- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-12
- Bylos Nr.
- I-2964-423/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00631-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- S. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
nedalyvaujant pareiškėjui S. S. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. S. savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 11 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 14-15).
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde bei atsikirtime į atsakovo pateiktą atsiliepimą (b.l. 95-97) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-06-23 iki 2012-05-30 buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuriame buvo pažeistos jo teisės dėl netinkamo kalinimo, t.y. gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose minimali norma 3,6 kv. m., be to, buvo šalta, drėgna, trūko oro. Dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų nesudarant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė pažeminimą, didelį dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nerimą, nepatogumus, jaučia baimę. Senaties termino pareiškėjas prašo netaikyti, kadangi jis yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėjas teigia, jog nežinojo, kiek minimalaus gyvenamojo ploto priklauso vienam asmeniui pagal teisės aktų nuostatas, todėl nesuprato, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, jam atliekant bausmę, mirė abu pareiškėjo tėvai, taip pat jam ir jo žmonai buvo apribotos tėvystės teisės, nutrūko bendravimas su artimaisiais, pareiškėjas jautė depresiją ir dėl savo psichologinės būklės po patirtų išgyvenimų negalėjo laiku kreiptis į teismą. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 11 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b.l. 20-26) pripažįsta, kad ne visą pareiškėjo kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI) laiką jam buvo užtikrinta minimali ploto norma pagal teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad Kauno TI pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas netinkamomis, mažesnio ploto sąlygomis dėl objektyvių priežasčių. Tokie pažeidimai yra susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais, t. y. objektyviomis aplinkybėmis, kurios nuo Kauno TI administracijos nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pažymėjo, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pažymėtina, kad net ir esant sąrašiniam didesniam asmenų kameroje skaičiui, tikrasis kameroje esančių asmenų skaičius yra mažesnis. Kauno TI kameros yra įrengtos taip, kaip reikalauja tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės. Kamerose su atidaromais langais yra natūralus vėdinimas, o kamerose su neatidaromais langais - mechaninis vėdinimas. Kaip matyti iš pateiktų tikrinimo aktų kopijų, kamerų mikroklimato parametrai iš esmės atitinka higienos normos reikalavimus. Tikrinimų metu pastebėti trūkumai yra operatyviai šalinami. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra tik formalus teisės aktų straipsnių, reglamentuojančių tardymo izoliatorių veiklą, išvardinimas ir formalus konstatavimas, kad tam tikri teisės aktų punktai nevykdomi. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Kauno TI, t.y. nuo 2011-06-23 iki 2012-05-30, padavė tik 2016-04-20, t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo atvykimo į Kauno TI dienos. Dėl daromos žalos atlyginimo asmuo turėtų kreiptis būtent tuo metu, kai ji patiriama. Atsižvelgiant į tai, atsakovas prašo taikyti ginčo laikotarpiui senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, atstovas. Jiems apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla išnagrinėta pareiškėjui, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė kalinamas Kauno TI laikotarpiu nuo 2011-06-23 iki 2012-05-30.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT), įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2011-06-23 ir tęsėsi iki 2012-05-30. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016-04-20 (b.l. 10). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė tik 2016 metais. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas – Kauno TI (b.l. 25).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Kaip svarbią senaties termino praleidimo priežastį pareiškėjas nurodo tai, jog nesuvokė, kad jo teisės yra pažeidžiamos ir nežinojo, jog kalinimo sąlygos neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus, emocinę depresiją. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinius išgyvenimus, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė, t.y. vėliausiai 2012-05-30, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo galėjo pateikti iki minėtos datos. Vis dėlto, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2016-04-20 (b. l. 10), t. y. praėjus beveik ketveriems metams nuo galimai patirtų teisių pažeidimų ir galimo neturtinės žalos atsiradimo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl antisanitarinių sąlygų bei Higienos normų pažeidimų į įstaigos pareigūnus. Pažymėtina, kad, bylos duomenimis, į Kauno TI administraciją dėl savo galimai pažeidžiamų teisių pareiškėjas nėra kreipęsis (b.l.30). Atliekant laisvės atėmimo bausmę, pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ir gauti reikiamą informaciją tiek kalint Kauno TI, tiek Alytaus pataisos namuose, kur šiuo metu yra pareiškėjas. Taip pat pažymėtina, kad neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-441-575/2015, 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015 ir kt.).
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam kalint Kauno TI, mirė abu jo tėvai ir prideda mirties liudijimus, iš kurių matyti, kad A. S. mirė 2011-08-12, o M. V. S. – 2012-01-22 (b.l.98-99). Nors teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, jog dėl tėvų mirties jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, galėjusį sutrukdyti jam laiku kreiptis į teismą, pažymėtina, jog nuo pareiškėjo tėvų mirties iki skundo padavimo teismui momento praėjo daugiau kaip ketveri metai. Teismo vertinimu, pareiškėjo neigiami išgyvenimai ir sukrėtimas, patirtas po tėvų mirties, objektyviai negalėjo tęstis tokį ilgą laikotarpį. LVAT yra pažymėjęs, jog į teismą besikreipiantiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Laikytina, kad pareiškėjas per ilgai delsė pateikti teismui skundą po minėtų aplinkybių, t.y. gedulo dėl tėvų mirties, pasibaigimo ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.
Pareiškėjas taip pat mini aplinkybes, susijusias su jo tėvystės teisių apribojimu, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, jog šį aplinkybė galėjo objektyviai sutrukdyti pareiškėjui laiku paduoti skundą teismui, todėl ir šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
LVAT praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, ginčo laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.