Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-24 · Administracinė byla Nr. I-5929-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-24
Bylos Nr.
I-5929-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5929-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-00572-2016-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui J. M., viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

J. M. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. vasario 9 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 3 000,00 Eur neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. gruodžio 9 d. iki 2016 m. vasario 8 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyveno perpildytose kamerose ir paaiškino, jog kamerose buvo dviaukštės lovos, stalas, sanitarinis mazgas. Dėl mažo kameros ploto buvo priverstas gulėti. Teigia, kad kameroje buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės. Kadangi ne visi kameroje esantys asmenys galėjo sėdėti prie stalo vienu metu, jam teko valgyti atšalusį maistą. Sanitarinis mazgas yra neatskirtas ir prie pat durų, todėl nėra užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Vienintelė ventiliacija kameroje yra langas. Langai yra su grotomis, todėl tarp lango ir grotų yra pelėsis bei šiukšlės, kurios skleidžia negerą kvapą. Kai kuriose kamerose atsilupę sienų dažai, byra tinkas. Nurodo, kad Lukiškių TI-K, netinkamomis sąlygomis laikydamas pareiškėją, pažeidė draudimą žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, jis patyrė psichologinius ir dvasinius skausmus.

2016 m. vasario 29 d. teisme gautas pareiškėjo skundo papildymas, kuriame pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose Nr. 304, Nr. 282, Nr. 299A, Nr. 108, Nr. 112, Nr. 118. Paaiškino, jog kamerose jam teko 3 kv. m laisvo judėjimo ploto (b. l. 9).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad dėl kamerų perpildymo dažnai valgyti tekdavo stovint arba sėdint ant lovos. Nurodė, kad taip itin buvo nepatogu valgyti sriubą, todėl jos teko visai atsisakyti. Pareiškėjas nurodė, kad vieną kartą jam naudojantis tualetu, užėjo į kamerą prižiūrėtojas, todėl pareiškėjas patyrė didžiulius nepatogumus, nes sienėlė prie tualeto buvo tik iš vienos pusės ir neužtikrino privatumo. Dėl to, jog kameros buvo nedidelės, o jose buvo laikoma daug žmonių, tualetu naudotis dažnai tekdavo kitų akivaizdoje, todėl pareiškėjas pradėjo kentėti ir eiti į tualetą tik naktimis. Dėl patirtų išgyvenimų, pareiškėjui prasidėjo nemiga, teko vartoti raminamus vaistus. Depresija buvo tokia, kad net nebesinorėjo gyventi.

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–16). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, kurios skiria klozetą, nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Pažymi, kas yra įrengta kameroje bei nurodo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Nurodo, kad tualetas kamerose yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 43).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 11–22), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2015 m. gruodžio 12–21, 23–28 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 304, kurios plotas 8,11 kv. m, 2016 m. sausio 10 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 282, kurios plotas 7,82 kv. m, 2016 m. sausio 11, 14–18, 21–25, 27 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 299A, kurios plotas 7,45 kv. m, 2016 m. vasario 7–8 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 158, kurios plotas 7,94 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu, iš viso 31 parą, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu kamerose.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje buvo tik vienas stalas ir dvi kėdės. Kadangi ne visi kameroje esantys asmenys galėjo sėdėti prie stalo vienu metu, jam teko valgyti atšalusį maistą.

Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), kurių 14.6–14.8 punkte inter alia nustatyta, kad gyvenamojoje kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodyta, jog visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti (b. l. 14). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad didelę ginčo laikotarpio dalį, pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 2–3 asmenimis, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą.

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.

Ginčo laikotarpiui aktuali nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015), tačiau šioje higienos normoje reikalavimai sanitarinių mazgų įrengimui nėra numatyti. Lukiškių TI-K nurodoma higienos norma 76:2010 ginčo laikotarpiu jau negaliojo, todėl netaikytina.

Taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Lukiškių TI-K atsiliepime nenurodė, kad sanitarinio mazgo visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto nebuvo galimybių. Atsiliepime patvirtinama, kad sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik kad 1,5 metro sienele. Pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas naudotis tualetu, matant kitiems asmenims (prižiūrėtoms, kitiems kamerose buvusiems kartu asmenims). Pareiškėjas nurodė, kad taip buvo trikdomas ir žeminamas. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, kad užėję į kamerą pareigūnai negali matyti tualetu besinaudojančio asmens. Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pareiškėjo minimalus privatumas, jam naudojantis tualetu, buvo užtikrintas. Teismas konstatuota Taisyklių 14.5 punkto pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo šalta, byrėjo tinkas, nuo sienų luposi dažai.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjo nurodomos aplinkybės susijusios su temperatūra ir drėgme yra gana bendro pobūdžio. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą (toliau – Centras) dėl operatyviųjų patikrinimų atlikimo, todėl ginčo laikotarpiais kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Centras patikrinimų neatliko. Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Centro atliktų patikrinimų aktų matyti, kad visi patikrinimai buvo atlikti ne pareiškėjo buvimo tikrinamose kamerose metu (b. l. 17–18, 21–32).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad vienintelė ventiliacija kameroje buvo langas. Paaiškino, kad langai yra su grotomis, todėl tarp lango ir grotų yra pelėsis bei šiukšlės.

HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K atsiliepime yra nurodžiusi, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kameroje buvusi ventiliacija atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad lango angoje įstatomos metalinės grotos. Kadangi, Lukiškių TI-K nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nuteistiesiems nustatyta pareiga patiems rūpintis tiek savo asmenine higiena, tiek aplinka, kurioje yra laikomi, todėl pareiškėjo teiginys, kad dėl šiukšlių jaučiamas blogas kvapas, atmetamas kaip nepagrįstas. Pastebėtina, kad byloje nėra medžiagos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl kliūčių, trukdančių nusivalyti langą, pašalinimo.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Įsakymo 1.3.1 punkto, Taisyklių 14.5 punkto bei Aprūpinimo baldais normos pažeidimai), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas dažnai nesiekė net 2 kv. m) ir pobūdį (neužtikrintas minimalus privatumas naudojantis tualetu), galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 31 dieną, į tai, kad pareiškėjas ne visada turėjo galimybę prie stalo valgyti sėdėdamas, ypač į tai, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo minimalus privatumas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 250,00 Eur neturtinės žalos kompensavimo dydis. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai kompensuoti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė