Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Neringos Venckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-195-305/2009 pagal ieškovių R. M. ir E. D. ieškinį atsakovams L. P. A. ir UAB „Šaka“ dėl dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi bei pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo (tretysis asmuo – notarė Z. D.) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos šalių – žemės sklypo bendraturčių – ginčas kilo dėl žemės sklypo dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestine, siekiant pridengti pirkimo–pardavimo sutartį, ir pirkėjo teisių bei pareigų perkėlimo ieškovėms, t. y. bendraturtėms, remiantis pirmenybės teisės pirkti dalį, esančią bendrąja nuosavybe, pažeidimu. Ieškovių nuomone, ginčijama dovanojimo sutartimi siekiama pridengti pirkimo–pardavimo sandorį ir taip aplenkti bendraturtes, t. y. ieškoves, kad šios nepasinaudotų įstatymo nustatyta pirmenybės teise pirkti parduodamą dalį, esančią bendrąja nuosavybe, ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis (CK 4.79 str. 1 d.).

Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 str. 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 str. 2 d.). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 str.) (LAT 2008-05-15 nutartis Nr. 3K-3-243/2008; 2008-08-25 nutartis Nr. 3K-3-304/2008).

Kolegija, remdamasi byloje surinktais duomenimis ir nustatytais faktais, patikrino, ar pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ginčo dovanojimo sutartį apsimestine, nepažeidė nurodytų sutarčių aiškinimo principų. Kolegijos nuomone, nurodyti principai nepažeisti.

Nagrinėjamu atveju ieškovės dovanojimo sutarties apsimestinį pobūdį grindė tuo, kad prieš dovanojimo sutarties sudarymą atsakovas už sklypą gaudavo nuomos mokestį, t. y. turtinę naudą iš atsakovės, ir, ieškovių nuomone, būtų nelogiška, jei atsakovas, ilgą laiką nuomojęs savo žemės sklypo dalį ir gavęs iš to pajamas, tą žemės sklypą būtų padovanojęs, o ne pardavęs, ypač, kad jo banko sąskaitų išrašai rodo, jog jis pinigų neturi. Be to, aplinkybę, jog atsakovas jam priklausiančią žemės sklypo dalį ruošėsi parduoti ir iš tiesų pardavė, o ne padovanojo, ieškovių nuomone, patvirtina tai, kad atsakovas ne kartą kalbėjo, jog ruošiasi jam priklausančią žemės sklypo dalį parduoti, o apie dovanojimą kalbos nebuvo. Tai, ieškovių nuomone, patvirtina ir atsakovo 2008-09-08 laiškas (b. l. 8-10), kuriame jis nurodo, jog žemę ruošėsi parduoti, siūlė ją pirkti ieškovei R. M., tačiau ji šia savo teise nepasinaudojo, taip pat raštas dėl atsisakymo pirmumo teisės pirkti atsakovo žemės sklypo dalį. Atsakovas, atsikirsdamas į šiuos ieškovių argumentus, rėmėsi tuo, kad gautą už išnuomotą jam ir ieškovėms priklausantį žemės sklypą nuomos mokestį atsakovas visada pasidalindavo po lygiai su ieškovėmis: už 2006 m. nuompinigiai sudarė 7 308 Lt, iš jų ieškovėms teko po 2 436 Lt( b. l. 48, 49); nuomos mokestis už 2007 m. sudarė 9 135 Lt, ieškovėms teko po 3 045 Lt (b. l. 50, 51, 52). Ieškovės nesirūpino žemės reikalais, šalys buvo pasirašę įgaliojimą, jog visus su žeme susijusius reikalus tvarkys atsakovas (b. l. 47; 14-15; 59), o ieškovės į žemės reikalaus nesikišo. Nuo 2003 m. atsakovas siūlė ieškovėms pirkti jo žemės dalį, tačiau ieškovės jokio noro nerodė, tarp atsakovo ir ieškovių dėl atsakovui nesuprantamų priežasčių vis blogėjo tarpusavio santykiai, šalys „tapo priešais“. Atsakovo nuomone, viskas buvo gerai tol, kol į žemės tvarkymo reikalus nepradėjo kištis ieškovės R. M. sūnus S. M., kuris nuolat priekaištavo atsakovui dėl netinkamo žemės reikalų tvarkymo: kaltino dėl per mažo žemės nuomos mokesčio, kad nenaudoja Europos Sąjungos išmokų ir t. t. Atsakovo teigimu, 2008 m. pavasarį jis sulaikė iš ieškovės sūnaus grasinančio skambučio dėl žemės. Nuolatinė nesantaika labai įtakojo pablogėjusią atsakovo sveikatą, todėl jis nutarė atsisakyti savo žemės dalies ir taip nusišalinti nuo žemės reikalų tvarkymo, todėl ir padovanojo savo dalį žemės bendrovei, tokiu būdu norėdamas užbaigti nesantaiką su ieškovėmis. Atsakovas visuomet jautė atsakovei UAB ,,Šaka“ pagarbą ir dėkingumą už tai, kad ši prižiūrėjo jo žemę, todėl būtent jai ir nutarė padovanoti savo dalį žemės. Atsakovas ne kartą buvo siūlęs ieškovei R. M. pirkti jo žemės dalį, tačiau ji pasiūlymu nepasinaudojo. Jis taip pat siūlė minėtai ieškovei pasirašyti raštą dėl atsisakymo pirmumo teisės pirkti jo žemės sklypo dalį, kad jis galėtų ją parduoti kitam, tačiau ieškovė pasakė, jog niekada sutikimo neduosianti. Atsakovo teigimu, bendrovė pinigų už žemę atsakovui nedavė, dovanojimas buvo atsakovo vidinės valios išraiška ir tapo principo reikalu, nes atsakovui pabodo konfliktai su giminaičiais. Atsakovo sesuo L. K. 2008-06-03 taip pat dovanojo savo žemės dalį E. D., tačiau ieškovė R. M. tos sutarties neginčijo, Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad ieškovė R. M., ginčydama tarp atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį, sąmoningai siekia atsakovui pakenkti, jam atkeršyti.

Dėl įrodinėjimą civilinėse bylose reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos yra suformulavusios taisykles, kad: 1) įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (LAT 2006-09-11 nutartis Nr. 3K-3-471/2006); 2) įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (LAT 2001-03-26 nutartis Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis Nr. 3K-3-569/2002, 2004-03-01 nutartis Nr. 3K-3-149/2004).

Kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytus faktinius duomenis, vadovaujantis nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, vidiniu įsitikinimu bei logikos dėsniais, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovų veiksmai atitiko dovanojimo sutarties paskirtį ir esmę. Kolegijos nuomone, vien iš to, kad atsakovas iki sandorio sudarymo buvo išreiškęs savo ketinimą žemę parduoti, bei kad prieš dovanojimo sutarties sudarymą atsakovas už sklypą gaudavo nuomos mokestį, t. y. turtinę naudą, kurios prarasti jam, neturinčiam pajamų, būtų buvę nelogiška, negalima spręsti, jog atsakovas savo žemės dalį iš tiesų pardavė, o ne padovanojo, nesant nustatytų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą patvirtinančių aplinkybių. Kolegijos nuomone, byloje surinkti įrodymai patvirtina tik tai, kad atsakovas turėjo ketinimą parduoti atsakovei savo dalį žemės sklypo, bet, nesant papildomų įrodymų, nepatvirtina to, jog realiai pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta. Sutarties laisvės principas suteikia asmeniui teisę savo nuožiūra nuspręsti, sudaryti ar nesudaryti konkrečią sutartį, išskyrus atvejus, kai asmuo iš anksto įsipareigoja atitinkamą sutartį sudaryti (CK 6.156 str., 6.165 str.). Šiuo atveju nėra duomenų, kad atsakovas būtų įsipareigojęs sudaryti pirkimo– pardavimo sutartį su atsakove, jo garsiai išsakytas ketinimas sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį tikrai neįpareigojo atsakovo tą padaryti ir neuždraudė jam po kurio laiko persigalvoti. Liudytojų parodymais ir šalių paaiškinimais (iš esmės to neneigia ir pati ieškovė R. M.) nustatyta, jog tarp garbaus amžiaus atsakovo (gim. 1933 m.), kuris vienintelis rūpinosi nuosavybės teisių į žemę atkūrimu bei sugrąžintos žemės nuoma, ir ieškovių kuris laikas iki sandorio sudarymo dėl įvairių su žeme susijusių klausimų vyko konfliktai, o dėl nuolatinės nesantaikos su artimais žmonėmis ypač pablogėjo atsakovo sveikata, todėl, kolegijos nuomone, visiškai natūralu, kad būtent ši priežastis, atsakovui nepavykus susitarti su ieškovėmis dėl jo žemės dalies nupirkimo arba dėl pirmumo teisės pirkti atsisakymo rašytinio patvirtinimo, ir nulėmė atsakovo apsisprendimą šią žemę padovanoti nuolatinei žemės nuomotojai – žemės ūkio įmonei, kuri, nuomodama žemę, prisidėjo prie žemės gerinimo bei našumo, dėl ko atsakovas jautė atsakovei dėkingumą ir pagarbą. Esant atsakovo ir ieškovės konfliktiškiems santykiams iš vienos pusės bei pagarba ir draugiškumu paremtiems atsakovų santykiams iš kitos pusės, teismas neturi jokio pagrindo abejoti tikruoju šalių ketinimu – sudaryti dovanojimo, o ne pirkimo-pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškovių ginčijamas sandoris yra patvirtintas notarės (b. l. 62), kurios teigimu, ji neturėjo nei motyvų, nei teisinių pagrindų atsisakyti atlikti notarinį veiksmą. Ruošiant ir tvirtinant dovanojimo sutartį, nei notarei, nei jos darbuotojams dėl sandorio šalių tikrųjų ketinimų abejonių nekilo ir negalėjo kilti, nes šalys ilgai ir nuosekliai tam ruošėsi, aptarinėjo ir aiškinosi dovanojimo sutarties sudarymo sąlygas. Pažymėtina ir tai, kad sudarant ginčo sutartį dalyvavo ir atsakovo sutuoktinė, kuri raštu patvirtino sutinkanti dėl dovanojimo (b. l. 64). Notaro patvirtinti sandoriai yra oficialūs dokumentai, turintys prima facie įrodomąją galią, o tuo tarpu ieškovės notariškai patvirtintą sandorį ginčija žodiniais įrodymais - savo paaiškinimais ir liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad esminis įrodymas, pagrindžiantis dovanojimo sutarties apsimestinumą, ir įrodantis, jog tarp atsakovų iš tiesų buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, turėtų būti tai, jog atsakovė už ginčo žemės sklypą sumokėjo atsakovui nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.), nes esminis dovanojimo sutarties skirtumas nuo pirkimo–pardavimo sutarties yra jos neatlygintinumas (CK 6.465 str. 1 d.). Tačiau ieškovės, ginčydamos notariškai patvirtintą sandorį, nepateikė esminio įrodymo - pinigų už ginčo žemės dalį perdavimo fakto, o teismo posėdžio metu pripažino, kad jokių dokumentų, patvirtinančių pinigų perdavimo faktą, nėra (2009-05-25 teismo posėdis (b. l. 129). Pažymėtina ir tai, jog pačios ieškovės neapsisprendžia dėl kainos, už kurią galėjo būti nupirktas žemės sklypas. Pavyzdžiui, ieškinyje teigiama, jog atsakovas žemę pardavė už 41 995 Lt, kurie sudaro 1/3 žemės sklypo vidutinės rinkos vertės (125 985 Lt), nurodytos 2008-06-20 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 17-18), o apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas už žemę gavo 50 000 Lt, t. y. būtent tiek, kokia žemės sklypo vertė yra nustatyta dovanojimo sutartyje. Tuo tarpu atsakovai tiek Šakių rajono apylinkės prokuratūroje, tiek ir teisme vieningai ir nuosekliai tvirtino, kad už atsakovei perleistą (padovanotą) žemės sklypo dalį niekada jokie pinigai nebuvo mokėti (b. l. 41- 43, 58, Šakių rajono apylinkės prokuratūros bylos dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 10- 6, b. l. 11, 12). Atsakovo banko sąskaitų išrašai rodo, jog ieškovė jokių pinigų sutarties sudarymo laikotarpiu į atsakovo sąskaitą nepervedė (b. l. 117-118). Ieškovių argumentai, jog atsakovas, būdamas neturtingas, neturėjo lėšų namo remontui, ir kad jis namo remontą atliko pinigų, gautų už parduotą žemės sklypą, kolegijos nuomone, vertintini tik kaip prielaidos, neparemtos jokiais konkrečiais bei objektyviais įrodymais, ir dėl to nesudarančio jokio pagrindo dovanojimo sandorį laikyti pirkimu–pardavimu. Nors liudytojas S. M. (ieškovės sūnus, vien dėl ko jo parodymai vertintini kritiškai) teigė, kad atsakovas savo namuose ketino daryti remontą, tačiau pažymėtina, jog byloje nepateikta jokių duomenų apie remonto mastą, kurie leistų spręsti, kad remontui buvo panaudotos tokios pinigų sumos, kurių atsakovas negalėjo turėti susitaupęs, ir leistų kelti prielaidą dėl didelės pinigų sumos (atitinkamai 41 995,00 arba 50 000 Lt) įgijimo, tuo labiau, kad liudytojos R. L. ir E. A., patvirtinusios, kad namo remontas buvo daromas, papildomai nurodė, jog buvo atliktas tik minimalus remontas, naudojant jų pačių uždirbtas pinigines lėšas.

Kadangi CK 4.79 str. numatyta bendraturčio pirmumo teisė įsigyti kito bendraturčio turto dalį taikoma tik pirkimo–pardavimo sandoriams, o šiuo atveju neįrodyta, kad buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kolegijos nuomone, ieškovės neturi pagrindo remtis CK 4.79 str. 3 d. įtvirtintu bendraturčių interesų gynimo būdu, todėl visiškai pagrįstai atmestas ir reikalavimas dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ieškovėms.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.