- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 2A-1883-798/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14624-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- M. D.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Industrijos Garantas“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė draudimo bendrovė „ARX Corporis“
- Kategorijos
- 24.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vilijos Mikuckienės, Andrutės Kalinauskienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. D. (M. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Industrijos Garantas“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė draudimo bendrovė „ARX Corporis“, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. D. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 50 000 Lt draudimo išmoką patirtos žalos atlyginimui dėl apdrausto automobilio Infiniti FX45 vagystės, taip pat prašė CK 1.117 straipsnio 4 dalies pagrindu atstatyti praleistą ieškininės senaties terminą, nes terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, dėl be pagrindo pradėto ikiteisminio tyrimo prieš ieškovą. Ieškovas paaiškino, kad automobilį Infiniti FX, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas nupirko pagal skelbimą už 50 000 Lt Atsakovo įmonėje automobilis kasko draudimu buvo apdraustas 2010 m. rugsėjo 14 d. Atsakovui buvo pateikta įmonės „AVG apsaugos verslo grupė“ pažyma Nr. 11363, patvirtinanti tą aplinkybę, kad automobilyje yra įrengta apsaugos sistema, atitinkanti signalizacijos antrą lygį, įmonė, įmontavusi signalizaciją, nėra žinoma. Pažymą pasirašė įmonės, atlikusios apsaugos sistemos įvertinimą, UAB „Adminta“ darbuotojas M. Š.. Ieškovas, kaip draudėjas nepažeidė CK 6.993 straipsnyje numatyto reikalavimo prieš sudarant draudimo sutartį suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudimo įvykiui. Kartu ieškovas paaiškino, kad 2010 m. lapkričio 1 d. atvažiavo pas draugą ir automobilį apie 19 val. .paliko aikštelėje prie namo Žirmūnų g. 145, Vilniuje. Grįžęs automobilio nerado ir iš karto pranešė draudikui, į įvykio vietą iš karto atvyko atsakovo atstovas aiškintis automobilio pagrobimo aplinkybių. Buvo pranešta policijos pareigūnams, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalies požymius. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, gavęs pretenziją, kodėl neatlyginama patirta žala, pradėjo rinkti prieš ieškovą nepagrįstus įkalčius, kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl melagingo pranešimo apie įvykdytą automobilio vagystę. Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės buvo nutrauktas vadovaujantis neva melagingu pranešimu ir dar kitais įrodymais, kaip teigė prokuratūros darbuotojai, tyrę pavogto automobilio vagystę, 2010 m. lapkričio 9 d. rašytu pareiškimu, kuriame pareiškęs, kad dėl pavogto automobilio pretenzijų neturi. Ieškovas nurodė, kad pareiškimas nežinia kam rašytas, o jame esantis parašas yra suklastotas.
Atsakovo pareikštu ieškiniu argumentais nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėt. Atsakovas nurodė, kad ieškovas yra atleidęs atsakovą nuo prievolės vykdymo bei kad automobilio Infiniti FX45 vagystė buvo imituotas draudžiamasis įvykis, be to, ieškovas su ieškiniu kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o teismui atsisakius taikyti jį, atmesti ieškovo ieškinį kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Trečiasis asmuo prašė teismo tarp šalių kilusį ginčą spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo M. D. atsakovui UADB „Industrijos garantas“ 4399,68 Lt (1274,24 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba ir 61,76 Lt (17,86 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. tarp šalių buvo sudaryta Kelių transporto priemonių draudimo sutartis, kuria laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. buvo apdraustas ieškovui nuosavybės teise priklausantis lengvasis automobilis Infiniti FX 45 AWD valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Draudimo suma 43 800 Lt, franšizė vagystės atveju 10 proc. Ieškovas 2010 m. lapkričio 2 d. kreipėsi dėl automobilio Infiniti FX45, valst Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobimo ir tuo pagrindu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo valdybos autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 10-1-01614-10). Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta nusikalstama veika, turintį nusikalstamos veikos numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje požymius.
Teismas, remdamasis įrodymais, šalių atstovų paaiškinimus, ekspertų išvadas dėl parašo autentiškumo ant pareiškimo, kuriame atsisakyta draudimo išmokos, padarė išvadą, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas; sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog įvyko draudžiamasis įvykis, kurio pagrindu atsakovui tenka pareiga mokėti draudimo išmoką. Be to, teismas tenkino atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, nes laikė, jog ieškovas šį terminą praleido. Taip pat sprendė, kad nėra jokio pagrindo atnaujinti ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą, nes ieškovas buvo pasyvus, laiku nesikreipė į teismą, o ikiteisminis tyrimas, teismo vertinimu, negalėjo sutrukdyti ieškovui ginti savo teises teikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas M. D. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Dėl draudžiamojo įvykio. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl nepagrįstai nusprendė, kad nebuvo draudžiamojo įvykio – automobilio vagystės. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo nutrauktas, neįrodyta, kad jis melagingai pranešė apie vagystę. Be to, pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, kad ekspertizė, kurioje tirtas parašas ant pareiškimo dėl draudimo išmokos atsisakymo, yra nekonkreti. Ekspertas išvados aprašomojoje dalyje aiškiai nurodė, kad parašas yra suklastotas. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas buvo aktyvus ikiteisminio tyrimo metu, reikalavo atlikti parašo ekspertizę, dėl to buvo apklaustas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ir ją priteisti ieškovui.
2. Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė atnaujinti ieškinio senaties terminą, konstatavęs apelianto pasyvumą. Teismas privalėjo atsižvelgti, kad ieškovas ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas melagingu pranešimu apie vagystę, kad turėjo įrodinėti savo nekaltumą, į tai, kad buvo atliekamos apklausos. Teismas taip pat privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl melagingo pranešimo apie vagystę, jam be ginčo bus išmokėta draudimo išmoka ir ieškovui nereikės kreiptis į teismą siekiant apginti pažeistą teisę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UADB „Industrijos garantas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nėra įvykęs draudžiamasis įvykis – automobilio vagystė, nes ieškovas galimai pats imitavo jo vagystę. Be to, anot atsakovo, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o aplinkybių, kurios galėjo objektyviai užkirsti jam laiku pareikšti ieškinį, ieškovas nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį ir šiuo pagrindu. Atsakovas papildomai pažymėjo, kad ieškovas ieškiniu be pagrindo prašo priteisti 50 000 Lt sumą, nes net jei apelianto reikalavimas būtų pagrįstas, tai jis turėtų teisę į ne didesnę kaip į 39 420 Lt dydžio draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose.
Dėl draudžiamojo įvykio
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismo netinkamu procesinių normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymu. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįvyko draudžiamas įvykis – vagystė.
Teismas dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui iš anksto neturi galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant laibiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/200; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010).
Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti ikiteisminių tyrimų Nr. 10-1-01614-10 ir 10-1-01161-11 medžiagos, kuriose surinkti rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo vertinami nagrinėjant civilinę bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie dokumentai civiliniame procese vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01614-10 pradėtas dėl automobilio „Infiniti Fx 45“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobimo buvo nutrauktas, nes nepadarytas nusikaltimas numatytas Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalyje (didelės vertės turto vagystė). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šio ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, padarė išvadą, kad neįvyko draudimo sutartyje numatytas draudžiamasis įvykis – vagystė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad aukštesnysis prokuroras bei teismai, tikrinę nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės, teisėtumą sprendė, kad tyrimas nutrauktas pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo duomenys teikia pagrindo išvadai, kad labiau tikėtina, jog nebuvo draudžiamojo įvykio – vagystės ir tai atitinka įrodymų vertinimo taisykles, nes civilinėje byloje nėra duomenų, galinčių paneigti šią išvadą. Apelianto argumentai, kad vagystės nebuvimo faktą paneigia nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-01161-11 dėl melagingo pranešimo ir pasikėsinimo sukčiauti, laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad nepakako ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų patraukti apeliantą baudžiamojon atsakomybėn ir perduoti ikiteisminio tyrimo medžiagą teisminiam nagrinėjimui, o ne dėl to, jog buvo konstatuota automobilio vagystė. Atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, galinčių pagrįsti, jog automobilio vagystė vis dėlto įvyko, pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįvyko draudžiamasis įvykis numatytas draudimo sutartyje laikytina pagrįsta. Ši išvada atitinka įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes byloje esančių duomenų pakanka tikėtinai išvadai apie vagystės nebuvimą pagrįsti. Nesant draudžiamojo įvykio atsakovui nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti draudimo išmoką.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės išvados aprašomojoje dalyje konstatuotas parašo ant pareiškimo dėl draudimo išmokos atsisakymo suklastojimas.
CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu, objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuotas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą skirti rašysenos ekspertizę, siekdamas įrodyti, kad 2010 m. lapkričio 7 d., pranešime, jog dėl automobilio vagystės pretenzijų neturi, draudimo išmokos nereikalaus, esantis parašas yra ne jo. Teismas patenkino prašymą ir pavedė atlikti ekspertizę Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Ekspertai, 2013 m. gruodžio 20 ekspertizės aktu Nr. 11-1924 (13) davė išvadą, kad įvertinus bendrųjų ir specialiųjų parašų požymių sutapimus ir skirtumus, nustatyti, ar tiriamąjį parašą pasirašė apeliantas, negalima (t.2, b.l. 2-3). Ekspertės G. Ž. ir N. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad negali nei patvirtinti nei paneigti, jog pasirašė apeliantas M. D.. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su apelianto argumentu, kad ekspertizė nustatė, jog parašas yra suklastotas.
Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas sprendime aptarė ir įvertino ne tik ekspertizės aktą, bet ir kitus byloje esančius įrodymus: ikiteisminių tyrimų metu surinktus duomenis, eksperčių ir šalių paaiškinimus, bei padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog nebuvo draudžiamojo įvykio - automobilio „Infiniti Fx 45“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vagystės. Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų, tarp jų eksperto išvados, vertinimą, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo
Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį ieškovui praleidus ieškinio senaties terminą, nes atsakovas jį prašė taikyti ir nenustatė pagrindo jo atnaujinti. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti.
Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas terminas – atnaujinamas. CK nenustatytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas, taip pat nepateikti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios, užkirtusių kelią laiku pradėti ginti savo pažeistas teises, ar duomenų, kad apeliantas buvo aktyvus ir siekė apginti savo teisę (tačiau tai darė netinkamai ar naudojosi kitais teisių gynimo būdais). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas į teismą su ieškiniu tik kreipėsi 2012 m. spalio 15 d., nors 2011 m. rugsėjo 16 d. atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo, kad ieškinio senaties terminas yra vieneri metai. Apeliantas apeliaciniame skunde neginčijo teismo išvados, kad jis yra praleistas, tačiau nurodė, kad teismas nepagrįstai jo neatnaujino. Apeliantas nurodė, kad vyko ikiteisminiai tyrimai, jis šių ikiteisminių tyrimų metu, nes prašė skirti ikiteisminio tyrimo pareigūnų skirti parašo ekspertizę, todėl buvo aktyvus ir taip siekė apginti savo teisę į draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ikiteisminiai tyrimai negalėjo objektyviai sukliudyti ieškovui kreiptis į teismą su ieškiniu dėl draudimo išmokos priteisimo, o prašymas skirti parašo ekspertizę nėra pakankamas apelianto aktyvumui konstatuoti.
Teisėjų kolegijai nėra pagrindo konstatuoti, kad vertindamas pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nesivadovavęs teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys). Vertindamas ir kvalifikuodamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą ir jo atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šiuo klausimu, todėl pagrįstai neatnaujino praleisto ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija, apeliacinio skundo argumentus įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių kontekste, konstatuoja, kad jie nepagrindžia ir neįrodo svarbių priežasčių, dėl kurių galėjo būti praleistas ieškinio senaties terminas.
Dėl įrodymų
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).
Apeliantas pateikė į bylą 2011 m. spalio 7 d. prašymą, pateiktą Vilniaus apsk. VPK NTV Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriui; motyvų, kodėl šį prašymą pateikė kartu su apeliaciniu skundu nenurodė, o ne pirmosios instancijos teismui, nenurodė.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad ieškovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktas 2011 m. spalio 7 d. prašymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, be to, šis prašymas yra ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-1-01161-11 (b. l. 112), pateiktoje kartu su nagrinėjama civiline byla, pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino šio ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, todėl jį atsisakytina priimti ir grąžintinas apeliantui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Netenkinus apeliacinio skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė patyrė 1179,93 € išlaidas advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Kadangi jos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, tai jos mažintinos iki 909,74 € ir priteistinos iš apelianto.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas 434,43 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalies mokėjimas. Netenkinus apeliacinio skundo, nurodyta suma priteisiama iš apelianto valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto M. D. (M. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 434,43 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalį, į valstybės biudžetą, įmokos kodas 5660 ir 909,74 Eur atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Industrijos Garantas“ (j.a.k. 110070382) už atsiliepimą į apeliacinį skundą.