Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas A. Padvelskis, sekretoriaujant J. Aukštuolienei, dalyvaujant ieškovei T. Ž., atsakovei AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ atstovei A. Monstavičienei, atsakovų atstovei advokatei G. Morozovai, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. Ž. ieškinį atsakovams AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, V. P. V. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, kitų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 1981 m. liepos 1 d. buvo priimta į darbą Klaipėdos jūrų prekybos uoste, 1988 m. gruodžio 22 d. atleista iš darbo pagal tuo metu galiojusio Darbo įstatymų kodekso 39 str. 5 p. ryšium su pervedimu į Lietuvos jūrų laivininkystę ir 1988 m. gruodžio 23 d. priimta į darbą Lietuvos jūrų laivininkystėje 2 kategorijos inžiniere pervedimo tvarka iš Klaipėdos jūrų prekybos uosto (t. 1, b.l. 57, 63). Iki atleidimo iš darbo dienos ieškovė dirbo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ Linijinio marketingo skyriuje, tačiau 2004 m. spalio 13 d. bendrovės valdyba, atsižvelgdama į ekonominius pokyčius, konkurencijos sąlygas ir veiklos riziką, nusprendė panaikinti Linijinio marketingo skyrių ir 2 karegorijos inžinierės pareigybę (t. 2, b.l. 8,9-10). 2004 m. spalio 13 d. buvo priimtas įsakymas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo (t. 2, b.l. 12) ir tą pačią dieną ieškovei buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, nurodant darbo sutarties nutraukimo priežastis bei numatomą atleidimo iš darbo datą – 2005 m. vasario 14 d. (t. 2, b.l. 27). Tačiau atsižvelgiant į ieškovės prašymus (t. 2, b.l. 88-93), 2005 m. vasario 14 d. jai buvo suteiktos kasmetinės atostogos, vėliau papildomos atostogos, nemokamos atostogos, be to, atitinkamus laikotarpius ieškovė buvo nedarbinga arba slaugė ligonį ir į darbą ji grįžo 2006 m. sausio 16 d. bei parašė prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo (t. 1, b. l. 88), tačiau tą pačią dieną buvo priimtas įsakymas dėl darbo sutarties su ieškove nutraukimo darbdavio iniciatyva LR DK 129 str. pagrindu (t. 1, b. l. 111). Ieškovė mano, kad toks darbo sutarties nutraukimas neteisėtas ir ji turėtų būti grąžinta į ankstesnį darbą.

LR DK 129 str. 1 d. suteikia teisę darbdaviui nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjus jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, ir LR DK 129 str. 2 d. numato, kad darbo sutartis gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Kaip jau buvo nurodyta, byloje nustatyta, kad atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ valdymo organas (valdyba), atsižvelgdamas į ekonominį naudingumą ir veiklos riziką, nusprendė atsisakyti vienos iš savo veiklos sričių ir kartu nusprendė panaikinti struktūrinį padalinį, vykdžiusį atitinkamas funkcijas. Taigi atsakovė dėl ekonominių priežasčių vykdė struktūrinius pertvarkymus ir jai visai atsisakius atitinkamos veiklos srities, tapo nebereikalingos atitinkamos darbo funkcijos, kurias vykdė ieškovė. Dėl šios priežasties panaikinusi atitinkamą struktūrinį padalinį – Linijinio marketingo skyrių, atsakovė panaikino ir ieškovės pareigybę. Tokie struktūriniai pertvarkymai buvo įforminti valdymo organo, kurio kompetencijai pagal įstatymą priklauso tokio sprendimo priėmimas, sprendimu (LR akcinių bendrovių įstatymo 34 str. 1 d. 3 p.) ir šie pertvarkymai buvo realiai vykdomi. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pripažinti, kad tokie pertvarkymai – padalinio likvidavimas, atitinkamos pareigybės panaikinimas – buvo svarbios priežastys, suteikiančios teisę darbdaviui mažinti darbuotojų skaičių ir atleisti darbuotoją iš darbo LR DK 129 str. 1 d. pagrindu, laikantis įstatymo reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad atsakovė nusprendė nutraukti darbo sutartį su ieškove ir apie numatomą darbo sutarties nutraukimą darbdavys įspėjo ieškovę laikydamasis įstatyme numatytų terminų (DK 130 str. 1 d.) ir surengė konsultacijas su darbuotojų atstovais (t. 2, b.l. 11, DK 130 str. 4 d). Iš bylos medžiagos matyti, kad įspėjimo laikotarpiu pas atsakovę buvo dvi laisvos darbo vietos – budėtojo – ryšių operatoriaus ir sargo, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad pagal savo kvalifikaciją ji nesutiktų su perkėlimu į šiuos darbus. Tačiau byloje surinti įrodymai duoda pagrindą daryti išvadą, kad nutraukdama su ieškove darbo sutartį, atsakovė neįvertino ir neatsižvelgė į ieškovės pirmenybės teisę būti paliktai dirbti (DK 135 str.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti dviem įstatyme numatytais pagrindais – pagal LR 135 str. 1 d. 2 p. kaip viena auginanti vaiką iki 16 metų (t. 2, b.l. 112), bei pagal LR 135 str. 1 d. 3 p. kaip turinti ne mažiau kaip 10 metų nepertraukiamo darbo stažo toje darbovietėje (t. 1, b. l. 63). Iš atsakovės paaiškinimų, bylos medžiagos matyti, kad atsakovė, atleisdama ieškovę iš darbo, nevertino ir neatsižvelgė į jos pirmenybės teisę būti paliktai dirbti prieš kitus darbuotojus, manydama, kad toks vertinimas turi būti atliekamas tik struktūrinio padalinio mastu, o atleisti darbuotojus iš kitų struktūrinių padalinių, kurie nėra pertvarkomi, nėra pagrindo. Tačiau tokia pozicija prieštarauja teisminei praktikai. LR DK 135 str. 2 d. numato, kad DK 135 str. 1 d. 2-5 p. nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Tai reiškia, kad darbuotojų kvalifikacija turi būti vertinama lyginamuoju aspektu atsižvelgiant į specialybę ir viso darbdavio mastu, t.y. visų struktūrinių padalinių mastu toje vietovėje, kurioje esančiame padalinyje darbuotojas dirbo. Ieškovė pagal atsakovės pateiktą pareigybių sąrašą nurodė pareigybes, kuriose ji būtų galėjusi dirbti pagal savo specialybę ir kvalifikaciją (t. 2, b. l. 14-18). Atsakovė nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kad pagal specialybę ir kvalifikaciją ieškovė negalėjo dirbti įmonėje apskrities inspektoriumi, raštinės administratoriumi, jūrinių pretenzijų specialistu, tinklo administratoriumi, Fraktavimo ir marketingo skyriaus vyr. vadybininku, šio skyriaus vadybininku, laivų grupės dispečeriu, frakto skyriaus specialistu ir kitų darbų kituose įmonės struktūriniuose padaliniuose (t. 5, b. l. 93-94). Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovės kvalifikacija yra žemesnė tiek už pirmenybės teisę turinčių, tiek už pirmenybės teisės neturinčių atitinkamų toje įmonėje dirbančių darbuotojų kvalifikaciją. Atsižvelgiant į tai, kad teisėje pripažįstama neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija ir darbdavys privalo įrodyti atleidimo iš darbo teisėtumą (CPK 178 str.), bylos nagrinėjimo metu atsakovei buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius likusių dirbti darbuotojų aukštesnę už ieškovės kvalifikaciją (CPK 179 str. 1 d.). Atsakovė pateikė duomenis apie likusių dirbti darbuotojų darbo stažą ir jų išsilavinimą, tačiau ir ieškovės darbo stažas pakankamai didelis bei ji turi atitinkamą išsilavinimą (t. 1, b. l. 59), todėl vien šių kriterijų nepakanka padaryti išvadai apie žemesnę ieškovės kvalifikaciją. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės kvalifikacija yra žemesnė negu paliktų dirbti darbuotojų, t. y. raštinės administratorės, frachtavimo ir marketingo vyr. vadybininko ar vadybininko, laivų grupės dispečerių ir kitų darbuotojų, kurių darbo funkcijas galėjo atlikti ieškovė, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovės kvalifikacija nėra žemesnė (yra lygi ar aukštesnė) už paliktų dirbti darbuotojų kvalifikaciją ir yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė iš darbo atleista pažeidžiant LR DK 135 str. numatytą jos pirmenybės teisę būti paliktai dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju. Byloje nesant kitokių įrodymų ir atsakovei jų nepateikus, priešingą išvadą daryti nėra pagrindo (CPK 178 str., 179 str. 1 d., 185 str.). Nustačius, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta pažeidžiant įstatymo reikalavimus (DK 135 str.), darbo sutarties nutraukimas pripažintinas neteisėtu ir ši ieškinio dalis tenkintina.

Ieškovė, prašydama pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, pareiškė reikalavimą grąžinti ją į ankstesnį darbą. LR DK 297 str. 3 ir 4 d. nustatyti alternatyvūs pažeistų darbuotojo teisių, jį neteisėtai atleidus iš darbo, gynimo būdai ir pagal šio įstatymo nuostatas bei LR CPK 418 str. nuostatas teismas nėra saistomas ieškovės nurodytu ieškinio dalyku. Esant pagrindui, teismas gali savo iniciatyva taikyti alternatyvų darbo teisių gynimo būdą, nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių prašo taikyti šias įstatymo nuostatas ir nurodo reikšmingas aplinkybes šių įstatymų taikymui. Bylos nagrinėjimo metu šalys buvo įspėtos, kad gali būti taikytas alternatyvus ieškovės teisių gynimo būdas ir šiuo atveju teismas daro išvadą, kad yra pagrindas, pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, negrąžinti ieškovės į pirmesnį darbą, o pažeistas jos teises ginti LR DK 297 str. 4 d. numatytu būdu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į darbdavio interesus, kadangi iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė dėl ligos ar ligonio slaugymo itin dažnai negalėjo atlikti savo darbo funkcijų (t. 3, b. l. 77-78), taip pat atsižvelgiant į ieškovės interesus, nes bylos duomenys, šalių pasisakymai ir paaiškinimai, ieškovės reiškiamas reikalavimas generaliniam direktoriui, kaip fiziniam asmeniui, bei jos pasisakymai apie kitus įmonėje dirbančius konkrečius darbuotojus duoda pagrindą manyti, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Atsižvelgiant į tai, pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, spręstinas klausimas dėl jai priteistinos LR DK 140 str. numatytos išeitinės išmokos dydžio ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos dydžio. Šiuo atveju laikytina, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovei buvo apskaičiuota 5250 Lt penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (LR DK 140 str. 1 d. 5 p.), atsakovei įvertinus, kad ieškovės nepertraukiamas darbo stažas neviršija 240 mėnesių. Iš bylos medžiagos, atsakovės paaiškinimų matyti, kad į ieškovės nepertraukiamą darbo stažą nebuvo įskaičiuotas laikas, dirbtas kitoje įmonėje iki perkėlimo dirbti pas atsakovę. LR DK 30 str. 1 d. 4 p. numato, kad nepertraukiamas darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų. Iš teismui pateiktos atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ kolektyvinės sutarties matyti, kad ji nereglamentuoja nepertraukiamo darbo stažo skaičiavimo tvarkos (DK 30 str. 2 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, pradėjusi dirbti vienoje įmonėje 1981-07-01, vėliau buvo perkelta dirbti į kitą įmonę, t.y. pas atsakovę (t. 1, b. l. 62-63). Byloje nesant kitokių duomenų ir atsakovei nepateikus kitokių įrodymų (CPK 178 str.), darytina išvada, kad ieškovės perkėlimo pagrindas jos darbo stažo nenutraukė ir nepertraukiamas darbo stažas turi būti skaičiuojamas nuo 1981-07-01, t. y. nuo įsidarbinimo pirmojoje darbovietėje (DK 30 str. 1 d. 4 p.). Pripažinus šią aplinkybę, konstatuotina, kad ieškovei išeitinė išmoka turėjo būti apskaičiuota pagal LR DK 140 str. 1 d. 6 p. nuostatas, t. y. atsižvelgiant į jos daugiau kaip 240 mėnesių nepertraukiamą darbo stažą ir ši išmoka turėjo būti 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčių dydžio. Kadangi atsakovė apskaičiavo ieškovei 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kas neatskaičius mokesčių sudaro 5250 Lt (t. 2, b. l. 180), todėl papildomai ieškovei priteistina iš atsakovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 1050 Lt ir ši ieškinio dalis tenkintina (DK 140 str. 1 d. 6 p., 297 str. 4 d.).

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovės vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis sudarė 50,57 Lt, o vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 1050 Lt (t. 2, b. l. 124-125, 180). Pripažinus darbo sutarties su ieškove nutraukimą neteisėtu, jai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo priėmimo dienos (DK 297 str. 4 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovė buvo atleista iš darbo 2006-01-16, todėl jos priverstinės pravaikštos laikas iki teismo sprendimo priėmimo dienos 2007-06-05 sudaro 16 mėnesių ir 13 darbo dienų, todėl jai priteistina iš atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 17457,41 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (DK 297 str. 4 d.), o po šios dienos išieškotina iš atsakovės po 50,57 Lt už kiekvieną darbo dieną, esant 5 dienų darbo savaitei (DK 300 str.). Atsižvelgiant į ieškovės prašymą bei LR DK 299 str. 1 d. 1 p., CPK 282 str. 2 d. 2 p. nuostatas nurodytina, kad sprendimo dalis dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, vykdytina skubiai.

Ieškovė taip pat pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir LR DK 250 str. numato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Prašydama priteisti 300000 Lt dydžio neturtinę žalą, ieškovė remiasi ne tik tuo, kad buvo pažeistos jos darbo teisės, bet ir tuo, kad atsakovės prašymu teismas išreikalavo duomenis apie jos sveikatos būklę ir tai vertina kaip atsakovės padarytą jos privataus gyvenimo pažeidimą (CK 2.23 str. 2 d., 3 d.). Tačiau LR CK 2.23 str. 5 d. nustato, kad 2.23 str. 3 d. numatyti apribojimai, susiję su informacijos apie asmenį skelbimu ir rinkimu, netaikomi, kai tai daroma motyvuotu teismo sprendimu. Taigi atsižvelgiant į ieškovei išduotų nedarbingumo pažymėjimų nesutapimus bei ieškovei tvirtinant, kad ji buvo atleista iš darbo nedarbingumo metu, teismas turėjo pagrindą reikalauti duomenų apie ieškovės sveikatos būklę, be to, šie duomenys patvirtina, kad atleidimo iš darbo metu ieškovė neturėjo nedarbingumo pažymėjimo (t. 1, b. l. 76, 77, t. 4, b. l. 19). Be to, teismas pripažino bylos medžiagą, susijusią su ieškovės sveikatos būkle, nevieša ir byla buvo nagrinėjama neviešame teismo posėdyje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei LR CK 2.23 str. 5 d. nuostatas, ieškovei neturtinė žala pagal LR CK 2.23 str. 2 d., 3 d. negali būti priteisiama. Tačiau teismas daro išvadą, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovei buvo padaryta neturtinė žala ir ieškovės paaiškinimai duoda pagrindą manyti, kad dėl tokio atleidimo iš darbo ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus bei, negaudama pajamų, patyrė nepatogumus (CK 6.250 str. 1 d.). Nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad darbdavys, atleisdamas ieškovę iš darbo, pažeidė įstatymo reikalavimus netinkamai suprasdamas ir aiškindamas įstatymo nuostatas, t. y. pažeidimas padarytas dėl neatsargumo. Taip pat atsižvelgtina į ieškovei priteistiną vidutinio darbo užmokesčio dydį už visą priverstinės pravaikštos laiką, konstatuojant, kad ši suma iš esmės kompensuoja visus jos turtinius praradimus. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 1.5 str.), nustatytinas ieškovei padarytas 5000 Lt neturtinės žalos dydis (CK 6.250 str. 2 d.). Darytina išvada, kad tokia suma kompensuoja ieškovės patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, o jai nepateikus įrodymų, patvirtinančių didesnį neturtinės žalos dydį, nėra pagrindo pripažinti, kad jai buvo padaryta didesnė neturtinė žala (LR CPK 178 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą teisme ieškovė pateikė pažymą, kad atleidimo iš darbo metu buvo nėščia (t. 5, b. l. 70), tačiau atleidimo iš darbo metu apie tai ji neinformavo darbdavio bei nepateikė medicininės pažymos apie nėštumą, todėl ši aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl jos atleidimo iš darbo teisėtumo bei neturi reikšmės nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį (DK 132 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintina iš dalies (CPK 178, 185 str.).

Tenkinti kitus ieškovės reikalavimus nėra pagrindo. Ieškovė prašo įpareigoti atsakovę suteikti jai nemokamas atostogas bei neišnaudotas kasmetines atostogas, tačiau byloje nustatyta, kad atleidžiant iš darbo ieškovei buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nes ji neprašė suteikti kasmetinių atostogų, o tai atitinka įstatymo reikalavimus (DK 175 str., 177 str. 2 d.) ir ieškovės atleidimo iš darbo data nebegali būti perkeliama. Nemokamų atostogų suteikimo atleidžiant iš darbo įstatymas nenumato, todėl tenkinti šį ieškovės reikalavimą nėra pagrindo.

Ieškovė pareiškė reikalavimus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais už 2001?2002 m., išmokėjimo, tačiau atsakovai teismo posėdžio metu pareiškė reikalavimą taikyti ieškinio senatį (DK 27 str. 5 d., CK 1.126 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad ieškovė praleido įstatymo numatytą 3 m. ieškinio senaties terminą ir nenurodė šio termino praleidimo svarbių priežasčių, todėl šį terminą atnaujinti nėra pagrindo (DK 27 str. 5 d., CK 1.131 str. 2 d.) ir ieškinio senaties termino pabaiga sudaro pagrindą šiuos ieškovės reikalavimus atmesti (DK 27 str. 5 d., CK 1.131 str. 1 d.). Taip pat dėl tų pačių motyvų atmestinas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių už pavėluotą šių išmokų sumokėjimą priteisimo (DK 27 str. 5 d., 1.135 str.).

Ieškovės reikalavimas priteisti 20000 Lt turtinę žalą, padarytą jai ir jos vaikui, negali būti tenkinamas, nes pagal įstatymą ieškovei dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką bei neišmokėtos išeitinės išmokos dalis ir kitokių sumų priteisimo jai ar kitiems asmenims įstatymas nenumato (DK 297 str. 4 d.).

Taip pat nėra pagrindo tenkinti ieškinio dalį dėl visų nurodytų sumų priteisimo iš atsakovo generalinio direktoriaus V.P. V.. Pagal LR DK 16 str. 1 d. darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio, pagal DK 14 straipsnį turinčios darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją (DK 14 str. 2 d.) bei DK 24 str. 1 d. nustato, kad darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Taigi pagal įstatymą darbo santykiuose įmonės vadovas sukuria teises ir pareigas ne sau, o įmonei, todėl ir atsakomybė atsiranda ne įmonės vadovui, o jo atstovaujamai įmonei. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pagal ieškovės pareikštus reikalavimus atsako AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, o atsakovas V.P. V. neturi atsakyti, todėl ieškinys jam atmestinas. Ieškovės reikalavimas skirti atsakovui V.P. V. baudą už įstatymų pažeidimus negali būti tenkinamas, nes tokie klausimai civilinėje byloje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nėra sprendžiami.

Esant tokioms aplinkybėms, ieškinys tenkintinas iš dalies ir atitinkamai iš atsakovės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ priteistinos ieškovei turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 8 p.), kurias patvirtina pateiktas įrodymas (t. 1, b. l. 103), taip pat priteistinas žyminis mokestis į valstybės pajamas proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Kadangi ieškinys atsakovui V.P. V. visiškai atmestinas, iš ieškovės priteistinos atsakovui turėtos advokato pagalbos išlaidos (LR DK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.), pagrįstos pateiktu įrodymu (t. 5, b. l. 36).

Rezoliucinė dalis

nuspren džia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti darbo sutarties nutraukimą ir T. Ž. atleidimą iš darbo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ neteisėtu bei nustatyti, kad darbo sutartis su T. Ž. yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Priteisti iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 17457,41 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. iki 2007 m. birželio 5 d. imtinai, po šios dienos išieškant iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ po 50,57 Lt už kiekvieną darbo dieną, esant 5 darbo dienų savaitei, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos T. Ž..

Skubiai vykdyti sprendimo dalį dėl 1050 Lt vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ T. Ž..

Pripažinti, kad T. Ž. nepertraukiamas darbo stažas skaičiuotinas nuo 1981 m. liepos 1 d. ir priteisti jai iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 1050 Lt neišmokėtos išeitinės išmokos.

Priteisti iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 5000 Lt neturtinės žalos T. Ž..

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 33 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų T. Ž. ir 705,22 Lt žyminio mokesčio į valstybės pajamas.

Priteisti iš T. Ž. 300 Lt turėtų advokato pagalbos išlaidų V. P. V..

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.