- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-10
- Bylos Nr.
- 2A-110-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01973-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- AB „Swedbank“
- Trečiasis asmuo
- A. R., J. R.
- Kategorijos
- 34.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos atstovių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-20682-821/2013 pagal ieškovo AB „Swedbank“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – A. R. ir J. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Swedbank“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos 20 771,07 Lt skolos, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 3 d. su T. B. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.08-100845-GV, kuria kredito gavėjui suteikė 19 500 Lt dydžio kreditą būsto remontui. Kreditas suteiktas už 10.90 proc. metinių palūkanų; galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2013 m. rugpjūčio 17 d. Ieškovui tapo žinoma, kad 2009 m. rugpjūčio 15 d. kredito gavėjas T. B. mirė. Kadangi kredito gavėjo įsipareigojimai liko neįvykdyti, 2009 m. spalio 27 d. ieškovas kreipėsi į kredito gavėjo gyvenamosios vietos notarų biurą su prašymu pranešti apie kredito gavėjo palikimą priėmusius asmenis bei pareiškė kreditorinius reikalavimus T. B. paveldėjimo byloje. Kredito gavėjo palikimas nebuvo priimtas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 5.2 straipsnio 3 dalimi, ieškovas 2010 m. liepos 29 d. raštu Nr. SR-34159 informavo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją apie T. B. sąskaitų likučius bei 17 900,07 Lt dydžio skolą pagal kredito sutartį. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. kovo 14 d. raštu Nr.(14.10)-46-360 informavo ieškovą, kad ketina kreiptis į notarų biurą dėl T. B. paveldėjimo priėmimo bei paprašė detalizuoti ieškovo 2010 m. liepos 29 d. rašte Nr. SR-34159 nurodytą skolą pagal kredito sutartį. Ieškovas 2011 m. kovo 30 d. raštu SR-17062 Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pranešė, kad T. B. skola pagal kredito sutartį 2011 m. kovo 30 d. buvo 19 107,87 Lt, iš jų 16 339,06 Lt negrąžinto kredito bei 2 768,81 Lt nesumokėtų palūkanų. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. birželio 13 d. raštu (14.10)-16-23420 pranešė ieškovui, kad kreipėsi į notarą dėl T. B. paveldėjimo priėmimo, tačiau nurodė, kad vadovaudamasi CK 5.63 straipsniu, nespręs skolos pagal kredito sutartį sumokėjimo klausimo, kol nebus pateiktas teismo sprendimas pratęsti terminą kreditiniams reikalavimams pareikšti. 2011 m. liepos 8 d. raštu (14.10)-16-26586 Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pranešė, kad CK 5.62 straipsnio pagrindu paveldėjo T. B. lėšas, esančias jo vardu atidarytose banko sąskaitose, bei nurodė ieškovui šias lėšas pervesti į jos sąskaitą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui AB „Swedbank“ iš atsakovės Lietuvos Respublikos 20 771,07 Lt palikėjo T. B. skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 20 771,07 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 623 Lt žyminio mokesčio, neviršijant valstybei perėjusio paveldėto T. B. turto tikrosios vertės.
Pasirėmęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011, teismas nurodė, kad palikėjo kreditoriaus teisė reikalauti, kad įpėdinis (valstybė) spręstų dėl jo reikalavimų palikėjui patenkinimo, susieta ne su terminu, o su pretenzijų pateikimo momentu. Jei palikėjo kreditoriaus pretenzijos pateiktos iki įpėdiniams (šiuo atveju - LR valstybė) priimant palikimą, kreditoriui pripažinta teisė reikalauti, kad įpėdinis (LR valstybė) spręstų jo reikalavimų dėl įpėdinio skolų patenkinimo klausimą.
Teismas nustatė, kad ieškovas 2009 m. spalio 27 d. raštu, 2010 m. liepos 29 d. ir 2011 m. kovo 30 d. raštais, t. y. dar iki palikimo perėjimo valstybei (2011 m. birželio 28 d.), informavo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją apie T. B. skolą pagal kredito sutartį, nurodydamas skolos dydį ir jos susidarymo pobūdį. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad ieškovas laiku ir tinkamai pareiškė pretenzijas jo skolininko T. B. palikimą priėmusiam įpėdiniui – valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities VMI. Taigi apie palikėjo skolas atsakovas buvo informuotas, todėl ieškovas nelaikytinas praradusiu teisę į skolos pagal kredito sutartį apmokėjimą, o byloje nėra kliūčių ieškovo reikalavimų dėl mirusio palikėjo prievolių, pareikštų palikėjo įpėdiniui - valstybei, patenkinimo klausimui spręsti.
Teismas sprendė, kad pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalies nuostatas valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės. Palikėjo T. B. prievolių ieškovui, numatytų 2008 m. rugsėjo 3 d. vartojimo kredito sutartyje Nr.08-100845-GV (CK 6.870 str.), buvimas ir apimtis, anot teismo, nekelia abejonių. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp ieškovo AB „Swedbank“ ir palikėjo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią jam buvo suteiktas 19 500,00 Lt vartojimo kreditas būsto remontui. Nors palikėjas įsipareigojo nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas sutartyje numatytas prievoles, tačiau sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė. Palikėjo skola bankui pagal minėta vartojimo kredito sutartį – 20 771,07 Lt (16 339,06 negrąžinto kredito, 4 432,01 Lt nesumokėtų palūkanų (metinė palūkanų normas 10,90 proc.). Atsakovas prašomų priteisti sumų neginčijo.
Teismas nustatė, kad valstybės paveldėtą turtą sudaro žemės sklypai ir dalis gyvenamojo namo su pagalbiniais statiniais, o dalį – piniginės lėšos. Nors palikimo perėjimo valstybei liudijime nurodyta šio turto vertė viršija T. B. neįvykdytas prievoles ieškovui, atsakovo atstovai nurodė, jog dalis turto (gyvenamojo namo ir statinių dalis) parduota už 33 800 Lt, o tretiesiems asmenims A. R. ir J. R. priteistas atitinkamai 2 000 Lt ir 7 647,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas, tačiau palikimo perėjimo valstybei liudijime esančios žymos apie draudimus perleisti nuosavybę, anot teismo, leidžia spręsti apie tai, kad T. B. galėjo turėti ir kitų kreditorių. Todėl, atsižvelgdamas į CK 5.62 straipsnio 3 dalies nuostatas, į teismas į sprendimą įrašė, kad šioje sprendimo pastraipoje nurodytos pinigų sumos ieškovui iš atsakovo priteisiamos, neviršijant valstybei perėjusio paveldėto T. B. turto tikrosios vertės.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovas savo kreditorinius reikalavimus pareiškė 2010 m. liepos 29 d. raštu Nr. SR-34159 informuodamas Vilniaus apskrities VMI apie T. B. 17 900,07 Lt skolą pagal kredito sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad palikimo atsiradimo momentu laikoma T. B. mirties data yra 2009 m. rugpjūčio 15 d., ieškovas akivaizdžiai praleido trijų mėnesių terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad 2009 m. spalio 27 d. pranešimu būtų kreipęsis į notarą, t. y. nepridėjo pašto kvito, nepateikė dokumento su notaro gavimo pažyma. Ieškovas nebuvo rūpestingas ir terminą kreditoriniams reikalavimams pareikšti praleido dėl savo neveikimo. Be to, ieškovas tinkamai nepagrindė prašomo priteisti įsiskolinimo dydžio, o teismas negalėjo tinkamai įvertinti ir neįvertino ieškovo prašytų priteisti palūkanų dydžio paskaičiavimo atitikimo teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių senaties terminas yra praleistas ir jis nėra atnaujintas; be to, byloje nėra nurodyta jokių svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima šį terminą atnaujinti. Priimdamas skundžiamą sprendimą ir vadovaudamasis LAT 2011 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011, teismas nukrypo nuo LAT suformuotos praktikos, kadangi šios ir nurodytos LAT bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Be to, Lietuvos valstybės paveldėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo parduotas ne Žemės įstatymo ir LR Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių nustatyta tvarka, t. y. nekilnojamąjį daiktą pardavė subjektas – Valstybinė mokesčių inspekcija, neturėjęs teisės atlikti tokius veiksmus, netinkamai apskaičiavęs pardavimo kainą. Taigi, teismas neįvertino, kad skundžiamas sprendimas ir jo vykdymas gali turėti įtakos šio žemės sklypo pirkėjos D. B. teisėms ir pareigoms, t. y. išsprendęs klausimą jai nedalyvaujant, teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą. Teismas taip pat nenagrinėjo skolos paskaičiavimo teisingumo, nors 2012 m. lapkričio 8 d. apeliaciniame skunde atsakovės atstovė buvo išsakiusi argumentus šiuo klausimu. Be to, iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aiški atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais tvarka, t. y. koks turtas turėtų būti realizuojamas pirmiausia ir pan. Už D. B. parduotą turtą gautų pinigų VMI visiškai užtenka įsiskolinimui padengti; turtas buvo parduotas dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo, todėl šis klausimas privalėjo būti sprendžiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas AB „Swedbank“ ginčija apeliacinių skundų pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantė palikimą priėmė daugiau kaip po 18 mėn. nuo skolininko mirties, todėl per 3 mėnesius nuo skolininko mirties bankui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad palikimą priims apeliantė. Pirmosios instancijos teisme tarp šalių nekilo ginčo dėl pranešimo įteikimo notarei, todėl bankas neteikė papildomų tai pagrindžiančių įrodymų. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pagrįstai vadovavosi LAT 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011, pateiktu išaiškinimu, kuris yra galiojantis ir nebuvo pakeistas vėlesne kasacinio teismo praktika. Skolos dydis yra įrodytas. Apeliantės atstovai nė viename atsiliepime neginčijo prašomos priteisti sumos dydžio, todėl bankas neteikė papildomo skolos skaičiavimo detalizavimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl skolos dydžio (CPK 142 str. 3 d.). Kredito sutartyje sulygtas palūkanų dydis taip pat yra pagrįstas ir sąžiningas. Bankas kredito gavėjui buvo suteikęs trumpalaikę vartojimo paskolą, 10,90 proc. palūkanos atitiko rinkos sąlygas, priešingu atveju skolininkas skolintųsi iš kitų kreditorių už mažesnes palūkanas. Nei vienas iš apeliantės atstovų teisme nepareiškė savarankiškų reikalavimų dėl palūkanų sumažinimo, todėl teismas pagrįstai vadovavosi galiojančia kredito sutarties sąlyga. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad jis vykdytinas tik iš paveldėto turto tikrosios vertės. Tai yra pakankamas sprendimo vykdymo tvarkos nurodymas. Skundžiamas sprendimas nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių apelianto paveldėto nekilnojamojo turto įgijėjui; sprendimas priimtas dėl apeliantės skolos bankui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmetami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundų faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį tenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės, paveldėjusios mirusio skolininko turtą, pareigos atsiskaityti su skolininko kreditoriumi (CK 5.62 str. 3 d.).
Apeliantė tvirtina, kad ieškovas (kreditorius) praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą kreditiniams reikalavimams pareikšti, nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl jai nekyla pareiga su juo atsiskaityti.
CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto.
Byloje nustatyta, kad ieškovas apie palikėjo skolines prievoles jam (savo turtines pretenzijas) pirmą kartą pranešė palikimo atsiradimo vietos notarui 2009 m. spalio 27 d. raštu, t. y. nepraleidęs įstatymo nustatyto 3 mėnesių termino (terminas baigėsi 2009 m. lapkričio 15 d.). Pagal kasacinio teismo praktiką, pranešimas notarui laikomas tinkamu pareiškimu apie savo kreditinius reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012). Nors apeliaciniame skunde apeliantė tvirtina, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie nurodyto rašto įteikimą notarui, teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė tokio klausimo nekėlė, todėl šio apeliantės argumento teisėjų kolegija nevertina (CPK 306 str. 2 d.).
Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011, pateiktą teisės taikymo taisyklę. Šioje civilinėje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad kai teisinę reikšmę pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį turintis veiksmas – įpėdinio informavimas apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus – buvo atliktas praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau iki įpėdiniui priimant palikimą, taigi – kurio nors iš įstatyme nurodytų palikimo priėmimo veiksmų atlikimo metu įpėdiniui turint informacijos, reikšmingos apsispręsti tiek dėl palikimo priėmimo apskritai, tiek dėl priėmimo būdo, toks kreditorius pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu teisę (ir kartu pareigą) informuoti įpėdinį apie palikėjo skolines prievoles bei nepraradusiu teisės reikalauti, kad įpėdinis patenkintų jo turtines pretenzijas. Tokiomis aplinkybėmis nėra teisinio poreikio spręsti nurodyto trijų mėnesių termino pratęsimo klausimą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad prieš priimdama palikimą (pagal Testamentų registro duomenis, apeliantė palikimą priėmė 2011 m. birželio 15 d., CK 5.50 str. 2 d.) apeliantė jau žinojo apie ieškovo reiškiamas turtines pretenzijas (2010 m. liepos 29 d. ir 2011 m. kovo 30 d. ieškovo raštai), todėl net jei būtų nustatyta, kad 2009 m. spalio 27 d. raštas notarui nebuvo įteiktas, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, ieškovas vis tiek būtų pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu pareigą informuoti apeliantę apie palikėjo skolines prievoles bei nepraradusiu teisės reikalauti, kad apeliantė patenkintų jo turtines pretenzijas. Esant tokioms aplinkybėms, kaip minėta, taip pat nebūtų teisinio poreikio spręsti praleisto trijų mėnesių termino atnaujinimo klausimo.
Priešingai nei teigia apeliantė, nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas gali būti taikomas ir šioje civilinėje byloje, nes darant prielaidą, kad apie savo kreditorinius reikalavimus ieškovas pirmą kartą pranešė tik 2010 m. liepos 29 d., esminės šių bylų faktinės aplinkybės nesiskirtų, t. y. abiem atvejais kreditorius būtų praleidęs 3 mėnesių terminą, tačiau valstybei apie savo turtines pretenzijas būtų pranešęs iki palikimo priėmimo.
Apeliantė taip pat tvirtina, kad ieškovas tinkamai nepagrindė prašomos priteisti palikėjo skolos dydžio. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, palikėjo skolos dydį ieškovas įrodinėjo skolos paskaičiavimo dokumentu bei palikėjo sąskaitos išrašu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei vienas iš apeliantės atstovų jokių prieštaravimų dėl skolos dydžio nereiškė (kas atsispindi ir skundžiamame sprendime, kuriame konstatuota, kad ginčo dėl skolos dydžio byloje nėra), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės procesinis elgesys apeliaciniuose skunduose nesutinkant su skolos dydžiu, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje nereiškiant dėl to jokių prieštaravimų, turi piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių (CPK 7 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas palikėjui buvo suteikęs trumpalaikę vartojimo paskolą (5 metams); įrodymų, kad 10,90 proc. metinė palūkanų norma trumpalaikės vartojimo kredito sutarties atveju neatitiko rinkos sąlygų ir buvo neprotingai didelė, apeliantė nepateikė; teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad sutarta palūkanų norma neatitiko protingumo ir sąžiningumo principų.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad skundžiamas sprendimas gali turėti įtakos į bylą neįtrauktos, bet palikėjo žemės sklypą iš apeliantės, atstovaujamos VMI, įsigijusios D. B. teisėms ir pareigoms. Kaip teisingai nurodo ieškovas, skundžiamu sprendimu teismas išsprendė skolos ieškovui grąžinimo klausimą ir nustatė, kad skolą ieškovui turi grąžinti apeliantė; dėl D. B. materialiųjų teisių ir pareigų teismas nesprendė.
Tai, koks palikėjo turtas turi būti realizuojamas pirmiausia, ir iš kokių lėšų (gautų pardavus palikėjo turtą) turi būti grąžinama skola ieškovui, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl šių apeliantės argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinių skundų motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.