- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-383-357/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė (pirm.), Birutė Simonaitienė, Petras Povilaitis
- Ieškovas
- UAB „Vaivorykštė“
- Atsakovas
- UAB „Revinė“
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Bartašienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Revinė“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Revinė“ dėl turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vaivorykštė“ ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą atsakovui UAB „Revinė“ dėl turtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui UAB „Vaivorykštė“ iš UAB „Revinė“ 6461,00 Lt turtinės žalos atlyginimui, 193,83 Lt žyminio mokesčio, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos 6461,00 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007-12-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 1284,75 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iki sprendimo visiško įvykdymo paliko galioti Šiaulių m. apylinkės teismo 2007-12-20 teismo nutartimi šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Kitą ieškinio dalį atmetė, bei priteisė į valstybės biudžetą iš UAB „Revinė“ 3,87 Lt pašto išlaidų.
Sprendime teismas nurodė, kad ieškovas pateikė teismui jo patirtų nuostolių dėl sugadintų daiktų remonto turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus, iš kurių nustatė, kad ieškovas rangovams už atliktus remonto darbus yra sumokėjęs 21674,00 Lt . Iš ieškovo nurodytos nuostolių sumos išminusavo PVM ir pripažino, jog ieškovo nuostolių dydį dėl patirtos žalos sudaro 18367,78 Lt. Dalį ieškovo patirtų nuostolių atlygino draudikas, dėl to ieškovui atlygintina nuostolių dalis mažintina draudimo išmokos dydžiu. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir išlaidų dydį vertino, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių ir naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas ir kainas. Remontui reikalingos lėšos turi būti suskaičiuojamos iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Kadangi kodekse aiškiai nurodoma, kada atsiranda sutartinė, o kada - deliktinė civilinė atsakomybė, darė išvadą, jog Lietuvos įstatymų leidėjas pasisakė už civilinės atsakomybės rūšių konkurencijos draudimą, nes įstatymu sureguliuoti šių rūšių atsiradimo ir taikymo atvejai. Civilinės atsakomybė rūšių konkurencijos draudimą pripažįsta ir Lietuvos teismai (LAT CBS 2005-10-19, nutartis c.b. V. P. v. AB Durpeta, Nr. 3k-3-458, kat. 44.5.1.). Teismas nurodė, kad teismų pripažįstamas ir kai kuriose Vakarų valstybėse propaguojamas priežastinio ryšio nustatymo etapų skirstymas / faktinio priežastinio ryšio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymą. Nustatant faktinį priežastinį ryšį, vertinama, ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę atlikta neteisėtų veiksmų, t. y. ar neteisėti veiksmai yra ekvivalente žalos atsiradimo priežastis. Kitaip tariant, taikoma conditio sine qua non taisyklė. Antrasis etapas, reikalingas taikant civilinę atsakomybę, teisiniam priežastiniam ryšiui nustatyti, kai sprendžiamas klausimas, ar teisiniai padariniai (civilinės atsakomybės taikymo požiūriu) nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo. Tokiu atveju pradeda veikti CK 6.247 straipsnyje numatyta priežastinio ryšio taisyklė, nes reikia nustatyti, ar pažeidėjo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad jam būtų galima taikyti civilinę atsakomybę. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti. Tuo tarpu esant faktiniam ekvivalentiniam priežastiniam ryšiui, teisinis priežastinis ryšys visada taip pat bus, o civilinės atsakomybės netaikymą gali lemti tai, kad nėra arba kitų būtinųjų sąlygų, arba atleidimo nuo atsakomybės aplinkybės. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai šiuo atveju neatitiko ir teisės aktų keliamų reikalavimų - Šiaulių m. savivaldybės tarybos 2005-02-24 sprendimu Nr. T-60, patvirtintų Šiaulių m. teritorijoje esančių statinių naudojimo ir priežiūros taisyklių 37p. ir kt. punktų, LR Priešgaisrinės saugos įstatymo 11str. 15p.; LR Aplinkos ministro 1999-12-27 įsakymu Nr. 422, patvirtinto STR 2.01.01(2):1999 Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga. 9.6.2.p.; Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM direktoriaus 2005-02-18 įsakymu Nr. 64, patvirtintų Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 26p., ir kt. teisės aktų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Revinė“ prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-06-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
1) Teismas CK 6.266 str., pagrindu pripažino atsakovą atsakingu dėl ieškovo patirtos žalos be kaltės. Teismas akivaizdžiai netinkamai taikė minimą materialinės teisės normą, nes statinio savininko (valdytojo) civilinė atsakomybė yra susijusi su valdymo statinio, kaip pastato, trūkumais ir su tuo susijusiais nuostoliais. Teismas neturėjo teisės plečiamai aiškinti LR CK 6.266 str. nuostatas. Atsakovo civilinė atsakomybė negali būti kildinama iš LR CK 6.266 str. aptartos statinių savininko (valdytojo) atsakomybės. Teismas akivaizdžiai netinkamai taikė atsakovo veiksmams generalinio delikto taisyklę. Atsakovas buvo atjungęs jam priklausiusiame pastate elektros energiją ir šildymo įrenginius, kas maksimaliai sumažino galimus pavojus. Atsakovas kelis kartus kreipėsi į teisėsaugos institucijas su prašymais padėti užkirsti kelią pašaliniams asmenims patekti į pastatą. Atsakovo negalima laikyti nebuvusiu pakankamai rūpestingu ir atidžiu, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.
Žemesnės instancijos teismas
2) Sprendime teismas identifikavo tik vieną Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2005-02-24 sprendimu Nr.T-60, patvirtintą Šiaulių m. teritorijoje esančių statinių naudojimo ir priežiūros taisyklių pažeidimą, tačiau sprendime teismas nenurodė kuo pasireiškė taisyklių 37 p. pažeidimas. Atsakovas tinkamai ir visais teisėtais būdais įgyvendino taisyklių 37 p. nustatytas pastato savininko pareigas. Teismo padaryta išvada, jog atsakovas pažeidė LR Priešgaisrinės saugos įstatymo 11 str. 15 p. nepagrįsta. Teismas nenurodo kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu atsakovas sudarė sąlygas gaisrui kilti ar išsiplėsti. Atsakovas dėjo visas protingai įmanomas pastangas užkirsti kelią galimam gaisro pavojui. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas pažeidė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM direktoriaus 2005-02-18 įsakymu Nr.64, patvirtintų bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių 26 p. Statinys buvo pastatytas 1891 m. iš medžio, dėl ko jo ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė jau buvo pasibaigusi. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas pažeidė LR Aplinkos ministro 1999-12-27 įsakymu Nr.422, patvirtintą STR 2.01.01(2):1999 (esminiai statinio reikalavimai).
3) Nustatinėdamas priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo veiksmų, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju buvo netiesioginis priežastinis ryšys pasireiškęs tuo, kad ne pats atsakovas sukėlė gyvenamajame name gaisrą, tačiau sudarė sąlygas gaisrui kilti. Teismo išvados yra visiškai nepagrįstos ir akivaizdžiai prasilenkia su elementaria logika. Statinio savininkams (LR CK 6.266 str), tenkančios pareigos yra labai abstrakčios, todėl nustatyti netiesioginį priežastinį ryšį tarp ieškovo patirtų nuostolių ir to, kad atsakovui priklausęs pastatas nebuvo eksploatuojamas ir kažkas jį dėl to padegė – neįmanoma. Nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio aptariamoje situacijoje nėra.
4) Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo atstovo prašymus dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimo. Atsakovas neteko galimybės gynybai naudoti labai daug ikiteisminio tyrimo medžiagoje užfiksuotų faktinių aplinkybių. Teismas visiškai nemotyvuotai atsisakė tenkinti atsakovo 2008 m. balandžio mėn. 14 d. ir 2008 m. gegužės 6 d. prašymus dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, jų prijungimo, trečiųjų asmenų ir valstybinės institucijos teikiančios išvadą įtraukimo į procesą, tokiu būdu neteisėtai apribodamas atsakovo procesines teises ir nuspręsdamas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių bei pareigų.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kurį yra objektyvus pagrindas naikinti.
CPK 270 str. 4 dalies normos reglamentuoja reikalavimus teismo sprendimo turiniui ir motyvuojamoje sprendimo dalyje reikalaujama glausta forma nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados vertinimą, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kai kuriuos įrodymus, įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovaujasi bei nurodyti kitus teisinius argumentus.
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio akivaizdu, kad teismas priimdamas 2008 m. birželio 20 d. sprendimą (b.l.156), nesivadovavo minėtomis CPK 270 str. normomis, nemotyvavo kodėl vertina nustatytomis ieškovo įrodinėjamas aplinkybes dėl atsakovo kaltės, nenurodė kokie atsakovo veiksmai sudaro pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti, nevertino ir neanalizavo byloje esančių ir abiejų šalių pateiktų rašytinių įrodymų bei nenurodė argumentų, kuriais vieni įrodymai vertintini priimtinais, o kiti atmestinais. Teismas sprendime iš esmės apsiribojo rašytinių įrodymų išvardinimu įžanginėje dalyje, kas neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų. Taip pat teismas sprendime apsiribojo materialinės teisės normų komentaru ir teorinėmis išvadomis, bet nesusiejo su konkrečiu taikymu ieškinio reikalavimui bei atsakovo argumentų įvertinimui, neišdėstė šalių pateiktų įrodymų turinio, nevertino jų pakankamumo aspektu (CPK 185str., 270str. 4d.). Dėl proceso reikalavimų pažeidimo apylinkės teismas sprendime nenurodydamas motyvų, neatskleidė nagrinėjamos bylos esmės. Kolegija pažymi, kad taikant Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, nereikia sprendime susikoncentruoti į kitų bylų faktinių aplinkybių analizę, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., CPK 329 str. 2 d.). Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimus, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio nuostatomis, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.
Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, tai reikštų naujai išnagrinėti visą bylą iš esmės, o ne patikrinti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka (CPK 301 str. 1 d., CPK 329 str. 1 d.). Tokią išvadą patvirtina taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama teismų praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B.R. personalinė įmonė „RBPĮ“ v. V. G.; bylos Nr. 3K-3-82/2005).
Pažymėtina, kad CPK 185 str. nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Todėl kolegijos vertinimu, nepagrįstai teismas atsisakė išreikalauti atsakovo nurodytą ikiteisminio tyrimo medžiagą ir įvertinti įrodymų visumą.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo vadovaudamasis CPK 327 straipsnio taisyklėmis, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismas negali išnagrinėti bylos iš esmės.
CPK 329 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kai yra pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir šis pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme.
Bylos esmė pagal CPK 327 straipsnio nuostatas suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio pirmosios dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimčių bei pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme.
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nenagrinėja šalių apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, šį sprendimą panaikina, o bylą perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Tokiu būdu, kolegija Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimą naikina ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.