Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,

kolegijos posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovams UAB „Milcom Baltic“ ir Milcom Europe A/S dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo, darbo santykių nutraukimo formuluotės pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Milcom Europe A/S atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad ieškovas nutraukė darbo santykius su atsakovu nesilaikydamas Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų, susijusių su visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo terminais ir tvarka, todėl tenkinti pareikšto reikalavimo nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, prašydamas panaikinti darbo santykių nutraukimą DK 127 str. pagrindu ir darbo santykių nutraukimą kvalifikuoti DK 129 str. pagrindu iš esmės ginčijo darbo santykių nutraukimą DK 127 str. pagrindu, kada darbo teisiniai santykiai nutrūksta darbuotojo pareiškimu. Kadangi ieškovas dirbo bendrovės vadovo pareigose, jo atleidimas turėjo būti atliekamas griežtai laikantis ABĮ nuostatų, kurios buvo pažeistos. DK nustato vieno mėnesio terminą ginčyti darbo sutarties nutraukimą (LR DK 297 str. 1 d.). Nors CK 1.126 str. 2 dalyje nurodyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik kai ginčo šalis to reikalauja, tačiau šioje byloje atsakovo interesus atstovavo kuratorius – advokato padėjėjas ir, nors su ieškiniu sutiko, vienok, teismas nurodė, jog saistomas pareigos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, negali priimti atsakovo pareiškimo dėl ieškinio pripažinimo, nes ieškovo suformuluotas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pagrindo nuginčijimo pagal nurodytą reikalavimo pagrindą ir pridėtus rašytinius įrodymus negali būti tenkinamas (LR CPK 178, 185, 263 str. str.).

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl ieškovui priklausančių išmokų – neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, kompensacijos priteisimo motyvuodamas tuo, kad nenustatytos DK 141 str. 3 d. nurodytos sąlygos, kadangi 2010-08-05 bendrovės akcininko atstovui nurodžius, kad bendrovės direktorius, t.y. ieškovas, turi spręsti klausimą dėl bendrovės bankroto procedūros pradėjimo ir nurodė, kad padės vykdyti bankroto procedūrą bei užpildyti reikalingus dokumentus, skirtus valstybinėms institucijoms, ir kaip nurodė, pervedė pinigus, skirtus atsiskaityti su darbuotojais, šių akcininko nurodymų nevykdė. Darbo užmokesčio paskaičiavimo pažymą pasirašė pats ieškovas kaip įmonės vadovas, jos nepagrindė tinkamais įrodymais, patvirtinančiais, dėl kokių priežasčių jam einant bendrovės vadovo pareigas, nebuvo išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis (CPK 178, 185 str.).

Konstatavęs, kad dėl paties ieškovo kaltės nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, teismas atmetė reikalavimus dėl uždelsto atsiskaitymo ir procesinių palūkanų priteisimo (CK 6.37, 6.210 str.).

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, neatsakė į visus ieškovo pateiktus motyvus ir pareikštus reikalavimus, sprendimą grindė iš esmės subjektyviais paaiškinimais, pažeisdamas CPK nuostatas, todėl teismo sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nesprendė ieškovo ir atsakovo darbo santykių pabaigą nulėmusių priežasčių, t.y. nevertino ieškovo veiksmų nutraukiant darbo santykius esant aiškiai nepagrįstam atsakovo (akcininko) nurodymui iškelti atsakovui (bendrovei) bankroto bylą, nesiaiškino priežasčių, nulėmusių ieškovo pasirinkimą nedelsiant nutraukti darbo santykius su atsakovu. Ieškovas nurodo, jog gavęs atsakovo (akcininko) nurodymą iškelti atsakovui (bendrovei) bankroto bylą, pagrįstai ir teisėtai atsisakė pradėti bankroto procedūrą nesant tam Įmonių bankroto įstatyme nustatytų pagrindų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai sprendė dėl neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir kompensacijos priteisimo, kadangi DK 141 str. 3 d., kuriuo rėmėsi teismas atmesdamas visus ieškovo reikalavimus, susijęs tik su vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimu, tačiau niekaip negali būti taikomas atmetant reikalavimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos priteisimo.

Teismas neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų, t.y. ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovų ieškovo naudai 100 proc. turėto mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją per vieną nekonkuravimo mėnesį, tokiu būdu pažeidė CPK 327 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliantas ginčija teismo priimtą sprendimą tuo pagrindu, jog teismas netinkamai įvertino įrodymus ir faktines bylos aplinkybes ir dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Taip pat skunde nurodo, jog teismas padarė procesinį pažeidimą, numatyta CPK 329 str. 2 d. 7 p., nes išsprendė ne visus ieškovo pareikštus reikalavimus. Kolegija su apelianto argumentais iš dalies sutinka. Pirmos instancijos teismas bylos aplinkybes teisingai nustatė, tačiau jas netinkamai vertino reikalavimų dėl išmokų susijusių su darbo santykiai priteisimo, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą šioje dalyje, todėl sprendimas dalyje naikintinas (CPK 229 str. 1 d.).

Pirmos instancijos teismas nustatė ir kolegija su tuo sutinka, kad ieškovas dirbo UAB „Milcom Baltic“ nuo 2009-11-24 iki 2010-09-06, administracijos direktoriaus pareigas (b.l. 4-7, 173-180). Ieškovo arbo santykiai su atsakovu nutraukti nuo 2010-09-06 pagal DK 127 str. 2 d. pagrindu (9-15, 122). Atleidžiant ieškovą iš darbo atsakovas UAB „Milcom Baltic“ priskaičiavo 7836,77 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2010 m. rugpjūčio mėn. ir rugsėjo mėn. 1-9 dienas bei kompensacija už nepanaudotas atostogas (b.l. 17). Atsakovas, kurio interesus byloje atstovauja kuratorius (b.l. 78), nepateikė į bylą duomenų, kad ši suma ieškovui būtų išmokėta jo atleidimo iš darbo dieną, ar vėliau.

Dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo

Pirmos instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo, kuriuo ieškovas prašė jo atleidimą iš darbo DK 127 str. panaikinti ir atleidimą kvalifikuoti pagal DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės). Nors kolegija nesutinka su teismo sprendimo motyvais, tačiau sutinka su procesiniu sprendimu, priimtu šio reikalavimo atžvilgiu.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes - būtent ieškovas inicijavo ir įgyvendino teisę nutraukti darbo sutartį pateikdamas atsakovui pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 straipsnio 2 d. pagrindu (b.l. 9-10); šalių darbo santykiai nutraukti 2010 m. rugsėjo 6 d. (b.l. 122); ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio, t.y. nesiekia tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių, o iš esmės tik teigia, jog darbo sutartis nutraukta ne nurodytu, o kitu teisiniu pagrindu, šalių ginčas vertintinas kaip kilęs ne dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 297 straipsnio 3 dalis), o dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindo DK 127 keisti į DK 129 str. nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs: kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. J. v. UAB „Zepter International“, bylos Nr. 3K-3-644/2004; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. Skuodo rajono Mosėdžio gimnazija, bylos Nr. 3K-3-246/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB ,, Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010). Iš byloje esančio išrašo iš Juridinių asmenų registro matyti, jog atsakovas Danijos Karalystėje registruota įmonė Milcom Europe A/S yra vienintelis atsakovo UAB Milcom Baltic akcininkas. Pastarasis 2010 m. rugpjūčio 5 d. pranešė ieškovui, kaip UAB „Milcom Baltic“ vadovui, kad akcininkas daugiau bendrovei paskolų neteiks ir nedidins akcinio kapitalo, bendrovė turėtų pati išsilaikyti generuodama pelną viduje, ko, akcininko manymu, bendrovė nepajėgs padaryti, todėl ieškovui, kaip įmonės vadovui pasiūlė pradėti bankroto procedūrą ir atleisti darbuotojus iš darbo, kadangi akcininkui nepervedant pinigų, darbuotojams nebus galimybės mokami atlyginimus net ir už rugpjūčio mėn. (b.l. 32-33). Ieškovas nesutikdamas su akcininko sprendimu įmonei skelbti bankrotą, nes jis tokio pagrindo nematė, pasiūlė akcininkui darbo sutartį su juo nutraukti DK 127 str. 2 d. nenurodydamas faktinių darbo sutarties priežasčių. Tačiau kolegija sprendžia, kad ieškovui teisinių pagrindų nutraukti sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį bei ieškinyje ir teisme nurodytais motyvais, nebuvo. Ieškovas neginčija, kad bendrovė buvo nepajėgi pati išvystyti tokios veiklos, kad uždirbtų lėšų net pačios savęs išlaikymui, jis nurodė, kad visas lėšas nuo bendrovės įkūrimo iki ginčo laikotarpio bendrovės egzistencijai pervesdavo akcininkas, ką patvirtina ir išrašai iš bendrovės sąskaitos Swedbank AB (b.l.11-116). Akcininko atsisakymas ir toliau pervesti pinigus tokiam bendrovės išlaikymui negalėjo būti pripažinta svarbia priežastimi ieškovui prašyti nutraukti darbo santykius DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes jokie įstatymai neįpareigoja akcininko išlaikyti ar remti pinigais kitokiu pagrindu savo įmonę. Nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog jau minėtas nevienkartinis pinigų pervedimas bendrovei turėjo būti laikoma nusistovėjusia bendrovės išlaikymo praktika tarp šalių, nes tokiu būdu būtų paneigtas akcininko turtinės atsakomybės nebuvimo už bendrovės turtinius įsipareigojimus prezumpcija.

Akcininko pranešimas apie tai, jog įmonei turi būti pradedama bankroto procedūra, jai toliau negalint vykdyti turtinių įsipareigojimų darbuotojams, taip pat nebuvo svarbi priežastis ieškovui prašyti nutraukti darbo santykius DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nors ieškovas nurodė, kad pranešimo iš akcininko gavimo metu įmonė neturėjo jokių kreditorių ir jokių skolų, tačiau pats pripažino faktą, jog su atleidžiamais iš darbo darbuotojais jis kaip įmonės vadovas negalėjo galimybės atsiskaityti, nes bendrovėje tam nebuvo lėšų. Tokiu būdu bendrovės akcininko nurodytas ieškovui kaip bendrovės vadovui dėl bankroto procedūros pradėjimo nėra nepagrįstas ir neteisėtas, jo vykdyti atsisakyti ieškovas neturėjo pagrindo, o taip pat neturėjo pagrindo laikyti tai svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį.

Šalia prašymo nutraukti darbo santykius, ieškovas mėgino sušaukti neeilinį akcininkų susirinkimą, kuris pagal savo kompetenciją turi priimti sprendimą dėl ieškovo pareiškimo dėl atleidimo iš darbo (b.l. 11-13, 14-15), tačiau akcininkas nereagavo nei į prašymą nutraukti sutartį, nei į pranešimą apie susirinkimo sušaukimą. Tai negali būti vertinama kitaip nei nesutikimas nutraukti darbo sutartį ieškovo prašomu pagrindu. Esant tokiai situacijai, ieškovas būdamas atsakovo vadovas pats save atleido iš užimamų pareigų jo paties pasiūlytu pagrindu – DK 127 straipsnio 2 d., nors galėjo ją nutraukti tik nurodyto straipsnio 1 d. pagrindu. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, o taip pat ir jo atstovas (vienintelis akcininkas) neginčija darbo sutarties nutraukimo ar šio nutraukimo pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą negali bloginti jo padėties ir keisti atleidimo pagrindą į aptartą (DK 127 straipsnio 1 d.) . Esant situacijai, kai ieškovo darbo sutartis nutraukta DK 127 straipsnio 2 d. pagrindu, darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 2 d.).

Nors ieškovas prašė ir skunde nurodė, kad jo atleidimas iš darbo turi būti kvalifikuotas pagal DK 129 str., tačiau jis į bylą nepateikė įrodymų dėl tokios atleidimo iš darbo formuluotės pagrįstumo. Byloje nėra pakankamų patvirtinančių įrodymų, kad atsakovas apskritai siekė ieškovą atleisti iš darbo. Jau minėti atsakovo atstovo pranešimai apie numatomą bendrovės uždarymą tokiai išvadai padaryti nepakankami. Atsakovas neinicijavo ieškovo atleidimo, atvirkščiai, jis siūlė ieškovui atleisti kitus darbuotojus, o taip pat buvo numatęs, jog ieškovas turi inicijuoti bendrovės uždarymą per bankroto procedūrą, t.y. ieškovas kaip bendrovės direktorius ir toliau turi vadovauti įmonei. Kaip jau minėta, būtent ieškovas inicijavo darbo sutarties nutraukimą ir ją nutraukė. Šis jo reikalavimas pirmos instancijos teismo pagrįstai netenkintas, tik teismo motyvai iš sprendimo apie netinkamą akcininkų susirinkimo sušaukimą, siekiant spęsti ieškovo atleidimą, šalintini, nes nagrinėjamu atveju susirinkimo sušaukimo teisėtumas neturi teisinės reikšmės nagrinėjant formuluotės dėl atleidimo iš darbo pakeitimą.

Dėl DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimo ir taikymo.

DK 141 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (straipsnio 1 dalis). Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (straipsnio 2 dalis). Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (straipsnio 3 dalis).

Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimai dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo bei išeitinė išmokos priteisimo, yra nepagrįsti, nes jis pats būdamas bendrovės direktoriumi galėjo išsimokėti prašomas priteisti sumas, nes atsakovo akcininkas buvo pervedęs pinigus į bendrovės sąskaitą. Kolegija su tokiais teismo sprendimo motyvais nesutinka, nes motyvai pagrįsti spėlionėmis, o ne faktinėmis aplinkybėmis.

Ieškovas pateikė į bylą pažymą (b.l. 17), kurioje nurodyta, kad atleidimo iš darbo dieną jam priklausantis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d. bei kompensacija už nepanaudotas atostogas bendroje sumoje 7836,77 Lt yra neišmokėtas. Pirmos instancijos teismas laikydamas, kad pažyma pasirašyta yra ieškovo kaip bendrovės direktoriaus, t.y. asmens suinteresuoto šios sumos priteisimu, taip pat esant duomenims, kad atsakovo atstovas 2010-08-11 pervedė į bendrovės sąskaitą 6268,96 UER, nepateikus įrodymų kaip buvo panaudoti šie pinigai, sprendė, kad ieškovas neįrodė, kad jam nebuvo išmokėta minėta suma. Tokia teismo išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovas iš tikrųjų pasirašė minėtą pažymą dėl atleidimo dieną jam priskaičiuotų išmokų susijusių su darbo santykiais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis pažymos pasirašymo dieną buvo vienintelis bendrovės vadovas, todėl jo pasirašyta pažyma kad ir dėl jam pačiam priklausančių išmokėti sumų neturėtų būti vertinama kritiškai. Darbo sutartyje (b.l. 4-7, 145-152) ieškovui yra nustatytas darbo užmokestis ir paskaičiuotas priklausantis jam išmokėti darbo užmokestis kiek daugiau nei už vieną mėnesį, taip pat paskaičiuoti atostoginiai už neišnaudotas 5,93 darbo dienas, atitinka ieškovui išmokėtinas sumas ir pačios sumos neturėjo teismui sukelti abejonių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad gauti iš akcininko pinigai 6268,96 EUR sumoje buvo panaudoti išmokant bendrovės darbuotojams darbo užmokestį už 2010 m. liepos mėn., atsiskaitant su SODRA bei valstybe, sumokant privalomus mokesčius bei vykdant kitas prievoles. Šiai ieškovo aplinkybei pagrįsti jis pateikė į bylą išrašą iš bendrovės sąskaitos, esančios Swedbank, AB (b.l. 111), iš kurio matyti, jog bendrovės sąskaitoje buvę pinigai buvo panaudoti atsiskaitymui su nurodytais asmenimis, o likutis 2010 m. rugpjūčio mėnesio pabaigai buvo 2 571,15 Lt. Be to, iš minėto sąskaitos išrašo matyti, kad 2010-08-26 ieškovui yra išmokėta tik 96,74 Lt avanso, tokiu būdu jį atleidžiant iš darbo liko neišmokėta 7740,03 Lt (7836,77 Lt – 96,74 Lt) darbo užmokesčio ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ši suma iš ieškovo turi būti priteista net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta ieškovo kaltė, kaip nurodė savo sprendime teismas dėl šios sumos neišmokėjimo, t.y. esant ieškovui įmonės vadovu ir esant pinigams įmonės sąskaitoje DK 141 str. 2 d., 186 str. pagrindu. Todėl nurodytoje dalyje ieškovo reikalavimas dėl priteisimo iš darbdavio neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas tenkintinas iš dalies.

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009). DK 141 straipsnio 3 dalis nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Aptariamosios išmokos dydis - vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką, kuri prašo priteisti ieškovas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstamas svarbiu svarstant darbdavio kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Kaštonas“ bylos Nr. 3K-3-33/2006; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. UAB „Gelsta“, bylos Nr. 3K-3-617/2002; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje R. N. v. UAB „Auresa“, bylos Nr. 3K-3-396/2000).

Kaip jau minėta, ieškovas pats su savimi nutraukė darbo sutartį jam priimtinu pagrindu, tačiau atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo sau priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nes bendrovės sąskaitoje nebuvo pakankamai pinigų. Kolegija sprendžia, kad dėl to, jog darbdavys negalėjo atsiskaityti su darbuotoju laiku yra paties darbdavio kaltė. Uždarosios akcinės bendrovės vadovas yra specifinę teisinę padėtį turintis darbo teisinių santykių subjektas. Bendrovės vadovas visų pirma yra bendrovės vienasmenis valdymo organas. Jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, atstovauja bendrovei, pagal suteiktų įgalinimų ribas veikdamas bendrovės vardu sudaro sandorius, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus bei vykdo kitas jam įstatymo ir bendrovės įstatų suteiktas funkcijas. Vadovas turi organizuoti veiklą taip, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pelningai. Nagrinėjamu atveju tokios veiklos ieškovas nebuvo organizavęs. Kaip pats nurodė, nuo įmonės įsteigimo faktiškai įmonę išlaikė akcininkas ją nuolat finansuodamas, tame tarpe pinigus pervesdavo ir darbuotojų atlyginimui išmokėti. Bendrovės akcininkui atsisakius toliau finansuoti įmonę ir nesugebėjus ieškovui sugeneruoti bendrovės viduje pelno, akcininkas nusprendė skelbti įmonei bankrotą, ką pasiūlė padaryti ieškovui kaip bendrovės vadovui. Tačiau ieškovas nevykdė šio nurodymo ir be jokios svarbios priežasties nutraukė savo darbo santykius su bendrove DK 127 straipsnio 2 d. pagrindu. Akivaizdu, kad ieškovui nesugebėjus tinkamai organizuoti bendrovės veiklos nebuvo galimybės dėl lėšų stygio išsimokėti jam priklausiusias sumas jo atleidimo iš darbo dienai. Be to, ieškovui, kaip įmonės vadovui, puikiai buvo žinoma bendrovės tokia finansinė situacija, jis suprato, kad bendrovė negalės sumokėti neišmokėtų sumų, susijusių su darbo santykiais.

Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas, kaip įmonės vadovas, disponavo finansiniais dokumentais ir kontroliavo atsiskaitymo procedūras, pagal nustatytas funkcijas jis galėjo veikti savarankiškai, rūpestingai ir atsakingai, taip užtikrinti tinkamą įmonės lėšų disponavimą, tačiau jis to nepadarė. Įmonės vadovo statusas suponavo pareigą ieškovui aktyviai bendradarbiauti, informuoti akcininką, kurio, kaip vienintelio bendrovės akcininko, sprendimas turi visuotinio akcininko susirinkimo sprendimo galią, dėl lėšų trūkumo ir neišmokamo darbo užmokesčio priežasčių, gavus 2010-08-05 akcininko atstovo nurodymą dėl bankroto procedūros pradėjimo, teikti tikslius duomenis, kiek reikia lėšų atsiskaityti su darbuotojais, valstybės institucijomis, kreditoriais ir pan., tačiau tokių duomenų nei akcininkui, nei teismui nebuvo pateikta. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas negavęs iš atsakovo sutikimo nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu, pats save atleido iš darbo, apie tai akcininkui nepranešė. Dėl šios susidariusios situacijos, jog su ieškovu darbo sutarties nutraukimo dieną nebuvo atsiskaityta, yra ieškovo kaltė. Pažymėtina ir tai, kad šia išvada nepaneigiama ir akcininko pareiga domėtis įmonės veikla ir įmonės vienasmeniam valdymo organui – įmonės direktoriui nustojus bendradarbiauti, savo įmonę palikti likimo valiai, tačiau nagrinėjamoje situacijoje, ieškovas pagrįstai pirmos instancijos teismo pripažintas kaltu dėl neatsiskaitymo su juo atleidimo iš darbo dieną, todėl pagrįstai nepriteisė kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo pagrindas ir darbuotojo atleidimo aplinkybės yra tokios, kurios pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis priemonėmis, kaip turtinės žalos atlyginimu, pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje A. G. v. UAB „Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartį civilinėje byloje I. T. v. UAB „ Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; kt.).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad darbdavys nepadarė neteisėtų veiksmų atleidžiant ieškovą iš darbo, o dėl neatsiskaitymo su darbuotoju atleidimo iš darbo dieną, kaltas pats ieškovas, todėl nėra pagrindo taikyti atsakovui - bendrovei vieną iš civilinės atsakomybės formų – neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nenustačius bendrovės neteisėtų veiksmų.

Dėl nekonkuravimo kompensacijos priteisimo

Sutarties šalys, nagrinėjamu atveju darbuotojas ir darbdavys, gali laisvai susitarti dėl sutarties sąlygų, kurios neprieštarauja įstatymams ar kitiems teisės norminiams aktams (CK 6.156 straipsnis), ir kad nagrinėjamu atveju tokių prieštaravimų nenustatyta. Atsakovas UAB „Milkom Baltic“ ir ieškovas sudarydami darbo sutartį 10.7 p. susitarė dėl nekonkuravimo. Ieškovas įsipareigojo 6 mėnesius po darbo sutarties nutraukimo be aiškaus raštiško darbdavio sutikimo nedirbti konkuriuojančiose su darbdaviu bendrovėse, o darbdavys įsipareigojo po už nurodytą laikotarpį ieškovui sumokėti 100 procentų mėnesinio atlyginimo. CK leidžia sudaryti nekonkuravimo susitarimus. Savaime toks susitarimas neprieštarauja įstatymui. Nagrinėjamam susitarimui pagal įstatymo analogiją taikytinas CK 2.164 straipsnis, reglamentuojantis konkurencijos draudimą, taip pat taikytinos CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normos, CK 1.5 straipsnis. Nekonkuravimo susitarimas turi atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisėtai sudarytas ir galiojantis nekonkuravimo susitarimas jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti pripažintas negaliojančiu teismine tvarka, CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, vienai iš šalių civilinio proceso įstatymų nustatyta tvarka pareiškus ieškinį (priešieškinį), t.y. kaip sandoris, priskirtinas nuginčijamiems sandoriams. Atsakovas tokio reikalavimo nėra pareiškęs, todėl toks susitarimas yra galiojantis.

Ieškovas po darbo sutarties nutraukimo pagal į bylą pateiktus duomenis buvo bedarbis (b.l. 16), t.y. jis įvykdė susitarime numatytą sąlygą 6 mėnesius nedirbti konkuruojančiuose su darbdaviu bendrovėse. Pagal ieškovo paaiškinimus ir darbo ieškančio asmens atmintinę jis įsidarbino tik 2011 metų pabaigoje. Tokiu būdu darbdavio pareiga išmokėti jam nekonkuravimo kompensaciją atsiranda susitarimo tinkamo įvykdymo pagrindu (CK 6.38 str.). Dėl nurodyto teismas atmesdamas visus ieškovo reikalavimus visiškai, be pagrindo netenkino šio reikalavimo, todėl kolegija taisydama teismo padarytą klaidą, kurią ištaisyti yra galima nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad šis ieškovo reikalavimas tenkintinas. Iš atsakovo priteistina 33 157,92 Lt (5 526,32 Lt x 6 mėn.). Šio padaryto teismo pažeidimo kolegija nelaiko absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 7 p.), kaip nurodo apeliaciniame skunde ieškovas, kadangi teismas atmesdamas ieškinį visiškai, tame tarpe atmetė ir šį reikalavimą, t.y. nurodytą reikalavimą išsprendė.

Atmestinas apelianto argumentas dėl akcininko atsakomybės už darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei nekonkuravo kompensacijos solidariai su darbdaviu. Kaip jau minėta, įstatymuose nėra numatyta akcininko pareiga mokėti darbo užmokestį, ar kitas išmokas susijusias su darbo santykiais, taip pat šioje byloje nėra nustatyta, kad yra akcininko neteisėti veiksmai, dėl kurių jo bendrovė nesumokėjo ieškovui darbo užmokesčio ir kitų išmokų. Šiais motyvais bei aukščiau nurodytais motyvais dėl paties ieškovo nerūpestingo vadovavimo bendrovei bei netinkamų veiksmų save atleidžiant iš darbo, šioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Remiantis išdėstytu, kolegija sprendžia, kad sprendimas iš dalies naikintinas ir dalyje priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str.1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo baigtis, kai atsakovo skunde išdėstytais argumentais iš dalies panaikintas teismo sprendimas, vertintina kaip ieškovo apeliacinio skundo patenkinimas 50 procentų. Vadovaujantis šiuo santykiu, paskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmos instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovas sumokėjo 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti pirmos instancijos teisme (b. l. 19); už kuratoriaus atstovavimą 500 Lt, kuriuos už ieškovą sumokėjo jo atstovas (b.l. 101), ieškovui iš atsakovo priteistina 1 000 Lt. Taip pat ieškovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 65,40 Lt išlaidų (b.l. 83-85) sumokėtų už viešą paskelbimą apie kuratoriaus paskyrimą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 39 straipsnio 2, 3 dalys), šios išlaidos priteistinos iš atsakovo. Iš atsakovo taip pat priteistinos procesinių dokumentų įteikimo šalims 26 Lt išlaidų pirmos instancijos teisme valstybei ( 88 str. 1 d. 3 p.).

Taip pat iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nuo apeliacinio skundo patenkintų reikalavimų dalies [(7 740,03 Lt darbo užmokesčio ir kompensacija už nepanaudotas atostogas + 33 157,92 Lt nekonkuravimo kompensacijos) x 3%)] 1227 Lt žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 str. 1 d.), bei 50 % išlaidų ieškovo sumokėtų už advokato pagalbą, skaičiuojant nuo 450 Lt (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovo A. C. reikalavimai dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei nekonkuravimo kompensacijos, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimus panaikintoje dalyje tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo UAB „Milcom Baltic“, j.a.k. 302458985, esančios P.Lukšio g. 32, Vilniuje, 7 740,03 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 33 157,92 Lt nekonkuravimo kompensacijos, viso 40 897,95 Lt ieškovui A. C., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 26 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei (įmokų kodas 5660).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Milcom Baltic“ 225 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovui A. C. ir 1 227 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei (įmokos kodas 5660).