Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Švitinienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi S. B. ( toliau – Pažeidėjas) pateiktą apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. B. surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad jis 2017 m. vasario 11 d. apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini), Panevėžio r., būdamas gyvūno laikytojas - savininkas, neužtikrino, kad jo auginamas šuo nekeltų triukšmo ir netrukdytų žmonių ramybės bei viešosios rimties, šuo naktį lojo, kėlė triukšmą bei trikdė kaimynų ramybę. Tokiais savo veiksmais S. B. pažeidė 2013 m. liepos 30 d. Panevėžio rajono savivaldybės įsakymo Nr. A-738 „Dėl gyvūnų laikymo Panevėžio rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ 44 punkto reikalavimus ir Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 2 dalį.Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 9 d. nutarimu S. B. pripažino kaltu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 2 dalyje padarymo ir paskyrė jam administracinę nuobaudą – 50 Eur (penkiasdešimties eurų) baudą be S. B. priklausančio gyvūno (šuns) konfiskavimo, bei įpareigojo vieno mėnesio laikotarpyje nuo nutarimo įsiteisėjimo perkelti turimą gyvūną (šunį) į kitą vietą ir tokiu atstumu, kad jis nekeltų triukšmo, netrikdytų kaimynų A. G., J. G., M. S., J. K. S., gyv. Panevėžio r. sav. (duomenys neskelbtini), ramybės, viešosios tvarkos.2017 m. liepos 13 d. Panevėžio apygardos teisme gautas pažeidėjo S. B. apeliacinis skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarimo. Skundu prašoma panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarimą ir vertinant Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštą Nr. (duomenys neskelbtini) bei Panevėžio raj. savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2017 m. birželio 9 d. nutarimą priimti naują nutarimą – administracinę bylą S. B. atžvilgiu nutraukti.Skunde teigiama, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad būtent pažeidėjo šuo 2017 m. vasario 11 d. 03:00 val. kėlė triukšmą, nėra liudytojų, kurie patvirtintų, kad būtent S. B. šuo lojo ir kėlė triukšmą, iš fotonuotraukos galima matyti, kad S. B. šuns tą naktį ir tuo laiku voljere ar lauke nebuvo, todėl visos abejonės vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau teismas nesivadovavo nekaltumo prezumpcija. Pažeidėjas nurodo, kad ANK 27 straipsnis nustato baigtinį administracinio poveikio priemonių sąrašą ir tokios priemonės kaip – perkelti gyvūną (šunį) į kitą vietą, tokiu atstumu, kad jis nekeltų triukšmo, netrikdytų kaimynų ramybės – ANK nenumato. Pažeidėjui nėra suprantama, kodėl konstatuojant, jog gyvūno gerovė yra užtikrinta, gyvūnas prižiūrėtas ir laikomas tinkamai, S. B. yra baudžiamas už gyvūnų gerovės įstatymo pažeidimą, neva tai sukelia grėsmę A. G. sveikatai. Teismas įpareigodamas perkelti gyvūną, nenustatė kokiu atstumu reikia perkelti, neanalizavo, ar iš viso yra galimybės tai padaryti, nenurodė, kas apmokės gyvūno perkėlimo išlaidas. Taip pat pažeidėjas nori atkreipti dėmesį, kad iš Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos gautas raštas, patvirtina, kad įrodymai gauti provokuojant ar verčiant gyvūną elgtis nenatūraliai, dirbtinai sukuriant situacijas, negali būti vertinami kaip įrodymai. Pažeidėjas teigia, kad teismas netikrino triukšmo lygio matavimo protokole nurodomų duomenų tikrumo, nesiaiškino nei specialistų kvalifikacijos, nei aplinkybių kokioms esant buvo atliekami matavimai.Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į S. B. skundą ir teigia, kad su skundo reikalavimais nesutinka, nes administracinio nusižengimo byloje konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą, galimą tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nurodo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas S. B. savo kaltės nepripažino, nurodydamas, jog jo šuo kaimynams netrukdo, bet byloje nustatyti faktiniai duomenys paneigia jo paties pateiktą paaiškinimą, kadangi jis neginčijo fakto, jog jo šuo lojo, jis tvirtino, kad šuo loja dėlto, kad yra provokuojamas, t.y. mėtomi į jį akmenys, kitokie daiktai, jis yra erzinamas. Byloje nėra jokių duomenų, kuriuos būtų galima pripažinti įrodymais, kad kaimynai (A. G., M. S.) provokuoja ar erzina S. B. šunį. Nesutarimai dėl šuns lojimo tęsiasi apie tris metus, liudytoja R. K. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad skundų dėl S. B. laikomo šuns lojimo yra labai daug, vien per metus laiko buvo pateikti trys skundai, todėl teismas siekiant socialinės taikos tarp kaimynų, tinkamai skyrė įpareigojimą dėl gyvūno (šuns) perkėlimo, todėl šis teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.Atsiliepimu į S. B. skundą, A. G. sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimu ir prašo S. B. skundą atmesti. Teigia, kad S. B. šuns lojimo priversti klausytis jau keletą metų, (duomenys neskelbtini) seniūnas A. V. šią situacija tiria jau nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., tačiau nesiėmė jokių veiksmų, jis yra šališkas S. B., nes nors matavimo protokole yra nustatyta, kad garso lygis viršija numatytas normas tiek lauke, tiek miegamajame, tačiau kitoje byloje seniūnas, šiuos duomenis vertindamas tik kaip papildomus, priešingai nei teismas vertino šioje byloje, nutraukė administracinės bylos teiseną. Taip pat A. G. teigia, kad atpažįsta S. B. šuns lojimą, nes jis loja jau ne vienerius metus, tai patvirtina, tą naktį padaryti garso įrašai, S. B. pateikta viena fotonuotrauka neatspindi valandos laikotarpio įvykių, jog jo šuns nebuvo tuo metu voljere ar lauke, kitos versijos kėlimas, jog neva kitas šuo atbėgo ir naktį valandą po A. G. langais lojo yra nelogiška. Matavimai buvo atlikti 2017-04-05 sertifikuotos įmonės, esant natūraliai, įprastai aplinkai, jokių erzinimo veiksmų imtasi nebuvo, o 2017-06-29 Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atsakymu į S. B. prašymą negalima remtis, nes tos tarnybos triukšmo lygio matavimo gavimo metu nebuvo ir aplinkybių negali žinoti.Skundas netenkinamas.Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo byloje pateikta medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentais, sprendžia, jog apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktą medžiagą, pagrįstai konstatavo administracinio nusižengimo padarymo faktą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę bei nuobaudos skyrimui ir kitas reikšmingas aplinkybes.Nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl byloje esančių įrodymų vertinimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nėra įrodymų ar liudytojų, kurie patvirtintų, kad būtent pažeidėjo šuo kėlė triukšmą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, jog S. B. nutarimu paskirta bauda už tai, kad jis 2017 m. vasario 11 d. apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini)., Panevėžio r., būdamas gyvūno laikytojas - savininkas, neužtikrino, kad jo auginamas šuo nekeltų triukšmo ir netrukdytų žmonių ramybės bei viešosios rimties. Bylos aplinkybes patvirtino liudytojų A. G., J. G., M. S. bei J. K. S. parodymai, kurie dėl esminių bylos aplinkybių sutampa ir vieni kitiems neprieštarauja, tarnybinis pranešimas, kompaktinis diskas ir jame esantis garso įrašas, kuriame užfiksuota, kad 2017 m. vasario 11 d. apie 03:00 val. loja šuo bei kita byloje esanti rašytinė medžiaga. Kaip teisingai konstatavo žemesnės instancijos teismas, UAB (duomenys neskelbtini) 2017 m. balandžio 5 d. atliktas aplinkos garso lygio matavimas ir jo 2017 m. balandžio 6 d. protokolas nors ir nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamo įvykio laiku 2017 m. vasario 11 d., tačiau susijęs su faktinėmis to įvykio aplinkybėmis, kurios patvirtina, kad ekvivalentinio garso slėgio skaičius yra gana aukštas (60,6), t.y. artimas maksimaliam garso slėgio lygiui (74,2), ir tai įrodo, kad būtent S. B. šuns lojimas sukėlė triukšmą ir tai buvo priežastinis ryšys sukėlęs kitų asmenų miego ir ramybės sutrikdymus. Nors pažeidėjas tvirtina, kad Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pateiktas įvertinimas paneigia šias aplinkybes, tačiau šis įvertinimas yra abejotinas, nes rašte pateikti faktai neatitinka įvykio datos ir laiko, kadangi pastarajame rašte yra vertinamas triukšmo lygio matavimas remiantis 2017 m. balandžio 4 d. 17.00-18.00 vaizdo kameros užfiksuotasis įrašais, o byloje nagrinėjamas UAB (duomenys neskelbtini) aplinkos garso lygio matavimas yra darytas 2017 m. balandžio 5 d. 17.10 val. Teismas neturi jokių duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) būtų suinteresuota bylos baigtimi ar kaip kitaip siektų S. B. patraukimo administracinėn atsakomybėn, todėl teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šios bendrovės pateiktais duomenimis. Iš teismui pateiktų duomenų taip pat matyti, kad pažeidėjui priklausantis šuo jau ne pirmą kartą loja vakaro metu, trukdydamas aplinkiniams ilsėtis, kadangi analogiškas pažeidimas buvo padarytas ir 2016 m. gegužės 12 d. Šios aplinkybės rodo, kad S. B. išvadų nepadarė ir toliau tinkamai neužtikrina žmonių ramybės bei viešosios rimties.Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjamo įvykio naktį jo šuo negalėjo kelti triukšmo, nes nebuvo voljere yra atmestina. Priešingai nei teigia pažeidėjas, liudytojas A. G. teismo posėdžio metu patvirtino, kad būtent S. B. šuo kėlė triukšmą, kadangi tai pasikartoja nebe pirmą kartą, jis atpažįsta S. B. šuns lojimą, o vien tai, kad A. G. nebuvo išėjęs į lauką ir nematė paties S. B. šuns, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad A. G. neturėjo galimybių nustatyti sklindančio garso savitumo ir lokalizacijos. Kaip jau buvo minėta, tas pačias aplinkybes, kad būtent nuo S. B. šuns sukelto triukšmo iš miegų prabudo ir J. G., M. S. bei J. K. S. patvirtina byloje esantys jų pateikti paaiškinimai, todėl tokie pažeidėjo argumentai vertintini kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Teismas atkreipia dėmesį, kad S. B. minima fotonuotrauka yra labai prastos kokybės ir jos pagrindu spręsti apie šuns buvimo ar nebuvimo vietą ar sukeltą triukšmą negalima. Apeliacinės instancijos teismas atsakydamas į pažeidėjo keliamą abejonę, kodėl nenustačius gyvūno laikymo sąlygų yra baudžiamas už gyvūnų gerovės įstatymo pažeidimą, pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas nurodo, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. To paties straipsnio 2 dalies 4 punktas nurodo, kad gyvūnų laikytojai privalo nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Šiuo nagrinėjamu atveju, kaip teisingai apylinkės teismas konstatavo, A. G. pastarasis įvykis turėjo įtakos jo sveikatos būklei, kadangi jam buvo paskirtas gydymas dėl patiriamo nerimo, o kitiems asmenims buvo sutrikdytas jų miegas ir poilsis – pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. To paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo reikalavimus pažeidę asmenys atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, todėl Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo nesilaikymas ir jų pažeidinėjimas užtraukia administracinę atsakomybę gyvūno laikytojui – t.y. asmeniui, kuris yra gyvūno savininkas ar jį laiko – S. B.. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad nors ANK nenumato įpareigojimo perkelti turimą gyvūną ( šunį) į kitą vietą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas paskyrė 50 Eur baudą be S. B. priklausančio gyvūno (šuns) konfiskavimo, ir paliko alternatyvų pasirinkimą, kaip užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai bei kokiu atstumu perkelti šunį, rodo pagrįstą ir teisėtą žemesnės instancijos teismo sprendimą siekiant socialinės taikos atstatymo.Apygardos teismas neturi pagrindo teigti, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apylinkės teismas, konstatuodamas pažeidimo padarymo faktą, rėmėsi įrodymų visuma. Byloje esantys įrodymai leido teismui padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą, kad S. B. šuo lojo naktį, kėlė triukšmą ir sutrikdė kaimynų ramybę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apylinkės teismas atsižvelgė į visas bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir S. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.