Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2016-05-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-83-382/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaĮsakymas · 2013-08-28Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-05-12Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-12
Bylos Nr.
1A-83-382/2016
Teisminio proceso Nr.
1-30-1-00365-2013-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Pocius (pirm.), Arvydas Daugėla, Edudardas Maškevičius, Eduardas Maškevičius
Kaltinamasis
R. B.
Nukentėjusysis
V. S.
Advokatai
Svietlana Bara, Svietlana Barac
Kategorijos

Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-83-382/2016

Teisėjas Eugenijus Antanauskas Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00365-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.25.4.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Arvydo Daugėlos,sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorui Juozui Sykui,išteisintajam R. B. ir jo gynėjui Olegui Drobitko,nukentėjusiosios V. S. atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. S. atstovės advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.

Nukentėjusiosios V. S. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė kelių transporto eismo saugumo taisykles, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata kitam žmogui:

jis 2013 m. gruodžio 6 d., apie 8.04 val., Klaipėdos m., Taikos pr., ties 22 namu, vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) keturių eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, važiuodamas pirmąja eismo juosta, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido į perėją įžengusios pėsčiosios V. S. ir ją partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų V. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. R. B. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, (2012 m. lapkričio 28 d. akto redakcija) patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 37 p. (Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą <...> perėjoje įėjusį pėsčiąjį) reikalavimą ir tai sąlygojo eismo įvykio kilimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios V. S. atstovė prašo panaikinti išteisinamąjį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendį ir R. B. priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, tenkinti nukentėjusiosios V. S. pareikštą civilinį ieškinį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas R. B. netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatas, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusiosios atstovės teigimu, apylinkės teismas pažeidė eismo dalyvių lygiateisiškumo principą, nes jiems taikė dvigubus standartus, o tai prieštarauja KET 9 punkto nuostatoms. Nuosprendyje nurodoma, kad R. B. lėtino greitį ir stabdė automobilį, tačiau jam to padaryti iki pėsčiųjų perėjos nepavyko. Teismas konstatavo, jog R. B. nebuvo pakankamai atidus, iš anksto nepastebėjo ant šaligatvio stovinčios nukentėjusiosios, todėl negalėjo imtis papildomų saugumo priemonių, jog užtikrintų, kad neįvyktų eismo įvykis, todėl jis pažeidė KET 37 punkto reikalavimus. Nukentėjusiosios atstovė nesutinka su šia teismo išvada, nes KET 37 punktas numato, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. KET numato, kad tokį veiksmą vairuotojas privalo atlikti sąmoningai ir valingai. Išteisintasis R. B. greičio sumažinimą grindė ne KET reikalavimų vykdymu, o todėl, kad jo automobilio priekinį stiklą užpylė vanduo ir jis dėl to nieko nematė. Nukentėjusiosios atstovė pažymi, kad toks teismo pateikiamas pateisinimas R. B. veiksmams taip pat neatitinka KET nuostatų, nes taisyklės nereikalauja papildomų saugumo priemonių. Taisyklės reikalauja, jog vairuotojas taip apskaičiuotų savo transporto priemonės judėjimo greitį, kad ji galėtų sustoti iki pėsčiųjų perėjos, nes tai yra vienintelė galimybė užtikrinti eismo dalyvių saugumą bei galimybę, reikalui esant, praleisti į pėsčiųjų perėją įžengusį žmogų. Teismo posėdžio metu į nukentėjusiosios atstovės klausimą, koks buvo automobilio stabdymo kelias, R. B. atsakyti negalėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Advokatė ginčydama pirmosios instancijos teismo nuosprendį, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196/2014, kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, jog buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavęs ar sustojęs automobilis ir panašiai.

Teismas nukentėjusiosios V. S. veiksmus įvertino priešingai. Nuosprendyje nurodė, jog vertinant nukentėjusiosios veiksmus, įvykio metu galiojusi KET 51 punkto redakcija numatė, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir greitį bei įsitikina, jog tai saugu. V. S. parodė, kad ji sustojusi prie pėsčiųjų perėjos praleido važiuojančių automobilių srautą, gerai matė nedideliu greičiu atvažiuojantį automobilį, kurį vairavo R. B. Automobilis lėtino greitį, todėl tokie vairuotojo veiksmai jai leido padaryti išvadą, kad vairuotojas ją mato ir stabdo automobilį, norėdamas ją praleisti, todėl ji ir žengė į pėsčiųjų perėją. Nors teismas nuosprendyje konstatavo, jog pėsčioji V. S. prieš įžengdama į nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, nesilaikė anksčiau paminėtų reikalavimų, todėl savo veiksmais ji pažeidė KET 51 punktą, tačiau, pasak advokatės, nėra aišku, kaip šio punkto reikalavimą nukentėjusioji pažeidė. V. S. buvo įsitikinusi savo saugumu ir tokios pozicijos nuosekliai laikėsi. Advokatės įsitikinimu, tik išteisintojo R. B. veiksmai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nes jei jis būtų laikęsis KET 37 punkto reikalavimų ir būtų elgęsis taip, kaip privalo elgtis didesnio pavojaus šaltinio valdytojas artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos kelyje su viena eismo juosta, jo vairuojamas automobilis būtų galėjęs išvengti susidūrimo su pėsčiąja ir eismo įvykis nebūtų įvykęs.

Teismas išteisindamas R. B. vadovavosi tik specialisto išvada. Specialistas išvados 5 punkte nurodo, kad „techniniu požiūriu tiesioginiame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu buvo V. S. veiksmai, į važiuojamąją dalį įžengė prieš pat priartėjusį automobilį „Audi A4“, kai automobilis pėsčiųjų perėją jau buvo privažiavęs mažesniu nei sustabdymui reikalingas atstumu“. Nukentėjusiosios atstovės teigimu, ši išvada nėra paremta jokiomis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o grindžiama tik matematiniais skaičiavimais. Tačiau specialistas išvados aprašomojoje dalyje pripažįsta, kad „tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti tikslią pėsčiosios partrenkimo vietą važiuojamosios dalies ilgio atžvilgiu bei faktinį automobilio „Audi A4“ važiavimo greitį prieš įvykį“. Todėl, advokatės nuomone, specialisto pradinė informacija išvadai buvo tik vairuotojo teiginiai, nepatvirtinti jokiais kitais objektyviais įrodymais. Specialistas neturėjo informacijos, kokiu atstumu nuo pėsčiųjų perėjos buvo duobė, nuo kurios vairuotojas neva sumažino greitį, bet vis tiek įvažiavo į pėsčiųjų perėją, partrenkė pėsčiąją ir sustojo gerokai už perėjos. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad minėta duobė apskritai egzistavo, nes tai nepatvirtina nei vietos apžiūros protokolas, nei policijos pareigūnai.

Teismas išteisindamas R. B. taip pat visiškai ignoravo specialisto išvados dalį, kurioje nurodoma, kad jeigu prieš įvykį susidariusioje situacijoje V. S. prie pėsčiųjų perėjos priėjo ir automobilio „Audi A4“ vairuotojui R. B. buvo matoma, jog automobilis pėsčiųjų perėją buvo neprivažiavęs didesniu nei nestaigiam stabdymui reikalingu atstumu (važiuojant 30 km/h greičiu – didesniu nei 25 m, važiuojant 40 km/h greičiu – didesniu nei 41,9 m atstumu), tai automobilio „Audi A4“ vairuotojo R. B. veiksmai, – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo prie pėsčiųjų perėjos bei partrenkė pėsčiųjų perėjoje į važiuojamąją dalį įėjusią pėsčiąją V. S. – techniniu požiūriu buvo susijusi priežastiniu ryšiu su nagrinėjamo įvykio kilimu.

Nukentėjusiosios advokatės nuomone, jeigu transporto priemonės vairuotojas būtų buvęs nors kiek atidus ir griežtai laikęsis KET reikalavimų, tai jam nebūtų kilę jokių kliūčių ar trukdžių pastebėti pėsčiąją prieš dvidešimt vieną metrą, kad tinkamai sureaguotų ir išvengtų susidūrimo.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas ir prokuroras – apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nukentėjusiosios V. S. atstovė iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįstas R. B. išteisinimas, vertinimą. Ginčydama šią apylinkės teismo išvadą, advokatė teigia, kad nukentėjusioji nepažeidė KET 51 punkte numatyto reikalavimo, kadangi ne jos, o R. B. įvykdytas KET 37 punkto reikalavimo pažeidimas sukėlė BK 281 straipsnyje 1 dalyje numatytus padarinius.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, išanalizavusi bylos medžiagą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad R. B. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokių įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (konstatuoti KET pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir kurie jų pažeidimai buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga. Tokiais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, labai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

Nagrinėjamoje byloje nustatytas toks eismo įvykio mechanizmas: R. B. vairuodamas automobilį keturių eismo juostų kelyje, kai jo važiavimo kryptimi buvo dvi eismo juostos, važiuodamas pirmąja eismo juosta ne mažesniu kaip 1,3 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto priekinės dalies dešine puse partrenkė pėsčiųjų perėja per važiuojamąją dalį nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ėjusią V. S. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, esant prastoms oro sąlygoms – lijo ir snigo, kelio danga buvo šlapia.

Išteisintasis R. B. parodė, kad ryte važiavo į darbą. Buvo šlapdriba, tamsu. Važiavo nedideliu greičiu. Važiuodamas netikėtai įvažiavo į duobę, vanduo apliejo priekinį stiklą, todėl jis stipriai sulėtino greitį. Kai nusivalė priekinis stiklas, prieš save vieno metro atstumu pamatė nukentėjusiąją, todėl stipriai spaudė stabdžius. Prieš užliejant automobilio stiklą kelkraštyje stovinčios nukentėjusiosios nematė. Atstumas tarp pėsčiųjų perėjos ir balos buvo maždaug 20–25 m. Važiavimo greitis buvo gerokai mažesnis negu 50 km/val.

Nukentėjusioji V. S. parodė, kad viena stovėjo prie pėsčiųjų perėjos ir laukė, kol pravažiuos automobilių srautas, tam, kad galėtų pereiti gatvę. Kai pravažiavo automobilių srautas, ji pamatė, jog nedideliu greičiu atvažiuoja vienas automobilis. Automobiliui artėjant ir likus iki jos apie 40 m atstumui, vairuotojas pradėjo lėtinti greitį, ji pamanė, kad vairuotojas ją mato ir sustos ją praleisti, todėl žengė į pėsčiųjų perėją.

Pagal šias byloje nustatytas aplinkybes buvo sprendžiamas klausimas, ar išteisintasis R. B. galėjo laiku pamatyti nukentėjusiąją ir išvengti susidūrimo su ja, ar jis pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, ar jo veiksmai turėjo įtakos eismo įvykiui, dėl kurių buvo sužalota nukentėjusioji. Siekiant išaiškinti pagrindines sąlygas, susijusias su eismo įvykio kilimu, buvo skirta užduotis specialistui. Gauta išvada, kad vairuotojas neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su pėsčiąja.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs šiuos duomenis nustatė, kad nors abu Kelių eismo dalyviai pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, tačiau eismo įvykio kilimą nulėmė būtent nukentėjusiosios veiksmai, t. y. jeigu nukentėjusioji V. S. prieš įžengdama į pėsčiųjų perėją, būtų įsitikinusi, jog tai daryti yra saugu, būtų įvertinusi artėjančios transporto priemonės atstumą ir greitį, kaip to reikalauja KET 51 punktas, vienareikšmiškai eismo įvykis nebūtų įvykęs ir ji nebūtų patyrusi nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Tuo tarpu dėl automobilio vairuotojo veiksmų buvo padaryta išvada, kad jo veiksmai nebuvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, nes nustatyta, jog R. B. nukentėjusiajai įžengus į pėsčiųjų perėją nebeturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo.

Pirmosios instancijos teismas kaip vienu iš lemiamų įrodymų, padarant šią išvadą, pripažino 2015 m. sausio 29 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. 11K-225 (14), kurioje konstatuota, kad techniniu požiūriu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nagrinėjamo įvykio kilimu buvo V. S. veiksmai, nes į važiuojamąją dalį ji įžengė prieš pat priartėjusį automobilį „Audi A4“, kai automobilis pėsčiųjų perėją jau buvo privažiavęs mažesniu nei sustabdymui reikalingu atstumu.

Nukentėjusiosios advokatė kvestionuoja šią specialisto išvadą, teigdama, kad ji grindžiama ne byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o matematiniais skaičiavimais. Specialistas teikdamas šią išvadą vadovavosi tik vairuotojo teiginiais, nes vykdydamas užduotį neturėjo jokios informacijos, t. y. neturėjo jokių duomenų, kokiu atstumu nuo pėsčiųjų perėjos buvo duobė, nuo kurios vairuotojas neva sumažino greitį, specialistas negalėjo nustatyti tikslios pėsčiosios partrenkimo vietos bei faktinio automobilio važiavimo greičio.

Kadangi pagrindinė dalis apeliacinio skundo argumentų yra koncentruojami į autoįvykio aplinkybių nustatymą ir vertinimą, pateikiant kritiką dėl teismo padarytų išvadų nustatant faktines bylos aplinkybes bei vertinant byloje esančius įrodymus, ypač specialisto išvados, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje esančių įrodymų bei nukentėjusiosios ir jos atstovės pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktų įrodymų vertinimu, taip pat siekiant įsitikinti išteisintojo parodymų patikimumu, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pakartotinai apklaustas išteisintasis R. B. ir išvadą pateikęs specialistas D. Jucius.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas išteisintasis R. B. davė analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme.

Specialistas D. Jucius apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino savo pateiktą išvadą dėl eismo įvykio nustatytų aplinkybių ir paaiškino, kad atlikdamas užduotį nevertino tos aplinkybės, kad automobilis galbūt įvažiavo į duobę ir vanduo apliejo priekinį automobilio stiklą. Tyrimas buvo atliekamas remiantis automobilio padėtimi po eismo įvykio, pėsčiosios patrenkimo vieta ir nurodomu automobilio greičiu – 30–40 km/val. greičiu ir buvo atliekamos visos galimos analizės. Toks greitis buvo vertinamas dėl to, jog abu eismo dalyviai patvirtino, kad automobilis judėjo nedideliu greičiu. Specialistas nurodė, kad galima apskaičiuoti, kiek nuvažiuoja 25 km/val. greičiu važiuojantis automobilis, kol pėsčioji nueina 1,8 m atstumą. Nustatyta, jog pėsčioji iki patrenkimo vietos nuėjo 1,8 m atstumą arba didesnį. Šis atstumas nustatytas pagal automobilio padėtį po eismo įvykio. Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad vairuotojas sureagavo ir stabdyti pradėjo arba pravažiavęs įvažiavimą į kiemą, arba ties pačiu įvažiavimu. Nukentėjusiosios judėjimo greitis buvo nustatinėjamas remiantis tam tikra metodika, t. y. buvo naudojama V. S. amžiaus pėsčiųjų mažiausia judėjimo greičio reikšmė einant ramiu tempu ir didžiausia judėjimo greičio reikšmė einant greitu tempu. Apskaičiavus nustatyta, jog jeigu prieš eismo įvykį automobilis važiavo 30 km/val. greičiu, tai pėsčiosios įžengimo į važiuojamąją dalį momentu automobilis iki pėsčiosios ėjimo per kelią vietos buvo nuo apie 8,3 m iki apie 12,8 m atstumu, kai tuo tarpu 30 km/val. greičiu važiuojančio automobilio sustabdymui buvo reikalingas apie 13,8 m atstumas. Jeigu prieš eismo įvykį automobilis važiavo 40 km/val. greičiu, tai pėsčiosios įžengimo į važiuojamąją dalį momentu automobilis iki pėsčiosios ėjimo per kelią vietos buvo nuo 11,1 m iki apie 17,1 m atstumu, o tuo tarpu 40 km/val. greičiu važiuojančio automobilio sustabdymui buvo reikalingas apie 21 m atstumas. Tai rodo, jog pėsčiosios įžengimo į važiuojamąją dalį momentu automobilis iki pėsčiosios ėjimo per kelią vietos buvo mažesniu nei sustabdymui reikalingu atstumu ir automobilio vairuotojas neturėjo techninės galimybės stabdydamas vairuojamą automobilį išvengti pėsčiosios partrenkimo. Tai pagrįsta imant pėsčiosios judėjimo greičio reikšmes ir automobilio važiavimo greitį.

Taigi apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas D. Jucius patvirtino savo pateiktą išvadą, kad atlikto tyrimo rezultatai leidžia teigti, jog nagrinėjamoje eismo situacijoje pėsčioji V. S. į pėsčiųjų perėją įžengė prieš pat priartėjusį R. B. automobilį tuo momentu, kai automobilio vairuotojas neturėjo jokios techninės galimybės ekstremaliai stabdydamas automobilį sustoti prieš pėsčiųjų perėją ir tokiu būdu išvengti nukentėjusiosios sužalojimo. Į apeliaciniame skunde keliamus klausimus dėl specialisto išvados ekspertas paaiškino išsamiai ir logiškai, aiškiai nurodė, kokiais duomenimis rėmėsi atlikdamas tyrimą. Atsakydamas į klausimus ekspertas paaiškino, jog tyrimas buvo atliekamas remiantis ne tik išteisintojo R. B., tačiau ir pačios nukentėjusiosios V. S. nurodytomis aplinkybėmis, taip pat tais duomenimis, kurie buvo užfiksuoti įvykio vietos schemoje, atsižvelgiant ir į transporto priemonės sugadinimo pobūdį. Iš tikrųjų ekspertas negalėjo nustatyti tikslios pėsčiosios partrenkimo vietos važiuojamosios dalies ilgio atžvilgiu bei faktinio automobilio važiavimo greičio prieš įvykį, tai savo skunde akcentuoja nukentėjusiosios atstovė, tačiau pažymėtina, kad ekspertas patvirtino, jog skaičiavimai atlikti imant maksimalias laiko paklaidas ne vairuotojo naudai, tačiau net ir skaičiuojant vairuotojui nepalankiausią atstumą, važiavimo greitį bei nukentėjusiosios judėjimo greitį, skaičiavimai vis tiek patvirtina, kad eismo įvykis įvyko ne dėl vairuotojo kaltės.

Taigi specialistas padarė kategorišką, o ne tikėtiną išvadą dėl R. B. veiksmų kelyje. Nesiremti specialisto išvada pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi eksperto padarytos išvados paremtos moksliškai pagrįstais skaičiavimais, kurie atlikti remiantis byloje esančiais duomenimis.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog specialistas atlikdamas užduotį neturėjo informacijos, kokiu atstumu nuo pėsčiųjų perėjos buvo duobė, nuo kurios vairuotojas neva sumažino greitį. Pažymėtina, kad tyrimą atlikęs ekspertas teikdamas išvadą nevertino šių aplinkybių (ar vairuotojas prieš susidūrimą įvažiavo į duobę, ar pėsčiosios sužalojimui turėjo įtakos tai, kad vanduo apliejo automobilio priekinį stiklą) ir skaičiavimus atliko apskritai eliminuodamas šias aplinkybes. Tai aiškiai atsispindi ne tik tiriamojoje specialisto išvados dalyje, tačiau tai ekspertas patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Atsižvelgus į nurodytus bylos duomenis yra akivaizdu, kad atliekant tyrimą jokie autoįvykio mechanizmo nustatymui reikšmingi duomenys nebuvo ignoruojami, proceso dalyvių parodymai ir visi bylos dokumentai su juose užfiksuota informacija buvo įvertinti eksperto – tai matyti iš atlikto tyrimo ir specialisto apklausos. Esant tokioms aplinkybėms sprendžiama, kad nukentėjusiosios atstovės reiškiama kritika specialisto išvadai yra nepagrįsta ir deklaratyvi.

Taigi byloje nustatyta, kad techniniu požiūriu transporto priemonę vairavęs R. B. nebeturėjo galimybės sustabdyti automobilio, nes nukentėjusioji į pėsčiųjų perėją įžengė prieš pat jam priartėjant. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patirtina, kad ne tik techniniu, bet ir teisiniu požiūriu nėra pagrindo konstatuoti priešingai.

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, nukentėjusiosios advokatės pozicija yra tokia, jog bet kokiu atveju sužalojus asmenį pėsčiųjų perėjoje turi būti konstatuojama, kad vairuotojas nesilaikė KET 37 punkte numatyto reikalavimo, nes, pasak advokatės, šis KET punktas imperatyviai nurodo, jog vairuotojas prieš pėsčiųjų perėją privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia advokatės pozicija, kadangi kiekvienas eismo dalyvis (tiek pėsčiasis, tiek vairuotojas) turi išmanyti Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir jų laikytis.

KET 51 punkte numatyta, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pėsčioji šių reikalavimų nesilaikė. Neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusioji matė, kad jos link atvažiuoja transporto priemonė, tačiau nebūdama įsitikinusi, jog automobilio vairuotojas tamsiu paros metu ir esant blogoms oro sąlygoms taip pat ją mato, nebūdama tikra, ar transporto priemonės vairuotojas turės galimybę sustoti ir ją praleisti, prieš pat priartėjusią transporto priemonę įžengė į pėsčiųjų perėją, tokiais veiksmais sudarydama netikėtą ir sunkiai pastebimą kliūtį automobilio vairuotojui. Nustatyta, kad automobilio vairuotojas pastebėjęs pėsčiąją automobilį stabdė, tačiau išvengti kontakto nepavyko. Jeigu nukentėjusioji būtų palaukusi, kol transporto priemonė visiškai sustos prie pėsčiųjų perėjos, o ne pamaniusi, kad automobilis lėtindamas greitį stoja, norėdamas ją praleisti, nebūtų įžengusi į kelio važiuojamąją dalį, pažeisdama KET reikalavimus, eismo įvykis nebūtų įvykęs, o tai reiškia, kad būtent pačios nukentėjusios V. S. padarytas KET pažeidimas buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo specialisto išvados dalimi, kurioje nurodoma, kad jeigu prieš įvykį susidariusioje situacijoje V. S. prie pėsčiųjų perėjos priėjo ir automobilio „Audi A4“ vairuotojui R. B. buvo matoma, jog automobilis pėsčiųjų perėją buvo neprivažiavęs didesniu nei nestaigiam stabdymui reikalingu atstumu (važiuojant 30 km/h greičiu – didesniu nei 25 m, važiuojant 40 km/h greičiu – didesniu nei 41,9 m atstumu), tai automobilio „Audi A4“ vairuotojo R. B. veiksmai, – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo prie pėsčiųjų perėjos bei partrenkė pėsčiųjų perėjoje į važiuojamąją dalį įėjusią pėsčiąją V. S. – techniniu požiūriu buvo susiję priežastiniu ryšiu su nagrinėjamo įvykio kilimu. Akivaizdu, kad vadovautis šia specialisto išvados dalimi teismui nebuvo jokio pagrindo, nes byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos – priešingai, nustatyta, jog vairuotojas nukentėjusiosios, stovinčios ant šaligatvio, nematė, tai jis nuosekliai tvirtino viso proceso metu.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės pripažino, kad ir vairuotojas eismo įvykio metu nebuvo pakankamai atidus, iš anksto nepastebėjo ant šaligatvio stovinčios nukentėjusiosios, todėl negalėjo imtis papildomų saugumo priemonių, kad užtikrintų, jog eismo įvykis neįvyktų, todėl apylinkės teismo manymu, jis pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, tačiau tai neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas, ir tokį vairuotojo elgesį laikyti Kelių eismo taisyklių pažeidimu. Juo labiau, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog R. B. vairuojamas automobilis važiavo nedideliu greičiu.

Eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, avarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų, įvykis nebūtų įvykęs.

Iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji turėjo galimybę palaukti, kol transporto priemonė visiškai sustos prie pėsčiųjų perėjos, tačiau, būdama nepakankamai atidi ir rūpestinga, įžengė į važiuojamąją kelio dalį, tai, kaip nustatyta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. sausio 29 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-225 (14), techniniu požiūriu buvo nepriimtina ir turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykiu.

Nukentėjusiosios advokatė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196/2014, kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, jog buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavęs ar sustojęs automobilis ir panašiai. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjama byla negali būti laikoma analogiška nukentėjusiosios atstovės minimai bylai, nes faktinės bylos aplinkybės nėra tapačios. Minimoje baudžiamojoje byloje asmuo buvo sužalotas pėsčiųjų perėjoje jau nuėjęs tam tikrą atstumą, tuo tarpu šioje byloje nukentėjusioji į pėsčiųjų perėją įžengė prieš pat priartėjusį automobilį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagrindo keisti ar naikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios V. S. atstovės advokatės Svietlanos Baracevičienės apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas PociusTeisėjai Arvydas DaugėlaEdudardas Maškevičius