- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-07
- Bylos Nr.
- eI2-7592-342/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00811-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- I. M. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Ovidijus Speičys
- Kategorijos
- 8.3Kiti su užsieniečių teisine padėtimi susiję klausimai
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas I. M. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 24S43018 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą atnaujinti pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą.
Nurodo, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, prašymą grindžia tuo, kad jo prosenelis M. G. (M. G.) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o pareiškėjo giminaitis S. M. G. 2021-10-01 Migracijos departamentui taip pat buvo pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. S. M. G. savo prašyme dėl pilietybės atkūrimo rėmėsi ta pačia aplinkybe, t. y. kad jo senelis M. G. (M. G.) iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. S. M. G. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta 2022-02-09 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu.
Akcentuoja, kad Migracijos departamentas, pareiškėjo giminaičiui S. M. G. atkurdamas Lietuvos Respublikos pilietybę, iš esmės patvirtino, kad pareiškėjo prosenelis M. G. (M. G.) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
Nurodo, kad atsakovas, vertindamas pareiškėjo prašymą, per Lietuvos migracijos informacinę sistemą informavo, jog jo prašymo nagrinėjimas sustabdomas iki kol pareiškėjas pateiks papildomus dokumentus. Tada, atsakovo pranešimu prašomus dokumentus pareiškėjas pateikė kartu su prašymu, tačiau Migracijos departamentas, juos įvertinęs, nusprendė, kad jų legalizavimas nebeatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Dokumentų, susijusių Lietuvos Respublikos pilietybe teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo reikalavimų, todėl jie negali būti panaudoti pareiškėjo byloje. Dėl šios priežasties, pareiškėjas privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius M. G. vardo keitimą iš vardo ,,M.“ bei M. G. atvykimą į Pietų Afrikos Respubliką kopijas su papildoma pažyma. Pranešimu atsakovas pareiškėją informavo, jog jeigu per vienerius metus laiko nuo pranešimo išsiuntimo nebus pateikti papildomi dokumentai, prašymo nagrinėjimas bus nutrauktas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kategoriškai nesutinka su Migracijos departamento priimtu sprendimu, mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas ir kad atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą, neatsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad skundo teiginiai dėl lengvinančių pareiškėjo padėtį nuostatų galiojimo atgal nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Vyriausybė nutarime aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė nuostatų taikymo klausimus, nėra pagrindo nesivadovauti imperatyviomis taisyklėmis. Kitoks traktavimas kaip tik sukuria neaiškumo ir netikrumo situaciją.
Teigia, jog sprendžiant pareiškėjo giminaičio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimą ir vertinant M. G. vardo ,,M.“ keitimą (nesutapimą) iš vardo ,,M.“ (,,M.“) buvo atsižvelgta į Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinis teismas) 2019 m. sausio 16 d. raštą, kuris pagal šiuo metu galiojančią teismų praktiką neturi įrodomosios galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).
Žemesnės instancijos teismas
Paaiškina, kad pareiškėjo ir jos giminaičio prašymų pateikimo metu galiojo skirtingi reikalavimai dokumentų įforminimui ir teismų praktika, todėl Migracijos departamentas pareiškėjo ir jos giminaičio atžvilgiu tinkamai ir pagrįstai taikydamas skirtingų Aprašo redakcijų nuostatas nepažeidė pareiškėjo teisėtų interesų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Akcentuoja, jog pateiktas SA Jewish Rootsbank“ išrašas (dėl išvykimo iš Lietuvos) bei ,,Jewish Gen” (vardų duomenų) bazės išrašas nėra legalizuoti arba patvirtinti pažyma Apostille pagal Aprašo 5 punkte nustatytus reikalavimus, o jų tikrumo autentifikuoti nėra galimybės. Taip pat pažymime, kad SA Jewish Rootsbank yra Pietų Afrikos Respublikos Cape Town universiteto padaliniui priklausanti duomenų bazė (https://www.jewishroots.uct.ac.za/Contact.aspx), naudojama studentų projektams skirtingais būdais analizuojant informaciją. Minėta interneto svetainė nėra valstybinis archyvas. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad duomenys į Jewishgen duomenų bazę yra įrašomi pagal valstybiniuose archyvuose esančius duomenis. Pažymime, kad M. G. (G.) 1947 m. rugpjūčio 28 d. Pietų Afrikos Sąjungos išduotas natūralizacijos pažymėjimo kopija, patvirtinta notarine tvarka ir patvirtinta Apostille, tačiau neatitinka Aprašo (galiojusio pareiškėjo prašymo pateikimo metu) 5 punkto reikalavimų, nes šio dokumento originalas nebuvo patvirtintas notarine ar jai prilyginta tvarka.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 23S234031, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760213547, galiojusį iki 2024 m. gruodžio 23 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
2018 m. gruodžio 18 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvas pateikė pažymą Nr. (P1-8042) P2-12818 B.I.G., nurodydamas, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas Šiaulių ir Žagarės žydų bendruomenių 1901 metų metrikų saugoti negavo, todėl išduoti M.(M.) G., B. sūnaus gimimo pažymos negali.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021-09-07 Lietuvos valstybės istorijos archyvas pateikė pažymą S. M. G. Nr. R4-3084 apie M. G. pilietybę bei gyvenimą Lietuvoje, nurodė, jog Šiaulių apskrities viršininko archyviniame Žagarės miesto valdybos išduotus vidaus pasus 1921 m. byloje, duotųjų pasų žinių lape įrašytas G. M., gyv. Žagarėje, (duomenys neskelbtini) gavęs pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Daugiau duomenų patvirtinančių, kad M. (M.) G. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos pilietis, jo asmens dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, pagal pateiktus duomenis archyvo saugomuose fonduose nėra.
2023 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą „Dėl pakartotinio dokumentų pateikimo“ prašydami atnaujinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas 2024 m. vasario 6 d. priėmė sprendimą Nr. 24S43018, kuriuo nusprendė nutraukti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą, nes asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikė prašomos informacijos ar dokumentų.
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis)
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis Pilietybės įstatymo 2 straipsniu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka; teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka; Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį (2022 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. XIV-925 redakcija), asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.
Pilietybės įstatymo 9 straipsnis 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 5 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiai, be kita ko, yra asmenys, atkūrę Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reglamentuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis.
Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neteikė atsakovui jokių dokumentų, kuriuose konkrečiai būtų užfiksuota teisiškai reikšminga aplinkybė, jog jo prosenelis nuo pat gimimo iki 1940 m. birželio 15 d. ar tam tikrą laiką iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Byloje pateiktame pareiškėjo gimimo liudijime, išduotame Pietų Afrikos valstybėje, nenurodyta, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymėtina ir tai, kad šiame gimimo liudijime nenurodyta, jog jo tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o nurodyta, kad jo tėvų gimimo vieta – Lietuva.
Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjo proseneliui G. M. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas. Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nepateikė daugiau jokių duomenų apie jo prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad jis nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie prosenelio turėtą Lietuvos pilietybę Migracijos departamentui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2022-12-15 Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnį, taip pat pateikė kitus šį prašymą pagrindžiančius dokumentus, bet nepateikė dokumentų įrodančių, kad M. G. gim. (duomenys neskelbtini), gimimo liudijime) vardo „M.“ keitimą (nesutapimą) iš vardo ,,M.“ (,,M.“), dokumentą, patvirtinantį M. (M.) G., gim. (duomenys neskelbtini) m. Lietuvoje, atvykimą į Pietų Afriką.
Pareiškėjas buvo įspėtas, kad jeigu per vienerius metus laiko nuo pranešimo išsiuntimo nebus pateikti papildomi dokumentai, tada prašymo nagrinėjimas bus nutrauktas. Atsakovas informavo, kad savo pranešimą grindžia pasikeitusiais teisės aktais, kurie reguliuoja dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašą.
2023-11-07 pareiškėjas pareiškė, kad tie duomenys buvo pridėti kitoje jo giminaičio byloje, be to Aprašas buvo pakeistas ir reikalavimas pakartotinai legalizuoti ar tvirtinti pažyma (Apostille) prie kito asmens prašymo pridėtus dokumentus buvo panaikintas.
Tačiau atsakovas 2024-02-06 priėmė sprendimą Nr. 24S43018, kuriuo vis dėl to nusprendė nutraukti pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, nes pareiškėjas per vienus metus nuo atsakovo pranešimo išsiuntimo dienos, nepateikė pranešimu prašomų dokumentų.
Teismas sutinka su atsakovu, kad pareiškėjo ir jo giminaičio prašymai buvo pateikti ir nagrinėjami galiojant skirtingam teisiniam reguliavimui. Minėto aprašo redakcija, galiojanti nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2023 m. vasario 2 d.) buvo įtvirtinta, kad „kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas ir kiekvienas atskiras užsienio valstybės notarine ar jai prilyginta tvarka patvirtintas dokumentas turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip“. Pareiškėjo giminaičio S. M. G. prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priėmimo metu – 2021 m. rugsėjo 2 d., aprašo 5 punkto antroje pastraipoje, redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2021 m. rugsėjo 23 d., buvo nustatyta, kad „kiekvienas atskiras užsienio valstybių išduotas dokumentas (arba jo kopija, paliudyta dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) arba vieno asmens prašymas ir prie jo pridėti užsienio valstybėje išduoti dokumentai (arba jų kopijos, paliudytos dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos) turi būti legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille), jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenumato kitaip“.
Teisėjų kolegija nustatė, kad prašymui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo taikoma pagal prašymų pateikimo metu galiojusią aprašo redakciją, kaip tai imperatyviai numatyta 2023 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 677 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ 2.1 papunktyje, pareiškėjo giminaičio S. M. G. atveju, jam buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Nustatyta, kad pareiškėjo ir jo giminaičio prašymai buvo pateikti ir nagrinėjami galiojant skirtingam teisiniam reglamentavimui.
Remiantis pateiktais įrodymais Migracijos departamentas sprendė pareiškėjo giminaičio Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimą ir vertinant M. G. vardo ,,M.“ keitimą (nesutapimą) iš vardo ,,M.“ (,,M.“) buvo atsižvelgta į Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinis teismas) 2019 m. sausio 16 d. raštą, kuris buvo pripažintas neturintis įrodomosios galios.
Aprašo 79 punkte nustatyta, kad prašymas išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymas išduoti ar pakeisti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą laikomas priimtu, kai įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas ar darbuotojas arba konsulinis pareigūnas ar įgaliotas konsulinės įstaigos darbuotojas, nustatęs, kad nėra aprašo 77 ar 78 punktuose nurodytų atsisakymo priimti prašymą išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti ar pakeisti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą pagrindų, atlikęs atitinkamai aprašo 75 ar 76 punktuose nurodytus veiksmus, apie prašymo išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymo išduoti ar pakeisti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą priėmimą pažymi MIGRIS. Aprašo 80 punktas numato, kad asmens prašymas išduoti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymas išduoti lietuvių kilmės pažymėjimą ir prie jo pridedami dokumentai turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo atitinkamo prašymo priėmimo Migracijos departamente ar konsulinėje įstaigoje dienos, o prašymas pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymas pakeisti lietuvių kilmės pažymėjimą ir prie jo pridedami dokumentai turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo pakeitimo priimtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo atitinkamo prašymo priėmimo Migracijos departamente ar konsulinėje įstaigoje dienos. Aprašo 81 punktas numato, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą išduoti ar pakeisti teisę atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti ar pakeisti lietuvių kilmės pažymėjimą, nustato, kad nepakanka prašymą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, taip pat kai pateiktuose dokumentuose yra klastojimo požymių, kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo ar prašyme arba šiuose dokumentuose nurodytos informacijos tikslumo, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS, kad jis ne vėliau kaip per 1 metus nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų ar patikslintų reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus. Šiuo atveju aprašo 80 punkte nustatyto termino skaičiavimas sustabdomas nuo Migracijos departamento prašymo pateikti papildomų dokumentų ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo asmeniui dienos ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų priėmimo Migracijos departamente dienos. Papildomų dokumentų originalų arba notaro patvirtintų kopijų skaitmeninės kopijos turi būti pridėtos MIGRIS, o šių dokumentų originalai pateikti Migracijos departamentui prašymą išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti ar pakeisti lietuvių kilmės pažymėjimą pateikusiam asmeniui asmeniškai atvykus į Migracijos departamentą arba atsiųsti paštu. Įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas ar darbuotojas, priimdamas papildomus dokumentus, atlieka aprašo 75.3 papunktyje nurodytus veiksmus. Migracijos departamentui paštu atsiųsti dokumentai negrąžinami, išskyrus atvejus, kai prašymą išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti ar pakeisti lietuvių kilmės pažymėjimą pateikęs asmuo išreiškė rašytinį pageidavimą dėl šių dokumentų grąžinimo ir kartu su papildomais dokumentais pridėjo dokumentų išsiuntimo Migracijos departamento pranešime nurodytu saugiu būdu išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą. Aprašo 82 punktas numato, kad jeigu Migracijos departamentas priima sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas arba darbuotojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo priėmimo išsiunčia prašymą pateikusiam asmeniui šį sprendimą per MIGRIS.
Nustatyta, kad pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė aptarto pobūdžio dokumentų, kuriais remdamasis Migracijos departamentas turėjo pagrindą parengti siūlymą vidaus reikalų ministrui dėl atkūrimo/neatkūrimo pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybės, kaip tai yra nustatyta Pilietybės įstatyme (33 straipsnio 2 punkte). Migracijos Departamentas, kuriam Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punktu pavesta nagrinėti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikti vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu, nutraukia prašymų nagrinėjimą, jeigu konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis arba kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Kaip jau minėta, pareiškėjas neginčija Migracijos departamento argumento, kad nėra pateikta pakankamai dokumentų, nenurodo, kurie iš pareiškėjų kartu prašymu pateikti dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse išvardytus dokumentus, kurie galutinai patvirtintų, kad jų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal tuomet galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, pagrįstai nutraukė prašymo nagrinėjimą, priimtas sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, priešingai, jis yra priimti tam, kad būtų sudarytos galimybės pareiškėjams pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog jų prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. pagal galiojančius teisės aktus. Kadangi pareiškėjo kartu su prašymu pateiktų dokumentų atsakovui nepakako tam, kad jis galėtų pateikti siūlymą vidaus reikalų ministrui, todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo teikti siūlymą vidaus reikalų ministrui, o priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Pažymėtina, jog pagal Aprašo 7 punkto nuostatas, institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis. Tokiu atveju aprašo 17 punkte nustatytų terminų skaičiavimas nepradedamas, o pradėtas skaičiuoti terminas sustabdomas ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų gavimo atitinkamoje institucijoje dienos. Taigi, atsakovui kilus abejonių dėl pateiktų dokumentų ar jų nuorašų tinkamumo, pavyzdžiui, ar kopija patvirtinta laikantis Lietuvos advokatūros advokatų tarybos 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu patvirtintos Nuorašų tvirtinimo ir registravimo tvarkoje nustatytų reikalavimų, jis turi teisę pareikalauti papildomų dokumentų, kas, atitiktų gero administravimo principą, be kita ko, įtvirtinančio ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015; kt.); pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015; kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento 2024 m. vasario 6 d. Nr. 24S43018 sprendimas, kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjo per MIGRIS pateiktą Migracijos departamentui pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnį motyvuojant tuo, kad vieno iš su šiuo prašymu dokumentų patvirtinančių M.G. vardo keitimą bei atvykimą į Pietų Afrikos Respubliką su papildoma pažymą „Apostille“ nėra tinkama vien dėl ją tvirtinusio subjekto statuso, t. y. jos tikrumas nėra paliudytas paliudijimo teisę turinčio asmens, negali būti pripažintas neteisėtu.
Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., LVAT 2017-12-06 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-777-415/2017 ir kt.). LVAT taip yra akcentavęs, kad aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas (žr., pvz., 2017-07-12 nutartį administracinėje byloje Nr. P-45-520/2017, kt.).
Teisėjų kolegija nustatė, jog priimtame administraciniame akte nurodyti argumentai, tai pagrindžiančios teisės aktų nuostatos, apskundimo tvarka, todėl laikytina, jog priimtas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad priimtas administracinis aktas nepažeidžia teisės aktų nuostatų, todėl nėra pagrindo pareiškėjo skundą tenkinti ir ginčijamą sprendimą naikinti.
Pažymėtina, kad pareiškėjui neužkertamas kelias kreiptis į atsakovą su nauju prašymu, pateikiant prašomą informaciją bei papildomus dokumentus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo jo naudai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį 30 Eur, nepateikė duomenų apie kitas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).
Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti, jo skundas atmetamas. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo I. M. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.