Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas Š. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1PS-923-(2.1) (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktą bei 3 punkto dalį, kurioje nuspręsta skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą už Įsakymo 1.3 punkte nurodytus pažeidimus.

Paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu jam paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už tai, jog jis, kaip teigia atsakovas, 2015 m. gegužės 13 d. įdiegdamas nelegalią programinę įrangą, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pabrėžė, kad su Įsakymo 1.3 punktu bei 3 punktu nesutinka, mano, kad Įsakymo dalis yra nepagrįsta, todėl turi būti panaikinta. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, skiriant tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgta į pareiškėjo pateiktą paaiškinimą. Pažymėjo, kad iš atsakovas teigia, kad pareiškėjas tariamą pažeidimą atliko ne aktyviais veiksmais, bet neveikimu, t. y. nesuvedė kodų, pažeidimas grindžiamas ne nelegalios įrangos įdiegimu, bet kodų nesuvedimu reikiamu metu. Pareiškėjas pabrėžė, kad programiniai paketai nereikalavo jokių legalumą įrodančių ir programinę įrangą suaktyvinančių kodų.

Atsakovas Tarnyba su skundo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas, paruošdamas standartizuotą darbo vietą, t. y. diegdamas kompiuterines programas, veikė įprastos savo profesinės veiklos srityje, todėl jam taikytini aukštesni profesionalumo standartai, tačiau pareiškėjas įdiegė nelegalią programinę įrangą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda – pastaba – skirta už du skirtingo pobūdžio nusižengimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1PS-923-(2.1) 1.3 punktą ir 3 punkto dalį, kurioje nuspręsta pareiškėjui drausminę nuobaudą skirti už 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1PS-923-(2.1) 1.3 punkte nurodytus pažeidimus.

Teismas nustatė, kad Tarnybos direktorius priėmė Įsakymą, kurio 1.3. punkte nurodė, jog pareiškėjas, 2015 m. gegužės 13 d. įdiegdamas nelegalią įrangą, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 15 straipsnio 1 dalies 1, 4 ir 5 punktus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. spalio 23 s. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-352 patvirtintų Asmens duomenų apsaugos Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos taisyklių (toliau – ir Asmens duomenų apsaugos taisyklės) 11 punktą, Asmens duomenų apsaugos taisyklių 1 priedo 1.10 punktą, Tarnybos direktoriaus 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-511 patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos informacinių technologijų strategijos (toliau – ir IT Strategija) 27.1 punktą, 27.2 punktą, netinkamai atliko Tarnybos direktoriaus 2015 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1P-69-(1.3.) patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašų ir pareigybių aprašymo (toliau – ir Aprašymas) 7.1, 7.7 ir 7.8 punktuose nurodytas funkcijas, ir, atsižvelgiant į tai, kad buvo pažeisti minėti teisės aktai bei įdiegtas nelegalus Microsoft Office paketas, įdiegtas nelegalus Lithuanian proofing tools paketas, neįdiegta Microsoft Front Endpoint Protection programa, įdiegta netinkama Adobe Reader versija, nėra dokumentų valdymo sistemos ir Intranet.nzt.lt nuorodų, neįdiegta MapWindow GIS programa, pareiškėjas sukėlė neigiamas pasekmes, todėl padarė tarnybinį nusižengimą. Įsakymu pareiškėjui paskirta nuobauda – pastaba.

Dėl nustatyto pažeidimo – netinkamų programinės įrangos aktyvavimo kodų suvedimo – teismas nurodė, kad, įvertinus pareiškėjo pateiktų susirašinėjimų duomenis, iš esmės sutiktina su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, kad programinės įrangos įdiegimui nėra būtinas aktyvavimo kodo įvedimas. Teismas pažymėjo, kad tiek iš Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo 2015 m. gegužės 13 d. teikto 9 val. 49 min. el. laiško duomenų, tiek iš kitų pareiškėjo teismui pateiktų el. susirašinėjimų matyti, kad ruošiant kompiuterines darbo vietas yra įprasta, jog vienas asmuo įdiegia programinę įrangą, o kitas asmuo suveda programinės įrangos aktyvavimo kodus. Pagal pareigybės aprašymą, pareiškėjas diegia programinę įrangą kompiuterinėse darbo vietose (7.7 p.), pareigybės aprašyme nėra konkrečiai nurodyta, ar pareiškėjas tik diegia, ar ir aktyvuoja įdiegtą programinę įrangą. Teismas akcentavo, kad iš šių duomenų neginčytinai nustatyta tik ta aplinkybė, kad pareiškėjas įdiegė programinę įrangą. Kadangi kompiuterinę darbo vietą nagrinėjamu atveju rengė du asmenys (pareiškėjas ir A. G.), pagal Skyriuje įprastą praktiką aktyvavimo kodus turėjo suvesti ne pareiškėjas. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad komisija tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir Komisija) turėjo išvadoje nustatyti, kad būtent pareiškėjas suvedė programinės įrangos kodus, tačiau išvadoje tokių duomenų nėra. Teismas konstatavo, kad Komisijos išvadoje iš esmės nėra paneigtos aplinkybės, kad kiti asmenys galėjo suvesti programinės įrangos aktyvavimo kodus.

Dėl nustatyto pažeidimo – netinkamos programinės įrangos įdiegimo – teismas nurodė, kad, vertinant pareiškėjo ir Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo 2015 m. gegužės 13 d. el. susirašinėjimą, matyti, kad vedėjas konkrečiai nenurodė, kaip įdiegti programas, nepateikė medžiagos, būtinos programoms įdiegti, informacijoje pareiškėjui nebuvo nurodyta, kokia tiksli programų versija turi būti įdiegiama. Teismas pastebėjo, kad Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus vedėjo nurodymas ir standartizuotas programų sąrašas suformuluoti stilistiškai netiksliai – nei viename iš dokumentų nėra nurodyta, kokia versija turi būti įdiegiama. Teismas vertino, kad minėta aplinkybė apsunkino pareiškėjo galimybę suprasti paskirtą užduotį ir atitinkamai ją atlikti. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nenustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai dėl galimai netinkamos programinės įrangos įdiegimo.

Dėl kitų Komisijos išvadoje nurodytų aplinkybių teismas, įvertinęs pareiškėjo byloje pateiktus laiškus, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nesikreipė į Tarnybos Informacinių technologijų skyriaus darbuotojus, siekdamas atlikti jam pavestą užduotį. Teismo vertinimu, vien tik dokumentų valdymo sistemos ir Intranet.nzt.lt nuorodų nesukūrimas negali būti laikomas pagrindu tarnybinei atsakomybei kilti ir turi būti laikomas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos paskyrimas laikytinas neproporcingu.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo nustatyti visi galimo pažeidimo sudėties elementai, apsiribojant atskirų aplinkybių, kurios visapusiškai neatskleidžia pareiškėjo veiklos, konstatavimu. Neišnagrinėjus visų kompiuterio paruošimo aplinkybių ir pareiškėjo veiksmų, Komisijos išvadoje nurodytų teisės aktų pažeidimai nepagrįsti patikimais ir pakankamais įrodymais. Nepagrįsta Komisijos Išvadų dalis dėl 2015 m. gegužės 13 d. netinkamai paruošto kompiuterio lemia ir Įsakymo 1.3 punkto neteisėtumą ir nepagrįstumą. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė panaikinti Įsakymo 1.3 punktą ir 3 punkto dalį, kurioje nuspręsta skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą už Įsakymo 1.3 punkte nurodytus pažeidimus.

III.

Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo tas pačias aplinkybes kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, klaidingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, taip pat sprendime nemotyvavo ir nenurodė, dėl kokių priežasčių vadovavosi tik pareiškėjo paaiškinimais ir jo į bylą pateiktais įrodymais. Nurodo, kad, suinstaliavus Microsoft programinę įrangą ir suvedus kodus, pakartotinis kodų suvedimas galimas tik perinstaliavus Microsoft iš naujo. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjui suinstaliavus programinę įrangą, kitas asmuo vėliau galėjo suvesti neteisingus kodus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismas neištyrė ir neįvertino Tarnybos atstovų N. B. ir D. P. bei liudytojo A. G. (kurie tiesiogiai dirba su pareiškėju) teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, taip pat nevertino ekspertų patikros akto. Iš patikros akto priedo (kompiuterio įvykio žurnalo) matyti, kad ginčo kompiuteris buvo suinstaliuotas 2015 m. gegužės 13 d. (Original install date), vėliau, kaip nurodyta išvadoje, kompiuteris naudojamas nebuvo, todėl nepagrįsti teismo teiginiai, kad nėra įrodymų, jog nelegalią programą įdiegė pareiškėjas. Tarnyba nesutinka su teismo išvada, kad kitų kompiuterinių programų netinkamas įdiegimas (Microsoft Front Endpoint Protection, įdiegta netinkama Adobe Reader versija, nėra dokumentų valdymo sistemos ir Intranet.nzt.lt nuorodų, neįdiegta MapWindow GIS) vertintinas kaip mažareikšmis pažeidimas, nesukeliantis pasekmių.

Pareiškėjas Š. K. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1PS-923-(2.1) 1.3 ir 3 punktų teisėtumo bei pagrįstumo.

Šiais įsakymo punktais pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už tai, kad pareiškėjas, vykdydamas Informacinių technologijų skyriaus vedėjo 2015 m. gegužės 12 d. užduotį paruošti standartizuotą darbo vietą, 2015 m. gegužės 13 d. įdiegė nelegalų Microsoft Office paketą, nelegalų Lithuanian proofing tools paketą, be to, neįdiegė Microsoft Front Endpoint Protection programos, be to, įdiegė netinkamą Adobe Reader versiją, neįdiegė dokumentų valdymo sistemos ir Intranet.nzt.lt nuorodų, taip pat neįdiegė MapWindow GIS programos, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 8 p., 15 str. 1 d. 1, 4 ir 5 p., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012-10-23 įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-352 patvirtintų Asmens duomenų apsaugos Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos taisyklių 11 p., Asmens duomenų apsaugos taisyklių 1 priedo 1.10 p., Tarnybos direktoriaus 2012-12-13 įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-511 patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos informacinių technologijų strategijos 27.1 p., 27.2 p., Tarnybos direktoriaus 2015-02-24 įsakymu Nr. 1P-69-(1.3.) patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašų ir pareigybių aprašymo 7.1, 7.7 ir 7.8 p. reikalavimus.

Iš pareiškėjui inkriminuoto kaltinimo matyti, kad pareiškėjas yra kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs tiek veikimu, tiek neveikimu.

Valstybės tarnautojų drausminės atsakomybės klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad „tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės“. Iš šio apibrėžimo matyti, kad priešinga valstybės tarnybos interesams (priešinga teisei) veika gali būti padaroma dvejomis formomis: aktyviai, t. y. veikimu, netinkamai atliekant pareigas ir pasyviai, t. y. neveikimu, tarnautojui neatliekant pareigų. Teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis bei kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. Šie neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose – ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. administracines bylas Nr. A-438-776/2010, Nr. A-438-1340/2009, Nr. A-438-1131/2009 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, akcentuotina ir tai, jog valstybės tarnautojo atsakomybė už padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti atitinkamu būdu.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, kad pareiškėjui 2015 m. gegužės 12 d. duota užduotis paruošti standartizuotą darbo vietą, buvo nekonkreti, pareiga veikti vienokiu ar kitokiu būdu nebuvo aiškiai suformuluota.

Iš 2015 m. gegužės 12 d. pavedimo, duoto pareiškėjui elektroninio laiško forma matyti, kad užduotį perinstaliuoti operacinę sistemą ir kitą programinę įrangą, buvo pavesta atlikti ne tik pareiškėjui, bet pavedime nurodoma, jog kompiuterio paruošimo darbus atliks ir A. G.. Informacijos apie tai, kad pareiškėjui buvo pavesta suvesti programų aktyvavimo kodus, pavedime nėra pateikta.

Tačiau kaip matyti iš pareiškėjui pareikšto kaltinimo, pareiškėjui inkriminuotų nelegalių programų įdiegimas pasireiškė netinkamų programinės įrangos aktyvavimo kodų suvedimu.

Pareiškėjas tą aplinkybę, jog būtent jis suvedė programų aktyvavimo kodus, neigia. Byloje kitų duomenų, kurie paneigtų šį pareiškėjo aiškinimą nėra surinkta.

Visa tai apibendrinus įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad pareiškėjo kaltė dėl netinkamų programinės įrangos aktyvavimo kodų suvedimo, yra grindžiama prielaidomis bei spėjimais, kurie nepaneigia pareiškėjo kaltės neigimo.

Iš 2015 m. gegužės 13 d. duotos pareiškėjui užduoties įdiegti standartizuotas programas matyti, kad šiame pavedime taip pat nėra aiškiai ir konkrečiai suformuluota užduotis pareiškėjui, nes šiame pavedime nėra pateiktos programų, kurias jis turi įdiegti versijos ir panašiai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pačią užduotį įdiegti standartizuotas programas įvykdė. Todėl įvertinus visumoje faktiškai atliktus pareiškėjo veiksmus su jam suformuluotos užduoties turiniu, darytina išvada, jog atsakovas nepagrįstai šią pareiškėjo veiką traktavo kaip tarnybinį nusižengimą.

Šiuo atveju pažymėtina ir tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.