Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-122-387-2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-06-19
Bylos Nr.: 1A-122-387-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-10-2-00486-2008-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algimantas Valantinas (pirm.), Laureta Ulbienė, Stasys Punys
Nuteistasis: S. B.
Nukentėjusysis: J. J., E. A., B. A., L. T.

Kategorijos

2.4.2Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos (BPK 320 str.)

Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-122-387/2013

Teisėjas Pavel Borkovski Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00486-2008-2

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2. (S)

)S(VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDIS

2013 m. birželio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teisėjų Lauretos Ulbienės, Stasio Punio,

sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorei K. R., gynėjui adv. Rimantui Aliukoniui, nuteistajam S. B., nukentėjusiesiems J. J., E. A., B. A., L. T., nukentėjusiųjų J. J. ir E. A. atstovui adv. J. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. (8 epizodai) ir nuteistas: pagal BK 182 str. 2 d. (2003-06-14 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 182 str. 2 d. (2003-07-20 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams; pagal BK 182 str. 2 d. (2004-02-05 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams; pagal BK 182 str. 2 d. (2004-03-10 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių; pagal BK 182 str. 2 d. (2005 09 27-2005-11-25 B. A. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams; pagal BK 182 str. 2 d. (2007-02-05 J. J. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal BK 182 str. 2 d. (2007-06-11 J. J. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams; pagal BK 182 str. 2 d. (2007-10-03 L. T. turto įgijimo apgaule epizodas) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė S. B. paskirta laisvės atėmimo 4 (ketveriems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką nuteistajam įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010-09-08 iki 2010-10-06 imtinai.

Iš nuteistojo S. B. priteista nukentėjusiojo E. A. naudai 1 518 000 Lt (vieną milijoną penkis šimtus aštuoniolika tūkstančių ) litų, nukentėjusiojo J. J. naudai 750 000 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt tūkstančių) litų bei 2000 (du tūkstančius) litų nukentėjusiojo atstovavimo teisme išlaidų, nukentėjusiojo B. A. naudai 450 000 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt tūkstančių) litų padarytai žalai atlyginti.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į S. B. turtą: žemės sklypą, adresu Vilniaus m. sav. Kryžiokų kaimas, Sodų bendrija „Sodžius-4“, unikalus numeris 4400-1489-9742 3 (trims) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2011 rugpjūčio 26 d.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas E. A. pasitikėjimu, žinodamas, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino E. A. 2003-06-14 pasirašyti verslo kredito sutartį Nr.03/06/14-01 534 000 Lt sumai ir atiduoti jam (S. B.) šią pinigų sumą, apgaulingai žadėdamas gautus pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą - žemės sklypą, esantį adresu Tujų gt.2, Vilniuje, žadėdamas E. A. užsidirbti iš šio verslo. Tuo tikslu automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro „Akropolis“, esančio Ozo gt.25, Vilniuje, 2003-06-14 iš E. A. gavo 534 000 Lt sumą, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė - gautų iš E. A. pinigų į žemės sklypo vystymo verslą neinvestavo, jų E. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, E. A. priklausantį turtą - 534 000 Lt, padarydamas jam minėto dydžio turtinę žalą, t. y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Taip pat S. B. nuteistas už tai, kad siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas E. A. pasitikėjimu, suvokdamas, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino E. A. 2003-07-20 pasirašyti verslo kredito sutartį Nr.03/07/20-02 184 000 Lt sumai ir atiduoti jam (S. B.) minėtą pinigų sumą, apgaulingai žadėdamas šiuos pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą - žemės sklypą, esantį adresu Konstitucijos pr.20, Vilniuje, žadėdamas E. A. užsidirbti iš šio verslo. Tuo tikslu biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2003-07-20 gavo iš E. A. 184 000 Lt, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė - iš E. A. gautų pinigų į žemės sklypo vystymo verslą neinvestavo, jų E. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, E. A. priklausantį turtą - 184 000 Lt, padarydamas jam minėto dydžio turtinę žalą, t. y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Taip pat S. B. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas E. A. pasitikėjimu, žinodamas, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino E. A. 2004-02-05 pasirašyti verslo kredito sutartį Nr. 04/02/05-03 300 000 Lt sumai ir atiduoti jam (S. B.) minėtą pinigų sumą, apgaulingai žadėdamas už šiuos pinigus perleisti E. A. 25 procentus UAB „Labek“ akcijų, o aukščiau paminėtus pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą - žemės sklypą Justiniškių/Rygos gatvių sankirtoje, Vilniuje, žadėdamas E. A. užsidirbti iš šio verslo. Tuo tikslu biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2004-02-05 iš E. A. gavo 300 000 Lt, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė - iš E. A. gautų pinigų į žemės sklypo vystymo verslą neinvestavo, UAB „Labek“ akcijų neperleido, pinigų E. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, E. A. priklausantį turtą - 300 000 Lt, padarydamas jam minėto dydžio turtinę žalą, t.y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Taip pat S. B. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas E. A. pasitikėjimu, žinodamas, kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, įtikino E. A. 2004-03-10 pasirašyti verslo kredito sutartį Nr.04/03/10-04 500 000 Lt sumai ir atiduoti pinigus jam (S. B.), apgaulingai žadėdamas šiuos pinigus investuoti į nekilnojamojo turto objektą - žemės sklypą, esantį adresu Žolyno gt.27, Vilniuje, žadėdamas E. A. užsidirbti iš šio verslo. Tuo tikslu biure, esančiame (duomenys neskelbtini)2004-03-10 iš E. A. gavo 500 000 Lt, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė - pinigų, gautų iš E. A. į žemės sklypo vystymo verslą neinvestavo, jų E. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, E. A. priklausantį turtą- 500 000 Lt, padarydamas jam minėto dydžio turtinę žalą, t.y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Taip pat S. B. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas J. J. pasitikėjimu, turėdamas didelius turtinius įsipareigojimus kitam asmeniui, t.y. pagal 2003-06-14, 2003-07-20, 2004-02-05, 2004-03-10 verslo kredito sutartis būdamas skolingas E. A. 1 518 000 Lt, nuslėpdamas šiuos turimus kreditorinius įsipareigojimus nuo J. J. bei žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins ir nepanaudos įmonės akcijų pirkimui, apgaulingai žadėdamas pinigines lėšas panaudoti „UAB „Energo development“ (buvęs bendrovės pavadinimas „XXI amžiaus statyba ir technologijos“) akcijų pirkimui, žadėdamas paskolą grąžinti su didelėmis palūkanomis, apgaulingai įtikino J. J. 2007-02-05 (duomenys neskelbtini)pasirašyti paskolos dokumentą, pavadintą paskolos lapu, 500 000 Lt sumai, įsipareigodamas paskolintus pinigus grąžinti iki 2007-03-01d. Tuo tikslu biure, esančiame (duomenys neskelbtini) 2007-02-05 iš J. J. gavo 500 000 Lt, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, UAB „Energo development“ akcijų neįgijo, iki paskolos dokumente nurodyto termino pinigų J. J. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, J. J. priklausantį turtą - 500 000 Lt, padarydamas jam minėto dydžio turtinę žalą, t.y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Taip pat S. B. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas J. J. pasitikėjimu, turėdamas didelius turtinius įsipareigojimus kitam asmeniui, t.y. pagal 2003-06-14, 2003-07-20, 2004-02-05, 2004-03-10 verslo kredito sutartis būdamas E. A. skolingas 1 518 000 Lt, nuslėpdamas šiuos turimus kreditorinius įsipareigojimus nuo J. J. bei žinodamas, kad paskolintų pinigų negrąžins ir nepanaudos įmonės akcijų pirkimui bei teisinių problemų sprendimui, apgaulingai žadėdamas pinigines lėšas panaudoti UAB „Energo development“ (buvęs bendrovės pavadinimas „XXI amžiaus statyba ir technologijos“) akcijų pirkimui bei teisinių problemų sprendimui, apgaulingai įtikino J. J. 2007-06-11 (duomenys neskelbtini), pagal paprastąjį vekselį paskolinti jam 250 000 Lt sumą, įsipareigodamas šiuos pinigus grąžinti iki 2007-07-02. Tuo tikslu (duomenys neskelbtini)2007-06-11 gavo iš J. J. 250 000 Lt, sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, UAB „Energo development“ akcijų neįgijo, iki nurodyto termino pinigų J. J. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, J. J. priklausantį turtą - 250 000 Lt, padarydamas jam minėto dydžio turtinę žalą, t.y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Taip pat S. B. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas B. A. pasitikėjimu, turėdamas didelius turtinius įsipareigojimus kitam asmeniui, t.y. pagal 2003-06-14, 2003-07-20, 2004-02-05, 2004-03-10 verslo kredito sutartis būdamas skolingas E. A. 1 518 000 Lt, nuslėpdamas šiuos kreditorinius įsipareigojimus nuo B. A. bei žinodamas, kad paskolintų pinigų negrąžins ir nepanaudos įmonės akcijų pirkimui bei kad realiai jokių veiksmų, susijusių su pinigų investavimu į nekilnojamojo turto verslą neatliks, apgaulingai žadėdamas gautus iš jo pinigus panaudoti AB „Alvilė“ akcijų pirkimui bei žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), vystymui, apgaulingai įtikino B. A. pagal 2005-09-27 ir 2005-11-25 pakvitavimus paskolinti jam 550 000 Lt sumą. Tuo tikslu 2005 m. laikotarpiu nuo 2005-09-27 iki 2005-11-25 restorane „Rossini“, esančiame adresu L. S.-Gucevičiaus gt. 3, Vilniuje, gavo iš B. A. 550 000 Lt, tačiau sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, AB „Alvilė“ akcijų neįgijo, gautų pinigų į sklypo (duomenys neskelbtini), vystymą neinvestavo, o 2007-06-20 pagal paprastąjį vekselį įsipareigojęs B. A. grąžinti pasiskolintus pinigus iki 2007-09-18, iki nurodyto termino paskolintų pinigų B. A. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, B. A. priklausantį turtą - 550 000 Lt, ir 2009-04-03 grąžinęs B. A. 100 000 Lt, padarė jam 450 000 Lt turtinę žalą, t.y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Tai pat S. B. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą, piktnaudžiaudamas L. T. pasitikėjimu, turėdamas didelius turtinius įsipareigojimus kitiems asmenims, t.y. pagal 2003-06-14, 2003-07-20, 2004-02-05, 2004-03-10 verslo kredito sutartis būdamas skolingas E. A. 1 518 000 Lt, pagal 2007-02-05 paskolos lapą ir 2007-06-11 paprastąjį vekselį būdamas skolingas J. J. 750 000 Lt, pagal 2007-06-20 paprastąjį vekselį būdamas skolingas B. A. 550 000 Lt, nuslėpdamas šiuos kreditorinius įsipareigojimus nuo L. T. bei žinodamas, kad paskolintų pinigų nepanaudos įmonės akcijų pirkimui, apgaulingai žadėdamas pinigines lėšas panaudoti AB „Alvilė“ akcijų pirkimui, apgaulingai įtikino L. T. 2007-10-03 pagal paprastąjį vekselį paskolinti jam 350 000 Lt sumą, įsipareigojimas pinigus grąžinti iki 2007-12-18. Tuo tikslu kavinėje „L‘appetit“, esančioje adresu Olimpiečių gt.1, Vilniuje, gavęs iš L. T. 350 000 Lt, sutartų įsipareigojimų tyčia neįvykdė, AB „Alvilė“ akcijų neįgijo, iki nurodyto termino pinigų L. T. negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, L. T. priklausantį turtą - 350 000 Lt, t.y. S. B. nuteistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., padarymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. liepos 28 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį S. B. atžvilgiu, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikalstamo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Mano, jog pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistasis teigia, jog pinigų pagal visas keturias kredito sutartis iš nukentėjusiojo E. A. negavo, jas pasirašė tą pačią dieną, sutarčių tekstus paruošė pats E. A., o pasirašė apie pinigų gavimą, nes pasitikėjo nukentėjusiuoju, sutartys buvo sudarytos tam, kad E. A. galėtų pasiteisinti prieš savo kreditorių – R. L.. Pažymi, jog šios sutartys sudarytos anksčiau nei „Rentija“ skolino šiuos pinigus E. A.. Apeliantas akcentuoja, jog apylinkės teismas ignoravo aplinkybes, kad E. A. ir R. L. bei M. F. parodymai yra prieštaringi, tuo tarpu nuteistojo parodymai nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų įmanomų priemonių, siekiant nustatyti, ar E. A. neva paskolų davimo dienomis turėjo tokias pinigų sumas. Skunde nurodoma, kad teismas turėjo kritiškai vertinti parodymus, kad E. A. perskolino nuteistajam pinigus, gautus iš R. L., kadangi E. A. iš pastarojo gavo pinigus tik 2004 m. liepos 9 d., tuo tarpu kreditavimo sutartys buvo sudarytos 2003 m. birželio 14 d., 2003 m. liepos 20 d., 2004 m. vasario 5 d., 2004 m. kovo 10 d. Be to, vėliau nukentėjusysis teigė, jog pinigus paėmė iš banko. Apeliantas pažymi, kad UAB „Rentija“ pateikė civilinį ieškinį E. A., iš minėtos civilinės bylos duomenų akivaizdu, jog už UAB „Rentija“ skolintus pinigus jau buvo nupirkti žemės sklypai ir tikėtina, kad UAB „Rentija“ pinigus investavo per E. A. į kitus projektus, tačiau teismas konstatavo, kad šie neatitikimai yra susidarę dėl to, kad R. L. refinansavo savo asmenines skolas per bendrovę „Rentija“, bet nekaip nesureagavo į tai, jog galimai R. L. sukčiavo, t.y. refinansavimo būdu sumažino UAB „Rentija“ pajamas ir privalomus mokėtinus valstybei mokesčius bei buhalterinėje apskaitoje užfiksavo ūkines operacijas, kurių realiai nebuvo. Nukentėjusysis teismui taip ir nepateikė dokumento, pagrindžiančio 2003 metais 534 000 litų skolos iš R. L..

Apelianto teigimu, jokių pinigų iš J. J. jis negavo, tai buvo avansinis garantas dėl AB „Alvilė“ akcijų pirkimo. Šis sandoris buvo pradėtas vykdyti, tačiau sužinojus tikrą AB „Alvilė“ finansinę būklę, akcijų pirkimo buvo atsisakyta. Tą faktą, kad buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtina rašytiniai įrodymai, esantys byloje, bei liudytojų parodymai. Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį santykiuose su J. J., nevertino tų aplinkybių, kad J. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė skirtingas pinigų gavimo aplinkybes bei to fakto, kad J. J. banko saugykloje lankėsi keletą mėnesių prieš pasirašant paskolos lapelį ir vekselį ir keletą mėnesių po to.

Skunde nurodoma, kad susiklostę civiliniai santykiai ir finansiniai įsipareigojimai tarp B. A., L. T. ir S. B. buvo nepagrįstai kriminalizuoti. S. B. niekada neneigė, kad pagal vekselius pasiskolino pinigus iš B. A. ir L. T. ir nesiekė šių asmenų apgauti, suklaidinti ar apsunkinti skolos grąžinimą. Tai patvirtina faktas, jog 2009 m. rugpjūčio 4 d. S. B. L. T. grąžino visus 350 000 litų, kuriuos 2007 m. spalio 3 d. pasiskolino pagal paprastą neprotestuotiną vekselį, be to, grąžino dalį (100 000 litų) pinigų, paskolintų iš B. A.. Apeliantas pabrėžia, jog L. T. teisme taip pat patvirtino, kad pinigus skolino, nesiedamas to su konkrečiu verslu tarp S. B. ir savęs, tačiau teismas, neaišku kodėl, kritiškai vertino L. T. parodymus ir vadovavosi L. T. 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškime prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo išdėstytomis aplinkybėmis. Nurodo, kad pinigai gauti iš B. A. buvo panaudoti E. A. skolai B. A. padengti. Dėl kitos skolos vyko teisminiai ginčai Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme, kuriame buvo nustatinėjami S. B. ir I. B. bendros jungtinės nuosavybės turto dalis, kuri priklauso S. B.. Pažymi, kad S. B. turto dalis pinigine išraiška yra daug didesnė negu likusi skolos dalis B. A.. Apeliantas įsitikinęs, jog šios aplinkybės patvirtina, kad jis nebuvo suplanavęs iš anksto negrąžinti B. A. skolos. Pabrėžia, kad neperleido savo turto kitiems tretiesiems asmenims, nesislapstė nuo kreditorių, grąžino visus pasiskolintus pinigus L. T., dalį pinigų sugrąžino B. A. ir turi geranoriškų ketinimų sugrąžinti likusią paskolos dalį, kai tik turės reikiamas pinigų lėšas. Nesupranta teismo pozicijos, jog buvo vadovaujamasi ne L. T. teisme duotais parodymais, bet prokuratūrai surašyto pareiškimo aiškinimais, o B. A. visus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teismas ignoravo it tikėjo tik teisme duotais nukentėjusiojo parodymais, nors ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent dėl to, kad B. A. neva neatgavo pinigų pagal vekselį, kurį S. B. pasirašė 2007 m. birželio 20 d. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog pakeitus kaltinimą teisme dėl B. A. epizodo, apelianto gynėjas, vadovaudamasis BPK 256 str. 3 d. prašė teismo 2 dienų pasiruošti bylos nagrinėjimui ir ginamajai kalbai, tačiau tokį prašymą neargumentuotai atmetė ir leido susipažinti tik vieną valandą, po kurios vyko bylos teisminis procesas ir ginčai. Mano, kad tai iš esmės pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, t.y. teismas padarė esminius BPK 44 str. 7 d., 256 str. 3 d. numatytų reikalavimų pažeidimus.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog šioje byloje, siekiant nustatyti, kad kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, būtina išsiaiškinti, ar tikrai buvo perduoti pinigai S. B. dėl verslo projektų. Apelianto manymu, neįrodžius, kad turtas yra pasisavintas, negalima teigti, jog S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 2 d., nes nėra privalomo šio nusikaltimo požymio – turto pasisavinimo. Tam, kad būtų galima konstatuoti buvus sukčiavimą, nepakanka susitarimo nevykdymo, reikia nustatyti suklaidinimą, o suklaidinimas turi būti lydimas apgaulės elementų, kurie apsunkintų asmens identifikavimą ar paties sandorio fakto įrodinėjimą. Jeigu nukentėjusiesiems asmenybė yra žinoma, apelianto įsitikinimu, dėl jos nukentėjusieji nebuvo suklaidinti. Nuteistasis teigia, jog byloje nėra jokių dokumentų, kuriuose būtų išreikštas nukentėjusiųjų L. T. ir B. A. suklaidinimas, apsunkinantis patenkinti nukentėjusiųjų interesus civilinio proceso tvarka, todėl apelianto veiksmuose nėra sukčiavimo požymių. Skunde detalizuojami sukčiavimo sudėties požymiai ir atkreipiamas dėmesys, jog paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir/ar paties sandorio fakto įrodinėjimu, nesudaro apgaulės, būtino sukčiavimo sudėties požymio. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį iš esmės pažeidė BPK 20 str. 3 d., 5 d., t.y. esant prieštaringiems nukentėjusiųjų, liudytojų parodymams, nepašalino prieštaravimų ir priėmė nuosprendį, nepagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklausti liudytojai R. L., M. F., nukentėjusieji E. A., J. J., L. T. bei nuteistasis S. B..

Nukentėjusysis J. J. teismui paaiškino, kad S. B. prašymu 2007-02-05 paskolos sutartis buvo surašyta dviem egzemplioriais. Abi sutartys buvo analogiškos. Vienas egzempliorius yra pas S. B., o kitą nukentėjusysis pateikė į bylą. Buvo padaryta jo ekspertizė. Nukentėjusysis paaiškino, kad šiai dienai jis jokių pretenzijų UAB „Nabukas“ dėl skolos, akcijų neturi. Su juo yra visiškai atsiskaityta.

Nukentėjusysis E. A. teisme parodė, kad 2003-06-14, perduodant S. B. 534 000 Lt, dalyvavo jis, R. L. ir pats nuteistasis. Viskas vyko prie PC „Akropolis“, Vilniuje. Nukentėjusysis nurodė, kad M. F. visą laiką būdavo ofise, (duomenys neskelbtini), tačiau nematė kaip jis perdavė pinigus S. B.. Nukentėjusiojo teigimu, visais keturiais atvejais jis investuodavo savo, R. L. ir banko pinigus. Buvo bendras verslo fondas, o atsakingu asmeniu buvo jis. Sutartys buvo pasirašytos pinigų perdavimo dieną, užrašai, patvirtinantys, kad S. B. pinigus gavo, taip pat buvo padaryti S. B. ranka tą pačią dieną. Pasak nukentėjusiojo, 184 000 Lt bei 334 000 Lt buvo skolinti iš UAB „Rentija“. Šiuo metu jis negali nurodyti ar turi įsipareigojimų R. L., bet, jo manymu, jie yra atsiskaitę. AB „Linas“ jis jokių įsipareigojimų neturi.

Nukentėjusysis B. A. teisme paaiškino, kad šiuo metu S. B. jam skolingas 450 000 Lt. Turėdamas vekselį, jis kreipėsi į antstolį dėl išieškojimo nukreipimo į S. B. priklausantį butą. Antstolis nukentėjusiajam paaiškino, kad kai baigsis byla, S. B. iškeldins, o jam atiteks pusė buto. Byla tęsėsi du metus, po to butą padalino. Dėl to paties vekselio pateikimo tiek baudžiamajame , tiek civiliniame procese, B. A. parodė, kad kreipėsi su juo dėl nekilnojamojo turto padalinimo tikėdamasis greičiau atgauti pinigus. Paskui kreipėsi į prokuratūrą.

Nukentėjusysis L. T. teisme parodė, kad S. B. pažįsta ne vienerius metus. Tarpusavio santykiai buvo normalūs, bendraudavo labiau verslo reikalais, ne asmeniniais. Teko turėti nedidelių projektų, buvo skolinęs pinigų, viskas buvo gerai. S. B. paprašius padėti - paskolinti 35 000 Lt iki Naujų metų, nukentėjusysis sutiko ir kažkur rugpjūčio mėnesį paskolino S. B. prašomą pinigų sumą. Buvo pasirašytas tik paskolos vekselis, kuriame jie nurodė 4 mėnesių grąžinimo terminą ( iki 2007 m. ar 2008 m. pradžios). Paskolos sutartis pasirašyta nebuvo. Sausio mėnesį bandė susiekti su S. B., bet to jam padaryti nepavyko. Dar bandė jam skambinti apie 1,5 mėnesio, bet rezultatas buvo tas pats. Vėliau E. A. supažindino jį su B. A. ir J. J., kartu su kuriais jis parašė pareiškimą dėl sukčiavimo. 2008 m. pabaigoje ar 2009 m. pradžioje S. B. grąžino jam skolą. Šiuo metu jokių pretenzijų jam neturi. Pasijautė apgautas, kadangi susitikęs su E. A. sužinojo, jog S. B. yra skolingas ne jam vienam, kad jis kaip ir vilioja pinigus. Taip pat nukentėjusiajam įtarimų sukėlė tas faktas, kad S. B. vengė bendrauti, nekėlė telefono ragelio. Žino, kad J. J. buvo AB „Alvilė“ akcininku, tačiau daugiau apie tą bendrovę nieko pasakyti negali.

Liudytojas M. F. teismui parodė, kad jis pažįsta S. B. ir E. A.. Kai kada matydavo R. L., tuo metu jis buvo AB „Linas“ vadovu. Buvo vykdoma gyvenamųjų namų statyba Klaipėdoje. Vėliau E. A. liudytojui pradėjo pasakoti kas yra R. L. ir S. B.. E. A. Vilniuje užsiėmė investicinių projektų (žemės sklypų ) paieška, R. L. iš dalies prisidėdavo finansiškai, o S. B. turėjo tvarkyti visą dokumentaciją, kurios buvo labai daug. Tačiau niekas taip ir nebuvo pastatyta, viskas žlugo. Liudytojo teigimu, jis važinėdavo kartu su S. B. po Vilnių. Pastarasis jam pasakodavo kur ką numatyta statyti, sakė, kad reikia pinigų kyšiams. E. A. perduodavo jam pinigų tiems dalykams, tačiau niekas nebūdavo padaryta. Liudytojas parodė ne kartą girdėjęs S. B. ir E. A. barnius ofise, Vokiečių g., Vilniuje. Pastarasis sakydavo, kad R. L. klausia kada viskas bus padaryta, o S. B. vis atsakydavo, kad greitai. M. F. patvirtino tris kartus matęs kaip buvo perduodami pinigai S. B.. Jis matė kaip E. A. perdavė nuteistajam vokus. Mano, kad ten buvo nemažos sumos, šimtai tūkstančių. Apie tai žino iš E. A. ir R. L. pasakymų. S. B. buvo prašoma pasirašyti, kad jis gavo pinigus, tačiau jis kategoriškai atsisakydavo, sakydamas, kad tai pinigai kyšiams. Iš pradžių viskas vyko per Vilnių, paskui jis ir S. B. važiavo į Panevėžį, į fabriką „Linas“. Pakeliui S. B. prašė jo viską užglaistyti, klausė ar jam nieko nebus Panevėžyje. Pasak liudytojo, jis nesuprato, kas jam galėjo nutikti. Susitikimo metu kalba ėjo apie pinigus. S. B. patvirtino gavęs pinigus, kuriuos per E. A. jam perdavė R. L.. Tuomet R. L. paprašė S. B. apsidraudimui pasirašyti vekselį. Po to jie liko dviese. M. F. nurodė ne kartą važiavęs į Vilniaus apskritį, į Vilniaus savivaldybę pas architektus, kurie patvirtino, kad S. B. niekur nesilankė.

Liudytojas R. L. parodė, kad pažįsta S. B., E. A., M. F..

Su 2003 m. su E. A. pradėjo verslą, verslas buvo susijęs su nekilnojamuoju turtu. Su E. A. buvo sutarta, kad liudytojas teikia finansavimą, o jis rūpinasi kitais klausimais. 2004 m. buvo nuspręsta, kad liudytoją refinansuoja, buvo pasirašytos sutartys. Buvo žemės sklypai, E. A. sakė, kad S. B. gali padėti juos įsigyti. Jie kartu vežė pinigus, kuriuos už PC „Akropolis“, Vilniuje, perdavė nuteistajam. Ten buvo apie 170 000 Lt. Vėliau S. B. buvo atvažiavęs pas jį į Panevėžį. Su nuteistuoju iš viso buvo susitikęs 3 ar 4 kartus. Pagal jų susitarimą jam už pinigus buvo atsakingas E. A., todėl nemano, kad pats asmeniškai buvo davęs S. B. pinigus. Iki 2004 m. E. A. buvo perduota apie 4,9 mil. Lt. Tai patvirtinantys dokumentai yra pas tardytoją. Buvo sudaromos partnerystės sutartys. Vėliau viskas pasikeitė, sutartys buvo performintos, nurodant UAB „Rentija“, t. y. liudytojui priklausančią bendrovę. Nežino kiek pinigų E. A. buvo perdavęs S. B.. Ginčą su E. A. išsprendė civiline tvarka. Liudytojas nurodė neprisimenantis ar E. A. kažką buvo sakęs apie tai, kad S. B. jį apgavo. Panevėžyje su S. B. kalbėjo apie jų reikalus, kaip sekasi. Liudytojas pažymėjo, kad E. A. jam buvo savotišku garantu, tik su juo jis buvo pasirašęs partnerystės sutartį, todėl pastarojo santykiais su S. B. per daug nesidomėjo. Kadangi projektai nevyko, norėjo atgauti pinigus iš E. A.. Liudytojas nurodė žinojęs, kad M. F. dirba pas E. A.. Neprisimena, ar pastarasis dalyvavo perduodant pinigus S. B. prie automobilio. Taip pat negali nurodyti kiek projektų buvo susiję su S. B..

Nuteistasis S. B. teisme parodė, kad byloje esantis paskolos raštas rašytas jo ranka, tačiau jis jo nepasirašinėjo. Taip atsitiko todėl, kad buvo rašomi juodraštiniai to paskolos rašto variantai, nes jie nežinojo kaip tiksliai jis turėtų būti rašomas. Tas pats buvo ir su vekseliais. Dėl pastarosios priežasties nuteistasis abejoja specialisto išvada. Kalbėdamas apie veiką, kur jis yra kaltinamas sukčiavęs J. J. atžvilgiu, S. B. nurodė, kad vekseliai buvo išrašyti tik tam, kad užtikrinti jo ir K. dalyvavimą projekte. Vekselį buvo išrašęs ir pastarasis, dokumentus nuteistasis buvo pateikęs Parex bankui. Klausimus dėl paskolos suteikimo sprendė Parex banko darbuotojas D. K.. Apeliantas nurodė, kad jo manymu, visi turtiniai klausimai šioje byloje galėtų būtu sprendžiami civilinio proceso tvarka. Jo teigimu, 250000 Lt jis negavo. Kadangi pinigų neturėjo, bet J. J. pareiškė iniciatyvą, kad jį tenkintų sutartys, kurias jie galėtų pasirašyti su K.. Pasitarę sutiko pasirašyti tokias sutartis. Pasirašė vekselius, J. J. turi tokį S. B. pasirašytą vekselį 250000 Lt sumai, tačiau tokių pinigų nuteistasis negavo. Pasirašė, kadangi sklypas jam buvo žinomas, buvo galimybė jį įsigyti. Tikslas toks, kad būtų užgarantuota, kad jie pasirašys pirkimo - pardavimo sutartį. Tokia buvo J. J. sąlyga. Jis norėjo garantijų. Kadangi turėjo vekselį, buvo ramus, kad jie nepabėgs nuo tos situacijos, norinčių pirkti sklypą jau nebuvo. Į banką S. B. ėjo pinigų. Tam reikėjo įkeisti nekilnojamą turtą. Tuo metu reikėjo 14 milijonų Lt. Pardavėjas tai dienai buvo AB „Alvilė“ direktorius J. J.. Nunešė į banką visus dokumentus, bet negavo paskolos, sklypo nenupirko. Jis taip ir liko valstybės nuosavybe. Pasak nuteistojo, pastarąsias aplinkybes galėtų patvirtinti Parex banko darbuotojas. Jei bankas būtų sutikęs duoti paskolą, pinigai būtų ėję tiesiai į J. J. sąskaitą. Paskola būtų buvusi AB „Alvilė“ vardu. Turėjome užstatyti nekilnojamą turtą. Paskolą būtu pasiėmę jis ir E. K.. AB „Alvilė“ akcijas dabar perėmė valstybė.

Nuteistojo teigimu, iš B. A. pagal vekselį jis pinigų negavo, gavo pagal pakvitavimus. Vekselis buvo tuščias.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis S. B., pastarojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Pirmos instancijos teismas kaltinamojo S. B. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str.2d. ( 4 veikos dėl E. A. turo įgijimo apgaule), grindė ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio nagrinėjimo eigoje patikrintais įrodymais. Nustatė, kad, S. B. įgijo iš nukentėjusiojo E. A. didelės vertės turtą (pinigus) atitinkamai : 534 000 Lt pagal 2003-06-14 verslo kredito sutartį; 184 000 Lt pagal 2003-07-20 verslo kredito sutartį; 300 000 Lt pagal 2004-02-05 verslo kredito sutartį; 500 000 Lt pagal 2004-03-10 verslokredito sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Šią išvadą pirmos instancijos teismas grindė nukentėjusiojo E. A., liudytojų R. L., M. F. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, specialistų išvada Nr. 11-2587(10). Teismas pažymėjo, jog savo schemoje „E. A. pinigų naudojimo schema“ S. B. nurodo ne tik kredito sutartis ir pinigų sumas, bet ir detalizavo kai kuriuos savo veiksmus, įsipareigojimus, pažymėjo datų netikslumus. Be to, liudytojas R. L. patvirtino, kad dalis pinigų – 534 000 Lt, projektui „didelis“ apeliantui buvo perduota jo akivaizdoje. Liudytojas M. F. teigė, kad S. B., jo susitikimo su R. L. metu, neneigė pinigų gavimo fakto.

Taip pat skundžiamame nuosprendyje akcentuojama, kad kiekviena iš verslo sutarčių buvo šalių pasirašyta, kitoje sutarčių pusėje yra kaltinamojo ranka padarytas įrašas, kad pinigai buvo gauti, skaičiais ir žodžiais įrašytos pinigų sumos, yra kaltinamojo parašas ( t.1 b.l.20-23). S. B. neneigia pasirašęs minėtas sutartis, padaręs kitoje pusėje rankraštinius įrašus apie tai, kiek pinigų gavo.

Specialisto išvada Nr.11-2587 (10) patvirtino, kad sutartyse už kredito gavėją S. B. pasirašė pats kaltinamasis, taip pat pats S. B. padarė ranka įrašus kitoje sutarčių pusėje ir pasirašė ( t.14 b.l.190-194).

Pirmos instancijos teismo nuomone S. B. naudojo apgaulę, piktnaudžiavo nukentėjusiojo jam pareikštu pasitikėjimu, suprato naudojamos apgaulės tikslą - turtinės naudos sau gavimą, daromos kitam asmeniui žalos pobūdį, tokius padarinius numatė bei jų norėjo. Apylinkės teismas pažymėjo, kad kaltinamo asmens panaudota apgaulė buvo pagrindinė sąlyga nukentėjusiojo E. A. apsisprendimui dalyvauti žalinguose sandoriuose, pasirašyti verslo kredito sutartis ir atiduoti kaltinamajam dideles pinigų sumas. S. B. savo veiksmais tyčia sudarė tokias sąlygas, kad nukentėjusiajam be teisėsaugos įsikišimo civilinėmis priemonėmis sunku atstatyti pažeistas teises.

Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad nors pačiose verslo kredito sutartyse tarp E. A. ir S. B. nebuvo nurodyta, kokius konkrečius įsipareigojimus verslo srityje pagal jas prisiima kaltinamasis, atsižvelgdamas į ekonominę logiką (už kreditus procentų mokėti nebuvo numatyta), sutarčių sudarymo aplinkybes, pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent S. B. naudota apgaulė buvo esminė sąlyga nukentėjusiajam dalyvauti jam žalinguose sandoriuose. Turėdamas tikslą įgyti iš nukentėjusiojo konkrečią pinigų sumą jis įtikinėjo nukentėjusįjį dėl konkrečių veiksmų projektams vystyti, kuriuos jis atliks, nors realiai jų ir neatlikdavo. Bendram verslui su nukentėjusiuoju plėtoti buvo įsteigta bendrovė „Žvilgnis į ateitį“, kurios akcininku tapo nukentėjusysis bei kaltinamojo surastas ir pasiūlytas giminaitis A. M., kuris realiai bendrovės veikloje nedalyvavo. Šis veiksmas (bendrovės įkūrimas) nukentėjusiajam E. A. sudarė įspūdį, kad jų bendradarbiavimas bus rimtas ir ilgalaikis. Pasirašydamas verslo kredito sutartį ir paimdamas iš E. A. 534 000 Lt, S. B. įtikino pastarąjį, kad šiuos pinigus jis investuos į žemės sklypo Tujų g.2, Vilniuje, vystymą (buvo sutarimas, kad S. B. ir E. A. investicijos į šį projektą bus lygios), tačiau realiai šių pinigų jis neinvestavo, kaltinamojo veiksmai apsiribojo pažadais, aiškinimais, kad dalį pinigų reikia perduoti socialdemokratų partijai už palankius sprendimus ir net važiavimu tuo tikslu prie partijos būstinės, lankymusi miesto savivaldybėje, žemėtvarkos skyriuje, kuomet apeliantas užeidavo į kabinetus, palikdamas nukentėjusįjį E. A. koridoriuje. Taip S. B. stengėsi sudaryti nukentėjusiajam teigiamo ir veiklaus verslininko, turinčio ryšių įvairiose valstybės įstaigose bei institucijose ir galinčio paveikti jų sprendimus, įspūdį. Tam, kad nukentėjusiajam sudarytų įspūdį, jog verslo reikalai plėtojami, S. B. demonstravo nukentėjusiajam viešai prieinamą UAB „Vilteka“ detalaus plano techninį projektą dėl žemės sklypo Tujų ir kitose gatvėse vystymo (projektas taip ir nebuvo patvirtintas savivaldybėje), nors liudytojų V. Š., P. K. teigimu, šio projekto užsakovas buvo savivaldybė ir S. B. su juo niekaip susijęs nebuvo. Šį objektą jis įvardino „dideliu“, teikė nukentėjusiajam darbų užbaigimo grafiką, aiškindamas, kad darbai bus baigti 2007 metais, niekieno nepasirašytas detaliųjų planų parengimo ir įgyvendinimo sutarties kopijas su pabraukimais, ketinimų protokolą dėl investicinio projekto vykdymo teritorijoje Tujų gt.2, Vilniuje, kuris nebuvo pasirašytas, kuriame ranka buvęs įrašas 2001 m. pakeistas į 2004 metus ( t.7 b.l.79-80). 2003-07-20 S. B. sudarė su nukentėjusiuoju kitą verslo kredito sutartį dėl 184 000 litų, kadangi buvo apgaule įtikintas kaltinamojo, jog šis investuos minėtus pinigus į žemės sklypą, automobilių stovėjimo aikštelę prie viešbučio „Reval Hotel Lietuva“. Nukentėjusysis patikėjo S. B. aiškinimais, kad jis turi pažinčių ir ryšių valstybės institucijose, kad šis sklypas bus įtrauktas į privatizavimo programą, kuomet ir bus galima jį išpirkti, o vėliau vystyti. S. B. šį projektą nukentėjusiajam įvardino kaip „mažą“, vedžiojo jį po savivaldybės kabinetus. Tik tuomet, kai nukentėjusysis sužinojo, kad aikštelė įtraukta į privatizavimo programą ir ją siūloma parduoti už 15 mln. suprato, kad ir dėl šio objekto buvo apgautas.

Apylinkės teismas nurodė, kad S. B., įtikinėdamas nukentėjusįjį perduoti jam pinigus ir imdamas juos, tvirtino, kad lygiai tokia pat suma prie konkretaus projekto prisėdės ir jis. Tai matyti ir iš jo pateikto nukentėjusiajam grafiko bei jų dalyvavimo projektuose, pelno dalių (t.14 b.l.190-194), nors realiai S. B. jokių savo pinigų neinvestavo, ko neneigia ir jis pats. Ši aplinkybė taip pat patvirtina S. B. turėjus išankstinę tyčią pasisavinti E. A. pinigus apgaulės būdu.

Pagal 2004-02-05 verslo kredito sutartį S. B. iš E. A., pasinaudodamas apgaule bei piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo pasitikėjimu, įgijo 300 000 Lt, nurodęs, jog valdo apie 50 procentų UAB „Labek“ akcijų. Panaudota apgaulė lėmė jog E. A. apsisprendė perduoti jam pinigus, tikėdamasis 25 procentų akcijų perrašymo jo vardu. 2004-03-10 S. B. su nukentėjusiuoju pasirašė dar vieną kredito sutartį, pagal kurią įgijo iš E. A. 500 000 Lt, žadėdamas, jog 2,26 ha Žalgirio futbolo klubo nuomojamos žemės sklypas būtų išpirktas iš valstybės, o vėliau būtų galima vystyti projektus toje žemėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas nustatęs tam tikras faktines aplinkybes, padarė neteisingą išvadą, jog S. B. svetimą turtą įgijo panaudojęs apgaulę.

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako ir nevertina duomenų, kurių pagrindu buvo padaryta išvada apie tai, kad S. B. per keturis kartus įgijo E. A. priklausančias pinigų sumas, atitinkamai : 534 000 Lt., 184 000 Lt., 300 000 Lt. bei 500 000 Lt., nes tai gali būti civilinių teisinių santykių dalyku.

Pažymėtina, kad už sukčiavimą pagal BK 182 pirmiausia apibūdina apgaulės elementas. Tik nustačius apgaulę svetimo turto įgijimas tampa sukčiavimu baudžiamosios teisės prasme.

Kiekvienoje byloje turi būti nustatytas asmens kaltės turinys t.y., kad tas asmuo suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo. Šioje byloje nuteistasis teigia, jog jo veiksmai neperžengė civilinių teisinių santykių ribos ir jis nepagrįstai pripažintas padaręs nusikaltimus. Pažymėtina, kad norint pripažinti asmens baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, būtina nustatyti, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, kad kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

Žemesnės instancijos teismas

Šioje byloje pirmos instancijos teismas nurodė, jog S. B. kaltė ir naudota apgaulė pasireiškė tuo, jog jis įtikino nukentėjusįjį duoti pinigus įvairiems projektams, tačiau nieko dėl šių projektų nepadarė, kur išleido gautus pinigus nepaaiškino.

Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nuteistojo S. B. kaltę dėl apgaulės kaip jau buvo minėta, pirmos instancijos teismas grindė tuo, jog jis sąmoningai klaidino nukentėjusįjį dėl rengiamų verslo projektų realumo ir atsiperkamumo, gyrėsi pažintimis su įtakingais politikais, partijomis, pažintimis savivaldybėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas šias aplinkybes nepagrįstai laikė esminėmis, galėjusiomis nulemti nukentėjusiojo apsisprendimą dalyvauti žalinguose verslo projektuose. Šioje konkrečioje byloje nepakanka vien nukentėjusiojo pasakymo, kad tokiu būdu jis buvo apgautas. Buvo būtina vertinti ir pačio nukentėjusiojo statusą, patirtį verslo projektuose ir kt. aplinkybes. Pažymėtina, kad nukentėjusysis E. A. yra patyręs verslininkas, įgyvendinęs ne vieną verslo projektą, sėkmingai pardavinėjęs nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad pats E. A. turėjo dalyvauti S. B. siūlomuose verslo projektuose, matyti ir sekti šių projektų realizavimo eigą. Kaip nurodė nukentėjusysis jis pinigus S. B. perdavė per keturis kartus, tai vyko kelių mėnesių laikotarpiu, todėl akivaizdu, jog ir pats nukentėjusysis elgėsi nerūpestingai. Galimas pinigų perdavimas mažų mažiausiai buvo nelogiškas, nematant ir nereikalaujant bent minimalaus rezultato pagal ankstesnius projektus.

Teisėjų kolegija pažymi ir tą aplinkybę, kad pagal nukentėjusiojo aiškinimą pinigus kaltinamajam jis duodavęs pagal verslo kreditavimo sutartis. Šių sutarčių analizė leidžia teigti, kad jokios „verslo“ sąlygos šiose sutartyse nėra atskleidžiamos, nenumatyti nei objektai, nei darbai, nei darbų atlikimo grafikai, nei reikalingi finansai. Taigi, būdamas patyręs versle E. A., nes būtent jis parengė šias sutartis, pagal kurias neva tai ir buvo perduoti pinigai, faktiškai elgėsi labai neatsakingai, tad kaltinti apgaule vien tik S. B. nėra pagrindo. Tokia supaprastinta „Verslo kreditavimo sutarčių“ forma akivaizdžiai kalba apie tai, kad jokių aiškių susitarimų tarp E. A. ir S. B. ir nebuvo, tad kalbėti apie kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, kurie galėtų būti įvardinti kaip apgaulė baudžiamosios teisės prasme, nėra jokio pagrindo.

Byloje apklaustas liudytojas M. F., ( pats nukentėjusysis E. A. taip pat neneigė to fakto) nurodė, kad dalis S. B. skirtų pinigų buvo skirta kyšiams, nes esą reikėję tvarkyti reikalus savivaldybėje, teismuose. Ši aplinkybė taip pat vertintina apgaulės turinio kontekste. Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai kalbėti apie kažkokių susitarimų nevykdymą iš viso nėra pagrindo. Dar daugiau – nusikalstamai veikai skirdamas pinigus nukentėjusysis negali tikėtis teisinės gynybos tokių pinigų praradimo atveju.

Teisėjų kolegija šioje byloje pažymi ir dar vieną aplinkybę, kuri rodo, jog S. B. ir E. A. tarpusavio santykiai buvo kriminalizuoti be jokio pagrindo. Byloje esantys dokumentai, pačio nukentėjusiojo, liudytojo R. L. parodymai, akivaizdžiai patvirtina, kad viename iš taip vadintų „dideliu“ verslo projektų dalyvavo ir R. L., kuris savo pinigus investavo per E. A.. R. L. parodymais nustatyta, kad jis pamatęs, jog „projektai“ stringa – jis nutraukė finansavimą, o įdėtas lėšas iš E. A. prisiteisė civiline tvarka. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad verslo santykiai turi būti aiškūs kaip ir aiškios atsakomybės ribos verslo projektui nepavykus. Šioje byloje konstatuotina, kad S. B. nenuslėpė nei duomenų apie save, nei savo turtinės padėties, nei nustatyti kokie nors faktai apie jo bandymus nuslėpti turėtą turtą, tad E. A. visas turtines pretenzijas galėjo spręsti civiline teisine tvarka. Suprantama, kad civiline tvarka sprendžiant turto susigrąžinimo klausimus, nukentėjusiajam reikėtų įdėti daugiau pastangų, tai pareikalautų ir pradinių išlaidų apmokant žyminį mokestį valstybei, tačiau šios aplinkybės nepaneigia teismo išvados, kad E. A. ir S. B. tarpusavio santykiai buvo kriminalizuoti be pagrindo ir neleidžia teigti, kad civilinis galimai pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Šiuo atveju buvo nustatytos būtent tokios aplinkybės, t.y. nukentėjusiojo apsisprendimui veikti taip, kaip jis veikė, S. B. veiksmai nepadarė lemiamos įtakos.

Pirmos instancijos teismas taip pat nurodė, jog S. B. panaudojo ir kitą apgaulės formą – piktnaudžiavo nukentėjusiojo pasitikėjimu. Ši išvada teisėjų kolegijos taip pat nelaikytina teisinga ir pagrįsta. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios liudytų, jog S. B. kokiais nors iki to buvusiais veiksmais būtų įgijęs E. A. pasitikėjimą. Byloje nenustatyti nei kokie nors ypatingi asmeniniai jų tarpusavio ryšiai, nei koks turtinis ar tarnybinis priklausomumas, nei kitokie tarpusavio ryšiai. Nurodytos aplinkybės paneigia teiginį esą tarp nukentėjusiojo ir S. B. buvo koks nors pasitikėjimas, nes nenustatyti jokie pasitikėjimo pagrindai. Pripažintina, kad E. A. elgesys galėtų būti vertinamas kaip labai geranoriškas, grįstas naiviu pasikliovimu, o tai apeliacinės instancijos teismo vertinimu paprastai nelaikytina sukčiavimu.

J. J. turto ( pinigų) įgijimo apgaule epizodai

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad S. B. suvokė, jog pinigų (500 000 ir 250 000 litų) įgijimo iš nukentėjusiojo J. J. metu naudoja apgaulę, įtikindamas jį, kad perka UAB „Energo development“ akcijas, kad jas net jau nupirko ir tik ieško pelningo pirkėjo, kad pirks 100 procentų AB „Alvilės“ akcijų ir padeda išspręsti teisines problemas dėl žemės, aktyviai vykdo veiksmus pagal jungtinę veiklos sutartį dėl 67 ha žemės sklypo vystymo, statybų, nors realiai jokių darbų jis neatliko. Pirmos instancijos teismo nuomone S. B. panaudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam J. J. dalyvauti jam nenaudinguose sandoriuose: paskolinti 500 000 Lt pagal paskolos lapą, atiduoti 250 000 Lt pagal paprastąjį vekselį. S. B. skolinosi iš nukentėjusiojo nuslėpdamas informaciją apie didelę skolų naštą kitam asmeniui (E. A.), neįvykus UAB „Energo development“ akcijų pirkimui, pinigų J. J. negrąžino, melagingai teigė, kad akcijas įsigijo. Pirmos instancijos teismo vertinimu, S. B. aiškinimus, kad jokių pinigų realiai iš J. J. net nėra gavęs, kad tai neva buvo avanso garantas dėl AB „Alvilė“ akcijų pirkimo, paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai bei pateikti rašytiniai įrodymai (paskolos lapas, vekselis, sutarčių dokumentai), bet ir liudytojų S..M., E. K., A.P. R. nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios duodami parodymai. S. B. aiškinimus, kad J. J. pinigai buvo parodyti dokumentuose, bet realiai negauti, tai buvo avanso garantas nukentėjusiojo valdomos bendrovės akcijų pirkimui, paneigia tai, kad kaltinamasis nebuvo projektuojamo sandorio šalimi, o pasiūlė ja tapti žmoną, be to 500 000 Lt buvo gauti anksčiau ( 2007-02-05), negu pasirašyta ir nerealizuota akcijų pirkimo-pardavimo sutartis (2007-05-22) tarp J. (pardavėjų), I. B. ir E. K. (pirkėjų), pagal kurią akcijos turėjo būti parduotos už 14 mln. litų ( t.1 b.l. 88, 95-97). S. B. kaip pirkėją pasiūlė savo žmoną. Akivaizdu, kad jei pusė milijono litų būtų buvusi avansiniu mokėjimu, tai nukentėjusysis būtų tai atitinkamai įforminęs, ir neskolintų pinigų nurodydamas jų grąžinimo datą - 2007-03-01d. 2007-06-11 dienos pasirašymą 250 000 Lt sumai be realių pinigų gavimo S. B. paaiškina kaip įnašo garantą už būsimą AB „Alvilės“ akcijų pirkimą, teigdamas, kad jame nurodyta net kito pirkėjo - E. K., darbo vieta - (duomenys neskelbtini). Tačiau liudytojas E. K. neigia analogiško vekselio J. J. pasirašymą, priešingai nurodo, kad kaltinamojo prašymu jo žmonai pervedė 50.000 litų, iš kurių iki šiol ne visi pinigai grąžinti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone ir šiuo atveju pirmos instancijos teismas vėlgi neteisingai atskleidė apgaulės turinį. Apeliacinės instancijos teismas nebekartoja anksčiau išdėstytų motyvų dėl apgaulės ir jos turinio turėjusio esmingai paveikti nukentėjusiojo apsisprendimą. Šiuo atveju galimi pinigų perdavimo atvejai vėlgi buvo įforminti labai neinformatyviais dokumentais, todėl kalbėti apie kažkokių susitarimų nesilaikymą nėra jokio pagrindo, kaip nėra pagrindo ir teiginiui, kad apgaulė pasireiškė būtent tam tikrų susitarimų nesilaikymu. Šiuo atveju tiek paskolos raštelis, tiek vekselis civiline teisine prasme galėtų būti vertinami kaip dokumentai patvirtinantys pinigų perdavimo faktą, tačiau nenustačius apgaulės kalbėti apie nusikaltimą nėra jokio pagrindo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo fakto( šiuo atveju būtų galima kalbėti apie paskolinius santykius). Ne mažiau svarbus sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis yra apgaulė ir jos subjektyvus suvokimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui būtina įrodyti, kad savo ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų ir užvaldyti turtą asmuo maskuoja apgaule, suklaidindamas paskolos davėją dėl savo ketinimų, pateikdamas kitai sutarties šaliai save kaip kitą asmenį ar panaudodamas kitokius būdus, nulemiančius kitos pusės apsisprendimą suteikti paskolą ir suvaržančius suteiktos paskolos atgavimą, ir visa tai suvokia. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad S. B. būtų pateikęs save kaip kitą asmenį, kokias kitokiais būdais būtų pasunkinęs paskolos atgavimą ir pan. Net ir pripažinus, kad pinigai buvo duodami konkrečiam turtui įsigyti, o pinigus gavusiam asmeniui to nepadarius, negalima teigti, kad pinigai buvo užvaldyti apgaule. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo pasitikėjimas šiuo atveju peržengė protingumo ribas ir galimi jo teisių pažeidimai negali būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir pirmos instancijos argumentą, neva apgaulė pasisavinant J. J. pinigus pasireiškė ir tuo, kad S. B. nuslėpė faktą, jog jis yra skolingas ir kitiems asmenims (šiuo atveju E. A.). Apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas paties fakto atitikimo tikrovei aspekto, pažymi, kad S. B., net ir būdamas kam nors skolingu, neturėtų pareigos apie tai pranešti kitam galimam kreditoriui. Tarpusavio santykių logika, nenustačius aplinkybių, įgalinančių teigti apie egzistuojančius tam tikrus pasitikėjimo santykius, verčia būtent kreditorių pasidomėti asmens, kuriam ketinamos skolinti didelės pinigų sumos turtine padėtimi, mokumu, pasirūpinti duodamų pinigų gražinimo garantu ir pan. Priešingu atveju, pakankamai patirties turintys asmenys būtų skatinami elgtis neatsakingai, atmestinai žiūrėti į tarpusavio turtinius santykius, tikintis, kad bet koks pasakymas apie egzistavusią apgaulę užtikrins jo teisių gynimą baudžiamosios teisės priemonėmis.

A. turto apgaule įgijimo epizodas

Vertindamas S. B. veiksmus nukentėjusiojo B. A. atžvilgiu, apylinkės teismas konstatavo, kad S. B. pinigus iš B. A. įgijo pagal dviejų mėnesių skirtumu datuojamus du pakvitavimus, tačiau, kaip patvirtino B. A. ir neneigė S. B., tiek 150 000 Lt , tiek 400 000 Lt sumos buvo perduotos tuo pačiu tikslu, vystyti jungtinės veiklos susitarimuose nurodyto sklypo (duomenys neskelbtini) projektą. 2009-03-04 apeliantas sugražino nukentėjusiajam B. A. 100 000 Lt, tačiau tai apelianto veikos kvalifikavimo nekeičia, kadangi veiksmų grąžinti pinigus S. B. ėmėsi tik po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nukentėjusysis nurodė, kad jei nebūtų investicijų į žemės sklypo vystymą planų, jis tų pinigų nebūtų skolinęs, tai reiškia, kad kaltinamasis, tuo metu jau būdamas skolingas didelę sumą E. A., įgijo ir B. A. pinigus, įtikinėdamas, kad projekto vystymui reikia pinigų, t.y. suklaidindamas nukentėjusįjį dėl tikrųjų savo ketinimų. Kaip vėliau paaiškėjo, jokių realių darbų S. B. neatliko, pinigų neinvestavo, tik imituodavo aktyvią savo veiklą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto skundo argumentais, kad susiklostę civiliniai santykiai ir finansiniai įsipareigojimai tarp B. A. ir S. B. buvo nepagrįstai kriminalizuoti. Nuteistasis neneigė, kad pasiskolino pinigus iš B. A. ir nesiekė jo apgauti, suklaidinti ar apsunkinti skolos grąžinimą. Nuteistasis nurodė, kad B. A. grąžino dalį (100 000 Lt) pasiskolintų pinigų. Jo turto vertė esanti didesnė nei likusi paskolintų pinigų dalis, tad kalbėti apie skolos išieškojimo apsunkinimą nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas nebekartoja anksčiau išsakytų motyvų dėl apgaulės esmingumo, tačiau akcentuoja tą aplinkybę, kad pinigus, kuriuos nukentėjusysis B. A. paskolino S. B., jis davė su tikslu, kad nuteistasis dalyvaus verslo projekte, kurio šalimi buvo ir pats nukentėjusysis. Taigi nukentėjusiajam buvo gerai žinomos visos aplinkybės susijusios su šiuo projektu, taip pat žinoma ir tai dėl ko šis projektas nebuvo įgyvendintas. Turėdamas rašytinius dokumentus apie paskolos suteikimą nukentėjusysis pilnai galėjo savo teisę realizuoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ką beje jis vėliau ir padarė paprastojo vekselio pagrindu išsiimdamas vykdomąjį dokumentą ir pateikdamas jį vykdymui. Vertintinas ir nukentėjusiojo pasisakymas, kad dėl baudžiamojo persekiojimo jis kreipėsi tik tada, kai suprato, jog S. B., turintis ir daugiau turtinių įsipareigojimų, jam paskolintų pinigų negražins. Šis aiškinimas akivaizdžiai parodo, kad nukentėjusysis apgautas nesijautė tol, kol nesuprato, jog jam gali būti negrąžinti paskolinti pinigai. Pažymėtina, kad egzistavusių civilinių teisinių santykių kriminalizavimas negali priklausyti ir nuo nukentėjusiojo valios per kriminalinę bausmę „atkeršyti“ netinkamai savo įsipareigojimus vykdžiusiam asmeniui.

L. T. turto įgijimo apgaule epizodas

Kvalifikuodamas S. B. veiksmus įgyjant nukentėjusiojo L. T. turtą- 350 000 Lt pagal 2007-10-03 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, apylinkės teismas vertino veiksmus, kurie nulėmė, kad L. T. perdavė S. B. pinigus. Teismo vertinimu nors nukentėjusysis L. T. pripažįsta, kad po pinigų grąžinimo, pretenzijų kaltininkui neturi, jis neneigia ir tos svarbios aplinkybės, kad pinigus atidavė S. B. todėl, kad pastarasis įtikino jį pelningu sandoriu perkant ir parduodant AB „Alvilė“ akcijas, tikino, kad reikia 350 000 Lt avanso jų įsigijimui, demonstravo dokumentus dėl galimo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), vystymo, gyvenamųjų namų statybos, t.y. kaltinamasis panaudodamas apgaulę, įtikino L. T. pelningu pinigų investavimu. Kokią naudą iš to gaus skolintojas, rašytiniuose dokumentuose nebuvo aptarta, tačiau apgaulė buvo panaudota tam, kad nukentėjusysis patikėtų, perduotų pagal vekselį pinigus S. B.. Skundžiamame nuosprendyje pažymima, jog byloje įrodymai rodo, kad realiai L. T. buvo suklaidintas, priešingu atveju jis pinigų nebūtų perdavęs. Be to, S. B. nutylėjo kitas svarbias aplinkybes, o būtent tai, kad 2007-10-03 dienai jis jau buvo skolingas 2 818 000 Lt kitiems trims asmenims ( .A., J. J., B. A.). Pagal paprastąjį vekselį S. B. turėjo 2007-09-18 grąžinti B. A. 550 000 Lt (šios skolos neneigia ir pats kaltinamasis), tačiau ir apie tai jis nutylėjo, o jau 2007-10-03 įgijo 350 000 Lt iš L. T..

Prie bylos yra pridėtas paprastasis neprotestuotinas vekselis, surašytas 2007-10-03 (duomenys neskelbtini). Pagal jį kaltinamasis be jokių sąlygų įsipareigojo iki 2007-12-18 d. sugrąžinti šią pinigų sumą (t.1 b.l.8). Apylinkės teismas konstatavo, jog pinigų gavimo metu S. B. suvokė, kad pinigų nustatytu terminu jis negrąžins, žalą nukentėjusiajam jis atlygino tik po to, kai šis kreipėsi į prokuratūrą, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. AB „Alvilė“ akcijų kaltinamasis S. B. neįgijo, jokių pinigų akcijų valdytojams (J.) nesumokėjo, net avanso, apie kurį jis aiškino nukentėjusiajam L. T..

Apeliacinės instancijos teismas ir šiuo atveju sutinka su apelianto skundo argumentais, kad susiklostę civiliniai santykiai ir finansiniai įsipareigojimai tarp L. T. ir S. B. buvo nepagrįstai kriminalizuoti. Nuteistasis neneigė, kad pasiskolino pinigus iš L. T. ir nesiekė jo apgauti, suklaidinti ar apsunkinti skolos grąžinimą. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, t.y. nors ir pažeidus paprastajame vekselyje nurodytą pinigų grąžinimo terminą, visi pinigai nukentėjusiajam buvo grąžinti.

Pirmos instancijos teismas pagrįsdamas S. B. kaltę dėl apgaulės įgyjant L. T. turtą, vertino ir pačio nukentėjusiojo parodymus, teigdamas, jog L. T. savo parodymus „sušvelnino“ po to, kai jam buvo grąžinti pinigai. Pažymėtina, jog ir pirminiai nukentėjusiojo parodymai, kad skolinantis pinigus S. B. nurodė aplinkybes, jog perkamos AB „Alvilė“ akcijos, kad jos bus pelningai parduotos ir taip atsiskaityta su nukentėjusiuoju, neparodo esminio nukentėjusiojo suklaidinimo. Dar pirminiame pareiškime nukentėjusysis nurodė, jog S. B. žadėjo įkeisti savo nekilnojamąjį turtą, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo. Ši aplinkybė rodo, kad pats nukentėjusysis elgėsi pakankamai neatsakingai ir neapdairiai. Bet koks sutartinių santykių nevykdymas neleidžia teigti, jog buvo padaryta nusikalstama veika. Vėlesni S. B. veiksmai – pasiaiškinimai dėl negrąžintos skolos, negali būti laikomi apgaulės elementu. Pripažintina, kad jis realiai pažeidė sutartinius įsipareigojimus – laiku negrąžino pasiskolintų pinigų, tačiau jo paaiškinimai, netgi jei jie buvo ir melagingi, sietini su noru išvengti priverstinio vykdymo civiline tvarka, o ne siekiu apskritai išvengti pinigų sugrąžinimo.

Apeliacinės instancijos teismas nebekartoja anksčiau išdėstytų argumentų dėl apgaulės esmingumo , vėlgi pabrėždamas tą aplinkybę, jog L. T. turėjo pakankamą patirtį versle. Akivaizdu ir tai, kad pinigai nebuvo skolinami be tam tikro pelno, t.y. L. T. norėjo „uždirbti“, o tuo pačiu prisiėmė ir tam tikrą riziką, kurią elgdamasis atsakingai galėjo sumažinti, pareikalaudamas paskolos grąžinimo garantijų (įkeitimo, laidavimo ar pan.).

Teismas jau anksčiau pasisakė dėl pirmos instancijos teismo argumento neva apgaulės dalį sudarė ir savo tikrosios turtinės padėties bei skolinių įsipareigojimų turėjimo nuslėpimas. Dar kartą akcentuotina, kad pareigą pasidomėti galimo skolininko turtine padėtimi turėjo ir paskolos davėjas. Galima sutikti, kad kaltinamojo turtinės padėties analizė, jo kreditoriniai įsiskolinimai B. A., leido pagrįstai manyti, kad sudarydamas paskolos sutartį su L. T., S. B. turėjo suvokti ir suvokė, kad nustatytu terminu paskolos jis neatiduos, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu ši aplinkybė parodo tik ketinimą pažeisti sutartinius įsipareigojimus, bet ne siekį visiškai išvengti paskolos grąžinimo, tad negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nors ir pavėluotas, tačiau pasiskolintų pinigų grąžinimas LT., tik patvirtiną šį apeliacinės instancijos teismo teiginį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog svetimas, kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir civilinių sutarčių pagrindu. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė. Teisėjų kolegija jau anksčiau pasisakė, kad pirmos instancijos teismo išvada dėl apgaulės esmingumo nėra teisinga.

Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-07-28 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi S. B. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Pareikšti civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, skirtas S. B. turtui - žemės sklypui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) panaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-07-28 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. ( 2003-06-14 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. ( 2003-07-20 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. ( 2004-02-05 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. ( 2004-03-10 E. A. turto įgijimo apgaule epizodas) jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. (2005 09 27-2005-11-25) B. A. turto įgijimo apgaule epizodas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių).

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. ( 2007-02-05 J. J. turto įgijimo apgaule epizodas jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių).

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. ( 2007-06-11 J. J. turto įgijimo apgaule epizodas) jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

S. B. išteisinti pagal BK 182 str.2d. ( 2007-10-03 L. T. turto įgijimo apgaule epizodas) jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

S. B. paskirtas kardomąsias priemones: rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, dokumentų paėmimą - panaikinti.

Nukentėjusiųjų E. A. , J. J. ir B. A. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.

Panaikinti laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą į S. B. turtą (duomenys neskelbtini) Laikiną interesanto leidimą, išduotą S. B., grąžinti pastarajam.

Kolegijos pirmininkas (parašas) Algimantas ValantinasTeisėjai (parašai) Laureta UlbienėStasys Punys