Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Iš M. L., o nesant lėšų ar turto, kurio pakaktų padarytai žalai atlyginti, iš V. S. priteisti 2000 Lt L. Z. ir 7120,79 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 12 d., apie 01 val., (duomenys neskelbtini), tyčia nužudė kitą žmogų, o būtent: jis, būdamas svečiuose pas P. Z., be jokios priežasties tyčia kumščiu smogdamas ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam P. Z. į kairę veido pusę, padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke ir odos nubrozdinimus kairiame antakyje. Dėl patirto stipraus galvos sumušimo buvo sumuštos galvos smegenys. Susidarius galvos smegenų kairio pusrutulio sferinio paviršiaus žievinei kontūzijai, plyšo galvos smegenų kairio pusrutulio paviršiuje esanti kraujagyslė. Kraujavimas po kietuoju galvos smegenų dangalu didino spaudimą nukentėjusiojo kaukolės smegeninėje ertmėje, spaudė galvos smegenis, dėl to išsivystė sunki smegenų koma, o jai progresuojant vystėsi antrinis galvos smegenų pabrinkimas, susidarė antrinė kraujosruva smegenų kamiene, dėl to sustojo nukentėjusiojo P. Z. kvėpavimas ir širdies veikla. Nukentėjusysis P. Z. 2009 m. kovo 13 d., 07.10 val., Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirė, t. y. M. L. tyčia nužudė P. Z.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis M. L. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. L. apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. M. L. pagrįstai pripažintas kaltu dėl tyčinio P. Z. nužudymo ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas neginčija savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, tačiau jis nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu. Mano, kad jam paskirta per griežta bausmė ir prašo ją švelninti. Toks apelianto prašymas atmestinas.

Kolegijos nuomone, nuteistajam M. L. yra paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta. Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, kurie reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nepažeidė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad M. L. nusikalto būdamas nepilnamečiu ir skirdamas jam bausmę bei nustatydamas konkretų jos dydį, vadovavosi bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumais, numatytais BK 91 straipsnyje.

Teismas, skirdamas nuteistajam M. L. bausmę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. M. L. padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą, veikė netiesiogine tyčia. M. L. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį P. Z. panaudojo dėl menkavertės priežasties. Jo padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Pirmosios instancijos teismas nustatė M. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir gailisi nusikaltęs (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Teismas taip pat pripažino, kad byloje nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad nuteistasis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, todėl šią ikiteisminio tyrimo metu nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę pašalino. Abi paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino ir į jas atsižvelgė nustatydamas nuteistajam konkretų bausmės dydį. Teismas atsižvelgė ir į apeliantą charakterizuojančią medžiagą. Iš jos matyti, kad M. L. buvo sudarytos tinkamos gyvenimo ir buities sąlygos (t. 1, b. l. 193, 194), tačiau jis jas ignoravo. Nuo 2008-03-06 apeliantas įrašytas į Klaipėdos apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato policiją dominančių vaikų apskaitą už administracinės teisės pažeidimus ir nusikalstamų veikų darymą (t. 1, b. l. 191). M. L. diagnozuotas nesocialaus elgesio sutrikimas; hiperkinezinis elgesio sutrikimas (t. 1, b. l. 186). Apeliantas, būdamas nepilnamečiu, jau anksčiau yra teistas už tyčinį nusikaltimą. Jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, kurią jis vengė atlikti, nevykdė teismo paskirtų įpareigojimų, todėl laisvės apribojimo bausmė jam buvo pakeista į areštą, kurį jis atliko nepilnamečių pataisos namuose. Naują labai sunkų nusikaltimą nuteistasis padarė pabėgęs iš namų, gyvendamas su asocialiais asmenimis. Be to, byloje yra duomenys, kad Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje M. L. kaltinamas plėšimų ir kitų nusikaltimų padarymu (t. 2, b. l. 13).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aptartas aplinkybes, konstatavo, kad nors byloje ir nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau M. L. skirtina didesnė laisvės atėmimo bausmė nei nepilnamečiams numatytos bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir laiko ją pagrįsta.

Baudžiamasis įstatymas už nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų. BK 90 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nepilnamečiams laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų, o pagal BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatas laisvės atėmimo bausmės minimumą nepilnamečiui sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė labai nežymiai viršija nepilnamečiams nustatytą bausmės vidurkį (nepilnamečiams už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą bausmės vidurkis sudaro 6 metus 9 mėnesius), todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Apeliantas savo skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl nuteistojo prašymas - sušvelninti jam paskirtą bausmę - atmetamas.

Apeliantas savo skunde teigia, kad jis, būdamas laisvėje, galėtų baigti mokslus ir įsidarbinti, o būdamas su šeima negalėtų daryti naujų nusikaltimų ir nusižengimų. Tokie apelianto skundo teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kaip jau buvo minėta, apeliantas anksčiau buvo teistas ir jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, tačiau jis vengė ją atlikti, nevykdė teismo jam paskirtų įpareigojimų, dėl ko laisvės apribojimo bausmė jam buvo pakeista į areštą. Taigi, nuteistasis nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo ir išvadų iš ankstesnio savo teistumo nepadarė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad M. L., būdamas (duomenys neskelbtini) metų, yra baigęs tik 6 klases, jis niekur nesimokė ir nedirbo, naują nusikaltimą padarė pabėgęs iš namų. Taigi, apelianto teiginiai, kad jis, būdamas laisvėje, mokytųsi, dirbtų, o gyvendamas su šeima nedarytų naujų nusikaltimų ir nusižengimų, vertinami kaip deklaratyvūs.

Be to, apeliantas savo skunde nurodė, jog jis kaltinamojo akto kopiją gavo tik teisme. Apeliantas šio savo teiginio nekonkretizavo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės dėl jo detaliau pasisakyti. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajam kaltinamojo akto kopija buvo įteikta pirmosios instancijos teisme. Tam, kad nuteistasis galėtų susipažinti su kaltinamuoju aktu, teisiamajame posėdyje buvo padaryta pertrauka, nors pats nuteistasis to ir nepageidavo. Nuteistajam susipažinus su kaltinamuoju aktu, buvo pradėtas bylos nagrinėjimas iš esmės (t. 2, b. l. 35). Taigi, joks esminis BPK pažeidimas padarytas nebuvo, taip pat nebuvo pažeistos ir nuteistojo teisės.

Taigi, dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. L. apeliacinį skundą atmesti.