Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2580/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „ASVIS“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Statybų fabrikas“)) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Teismas rėmėsi 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) Nr. I-533 (redakcija iki 2011-12-31) 4 straipsnio 6 punktu, 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, 4.236 straipsniu ir 4.238 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr. 603) 2.2 punktu. Pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nuo 2010 m. kovo 19 d. jau buvo nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, o nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančioje šio punkto redakcijoje nustatyta, kad tas pats mokestis gali būti nustatytas dar vienu būdu – pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) 8.1 punktu bei aiškina, kad tarp dviejų šių normų yra prieštaravimas. Rėmėsi Pavyzdinių nuostatų, patvirtintų minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 603 (redakcija iki 2010-07-22), 8.1 punktu ir pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2 punktas reglamentuoja tvarką, kaip skiriamas butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administratorius, kas jį skiria, kokie reikalavimai keliami tokiems administratoriams ir ką savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas turi nurodyti sprendime skirti administratorių ir panašiai. Tuo tarpu šio nutarimo 1 punkte yra patvirtinami Pavyzdiniai nuostatai, kuriuose nustatomos teisės, pareigos ir uždaviniai paskirtiems administratoriams. Dėl to Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas turi skirtingus adresatus – 2.2 punkte nurodytos savivaldybės administracijos direktoriaus teisės ir pareigos, o 8.1 punkte nurodyta, kaip paskirtieji administratoriai turi padalinti administravimo mokestį patalpų savininkams (proporcingai turimam plotui). Pažymėjo, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. galioja kita Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto redakcija, kurioje jau yra nurodyta, kad mokesčių apskaičiavimas patalpų savininkams, kaip apskaičiuojamas mokestis už namo bendrosios nuosavybės administravimą (proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai), vykdomas pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Tuo tarpu tiek iki 2011 m. spalio 19 d., tiek iki šiol galiojančioje Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakcijoje yra nuostatos, kurios riboja mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą dydį – jis turi būti nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu arba jo apskaičiavimo metodika, arba pagal paslaugos viešojo pirkimo rezultatus, tačiau vis tiek lieka ribojimas pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą, ar tarifą, apskaičiuotą pagal tarybos patvirtintą metodiką. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administracijos direktorius privalo vykdyti CK ir Vyriausybės nutarime Nr. 603 įtvirtintą pareigą, administravimą nustatančiame akte nurodyti bendrą administravimo mokestį, atitinkantį savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintus tarifus ir jų apskaičiavimo metodiką.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija darė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka reikalavimų, nustatytų Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, taip pat neatitinka CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų. Teismas, remdamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad nesilaikyta ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, nes Vyriausybės atstovas nurodytu klausimu nesikreipė į merą. Iš teikimo turinio matyti, kad teikimo kopija siųsta ir Vilniaus miesto merui. Nepaisant to, nei merui, nei savivaldybės tarybai šiuo atveju įstatymas nesuteikia teisės nagrinėti Vyriausybės atstovo teikimą ir dėl jo teisėtumo priimti kokį nors sprendimą. Taip pat nepagrįsti argumentai, jog įgyvendinus Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatą, liks prieštaringos nuostatos. Vykdant Vyriausybės atstovo reikalavimą minėto įsakymo nuostatos turi būti pakeistos taip, kad jose neliktų prieštaravimų.

Dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai, teismas nustatė, kad pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atsakovo nurodomos normos teisėtumo tyrimo.

II.

Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1516 „Dėl UAB „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Taigi Įsakymas, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Pastebėta ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1516 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, administravimo mokestis (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1516 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „ASVIS“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 6 eilutė).

Šiuo aspektu pažymėta ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 m. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą. Pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją, administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nors šis Administracijos direktoriaus, įgyvendinant CK 4.84 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus įgaliojimus patvirtinti nuostatus, pagal kuriuos veikia administratorius, priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata tiesiogiai adresuota bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

III.

Vyriausybės atstovas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. sausio 18 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei arba plenarinei teisėjų kolegijai nagrinėti iš naujo.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu argumentuoja, jog apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodydama šio sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo ir nemotyvuodama jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Remiasi ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalimi, 142, 143 ir 146 straipsniais ir teigia, jog jokių kitų teismo sprendimo panaikinimo pagrindų ABTĮ nenumato. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nenurodė jokio juridinio pagrindo, kuriuo būtų grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nagrinėdamas faktines bylos aplinkybes ir įstatymo nuostatas ginčo esmėje priėmė tą pačią išvadą, kaip ir pirmosios instancijos teismas, dėl administravimo mokesčio nustatymo administravimą nustatančiame akte privalomumo, tačiau panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą šio sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo negrindė jokiomis teisės aktų nuostatomis. Mano, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė įstatymų nuostatomis nepagrįstą sprendimą, išeidamas iš bylos nagrinėjimo ribų apeliacinėje tvarkoje, nes ištyręs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pasisakęs, kad teismas nepažeidė jokių materialinių ar procesinių teisės normų, jį panaikino vien tik konstatavęs naujas faktines aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nesiedamas jų su pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ABTĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl, daro išvadą, kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialinių teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir tai turėjo esminės įtakos šio neteisėto sprendimo priėmimui. Mano, kad ABTĮ 140 straipsnyje išvardintos apeliacinės instancijos teismo teisės yra priskirtinos tiek proceso teisės normoms, tiek ir materialinėms teisės normoms, nes nesant šių normų apeliacinės instancijos teismui neatsirastų teisinis pagrindas priimti vieną iš numatytų sprendimų. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-333/2008, ABTĮ 86 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-636/2010, 2011 m. kovo 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-430/2011, 2010 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1261/2010, 2011 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-153/2011, Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu argumentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. išnagrinėta byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos konkrečiose bylose priimtoms vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualioms šioms įsiteisėjusioms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartims: 2012 m. lapkričio 14 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012, 2012 m. spalio 18 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A261-2487/2012, 2012 m. spalio 19 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2584/2012, 2012 m. lapkričio 20 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143-2581/2012, 2012 m. lapkričio 22 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A261-2839/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2851/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2852/2012. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtose nutartyse konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika analogiško pobūdžio bylose yra prieštaringa, būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2580/2012 dėl esminių klaidų ištaisymo ir vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo. Tokia teisiškai neapibrėžta situacija dėl nevienodos praktikos formavimosi, pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą, tuo pačiu pažeidžiant ir viešąjį interesą. Todėl neišvengiama ir objektyviai būtina yra atnaujinti procesą šioje byloje, siekiant suformuoti aiškias teisės aiškinimo taisykles ginčijamoje ir analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. sausio 18 d. (b. l. 120-128), o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2580/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta 2012 m. spalio 26 d., taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nebuvo praleistas.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl, darytina išvada, kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialinių teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama jo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo minimame ABTĮ 140 straipsnyje (apeliacinės instancijos teismo teisės) yra ne materialinės, o procesinės teisės normos. Įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/04, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/07). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui, o teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į nurodytose bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja argumentu, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos nustatytoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012, taip pat kitose administracinėse bylose (Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2581/2012, Nr. A261-2839/2012, Nr. A858-2851/2012, Nr. A858-2852/2012.). Administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012 ir kitose minėtose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus) apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A662-2481/2012 pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nustatė, jog šis įsakymas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra pripažintas netekusiu galios (o jį pakeitusiu įsakymu Vyriausybės atstovo reikalavimas (nustatyti konkretų mokestį) yra realizuotas). Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1922 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Naujoji Pilaitė“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas, o pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą minėtame Įsakyme Nr. 30-1922 – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo, dėl ko atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas atmestinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjusi administracinę bylą Nr. A525-2580/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nustatė iš esmės analogiškas faktines aplinkybės, t. y. kad Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1516 „Dėl UAB „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas „Statybų fabrikas“) skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Dėl tos priežasties Įsakymas, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekė pareiškėjas, taip pat yra netekęs galios. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovui pripažinus netekusiu galios 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 30-807, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių 2010 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 30-605, kuriuo papildytas 2009 m. gegužės 8 d. įsakymas Nr. 30-807, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas, šį įsakymą pripažinus netekusiu galios.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2581/2012, Nr. A261-2839/2012, Nr. A858-2851/2012, Nr. A858-2852/2012 padėtose pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, prašant įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nenustatyta analogiškų faktinių aplinkybių, t. y. nenustatyta, kad įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius ir kuriame prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą yra pripažintas netekusiu galios, todėl, esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, šiose administracinėse bylose priimtas kitoks nei prašomoje atnaujinti administracinėje byloje procesinis sprendimas. Administracinėse bylose, kuriose nustatyta situacija buvo tapati, t. y. įsakymas, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius buvo netekęs galios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A442-2583/2012, Nr. A525-2786/2012, Nr. A146-2840/2012, Nr. A492-2842/2012 ir kt.) buvo nuosekliai vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos formuojama praktika (administracinė byla Nr. A662-2481/2012).

Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra. Taigi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-2580/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „ASVIS“ (ankstesnis pavadinimas – „Statybų fabrikas“) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.