- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-19
- Bylos Nr.
- A-442-1466-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01472-2011-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gabija“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Liucija Jankoitė
- Kategorijos
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gabija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Mambo Gabija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-240 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 2 420 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 262,22 Lt PVM delspinigių, pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuotus 16 058 Lt PVM ir 2 915,27 Lt PVM delspinigių, taip pat skyrė pareiškėjui 5 543 Lt PVM baudą.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 69-288 patvirtino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-240. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2011 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. S-139(7-339/2010) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 69-288.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2011 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. S-139(7-339/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 69-288 bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-240.
Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas netaikė 50 – 90 procentų nuolaidų nuo klientams suteiktų paslaugų ir parduotų prekių. Patikrinimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nepakanka tokiai išvadai patvirtinti. Nagrinėjamu atveju nebuvo Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nurodytų sąlygų mokesčio apskaičiavimui pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėjas nurodė, kad, apskaičiuodamas jam mokesčius, mokesčių administratorius rėmėsi tik prielaidomis. Pareiškėjo vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ direktorius ir savininkas A. P. negalėjo konkrečiai paaiškinti nuolaidų sistemos taikymo, nes jis neturėjo pareigos domėtis nuolaidų sistemos įgyvendinimu, o patvirtinti nuolaidų taikymo taisykles buvo įpareigotas pareiškėjas. Visos nuolaidų sistemos įgyvendinimas buvo perduotas pareiškėjui ir jo administracijai. Pareiškėjo darbuotojai negalėjo žinoti specifinių nuolaidų sistemos taikymo aplinkybių, nes už jos taikymą pareiškėjo direktorės įsakymu buvo atsakinga tik pareiškėjo administratorė. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius taip pat nenustatė, jog pareiškėjas, sudarydamas ir vykdydamas sandorius su UAB „M. Foodmaster“, buvo nesąžiningas, todėl be pagrindo nepripažino jo teisės į atitinkamą PVM atskaitą.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neturi teisės atskaityti 2 277 Lt PVM pagal UAB „M. Foodmaster“ išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, nes buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo kontrahentas pardavimo PVM nuo ginčo ūkinių operacijų į biudžetą nesumokės. Ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus subjektus veiksmai. Pas pareiškėją perėjo dirbti iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai, jis ėmė veiklą vykdyti tose pačiose patalpose bei perėmė UAB „M. Foodmaster“ įsiskolinimus. Tai patvirtina, kad pareiškėjas ūkinių operacijų sudarymo metu žinojo, kad UAB „M. Foodmaster“ apskaičiuoto pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas ir sąmoningas prisidėjimas prie mokesčių nemokėjimo, dėl ko jis negali būti laikoma sąžiningu. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas mokesčius, į mokesčių deklaracijas taip pat įrašė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, t. y. fiksavo tariamai taikytas klientams 50 ir 90 procentų nuolaidas, nors realiai jos nebuvo taikytos, todėl patikrinimo metu už 2009 m. kovo–rugpjūčio mėnesius pareiškėjo mokesčių bazė buvo apskaičiuota Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Fiksuodamas tariamas nuolaidas klientams, kurios realiai nebuvo taikomos, pareiškėjas į apskaitos registrus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipdamas tikruosius duomenis apie turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Atsakovas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktas pareiškėjo vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimas, kuriuo patvirtinta pareiškėjo valdomojoje picerijoje taikoma nuolaidų sistema. Tačiau UAB „Makrogrupė“ direktorius ir akcininkas A. P. negalėjo nurodyti kriterijų, kuriais remdamasis nusprendė taikyti 50 ir 90 procentų nuolaidas. 2009 m. balandžio 27 d. tarp atitinkamų viešojo maitinimo tinklo įmonių buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis dėl bendros nuolaidų kortelių bei dovanų kuponų sistemos įvedimo, tačiau šiame susitarime nebuvo patvirtinta nuolaidų kuponų pavyzdinė forma, todėl akivaizdu, kad visų tinklui priklausančių įmonių pasirašytoje bendradarbiavimo sutartyje dėl bendros nuolaidų sistemos nebuvo fiksuota jokių susitarimų dėl nuolaidų kuponų (50 – 90 procentų) įvedimo ar jų taikymo. Nuolaidų kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009 m. liepos 15 d. UAB „GG7“ sukurtą maketą. Kortelės su 90 procentų nuolaida buvo atspausdintos tik vieną kartą ir toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nuolaidų kuponų su 50 procentų nuolaida UAB „GG7“ nėra gaminusi. Kas pagamino minėtuosius kuponus, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė. Apie tai, kad kuponai, suteikiantys teisę pasinaudoti 90 ar 50 procentų nuolaida, nebuvo realiai dalijami, galima spręsti ir iš pareiškėjo darbuotojų paaiškinimų. Atsakovas nurodė, kad vietos mokesčių administratorius pareiškėjo pajamas padidino tariamai taikytų nuolaidų suma ir nustatė pajamų dalį, kuri nebuvo įtraukta į apskaitą. Nuo nustatytų nedeklaruotų 100 576 Lt pajamų buvo apskaičiuota 16 058 Lt PVM. Toks vertinimo būdas atitinka Taisyklių ir Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. kovo–balandžio mėnesiais atskaitė 2 276,60 Lt pirkimo PVM už prekes ir paslaugas pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas sąskaitas–faktūras. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „M. Foodmaster“ pateiktoje PVM deklaracijoje už 2009 m. kovo mėnesį deklaravo 117 564 Lt mokėtino PVM, tačiau jo į biudžetą nemokėjo, o nuo 2009 m. balandžio mėnesio minėta bendrovė neteikia PVM deklaracijų ir mokesčių administratoriaus iniciatyva 2009 m. rugpjūčio 13 d. išregistruota iš PVM mokėtojų registro. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo piktnaudžiavimas sandoriais yra grindžiamas tuo, jog ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų ir sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus (pareiškėją, UAB „Mambo Upės“, UAB „Mambo Big“, UAB „Mambo Taika“, UAB „Mambo Bravaria Šiauliai“ ir UAB „Mambo Bravaria Kaunas“), kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, veiksmai. Mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, jog tarp susijusių asmenų sudaryti sandoriai leido pareiškėjui ir kitoms naujai įsteigtoms grupės įmonėms tęsti UAB „M. Foodmaster“ vykdytą veiklą, tačiau išvengti beveik 1 milijono litų mokėtino į biudžetą PVM. Tokiu būdu tarp susijusių asmenų sudarytais sandoriais pareiškėjas ir kiti UAB „M. Foodmaster“ vykdytai veiklai tęsti naujai įsteigti ūkio subjektai įgijo mokestinį pranašumą (mokestinę naudą), t. y. išvengė beveik 1 milijono litų mokestinės prievolės valstybei ir įgijo teisę dar kartą atskaityti pirkimo PVM už perduotas prekes, ir būtent šis mokestinis pranašumas buvo pagrindinis sandorių tikslas. Teismas nurodė, kad, siekiant paneigti pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, būtina įrodyti, kad jis piktnaudžiavo, įgijo mokestinį pranašumą ūkinėmis operacijomis ir kad šio mokestinio pranašumo įgijimas buvo pagrindinis ūkinėmis operacijomis siekiamas tikslas. Nagrinėjamu atveju ūkinės operacijos tarp pareiškėjo ir UAB „M. Foodmaster“ buvo vykdytos sąmoningai, t. y. buvo vykdomi verslo perkėlimo į kitus tų pačių akcininkų naujai įsteigtus ūkio subjektus, kurie tęsė UAB „M. Foodmaster“ vykdytą restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklą, veiksmai. Pas pareiškėją perėjo dirbti iki tol buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai; UAB „M. Foodmaster“ jai nuosavybės teise priklausantį mažos vertės restorano inventorių neatlygintinai perdavė pareiškėjui, pareiškėjo buhalterinę apskaitą ėmė tvarkyti buhalterė, kuri pradėjo dirbti naujai įsteigtoje UAB „Makrofood“; pareiškėjas perėmė UAB „M. Foodmaster“ įsiskolinimus tiekėjams, kurie gali užtikrinti veiklos tęstinumą. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę žinoti, kad pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras už įsigytas prekes PVM nebus sumokėtas į biudžetą, tačiau vis tiek atliko atitinkamas ūkines operacijas, o tai įrodo jo nesąžiningumą. Mokesčių administratorius tokius pareiškėjo veiksmus pagrįstai įvertino kaip piktnaudžiavimą bei sąmoningą prisidėjimą prie mokesčių nemokėjimo. Net ir pripažinus, kad UAB „M. Foodmaster“ susidūrė su finansiniais sunkumais, pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų pasirinktas finansinių sunkumų šalinimo būdas piktnaudžiaujant sandoriais nėra pateisinamas. Teismas nurodė, kad, esant paminėtoms aplinkybėms, pagrįstai buvo nepripažinta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą.
Teismas nurodė, kad, vertinant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio taikymo pagrįstumą pareiškėjo atveju, svarbu nustatyti, ar pareiškėjas įtraukė į apskaitą visas iš pirkėjų gautas pajamas. Šios aplinkybės nustatymas yra tiesiogiai susijęs su 90 ir 50 procentų nuolaidų taikymu. Byloje esantys įrodymai turi patvirtinti ne formalią tokių nuolaidų taikymo galimybę, bet realų jų taikymą klientams (pirkėjams). Teismas nurodė, kad per laikotarpį nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. bendra pareiškėjo įplaukų suma sudarė 299 135 Lt; pritaikyta nuolaidų – 117 627 Lt (39,32 procento bendros įplaukų sumos); 90 ir 50 procentų dydžio tariamos nuolaidos pritaikytos 100 576 Lt sumoje (85,50 procento bendros nuolaidų sumos). Pagal pareiškėjo pateiktas programos „R-keeper“ tikrinamojo laikotarpio ataskaitas nustatyta, kad iš 7 301 nuolaidų taikymo atvejų 90 procentų dydžio tariama nuolaida taikyta 3 154 kartus, o 50 procentų tariama nuolaida pavadinimu „akcija“ – 1 223 kartus; iš viso – 4 377 kartus (59,95 procento visų atvejų). Per teismo posėdį liudytojomis apklaustos pareiškėjo direktorė O. I. ir administratorė D. K. parodė, kad, taikant nuolaidas, stalai nebuvo „uždaromi“ iš karto, o tik dienos pabaigoje, ir kad klientams buvo duodamas prečekis, o ne kasos kvitas. Be to, remiantis pateiktų elektroninių kasos aparatų kontrolinių juostų ir čekių duomenimis; nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie stalų „neuždarymą“ ilgą laiko tarpą (nuo kelių iki keliolikos valandų), apie keliasdešimties patiekalų įtraukimą į vieną sąskaitą, apie tai, kad atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamas; taip pat darbuotojų patvirtinimais, kad nuolaidos buvo taikomos tik atsiskaitant grynaisiais pinigais, galima daryti išvadą, kad klientams ginčo nuolaidos realiai nebuvo taikomos, o jos buvo skirtos sumažinti traukiamas į apskaitą pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas. Tokią išvadą sustiprina ir patikrinimo metu gauta informacija apie kitų Vilniuje maitinimo paslaugas restoranuose ir kavinėse teikiančių įmonių tuo pačiu laikotarpiu taikytas nuolaidas. Remiantis pateikta informacija, buvo nustatyta, kad pareiškėjo taikytos nuolaidos buvo gerokai didesnės. Teismas nurodė, kad viena iš pareiškėjo išskiriamų aplinkybių, patvirtinančių ginčo nuolaidų taikymo realumą, yra nuolaidų kuponų pavyzdžių buvimas, tačiau byloje vienareikšmiškai nėra nustatyta, ar pareiškėjas turėjo tokius nuolaidų kuponus. Atlikus spausdinimo darbus dariusios bendrovės priešpriešinį patikrinimą, nustatyta, kad nuolaidų kuponai su 90 procentų nuolaida buvo atspausdinti pagal 2009 m. liepos 15 d. UAB „GG7“ sukurtą maketą, kortelėse jų galiojimo laikas nenurodytas. Operatyvaus patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad kortelės su 90 procentų nuolaida buvo atspausdintos tik vieną kartą ir toks maketas anksčiau nebuvo spausdintas. Nuolaidų kuponų su 50 procentų nuolaida UAB „GG7“ nėra gaminusi; kas pagamino minėtuosius kuponus, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė. Pareiškėjo teiginiai, kad UAB „Makrofood“ visą laiką teikė nuolaidų kuponus ir juos gamino savo patalpose, nėra pagrįsti. Pareiškėjas taip pat teigė, kad dalis kuponų buvo perimta iš UAB „Ultrapramogos“, bet pagal kokius dokumentus tai buvo padaryta, nepaaiškino. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog 90 procentų ir 50 procentų nuolaidos pareiškėjo klientams realiai nebuvo taikomos. Taip pat pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas į tikrinamo laikotarpio mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas, ir tai buvo pagrindas pagal Taisyklių 4.1 punktą pareiškėjo mokėtinus mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratorius, padidinęs pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas jo tariamai taikytų nuolaidų suma, pagrįstai nustatė neįtrauktų į apskaitą pajamų dalį, nuo kurios papildomai apskaičiavo mokėtiną PVM.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti jo skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad neaišku, kaip aplinkybė, jog nuolaidos taikomos tik atsiskaitant grynaisiais pinigais, gali įrodyti, buvo taikomos nuolaidos ar ne. Toks apribojimas buvo įvestas siekiant išvengti papildomų išlaidų, nes, asmeniui atsiskaitant elektroniniu būdu, pareiškėjas patirdavo papildomų išlaidų dėl privalomo banko mokesčio. Todėl nuo pat pradžių buvo priimtas sprendimas 50 – 90 procentų nuolaidas pagal kuponus taikyti tik asmenims, atsiskaitantiems grynaisiais pinigais. Ši aplinkybė negali įrodyti nuolaidų sistemos taikymo fiktyvumo. Pareiškėjas nurodo, kad faktinis stalų „neuždarymas“ ilgesnį laikotarpį susidarė dėl būtinybės kontroliuoti padavėjų darbą, nes 90 bei 50 procentų nuolaidos galėjo būti pritaikomos tik panaudojant administratorės, kuri ne visada būdavo salėje dėl kitų darbinių funkcijų atlikimo, kortelę. Taigi, administratorei dėl laiko stokos neturint galimybės atsiskaitymo su klientais metu pritaikyti nuolaidų, stalas buvo paliekamas atviras ir uždaromos iškart, jai turint galimybę tai padaryti bei su savo kortele apskaitoje užfiksuoti nuolaidas, kurios faktiškai klientams jau būdavo pritaikytos. Pirkėjui atsiskaitant už maistą ir pateikiant padavėjai turimą nuolaidų kuponą, ši jam faktiškai pritaikydavo nuolaidą ir, atsiradus galimybei, administratorei pateikdavo iš klientų gautą kuponą bei pinigų sumą, o administratorė užfiksuodavo pritaikytą nuolaidą „R-keeper“ sistemoje. Lygiai taip pat yra paaiškinama ir aplinkybė dėl to, jog keliasdešimt patiekalų buvo įtraukiama į vieną sąskaitą. Pareiškėjas nurodo, kad išvada, jog atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamas, yra klaidinga. Norint gauti realią per tam tikrą dieną pritaikytų nuolaidų sumą, nuolaidos procento skaičiavimas turi būti atliktas nuo dienos apyvartos sumos. Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo pat pradžių įvertino atitinkamo dydžio nuolaidų taikymo naudą. Įvesdamas 90 ir 50 procentų nuolaidas, jis iš anksto paskaičiavo, jog, vieną kartą žmogui apsilankius restorane ir gavus kuponą bei apsilankius kitą kartą, 50 procentų nuolaidos atveju žmogus realiai gauna 25 procentų nuolaidą, o 90 procentų nuolaidos atveju – 45 procentų nuolaidą. Be to, 50 – 90 procentų nuolaidos nėra išskirtinis atvejis viešojo maitinimo srityje. Pareiškėjas nurodo, kad jis pateikė visą nuolaidų taikymo sistemos sukūrimo bei įgyvendinimo dokumentaciją (vienintelio akcininko UAB „Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimą; pareiškėjo direktorės 2009 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 09-03-31/2, kuriuo patvirtintos nuolaidų kuponų taisyklės; nuolaidų kuponų taisykles; nuolaidų kuponų pavyzdžius), todėl neaišku, kokių dar įrodymų reikia jo pozicijos pagrįstumui patvirtinti. Pareiškėjas nurodo, kad nei viena iš ginčą nagrinėjusių institucijų neįvertino to, jog iš pradžių nuolaidų kuponai buvo gaminami paties pareiškėjo patalpose (UAB „Makrofood“) esančiu spausdintuvu ir tik įvertinus tai, kad spausdinimo kaštai nuolaidų kuponus gaminant patiems buvo per dideli, buvo nuspręsta kreiptis į profesionalią reklamos paslaugas teikiančią įmonę UAB „GG7“. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjo darbuotojų paaiškinimai nuo pat mokestinio patikrinimo ir ginčo pradžios patvirtino, jog 50 – 90 procentų nuolaidos buvo taikomos realiai. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius, neigdamas jo teisę į PVM atskaitą pagal UAB „M. Foodmaster“ vardu išrašytas PVM sąskaitas–faktūras, neįrodė, jog jis buvo nesąžiningas, jog sandorių vienintelis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas. Šiuo atveju pareiškėjas iš sandorių gavo tiesioginę naudą, t. y. įsigijo maisto produktų, jam buvo suteiktos reklamos, ryšio paslaugos, o jo kontrahentas nesumokėjo atitinkamų PVM sumų į valstybės biudžetą dėl finansinio neišgalėjimo. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius remiasi vienintele aplinkybe, jog pareiškėjas ir UAB „M. Foodmaster“ yra susijusios įmonės. Tačiau joks įmonių sąsajumas negali paneigti pareiškėjo teisės į PVM atskaitą, nes jis yra įvykdęs visas sąlygas teisei pasinaudoti PVM atskaita. Pareiškėjas nėra atsakingas už kito juridinio asmens prievolių vykdymą ir negalėjo numatyti, jog kontrahentas ateityje susidurs su mokestiniais sunkumais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas, pakartodamas pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Centrinio mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose yra išsamiai atskleistos bei įrodymais pagrįstos aplinkybės, sudariusios pagrindą apskaičiuoti pareiškėjui šiame mokestiniame ginče ginčijamas PVM sumas. Teisėjų kolegija šioje nutartyje išsamiai nebekartoja argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo apmokestinimą, o tik akcentuoja pagrindinius ginčo aspektus.
Pareiškėjas, atlikdamas ginčo ūkines operacijas su UAB „M. Foodmaster“, sąmoningai prisidėjo prie mokesčių nemokėjimo, todėl šiuo atveju negali būti laikomas sąžiningu mokesčių mokėtoju, turinčiu teisę į PVM atskaitą. Pareiškėjas žinojo apie UAB „M. Foodmaster“ mokestinių prievolių nevykdymą ir ginčo sandoriais siekė sudaryti sąlygas pas save tęsti UAB „M. Foodmaster“ vykdytą veiklą, taip išvengiant UAB „M. Foodmaster“ turimo mokestinio įsiskolinimo mokėjimo ir kartu įgyjant teisę dar kartą atskaityti pirkimo PVM (nes UAB „M. Foodmaster“, įsigydama atitinkamas veiklai reikalingas prekes, vieną kartą teise į PVM atskaitą jau pasinaudojo). Mokestinio patikrinimo metu aiškiai nustatyta, kad buvo vykdomi UAB „M. Foodmaster“ verslo perkėlimo į kitus, tų pačių akcininkų naujai įsteigtus, ūkio subjektus, tarp kurių buvo ir pareiškėjas, veiksmai; pareiškėjas ėmė vykdyti veiklą tose pačiose UAB „M. Foodmaster“ patalpose, pas jį perėjo dirbti buvę UAB „M. Foodmaster“ darbuotojai; pareiškėjas perėmė iš UAB „M. Foodmaster“ restorano inventorių bei įsiskolinimus tiekėjams, susijusius su vykdoma veikla, tačiau nei pareiškėjas, nei kiti tos pačios įmonių grupės ūkio subjektai įsiskolinimo valstybės biudžetui neperėmė.
Nors pareiškėjas ir pateikė tam tikrus dokumentus (direktorės įsakymus, nuolaidų kuponų taisykles), numačiusius 90 ir 50 procentų nuolaidų taikymą jo valdomoje picerijoje, tačiau šie dokumentai tik formaliai įtvirtina nuolaidų taikymo galimybę, bet patys savaime dar nepatvirtina, jog atitinkamos nuolaidos realiai buvo taikomos. Šių dokumentų turinys yra gana glaustas ir abstraktus, o tuo tarpu, mokesčių administratoriui konkrečiai patikrinus minėtų nuolaidų taikymą, išryškėjo aplinkybės, sudarančios pagrindą teigti, jog minėtos nuolaidos realiai taikomos nebuvo.
Ginčo 90 ir 50 procentų nuolaidų taikymą pareiškėjas grindė savo akcininko UAB Makrogrupė“ 2009 m. kovo 27 d. sprendimu, tačiau mokesčių administratoriaus apklaustas šio akcininko vadovas negalėjo konkrečiau paaiškinti sumanytos nuolaidų sistemos bei konkrečių jos praktinio taikymo aplinkybių. Pareiškėjo darbuotojai, teikdami paaiškinimus mokesčių administratoriui bei parodymus pirmosios instancijos teismui, tiksliai ir nuosekliai nepaaiškino, kaip konkrečiai minėtos nuolaidos buvo taikomos pareiškėjo veikloje. Be to, nėra aišku, kas tiksliai pagamino pareiškėjo nurodytus nuolaidų kuponus, ir nenustatyta, kad jie būtų buvę realiai išdalinti ir surenkami iš klientų. Taip pat šiuo atveju yra reikšmingos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, liudijančios klientų atsiskaitymų picerijoje metu buvusį didelį laiko tarpą tarp nefiskalinių ir fiskalinių kvitų suformavimo (t. y. picerijos klientai atsiskaitinėjo pagal pateiktą nefiskalinį kvitą, o fiskalinis kvitas su jame nurodyta nuolaida buvo formuojamas vėliau, klientui išėjus) bei tai, jog atskiromis dienomis pritaikytų nuolaidų suma buvo artima arba net viršijo dienos pajamų sumą.
Paminėtų aplinkybių visuma, kartu turint omenyje patikrinimo metu surinktą informaciją apie tai, jog kitų tame pačiame mieste maitinimo paslaugas restoranuose ir kavinėse tuo pačiu laikotarpiu teikusių įmonių taikytos nuolaidos buvo ženkliai mažesnės nei pareiškėjo, leidžia konstatuoti, jog ginčo 90 ir 50 procentų nuolaidų pareiškėjas realiai netaikė, ir tai buvo pagrindas mokesčių administratoriui, atlikus įvertinimą Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio pagrindu, priskaičiuoti papildomą PVM, susijusį su pareiškėjo nedeklaruotomis atitinkamomis pajamomis.
Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko atitinkamus įrodymus ir pagrindė pareiškėjui apskaičiuotą papildomą PVM ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus pateiktu pagrindimu, turėjo pateikti savo įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus pateiktą pagrindimą ir įrodytų, kad pareiškėjas buvo sąžiningas ir turi teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas–faktūras bei realiai taikė ginčo 90 ir 50 procentų nuolaidas savo klientams. Tačiau pareiškėjas to nepadarė ir įtikinamų mokesčių administratoriaus įrodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jam atsiranda prievolė sumokėti papildomai apskaičiuotas PVM bei su juo susijusias sumas.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.