Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. Š. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, suinteresuotieji asmenys byloje D. A., V. A..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo V. A. atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Teismo posėdžio metu pareiškėja I. Š. ir jos atstovas pareiškimą palaikė ir prašė jį patenkinti. Iš esmės pakartojo pareiškime išdėstytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad suinteresuotas asmuo – jos brolis D. A. yra priklausomas nuo narkotinių priemonių. Tėvo butą brolis yra pavertęs landyne. Ji nenori, kad likęs tėvo turtas būtų atiduotas narkotikų prekeiviams, skolintojams ir kitiems nusikaltėliams.

Suinteresuotas asmuo D. A. teismo posėdžio metu palaikė pareiškėjos I. Š. pareiškimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Šalių paaiškinimais bei byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad A. A., kurio asmeninį testamentą prašoma patvirtinti, mirė (duomenys neskelbtini), būdamas santuokoje su suinteresuotu asmeniui V. A.. Nors santuoka tarp A. A. ir V. A. nebuvo nutraukta, jie gyveno skyrium. Pareiškėja I. Š. bei suinteresuotas asmuo D. A. yra mirusiojo A. A. ir V. A. vaikai. A. A. 2020 m. sausio 27 d. buvo paguldytas į VšĮ „Šv. Roko ligoninė“, kurioje (duomenys neskelbtini) mirė.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).

Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas (CK 5.30 straipsnio 1 dalis).

Asmeninis testamentas įgyja oficialiojo testamento statusą, jeigu jis įstatymo nustatyta tvarka buvo perduotas saugoti notarui ar konsuliniam pareigūnui užsienyje (CK 5.31 straipsnio 1, 2 dalys) arba per vienerius metus po testatoriaus mirties buvo pateiktas teismui ir jo patvirtintas (CK 5.31 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju pareiškėja I. Š. su pareiškimu dėl tėvo A. A. surašyto asmeninio testamento patvirtinimo į teismą kreipėsi 2020-06-09, A. A. mirė (duomenys neskelbtini), taigi įstatymo nustatytas terminas nėra praleistas. Aplinkybė, kad palikėjas turėjo galimybę ir laiko atiduoti testamentą po jo surašymo saugoti notarui, tačiau to nepadarė, savaime nedaro asmeninio testamento negaliojančiu, laikytina palikėjo pasirinkimu ir vertintina kitų bylos įrodymų kontekste.

Aukščiau minėto CK 5.30 straipsnio normos, kuriose įtvirtinti privalomi asmeninio testamento rekvizitai bei jo techninis surašymo būdas, pagal savo prigimtį laikomos imperatyviosiomis, kadangi asmeninis testamentas sukuria teisinį paveldėjimo santykį tik po testatoriaus mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2004; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2004, 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2009).

Asmeninio testamento tikslas – suteikti palikėjui galimybę pačiam surašyti jam priklausančio turto patvarkymą mirties atveju. Įstatymas, nustatydamas imperatyvius reikalavimus testamento sudarymui ir formai, siekia užtikrinti testatoriaus vidinės valios atitiktį jos išorinei išraiškai testamente. Taigi, testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Ji turi būti išreikšta taip, kad būtų aišku, jog asmuo duoda patvarkymą būtent dėl paveldėjimo po jo mirties.

Asmeninis testamentas gali būti surašytas bet kokia kalba (CK 5.30 str. 1 d.). Įstatymas nereglamentuoja asmeninio testamento teksto, tačiau nurodo, kad per klaidą praleistas koks nors žodis arba žodis parašytas neteisingai nedaro testamento negaliojančio; galioja ir atitinkamos sąlygos, jeigu dėl jų prasmės nekyla neaiškumų (CK 5.30 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad nagrinėdamas pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo, teismas privalo būti aktyvus ir, siekdamas visapusiškai išaiškinti bylos aplinkybes, rinkti ir tirti CPK 176-220 straipsniuose nustatyta tvarka visus įrodymus, turinčius reikšmės bylos aplinkybių nustatymui, - priklausomai nuo bylos aplinkybių, pripažinęs, kad reikiam apklausti pareiškėją, suinteresuotus asmenis ar liudytojus, skirti byloje ekspertizę ir pan., teismas gali skirti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 582 straipsnio 1 dalis).

Teismui kilus abejonių, kad teismui pateiktas A. A. 2019 m. gruodžio 30 d. surašytas dokumentas, pavadintas „Testamentas“, buvo surašytas būtent paties A. A. ranka, o taip pat, ar teismui pateiktame dokumente išreikšta tikroji A. A. valia, byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teismas, siekdamas gauti A. A. rašysenos pavyzdžius, buvo įpareigojęs šalis pateikti teismui dokumentus, surašytus A. A. ranka. Teismui pateikta A. A. 1999 m. balandžio 15 d. užpildyta Lietuvos Respublikos gyventojo turto ir pajamų deklaracija. Įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikos gyventojo turto ir pajamų deklaracija buvo užpildyta A. A. prieš dvidešimt metų, teismas daro išvadą, jog 2019-12-30 surašytas dokumentas, pavadintas „Testamentas“, buvo surašytas A. A. ranka, nes palyginus teismui pateiktame tvirtinti dokumente padarytus įrašus ir aukščiau minėtoje turto ir pajamų deklaracijoje padarytus įrašus, teismas sprendžia, jog įrašai skirtinguose dokumentuose padaryti panašiu raštu, panašiomis raidėmis, ir tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo pirmojo dokumento surašymo, A. A. amžių bei jo sveikatos būklę, surašant antrą dokumentą.

Bylos nagrinėjimo metu teismui kilus abejonių dėl A. A. asmeninio testamento surašymo metu buvusios jo sveikatos būklės, teismui pareikalavus, iš VšĮ „Lazdynų poliklinika“ buvo gauta A. A. „Ambulatorinė asmens sveikatos istorija“, o taip pat iš VšĮ „Šv. Roko ligoninė“ – „Gydymo stacionare ligos istorija Nr. 2020/081“. Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų nustatyta, kad jau nuo 2013 metų A. A. skundėsi atminties sutrikimais dėl ko buvo tiriama jo sveikatos būklė ir jau nuo to laiko jam buvo įtariama Alzheimerio liga (VšĮ ‚Lazdynų poliklinika“ A. A. Ambulatorinės asmens sveikatos istorijos 12 psl.). Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų taip pat nustatyta, kad blogėjant sveikatos būklei, A. A. buvo nustatyta galutinė diagnozė – vėlai prasidėjusi Alzheimerio liga, bei komplikacijos – demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga. Teismas ypatingai atkreipia dėmesį į VšĮ „Lazdynų poliklinika“ A. A. Ambulatorinės asmens sveikatos istorijoje 2019-10-02 gydytojo padarytą įrašą apie jo psichinę būsena“ „ Į klausimus atsako trumpai, jei klausimas sudėtingesnis – žiūri į žmoną ir prašo jos pagalbos. Dėl blogos atminties bendravimas neproduktyvus, nes tikslios informacijos pacientas nesugeba pateikti ir t. t.“ (Ambulatorinės asmens sveikatos istorijos 26-27 puslapiai). Aukščiau minėta, kad A. A. asmeninis testamentas surašytas 2019-12-30, t. y. praėjus dviem mėnesiams po jo apžiūros šių įrašų sveikatos istorijoje padarymo.

Pažymėtina, kad iš medicininių dokumentų nustatyta, jog A. A. 2020 m. sausio 27 paguldytas į VšĮ „Šv. Roko ligoninę“, tai yra net nepraėjus mėnesiui po asmeninio testamento surašymo, kur A. A. buvo teikiamos negalinčių savęs aptarnauti ligonių palaikomasis ilgalaikis gydymas.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į asmeninio testamento surašymo aplinkybes. Byloje nustatyta, ir tai patvirtino ir pati pareiškėja I. Š., kad ji su tėvu nebendravo labai ilgai, nes tėvas visą gyvenimą piktnaudžiavo alkoholiu, skriaudė vaikus bei motiną. Byloje taip pat nustatyta, kad būtent ji bei jos motina – suinteresuotas asmuo V. A. buvo asmeninio testamento surašymo iniciatorės, būtent tuo tikslu 2019-12-30 buvo nuvykusios pas A. A.. Teismo posėdžio metu pati pareiškėja I. Š. paaiškino, ir šią aplinkybę patvirtino ir suinteresuotas asmuo V. A., kad būtent jos diktavo A. A. tekstą ir duomenis, kuriuos reikėjo įrašyti į asmeninį testamentą.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į pareiškėjos I. Š. ir suinteresuoto asmens V. A. nelogiškus paaiškinimus bei veiksmus. Suinteresuotas asmuo V. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji yra sudariusi testamentą, kuris yra įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas notaro. Nei pareiškėja nei suinteresuotas asmuo V. A. negalėjo paaiškinti, kodėl jos nesikreipė į notarus, kad A. A. testamentas taip būtų įstatymo nustatyta tvarka patvirtintas notaro. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad surašyti asmeninį testamentą nebuvo paties A. A. laisva valia, kad tvirtinant A. A. testamentą, notarui galėjo kilti abejonių dėl A. A. galimybės, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, išreikšti savo tikrąją vidinę valią dėl duodamo patvarkymo, suprasti, kad patvarkymas yra duodamas būtent dėl paveldėjimo po jo mirties.

Be to, tikruosius pareiškėjos ir suinteresuoto asmens V. A. tikslus atskleidžia ir jų teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės apie suinteresuotąjį asmenį D. A., kuris jų paaiškinimais piktnaudžiauja narkotinėmis priemonėmis, santykiai su broliu ir sūnumi yra blogi, todėl D. A. paveldėjus butą, nekilnojamasis turtas bus prarastas. Dėl šių priežasčių jos nesutinka, kad D. A. paveldėtų tėvui priklausantį turtą.

Iš aukščiau išdėstyto, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, kad teismui pateiktame 2019-12-30 dokumente, pavadintame „Testamentas“ , todėl šis dokumentas negali būti patvirtintas kaip asmeninis A. A. testamentas.

Pagal CPK 443 straipsnio 6 dalį bylose, nagrinėjamose ypatingąja teisena, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais, 443 straipsnio 7 dalimi,

nutaria:

pareiškėjos I. Š. pareiškimą dėl asmeninio testamento patvirtinimo atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiamas atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.