Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Miliuvienės ir Jolitos Rasiukevičienės, dalyvaujant pareiškėjui J. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius 2009-05-12 sprendimu Nr. 12-17-3824 nuo 2009-05-01 iki gyvos galvos pareiškėjui paskyrė valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 41). Pagal Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2014-04-01 raštą Nr. (10.1)3-42238, pareiškėjui 2010-2011 m. laikotarpiu paskirta senatvės pensija buvo ribojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Šiame rašte nurodyta, kad taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-02-28 nebuvo išmokėta 14 429,22 Lt (4 178,99 EUR) pensijos dalis (b. l. 46-47).

Pareiškėjas, prašydamas išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, 2014-12-02 prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių (b. l. 48), kuris 2014-12-05 raštu Nr. (10.1)3-146712 pareiškėjo prašymą persiuntė pagal kompetenciją spręsti Fondo valdybai (b. l. 49). Fondo valdyba 2015-01-09 raštu Nr. (6.5) I-171 konstatavo, kad pareiškėjas praleido iki 2012-12-31 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 m. terminą apskųsti 2010 m. sausio mėn. Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pareiškėjui Laikinojo įstatymo pagrindu sumažintą pensiją ir pasiūlė iki 2015-02-12 pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad 3 m. terminą pareiškėjas praleido dėl objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą jį atnaujinti (b. l. 54-55).

Pareiškėjas 2015-02-12 paaiškinime Fondo valdybai nurodė, kad po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu priimti sprendimai (valiniai aktai) tapo neteisėtais, visa tai lemia valstybės institucijų pareigą atkurti neteisėto teisės akto pagrindu atliktų neteisėtų veiksmų padarinius. Be to, pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo dieną Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas terminas nebuvo pasibaigęs (b. l. 59-60).

Fondo valdyba 2015-02-24 sprendimu Nr. (6.5)I-1292 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2014-12-02 prašymą“ nurodė, kad pareiškėjas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo nuo 2010-01-01 mokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją apskundimo terminą praleido, tačiau jokių argumentų ar įrodymų, kad 3 m. terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, nepateikė, todėl atsisako atnaujinti terminą ir atsisako nagrinėti pareiškėjo 2014-12-02 prašymą (b. l. 57-58). Be kita ko, Fondo valdyba šiame sprendime, atsakydama į pareiškėjo 2015-02-12 paaiškinime išdėstytus argumentus, nurodė, kad „pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais“, „Jūsų 2015-02-12 paaiškinimo argumentai, kad Skyriaus 2010 sausio mėnesio sprendimas (valinis aktas, veiksmas) mokėti Jums pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją yra neteisėtas, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir todėl šio sprendimo apskundimo terminas neteko jokios prasmės, yra atmestini kaip nepagrįsti“, taip pat nurodė, kad „kol nenustatyta, kad pastarasis Skyriaus sprendimas (valinis aktas, veiksmas) buvo neteisėtas, negali atsirasti pagrindas kompensuoti jo padarinius“.

Pareiškėjas kelia ginčą dėl Fondo valdybos 2015-02-24 sprendimo Nr. (6.5) 1-1292 pagrįstumo ir teisėtumo bei dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareigos išmokėti pareiškėjui 4 178,99 EUR (14 429,22 Lt) dydžio neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 3 dalimi, įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Ginčo laikotarpiu galiojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis numatė, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi, tik Fondo valdybai privaloma ikiteismine tvarka išnagrinėjus ginčą iš esmės, priimtas sprendimas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo gali būti skundžiamas administraciniam teismui, kartu reiškiant reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformavo teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimais nuo 2010 m. Laikinojo įstatymo nuostatų pagrindu mokėti sumažinto dydžio valstybines pensijas, laikytini teritorinių skyrių faktiniai sumažintos pensijos mokėjimai, tiesiogiai taikant šio įstatymo nuostatas, o 3 m. termino eigos pradžia skaičiuotina nuo pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą). Teisėjų kolegija išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į Fondo valdybą (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybos diena.

Nagrinėjamu atveju pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuota senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtos pensijos išmokėjimo kreipėsi 2014-12-03. Pareiškėjas pateiktame prašyme, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, išreiškė nesutikimą su Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, faktiškai jam mokėjus mažesnio dydžio senatvės pensiją. Remiantis aptarta teismų praktika, būtent ši diena laikytina kreipimosi su skundu į Fondo valdybą dėl teritorinio skyriaus veiksmų diena, t. y. ginčo inicijavimo diena. Taigi, pareiškėjas, inicijuodamas ginčą dėl teritorinio skyriaus veiksmų, kuriais buvo mokama sumažinta senatvės pensija, teisėtumo praėjus 3 m. nuo pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo, praleido įstatyme nustatytą kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją terminą. Ši aplinkybė pagrįstai buvo konstatuota Fondo valdybos 2015-01-09 rašte Nr. (6.5) I-171.

Vadovaujantis Fondo valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – Taisyklės) 20 punktu, pareiškėjas, praleidęs skundo Fondo valdybai padavimo terminą, turi teisę pateikti Fondo valdybai prašymą šį terminą atnaujinti. Taisyklių 31 punktas nustato, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, Fondo valdyba 2015-01-09 rašte Nr. (6.5) I-171 pagrįstai pasiūlė pareiškėjui iki 2015-02-12 pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą Skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. pradėti mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių.

Kaip minėta, Fondo valdyba skundžiamu 2015-02-24 sprendimu Nr. (6.5)I-1292 įvertino pareiškėjo 2015-02-12 paaiškinime išdėstytus argumentus ir atsisakė pareiškėjui atnaujinti terminą skundui paduoti bei atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014-12-02 prašymą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Fondo valdyba šiame sprendime ne tik vertino, ar pareiškėjo 2015-02-12 paaiškinime nurodyti argumentai sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą, bet ir aiškiai išreiškė savo valią dėl pareiškėjo iškelto ginčo esmės, nurodydama, kad teritorinio skyriaus veiksmai pareiškėjui mokant sumažinto dydžio senatvės pensiją negali būti pripažinti neteisėtais, kad nėra pareigos išmokėti sumažintą senatvės pensijos dalį. Tokia Fondo valdybos valia aiškiai matoma iš sprendime nurodytų argumentų, kad „pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais“, „Jūsų 2015-02-12 paaiškinimo argumentai, kad Skyriaus 2010 sausio mėnesio sprendimas (valinis aktas, veiksmas) mokėti Jums pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją yra neteisėtas, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir todėl šio sprendimo apskundimo terminas neteko jokios prasmės, yra atmestini kaip nepagrįsti“, „kol nenustatyta, kad pastarasis Skyriaus sprendimas (valinis aktas, veiksmas) buvo neteisėtas, negali atsirasti pagrindas kompensuoti jo padarinius“. Taigi Fondo valdybos skundžiamas 2015-02-24 sprendimas yra dviprasmiškas, t. y. nežiūrint į tai, kad priimamas sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą, tuo pačiu pasisakoma (išreiškiama valia) ir dėl ginčo esmės, taip iš dalies lemiant teisinio neapibrėžtumo situaciją, asmeniui siekiant ginti savo teises.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad tuo atveju, jeigu Fondo valdyba aiškiai išreiškė savo valią dėl iškelto ginčo, nuspręsdama, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atitinkamą Fondo valdybos teritorinį skyrių išmokėti pensijų dalis, konstatuotina, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, kas lemia, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra. Šia nuostata Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vadovaujasi ir vėlesnėje teismo praktikoje (pvz., 2015 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1443-143/2015 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Fondo valdyba iš esmės pasisakydama dėl ginčo esmės, faktiškai išnagrinėjo keliamą ginčą, todėl ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą iš esmės teisme nėra (pastebėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo sprendimo, t. y. Fondo valdybos 2015-02-24 sprendimo Nr. (6.5)I-1292 gavimo dienos (b. l. 12, 18-19).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad nagrinėjamoje byloje aktuali Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-04-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad pareiškėjai tinkamai realizavus savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjai teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtas senatvės pensiją bei nukentėjusiųjų asmenų pensiją. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjos teises ginti realiai ir veiksmingai. <...> siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos senatvės bei nukentėjusiųjų asmenų pensijas, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa pensijų nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pastebėtina, be kita ko, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktus išaiškinimus, prieina prie išvados, kad pareiškėjo praradimai, kurie atsirado senatvės pensiją sumažinus Laikinojo įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi. Todėl pareiškėjui iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus priteistina visa Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėta pensijos dalis. Atitinkamai, naikintinas Fondo valdybos 2015-02-24 sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį buvo pripažintas nepagrįstu ir buvo netenkintas (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas prašo jam priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tačiau nenurodo, kokias išlaidas patyrė, nepateikia išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis. Todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas. Pareiškėjui išaiškintina teisė ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo teismui paduoti prašymą dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimo priteisimo, kartu pateikiant išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo J. G. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1292 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2014-12-02 prašymą“.

Priteisti pareiškėjui J. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 4 178,99 EUR (keturis tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis eurus devyniasdešimt devynis euro centus) senatvės pensijos dalį.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.