Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinis uostas” apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinis uostas” skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Skunde pareiškėjas akcentavo, kad Nurodymą surašė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas. Teigė, jog atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, sąmoningai ignoravo Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas, apibrėžiančias privalomųjų nurodymų teisinę prasmę. Manė, kad ginčo dalyku esantis namelis–vagonėlis yra daiktas ir savaime negali daryti žalos aplinkai, gamtos ištekliams ar kaip nors kitaip neigiamai veikti aplinką. Teigė, jog, surašant Nurodymą, buvo padaryti šiurkštūs Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 14, 16 ir 17 straipsnių pažeidimai, kadangi šis įstatymas nenumato, kad būtų galima surašyti trečią privalomąjį nurodymą dėl to paties nusižengimo.

Vertino, jog atsakovas Sprendime pateikia nekompetentingas išvadas valstybinės žemės naudojimo klausimais bei iškraipo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Klaipėdos AVA) Žemės tvarkymo skyriaus (toliau – ir Skyrius) raštu pateiktą informaciją. Laikėsi pozicijos, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi neegzistuojančia teisės norma, nes Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamente (toliau – ir Reglamentas) nėra 32¹ punkto, kuris nurodomas kaip teisinis pagrindas Nurodymui priimti. Nurodė, jog mobilų įrenginį namelį–vagonėlį pareiškėjas įsigijo 2007 m. spalio 29 d., t. y. prieš įsigaliojant aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-556 patvirtintiems Reglamento pakeitimams ir papildymams, inter alia 32¹ punktui, kuriuo draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius nacionaliniame parke. Teigė, jog dėl šios priežasties minėtas teisės aktas negali būti taikomas teisiniams santykiams, atsiradusiems iki jo įsigaliojimo, nes, priešingu atveju, būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas.

Rėmėsi Reglamento 32¹ punktu ir pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašas, žemės sklypo planas (schema), Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir KNNP) direkcijos 2008 m. kovo 7 d. raštas Nr. S1-(1.13/1)-200, Klaipėdos AVA 2008 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 2-1786-(2.19) ir kiti byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas neteisėtai pasistatė, laiko bei naudoja namelį–vagonėlį KNNP teritorijoje ir taip pažeidžia minėtą Reglamento nuostatą.

Teigė, kad Nurodymas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Manė, jog dėl tų pačių aplinkybių yra teisėtas ir pagrįstas ir Sprendimas, kuriuo Nurodymas buvo paliktas nepakeistas.

II.

Vertino, kad nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl Reglamento nuostatų, o konkrečiai – dėl jo 32¹ punkto taikymo. Nurodė, jog Reglamento 32¹ punktas įsigaliojo aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-556 pakeitus Reglamento redakciją, patvirtintą aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439. Pažymėjo, kad Reglamento pažeidimas buvo užfiksuotas ankstesniais privalomaisiais nurodymais bei Nurodymu, kurie buvo surašyti jau galiojant Reglamento 32¹ punktui. Laikėsi pozicijos, jog namelio–vagonėlio įgijimo momentas, taikant Reglamento 32¹ punkto nuostatas, nėra reikšminga aplinkybė, nes tokio pobūdžio statiniai, nepriklausomai nuo to, kada jie buvo įsigyti, negali būti laikomi saugomoje teritorijoje. Pabrėžė, kad atitinkamas Reglamento pakeitimas įsigaliojo 2007 m. lapkričio 23 d. ir nuo šios dienos pareiškėjas privalėjo laikytis jo nuostatų. Be to, manė, jog reikėtų skirtingai vertinti aplinkybes, susijusias su objekto įsigijimu bei jo pastatymu minėtoje vietoje, kadangi įsigijimo sandoris gali nesutapti su objekto pastatymu konkrečioje teritorijoje.

Rėmėsi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Pažymėjo, kad privalomųjų nurodymų davimo atvejai ir tvarka aptarti šio įstatymo 18-22 straipsniuose, o to paties įstatymo 24 straipsnis nustato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmus tais atvejais, kai, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, jame nustatyti reikalavimai neįvykdomi.

Nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Nurodymą pareiškėjui surašė Klaipėdos RAAD Neringos miesto agentūros valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius, t. y. kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Pažymėjo, kad, pagal Nuostatų 20 punktą, valstybiniams aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnams pavesta vykdyti valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę ir KNNP, todėl pareiškėjo argumentas, jog Klaipėdos RAAD valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius yra nekompetentingas priimti privalomąjį nurodymą dėl padaryto aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimo KNNP teritorijoje, yra nepagrįstas.

Sprendė, kad pareiškėjo teiginys, jog Nurodymas yra trečiasis privalomasis nurodymas, o dėl to paties nusižengimo nėra numatyta pakartotinio privalomojo nurodymo surašymo procedūra, remiantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 24 straipsniu, taip pat yra nepagrįstas. Nustatė, kad pareiškėjui buvo surašytas Nurodymas, kuriuo jis buvo įpareigotas iki 2008 m. spalio 13 d. iš KNNP teritorijos pašalinti neteisėtai pastatytą namelį–vagonėlį. Padarė išvadą, jog, 2008 m. rugsėjo 12 d. konstatavęs, kad iki nustatyto termino nėra įvykdyti ankstesniais privalomaisiais nurodymais nustatyti įpareigojimai, valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius turėjo teisinį pagrindą ir pagrįstai surašė Nurodymą (pakartotinį privalomąjį nurodymą), jame nurodydamas šio privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Atkreipė dėmesį į tai, jog ankstesnio privalomojo nurodymo teisėtumo ginčijimas teisme nedaro įtakos jo vykdymui, o pakartotinio privalomojo nurodymo davimo esminė prielaida yra ankstesnio privalomojo nurodymo neįvykdymas. Taigi nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius negalėjo duoti privalomojo nurodymo dėl to, kad nebuvo išnagrinėtas ginčas dėl ankstesnio privalomojo nurodymo.

Pažymėjo, jog pareiškėjo atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu papildomai išdėstė argumentus, kad pareiškėjas nėra ginčo žemės savininkas (jis nuomoja valstybinę žemę), todėl visos pretenzijos dėl teisinio reguliavimo ar aplinkosaugos reikalavimų pažeidimų turėtų būti reiškiamos valstybinę žemė patikėjimo teise valdančiam subjektui, t. y. Klaipėdos AVA. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šios aplinkybės yra grindžiamos subjektyviu jų vertinimu, kuris nėra pagrįstas teisės normomis. Atkreipė dėmesį į tai, kad, pagal Reglamento 1 punktą, būtent pareiškėjas, vykdydamas ūkinę veiklą, privalo laikytis Reglamento nuostatų ir už jo nuostatų nepaisymą būtent pareiškėjui kyla teisinė atsakomybė.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nagrinėjamu atveju būtų buvę viršyti Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnyje apibrėžti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų įgalinimai, ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl minėto įstatymo 14, 16 ir 17 straipsnių pažeidimo.

Padarė išvadą, jog pareiškėjo nuosavybės teisės taip pat nebuvo pažeistos, nes, kaip matyti iš Klaipėdos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos valstybinės priežiūros skyriaus specialisto parengtos pažymos, vagonėlis–namelis nėra stacionarus statinys, todėl pareiškėjo nuosavybės teisių turinys neturėtų būti siejamas su konkrečia jo pastatymo vieta. Be to, pareiškėjas pats pripažįsta, kad teritorija, kurioje pastatytas šis vagonėlis–namelis, yra valstybinio fondo žemė, patenkanti į KNNP teritoriją, kuriai taikomas ypatingas apsaugos statusas. Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad nėra ribojamos pareiškėjo teisės dėl pačio daikto, dėl kurio pastatymo saugomoje teritorijoje kilo nagrinėjamas ginčas, nuosavybės, nėra pagrindo kalbėti apie pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimus.

III.

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė lex retro non agit principą, kadangi vadovavosi Reglamento redakcija, galiojusia iki vagonėlio–namelio įsigijimo.

2. Tik Klaipėdos AVA galėjo pareikalauti, idant pareiškėjas nukeltų statinius, esančius žemėje, kurią patikėjimo teise valdo ši institucija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Nurodymo ir Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Nurodymu (b. l. 15-16) iki 2008 m. spalio 13 d. pareiškėjas buvo įpareigotas iš KNNP teritorijos (Gintaro įlanka 3, Neringa) pašalinti vagonėlį–namelį, kadangi jis buvo pastatytas pažeidžiant Reglamento 32¹ punkto reikalavimus. Dėl to pareiškėjas padavė skundą Klaipėdos RAAD (b. l. 14), kuris Sprendimu minėtą skundą atmetė ir Nurodymą paliko nepakeistą (b. l. 12-13).

Pareiškėjas, ginčydamas Nurodymą ir Sprendimą, teigia, jog Nurodymas jo atžvilgiu surašytas nekompetentingo subjekto, remiantis negaliojančiu teisės aktu, be to, anot pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė ne dėl visų jo skundo argumentų.

Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (1 str.). Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teises ir pareigas, o, pagal minėtos dalies 6 punktą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka duoda privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims.

Kaip matyti iš ginčijamo Nurodymo, jis surašytas vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus B. K., ginčo dėl minėto asmens einamų pareigų nagrinėjamoje byloje nėra, todėl vertintina, kad pareiškėjo argumentai dėl to, jog Nurodymas buvo surašytas nekompetentingo subjekto, atmestini.

Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 6 dalis privalomąjį nurodymą apibrėžia kaip aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimą fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones. To paties įstatymo 18 straipsnis numato atvejus, kada duodami privalomieji nurodymai, o pagal minėto straipsnio 4 punktą privalomasis nurodymas duodamas tada, kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes.

Pareiškėjui Nurodymas buvo duotas ir terminas nurodytiems veiksmams atlikti buvo nustatytas konstatavus, jog pareiškėjas pažeidė Reglamento 32¹ punkto reikalavimus.

Aplinkos ministro 2007 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-556 „Dėl aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 439 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2007, Nr. 120-4916) buvo pakeista ankstesnė Reglamento redakcija. Minėtu pakeitimu Reglamentas papildytas nauju 32¹ punktu, kuriame nustatyta, jog nacionaliniame parke draudžiama statyti, laikyti ir naudoti vagonėlius ir kilnojamuosius objektus/įrenginius (namelius, konteinerius, nebenaudojamas transporto priemones, sandėliukus, garažus, bitininkų/sodininkų vagonėlius/namelius), išskyrus Statybos įstatyme, kituose teisės aktuose numatytus atvejus ir teisės aktų nustatyta tvarka masiniams renginiams naudojamus laikinus statinius, objektus ir įrenginius. Toks pakeitimas įsigaliojo nuo 2007 m. lapkričio 23 d. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog Nurodymas pareiškėjui duotas 2008 m. rugsėjo 12 d., t. y. jau įsigaliojus minėtam Reglamento pakeitimui, kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, jog Nurodymas buvo surašytas remiantis negaliojančiu teisės aktu.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog Reglamento 32¹ jo atžvilgiu netaikytinas, nes vagonėlis–namelis buvo įsigytas 2007 m. spalio 29 d., t. y. galiojant ankstesnei Reglamento redakcijai.

Pabrėžtina, jog šiuo atveju nėra svarbios aplinkybės, susijusios su tuo, kada pareiškėjas įsigijo namelį–vagonėlį. Esminę reikšmę, duodant pareiškėjui privalomąjį nurodymą, turėjo tai, ar šio privalomojo nurodymo surašymo metu buvo pažeisti galiojančių teisės aktų reikalavimai, susiję su aplinkos apsauga, kitaip tariant, svarbios yra būtent pažeidimo konstatavimo metu galiojusios Reglamento nuostatos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog KNNP teritorijoje pareiškėjas pastatė namelį–vagonėlį ir jog pažeidimo konstatavimo momentu jau buvo įsigaliojęs Reglamento pakeitimas, kuriuo Reglamentas buvo papildytas 32¹ punktu, sprendžia, jog minėti pareiškėjo veiksmai pagrįstai vertinti kaip Reglamento 32¹ punkto reikalavimų nesilaikymas. Be to, įvertinus tai, kad Reglamentas yra teisės aktas, nustatantis specialius KNNP apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus (Reglamento 1 p.), kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, jog jis savo veiksmais nepažeidė aplinkos apsaugos reikalavimų. Taip pat pabrėžtina, jog, įvertinus Reglamento 32¹ punkto formuluotę, darytina išvada, jog, konstatuojant minėtų Reglamento nuostatų pažeidimą, nėra būtina įrodinėti atitinkamais subjekto veiksmais padarytą žalą aplinkai, gamtos ištekliams.

Atsižvelgiant į Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnyje nustatytą privalomojo nurodymo apskundimo tvarką, į tai, kad privalomojo nurodymo apskundimas nesustabdo jo galiojimo, atmestinas ir pareiškėjo argumentas, jog pareiškėjui negalėjo būti duotas pakartotinis privalomasis nurodymas, nes ankstesni privalomieji nurodymai buvo ginčijamas teisme, kuris vėliau pripažino, jog jie yra teisėti ir pagrįsti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1052/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1051/2009).

Taigi Nurodymo, o kartu ir Sprendimo, kuriuo Nurodymas buvo paliktas nepakeistas, naikinti nėra pagrindo, kadangi jie yra teisėti ir pagrįsti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, taikė ir aiškino teisės aktus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuri naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gintarinis uostas” apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.