimas, tačiau nenurodyta viso ar dalies. Dėl likusio neparduoto įmonės turto pardavimo būdo ir kainos kreditoriai nuspręs vėliau, kai jis bus perimtas, ta pačia tvarka kaip ir iki šiol, t. y. kreditorių susirinkime. Apeliantas tyčia nedalyvavo 2010 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkime, o paskui teikia nepagrįstus skundus, tokiu būdu vilkindamas bankroto procesą.

Bankrutavusios A. J. IĮ bendrasavininkė R. J. atsiliepimu į atskirąjį skundą (t. 6, b. l. 121-123) skundo nepripažįsta ir prašo Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Pasak bankrutavusios įmonės bendrasavininkės, kreditorių susirinkimas įgyvendino ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte numatytą kreditorių susirinkimo teisę tvirtinti įmonės turto pardavimo kainą. Apeliantas, kuris 2010 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkime nedalyvavo, nors jam buvo tinkamai pranešta apie susirinkimo laiką ir vietą, nepateikė įrodymų, jog nustatyta įmonės turto dalies pardavimo kaina pernelyg maža, t. y. kad reali jo rinkos kaina yra didesnė. Pažymi, kad UAB „Jurgio baldai“ vienintelė akcininkė yra S. J. , A. J. IĮ bendrasavininkio A. J. motina. A. J. IĮ bendrasavininkiai yra sutuoktiniai R. J. ir A. J. , tarp kurių kilęs ginčas dėl santuokos nutraukimo ir turto, įskaitant bankrutavusios įmonės, padalinimo. UAB „Jurgio baldai“ A. J. IĮ bankroto procese yra ir kreditorius, ir debitorius, nes apeliantas yra skolingas atsakovui 92 000 Lt, todėl jis suinteresuotas vilkinti bankroto procesą. Už piktnaudžiavimą teisėmis R. J. prašo skirti apeliantui 20 000 Lt baudą (CPK 95 str.).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas, prašymas dėl baudos skyrimo apeliantui atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies, analizuodamas atskirajame skunde (jeigu pateiktas, atsiliepime į skundą) nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nagrinėjamą klausimą reglamentuojančias materialinės teisės normas ir su įrodinėjimu susijusias proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Ją pakeisti ar panaikinti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Bankrutavusios A. J. IĮ kreditorių susirinkimo 2010 m. sausio 5 d. darbotvarkėje buvo numatyti du klausimai; vienas iš jų - dėl įmonės turto pardavimo (t. 6, b. l. 21). Minėtame kreditorių susirinkime asmeniškai ar per atstovą dalyvavo du kreditoriai (t. 6, b. l. 23-24), kreditorius VSDFV Raseinių skyrius dalyvavo netiesiogiai, t. y. balsavo raštu (t. 6, b. l. 25). Apelianto įsitikinimu, ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo 1.1 punktas yra neteisėtas, nes kreditorius VSDFV Raseinių skyrius balsavo dėl viso įmonės turto pardavimo būdo, o kiti susirinkime tiesiogiai dalyvavę kreditoriai (jų atstovai) - dėl dalies įmonės turto pardavimo būdo. Teisėjų kolegija pastebi, jog tai, kad kreditorius VSDFV Raseinių skyrius balsavo dėl viso įmonės turto pardavimo, apeliantas paneigė atskirajame skunde, nurodydamas, jog dalį įmonės turto kreditorių susirinkimas nusprendė parduoti dar 2009 m. lapkričio 3 d. Pozicija, kad visas įmonės turtas, dėl kurio pardavimo raštu balsavo kreditorius VSDFV Raseinių skyrius, sudaro visą likusią neparduotą įmonės turto dalį, nekeičia ginčo esmės, nes visuma susideda iš atskirų dalių. Taigi kreditoriaus VSDFV Raseinių skyriaus balsavimas raštu dėl visos likusios neparduotos įmonės turto dalies pardavimo nėra nesuderinamas su asmeniškai ar per atstovą tiesiogiai susirinkime balsavusių kreditorių balsavimu dėl dalies likusios neparduotos įmonės turto dalies pardavimo. Be to, netgi ir eliminavus iš balsavimo dėl įmonės turto pardavimo kreditoriaus VSDFV Raseinių skyriaus 3,11 % balsų, 54,79 % (57,90 % - 3,11 %) likusių kreditorių balsų, kurie sudaro daugumą, t. y. daugiau kaip pusę, pakanka priimti ginčijamą nutarimo punktą (Įmonių bankroto įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).

Ta aplinkybė, kad apeliantui neaišku, kaip bus realizuota likusi bankrutavusios įmonės turto dalis, dėl kurios kreditorių susirinkimas nepasisakė, nesudaro pagrindo ginčijamą nutarimo punktą pripažinti negaliojančiu ir panaikinti. Kilusius neaiškumus apeliantas gali pašalinti kreipdamasis su paklausimu į bankroto administratorių ar susipažindamas su Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad bankrutavusios įmonės, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir neturi turto arba jo nepakanka apmokėti teismo ir administravimo išlaidas, savininko (savininkų) turimas turtas, išskyrus gyvūnus, greitai gendančius produktus, galintį greitai prarasti prekinę vertę turtą, nekilnojamąjį ir įkeistą turtą, yra parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kitaip tariant, kreditorių susirinkimas gali pasirinkti vieną iš daugelio turto pardavimo būdų, o pasinaudojimas šia teise negali būti laikoma kitų kreditorių, sudarančių mažumą, teisių ar teisėtų interesų pažeidimu.

Pareiškėjas mano, kad įmonės turtas turi būti parduotas tam pirkėjui, kuris varžytinių arba viešo aukciono metu pasiūlys didžiausią turto kainą. Teisėjų kolegija neįžvelgia prieštaravimo tarp kreditorių susirinkimo pasirinkto turto pardavimo būdo (skelbiant spaudoje) ir siekio parduoti turtą už kaip įmanoma didesnę kainą. Jeigu yra daugiau nei vienas asmuo, kuris pageidauja įsigyti tą patį turtą, dėl atsiradusios konkurencijos tiek varžytinių ar viešo aukciono metu, tiek skelbiant apie turto pardavimą spaudoje galima gauti didesnę kainą už nurodytąją iš pradžių. Antraip, jei susidomėjusių parduodamu turtu neatsiras, teks pakartotinai skelbti varžytines, viešą aukcioną, skelbimą spaudoje ir nuleisti pradinę turto pardavimo kainą.

Apeliantas ginčija prašomą pripažinti negaliojančiu kreditorių susitarimo 1.1 punktą dar ir dėl to, kad pradinė parduodamo turto kaina skaičiuojama nuo turto vertės, nurodytos balanse, o ne rinkos vertės. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad kompiuterinė technika linkusi sparčiai dėvėtis, o net ir nenaudojama greitai sensta, nes nebeatitinka pažangių technologijos standartų. Kad reali parduodamo turto kaina iš esmės skiriasi nuo nurodytos jo vertės balanse, turi įrodyti taip tvirtinantis asmuo (CPK 178 str.) – apeliantas. Ta aplinkybė, kad parduodamas turtas yra administratoriaus žinioje, neužkerta kelio apeliantui įgyvendinti įrodinėjimo pareigą, pvz., jis galėjo prašyti teismo skirti turto vertinimo ekspertizę (CPK 177 str. 1-2 d., 212 str.), tačiau šia procesine teise nepasinaudojo ir savo teiginių leistinais įrodymais nepagrindė. Tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad ginčijamu nutarimu nuspręsta bankrutavusios įmonės turtą parduoti pusvelčiui.

Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto nurodyti motyvai neatitinka ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo dalies negaliojimo pagrindų arba apeliantas jų neįrodė, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Teismas turi teisę skirti iki 20 000 Lt baudą asmeniui, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą (CPK 95 str.). Įrodymu, kad apeliantas veikia prieš greitą bankroto proceso baigtį, pirmosios instancijos teismas laikė tai, jog apeliantas 2009 m. lapkričio 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl dalies įmonės turto pardavimo neskundė, o priimtą 2010 m. sausio 5 d. kreditorių susirinkimo metu, atvirkščiai, apskundė. Teisėjų kolegija šalina šiuos teisinius argumentus iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies ir akcentuoja, kad teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (LR Konstitucijos 30 str. 1 d.). Šis konstitucinis principas detalizuotas CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kadangi asmens pasinaudojimas teismine gynyba negali būti pripažįstamas sąmoningu veikimu prieš greitą civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimą, skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 95 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

R. J. prašymo skirti kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei „Jurgio baldai“ baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkinti.

Teisėjai Artūras DriukasDanutė GasiūnienėDonatas Šernas