Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Audronės Jarackaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-903-41/2008 pagal ieškovų G. Š. ir S. L. Š. ieškinį atsakovui A. V. , tretieji asmenys akcinė bendrovė bankas ,,Hansabankas“, Palangos miesto notarų biuro notaras R. S. , dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas atmetė atsakovo teiginius, jog jis pagal visas tris paskolos sutartis perdavė ieškovams 957 670 Lt. Teismo nuomone, atsakovas nepateikė jokių, pinigų perdavimą, įrodančių dokumentų. Vienintelis neginčijamas dokumentas, įrodantis pinigų iš atsakovo gavimo faktą, yra 1996 m. gegužės 9 d. atsakovo pinigų pervedimas 595 337 Lt Ūkio banko Kėdainių skyriui padengiant ieškovų paskolą ir tokiu būdu atsiskaitant pagal šalių pasirašytas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis.

Teismas netaikė ieškinio senaties termino, nurodydamas, jog apsimestiniai sandoriai laikomi niekiniais ir negaliojančiais sandoriais nepriklausomai nuo juos sudariusių asmenų valios ir nuo to, ar yra pareikštas reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais. Jie negalioja nuo pat sudarymo momento, todėl nesukuria juos sudariusiems asmenims jokių subjektinių teisių. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu negali būti taikoma, nes tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai objektyviai negali įsisenėti. Niekinis sandoris negalioja vadovaujantis įstatymu, todėl ieškinio senaties reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, jeigu toks sandoris dar nepradėtas vykdyti ir nesukėlė jokių teisinių padarinių, negali būti taikomas. Ieškinio senatis, dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, nėra taikoma, nes tokie sandoriai realiai nebuvo pradėti vykdyti ir jokiu būdu nesukėlė jokių teisinių padarinių.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys atsakovo reikalavimu pasirašė atgaline data dvi namines paskolos sutartis. Tokios teismo prielaidos nėra pagrįstos jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais ir prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, taip pat ir pačių paskolų sutarčių turiniui. Teismas neįvertino tų aplinkybių, kad be 595 336,90 Lt skolos padengimo, atsakovas ieškovams perdavė dar 957 670 Lt, iš kurių ieškovai grąžino 354 828 Lt. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovai negavo pinigų pagal ginčo paskolos sutartis. Nepagrįstas teismo argumentas, jog ieškovai pinigų statyboms gavo ne iš atsakovo, o 1995 m. rugsėjo 16 d. paimdami iš banko 593 337 Lt kreditą. Šį teiginį paneigia jau tai, kad kredito sutartyje nurodyta, jog ieškovui paskola suteikiama prekių pirkimui. Be to, teismas, nurodydamas, jog ieškovams nereikėjo atsakovo pinigų rekonstrukcijai, remiasi 1995 m. kovo 17 d. kredito sutartimi su banku, tačiau ši sutartis buvo sudaryta ne su ieškovais, o su UAB ,,Lugenta“ ir ne statybos darbams, o prekių pirkimui. Taigi šios paskolos buvo imtos verslo plėtrai ir šie įrodymai neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Teismas nepagrįstai nuo ieškovų atsakovui perkėlė pareigą įrodyti aplinkybę, kad ieškovai negavo pinigų pagal ginčo paskolos sutartis (CK 6.845 str. 1d.). Be to, pats pinigų perdavimo ieškovams ar grąžinimo atsakovui faktas yra labiau susijęs su šalių prievolių pagal pasirašytas sutartis vykdymu, o ne sutarčių galiojimu. Būtent dėl prievolių pagal minėtas sutartis vykdymo yra nagrinėjami atsakovo ieškiniai Klaipėdos apygardos teisme. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį šioje byloje, nurodydamas, jog jis neturi tarpusavio ryšio su ieškiniu. Taip teismas pažeidė CPK 17 straipsnyje numatytą šalių procesinį lygiateisiškumą bei atsakovo teisę į priešieškinio padavimą, numatytą CPK 143 straipsnyje, pažeidė šalių teisių pusiausvyros principą. Teismas, priimdamas sprendimą dėl 1994 m. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, pažeidė CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 4 punkto reikalavimus, nes jau yra nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko – ginčo sutarčių, to paties pagrindo – jų galiojimo bei vykdymo, Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2A-6-159/2007. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ginčo sandoriai buvo vykdomi ir sukėlė teisinius padarinius. Teismas netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio nuostatas. Ieškovai patys pripažino, kad tarp jų ir atsakovo buvo paskoliniai santykiai. Ginčo sutartys atitinka visus tokioms sutartims keliamus reikalavimus. Be to, ieškovai iki 2002 m. rugsėjo mėnesio šias sutartis vykdė. Sudaryti paskolos sandoriai negalėtų būti sudaryti tam, kad pridengti kitus paskolos sandorius. Teismo argumentai, jog šalys ginčo sutartimis siekė įvykdyti restituciją, nepagrįsti, nes nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį su ieškovais pasirašė ne atsakovas, o T. V. . Sudaryti apsimestinius sandorius tam, kad įforminti 595 337 Lt grąžinimą, kuriuos atsakovas sumokėjo bankui už ieškovus, nebuvo jokio reikalo, nes ir taip pagal įstatymą ieškovai atsakovui, kaip naujajam kreditoriui, turėjo grąžinti šiuos pinigus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Kaip minėta, ieškovai prašė pripažinti negaliojančiomis tarp šalių sudarytas 1994 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, 1994 m. vasario 12 d. šios sutarties priedą - papildomą sutartį bei 1997 m. gegužės 19 d. paskolos sutartį, kaip apsimestines, remdamasis 1964 m. CK 52, 47 straipsnių bei galiojančio 2000 m. CK 1.87 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. priimto Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII - 1864) 9 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių normomis šio Civilinio kodekso 1.78 – 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui, tačiau šio Civilinio kodekso nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių, kai sandoriai pripažinti negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, taikomos nepaisant to, kada tokie sandoriai sudaryti. Taigi teismas, nagrinėdamas šį ginčą, teisingai rėmėsi tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK normomis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs bei įvertinęs visas bylos aplinkybes, spręsdamas klausimą dėl ginčijamų sandorių negaliojimo, pagrįstai rėmėsi civiliniame procese taikytinu, taip vadinamu, tikimybių pusiausvyros principu, kuris leidžia teismui spręsti apie tam tikrą aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu, kad jų nebuvo. Šio įrodymų vertinimo principo taikymas nagrinėjamos kategorijos bylose yra neišvengiamas, nes, kaip žinoma, siekiant nustatyti sandorio rūšį turi būti atskleistas jo turinys, šalių vidinė valia (CK 6.193 str.), o apsimestinio sandorio atveju šio sandorio sudarymo momentu abiejų šalių valia yra vieninga - ginčijamu sandoriu pridengti kitą, realų sandorį, tuo tarpu ginčydamiesi dėl šių sandorių negaliojimo tuos pačius įrodymus bei aplinkybes vertina iš priešingų pozicijų.

Nagrinėjamu atveju ieškovai įrodinėjo, kad šalys, pasirašydamos ginčijamas paskolos sutartis, neketino sukurti paskolinių teisinių santykių, o tokiu būdu siekė išspręsti restitucijos klausimą pagal realiai neįvykusį nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorį, tai yra sureguliuoti klausimus dėl pinigų grąžinimo atsakovui A. V. bei atlyginimo (palūkanų) mokėjimą už naudojimąsi jo pinigais. Teigia jog pinigai, nurodyti sutartyse, nebuvo skolinami. Tuo tarpu atsakovas teigia, jog šie sandoriai yra tipinės paskolos sutartys, pagal kurias ieškovui buvo perduoti sutartyse nurodyti pinigai, tai yra viso 957 670 Lt, kurias ieškovas pripažino ir vykdė, tačiau pilnai neatsiskaitė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo bei ieškovų atsiliepimo į šį skundą argumentus, laiko, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog ginčijamuose sandoriuose užfiksuoti paskoliniai teisiniai santykiai neatitiko šalių tikrųjų ketinimų, kad faktiškai sandorio šalys siekė kitų teisinių padarinių (CPK 185 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, civilinė byla S. B. v. A. Ž., Nr. 3K-3-111/2005, kategorija 75.4.3; 75.8.; 2002 m. vasario 27 d. nutartis, civilinė byla J. P. v A. S., B. V., Nr. 3K-3-349/2002, kategorija 40.6.). Taigi teismas, patenkindamas ieškinį ir pripažindamas ginčo paskolos sutartis negaliojančiomis, kaip apsimestines, nustatė, kad po neįvykusio nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio, tačiau atsakovui A. V. už ieškovus sumokėjus bankui 595 337 Lt paskolą bei investavus į ieškovams priklausantį nekilnojamą turtą 84 481 Lt, iškilo klausimas dėl 680 818 Lt bendros skolos grąžinimo atsakovui A. V. , todėl šalims laisva valia pasirinkus skolos grąžinimo bei palūkanų sumokėjimo būdą per paskolos sutarčių įforminimą, tarp ieškovų ir atsakovo 1997 m. gegužės 19 d. notarine tvarka buvo pasirašyta 200 000 Lt paskolos sutartis, įkeičiant ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, o taip pat 1994 m. gegužės 20 d. atgaline data pasirašytos dvi, taip vadinamos, naminės sutartys - 1994 m. sausio 10 d. data dėl 480 818 Lt paskolos bei 1994 m. vasario 12 d. data priedas prie šios sutarties dėl 276 852 Lt paskolos, kuria iš esmės įformintas palūkanų mokėjimas atsakovui nuo visos 680 818 Lt skolos iki visiško šios skolos grąžinimo, tai yra 2007 m. Teisėjų kolegija laiko, kad tokią teismo išvadą patvirtina byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti liudytojų, šalių paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai, kuriuose esantys duomenys patvirtina ieškovų nurodytas aplinkybes, susijusias su gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimu, rekonstrukcija ir finansiniais šaltiniais šiai rekonstrukcijai, taip pat aplinkybes, apibūdinančias ieškovų bei atsakovo teisinių santykių pradžią ir pobūdį, tai yra šių asmenų kontaktų pradžią, nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą bei jos vykdymo eigą, atsiskaitymą pagal šią sutartį, ieškovų skolos atsakovui susidarymą, šios skolos bei palūkanų dydį bei grąžinimo įforminimą, šių skolinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą turto įkeitimu ir kt. (t. 1, b. l. 10 – 67, 119 – 165, 199 – 206, 218, 236 - 242). Taigi šių įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pagal ginčijamas sutartis jose nurodytos paskolos ieškovams nebuvo suteiktos, o tokiu būdu buvo įforminti jau susiklostę skoliniai santykiai (CPK 185 str.).

Kaip minėta, apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad nebuvo tinkamai atskleista bylos esmė, sprendimas pagrįstas daugiau prielaidomis, o ne įrodymais tuo pažeidžiant CPK 263 straipsnio bei vertinant įrodymus teismo taikyto tikimybių pusiausvyros principo reikalavimus. Teigė, jog teismas, laikydamas, jog 1994 m. vasario 12 d. priede - papildomoje sutartyje nurodyta paskolos suma, tai priklausančių atsakovui mokėti palūkanų suma nuo visos skolos iki 2007 m., neįvertino aplinkybės, kad pagal sutartis tai neprocentinės paskolos, neįrodyta, kad ginčijamos 1994 m. sutartys sudarytos 1997 m. atgaline data. Teigė, jog atsakovas be 595 336, 90 Lt, kuriuos jis už ieškovų sumokėjo Ūkio banko Kėdainių filialui ir kuriuos ieškovai jam grąžino, jis ieškovams perdavė dar 957 670 Lt, iš kurių jam grąžinta tik 354 828 Lt.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo. Taip, nesutikdamas su išvada, kad ginčijamos sutartys sudarytos atgaline data teigia, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių jo teigiamą aplinkybę, kad šalys 1994 m. jau buvo pažįstamos ir tarp jų jau tada buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, ką liudija ginčijamos sutartys. Tačiau atsakovas, kritikuodamas liudytojų sutuoktinių P. bei R. J. - nekilnojamojo turto agentūros „Princas" darbuotojo paaiškinimus, kuriais rėmėsi teismas, be sutarčių, dėl kurių vyksta ginčas, nepateikia jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių jų pažintį, nors, kaip žinoma, pagal CPK 178 straipsnio nuostatas, šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia ne vien savo reikalavimus, bet taip pat ir atsikirtimus. Tuo tarpu, sutinkant su apelianto teiginiu, kad, priešingai nei teigia ieškovai, šalys 1994 m. jau buvo pažįstamos ir tuo metu neatlygintinai (be palūkanų) skolinosi vieni iš kitų dideles sumas pinigų, kurių grąžinimas realiai niekuo nebuvo užtikrintas, nes hipoteka atsakovo naudai įregistruota tik pagal 1997 m. gegužės 19 d. sutartį, be to susitarta, kad pinigai gali būti pradėti grąžinti tik nuo 1998 m. rugsėjo mėnesio (t. 1, b. l. 75 – 78, 14) - šalys turėjo turėti svarų pagrindą taip pasitikėti vienai kita, o toks pasitikėjimas galėjo būti grindžiamas verslo ryšiais, asmeniniu bendravimu, o tai yra aplinkybės, kurios gali būti įrodomos (CPK 185 str.). Iš kitos pusės, byloje nėra duomenų, kad nagrinėjant šią bylą atsakovui būtų nesuteikta galimybė įgyvendinti procesinę teisę pateikti teismui įrodymus šiuo klausimu, kurie paneigtų ieškovų bei teismo apklaustų liudytojų paaiškinimu, ar atsisakyta padėti jam tokius įrodymus išreikalauti iš kitų asmenų, iškviesti liudytojus. Tokie įrodymai, pagrindžiantys apeliacinio skundo argumentus, nepateikti taip pat ir apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, privalo vertinti įrodymus, patikrinti faktinį teismo sprendimo pagrįstumą (CPK 42 str., 8, 12, 13 str.).

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada dėl 1994 m. sausio 10 d. sutartyje nurodytos aplinkybės, susijusios su ieškovų nuosavybės teisėmis į pastatą (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, kad ieškovė dalį šio pastato įsigijo dar 1993 m. Tačiau, kaip matyti iš minimos sutarties turinio, ieškovai įsipareigojo atsakovui suteikti nemokamai naudotis 80 kv. m ploto butą minimu adresu (sutarties 2 p.), nurodyta, kad už gautą paskolą įkeičiamas (,,užstatomas“) namas – viešbutis su žeme, garažu, baldais, inventoriumi (sutarties 3 p.), tačiau byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų ieškovų teiginius, kad sutarties sudarymo metu, tai yra 1994 metų pradžioje, toks turtas, kaip jis apibrėžtas šioje sutartyje, dar neegzistavo. Be to atkreiptinas dėmesys taip pat į tokias 1994 m. sausio 10 d. sutarties nuostatas: šioje sutartyje aptariamos 1994 m. vasario 12 d. datuojamos priedo - papildomos sutarties nuostatos (sutarties 9 p.), sutarties galiojimas susiejamas su 1994 m. vasario 12 d. datuoto priedo - papildomos sutarties galiojimu (sutarties 8 p.), 1994 m. vasario 12 d. priede - papildomoje sutartyje lito tikslumu nurodomos paskolų sumos, kurios iš esmės atitinka byloje esančius atsakovo ranka 2002 m. liepos 13 d. rašytame dokumente pateiktus ieškovų įsiskolinimo paskaičiavimus (t. 1, b. l. 217).

Beje, atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų, kurie pagrįstų, kaip minėta, jo paties ranka paskaičiuotų ieškovų skolų 2002 m. rugpjūčio 13 d. datai dydį. Taigi apelianto išdėstytos aplinkybės, kuriomis grindžiami teiginiai, kad ieškovai 1994 m. turėjo turtinį interesą skolintis pinigus ir pasiskolino iš atsakovo lėšas nurodytas ginčijamose sutartyse, nepaneigia teismo išvadų, jog byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovų ginčijamos sutartys yra apsimestinės, pagrįstumo (1964 m. CK 52 str.).

Teisėjų kolegija laiko, kad taip pat pagrįsti teismo argumentai, susiję su byloje esančios Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktos atsakovo, kaip brangų turtą įsigijusio ar įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaracijos, kurią jis užpildė 1997 m. liepos 2 d., duomenų vertinimu. Teismas šį dokumentą pagrįstai vertino kaip oficialų įrodymą, pagrindžiantį atsakovo turimų 290 992 Lt pajamų dydį tuo laikotarpiu, kuriame, ieškovų teigimu, buvo sudarytos ginčijamos sutartys. Ieškovų atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pagrįstai nurodoma, kad ši aplinkybė visų aukščiau paminėtų aplinkybių kontekste tik dar kartą patvirtina ieškovų argumentacijos, tuo pačiu ir teismo sprendimo pagrįstumą. Apelianto teiginiai apeliaciniame skunde šiuo klausimu, neduoda pagrindo kitaip vertinti teismo išvadas.

Atmestinas apelianto argumentas, jog teismas be pagrindo prijungė prie bylos ieškovų pateiktus įrodymus, susijusius su ieškovų 593 337 Lt paskola, paimta 1995 m. rugsėjo 16 d. iš AB banko „Ūkio bankas" Kėdainių skyriaus, nes šie įrodymai neturi ryšio su byla (CPK 180 str.). Kaip minėta, teismas spręsdamas šį ginčą, tikrino ieškovų argumentus, susijusius su ieškovų mokumu 1994 m., o minimi įrodymai yra tiesiogiai susiję su šiuo klausimu, nes, iš bylos medžiagos matyti, kad UAB ,,Lugenta“, kuriai buvo suteikta ši paskola yra ieškovams priklausanti įmonė. Apeliantas nurodo, kad pagal minimos banko kredito sutarties Nr. 320 pirmą punktą ši paskola buvo suteikta ne pastato rekonstrukcijai, o prekėms pirkti, tačiau klausimas dėl bankų suteikiamų kreditų panaudojimo pagal paskirtį yra šių asmenų sutartinių teisinių santykių dalykas.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir tuo pagrindu, kad tarp šalių neteisingai paskirstyta įrodinėjimo pareiga (CPK 178 str.). Apeliantas teisingai nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas kaip vieną iš apsimestinio sandorio požymių nurodo tą aplinkybę, kad 1997 m. gegužės 19 d. notaro patvirtintoje paskolos sutartyje nėra konstatuotas, kad sutarties sudarymo metu pinigai buvo perduoti. Iš tiesų, pagal ginčijamose sutartyse nurodytas formuluotes, kad paskolos davėjas suteikia paskolos gavėjui paskolą, kad ieškovai pasiskolino iš atsakovo pinigus, suponuoja išvadą, kad ieškovams tenka pareiga pagrįsti savo reikalavimo pagrindą, kad pinigai pagal šias sutartis nebuvo skolinami. Tačiau remdamasi anksčiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovų pateikti įrodymai bei nustatytos aplinkybės patvirtina ieškininių reikalavimų pagrįstumą ir davė teismui pagrindą spręsti, kad pagal ginčijamas sutartis pinigai ieškovams nebuvo paskolinti (CPK 185 str.). Apelianto teiginys, kad ekspertizės aktas civilinėje byloje Nr. 2A-6-159/2007 patvirtina, jog sutarčių tekstus surašė ir pasirašė ieškovai, nepaneigia šios išvados, nes ieškovai neneigia pasirašę šias sutartis. Aplinkybė, kad ieškovai pagal šias sutartis vykdė atsiskaitymus ir tai patvirtino savo parašais, taip pat nepaneigia teismo išvadų, nes ieškovai neneigia ir šios aplinkybės, tačiau įrodė, kad šiais mokėjimais buvo atsiskaitoma už anksčiau paminėtą 680 818 Lt skolą.

Apeliantas teigia, kad teismas pažeidė CPK 17 straipsnyje numatytą šalių procesinį lygiateisiškumą bei atsakovo teisę į priešieškinio padavimą numatytą (CPK 143 str.), šalių teisių pusiausvyros principą, nes atsisakė priimti atsakovo priešieškinį dėl likusios skolos dalies priteisimo iš ieškovų pagal ginčijamas sutartis, pateiktą iki teismas priėmė nutartį skirti bylą nagrinėti teisme. Tuo pačiu teismas leido ieškovui papildyti savo ieškinį naujais reikalavimais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši aplinkybė neduoda pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Be to teismas pripažino negaliojančiomis sutartis, kurių pagrindu buvo teikiamas priešieškinys, todėl atsakovas neįgijo pagrindo reikšti tokį reikalavimą. Taip pat atmetamas apelianto motyvas, susijęs su Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamu ginču tarp tų pačių šalių (civilinė byla Nr. 2A-6-159/2007) ir CPK 296 straipsnio pirmosios dalies ketvirto punkto reikalavimų pažeidimu, nes iš bylos medžiagos matyti, kad minimoje Klaipėdos apygardos teismo byloje nėra nagrinėjamas tapatus reikalavimas nagrinėjamam šioje byloje. Apelianto tvirtinimas, kad pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį teismas niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą konstatuoja savo iniciatyva neduoda pagrindo spręsti dėl šių bylų dalyko tapatumo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas šioje byloje taip pat teisingai aiškino bei taikė ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, tinkamai remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika šiuo klausimu. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškinio senatis reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu negali būti taikoma. Tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai objektyviai negali įsisenėti, kadangi sudarytos ginčo paskolos sutartys nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes ieškovai atsakovui priklausančią skolą su palūkanomis yra sumokėję. Todėl nagrinėjamoje byloje konstatavus anksčiau išdėstytas aplinkybes, kad ieškovai nevykdė ginčijamų sutarčių, apelianto argumentai, jog šie sandoriai buvo vykdomi, sukėlė teisinius padarinius ir teismas be pagrindo atsakovo reikalavimu netaikė 1964 m. CK 84 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą senaties terminą, yra nepagrįsti.

Nepagrįsti apelianto argumentai dėl atsakovo A. V. sūnaus T. V. nedalyvavimo šioje byloje, nes priimtu sprendimu šio asmens teisių bei pareigų klausimas nebuvo sprendžiamas (CPK 37 str., 329 str. 2 d. 2 p.).

Atmetami apelianto argumentai dėl CK 1.87 straipsnio normų taikymo. Apeliantas teigia, kad teismas, pripažindamas ginčijamus sandorius negaliojančiais, kaip apsimestinius, konstatuotiems teisiniams santykiams turėjo taikyti kito sandorio taisykles. Ieškovų ginčijamos visos sutartys tiek forma, tiek turiniu atitinka visus CK 6.870 straipsnyje numatytus paskolos sutarties požymius, o paskolos sutartimis negalima paslėpti paskolos sandorių. Be to teismas nepagrįstai konstatavo, kad sudarydamos ginčijamas sutartis, šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčo sandoriuose nurodyto teisinio tikslo. Teisėjų kolegija nustatė, kad teismas padarė teisingą išvadą dėl šalių valios sudarant ginčo sandorius, be to ieškovai, kaip buvo minėta, įrodė, jog su atsakovu už realią 680 818 Lt skolą pagal sulygtas sąlygas yra atsiskaitę (CPK 185 str.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 302 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo (CPK 88 str.). Kaip minėta, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), todėl pagal CPK 93 straipsnio nuostatas ieškovams turi būti atlyginamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Ieškovai teisėjų kolegijos prašė atlyginti išlaidas, susijusias su advokatų pagalba apeliacinės instancijos teisme, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus ir prašė priteisti iš atsakovo ieškovei G. Š. 6 000 Lt, o ieškovui S. L. Š. 1 000 Lt šių išlaidų atlyginimui (CPK 98 str.) (t. 3, b. l. 56, 40 – 44).

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais bei atsižvelgdama į bylos pobūdį, jos nagrinėjimo trukmę apeliacinės instancijos teisme ir ieškovų atstovų advokatų darbo bei laiko sąnaudas, priteisia iš atsakovo A. V. ieškovei G. Š. 1 500 Lt, o ieškovui S. L. Š. 500 Lt išlaidų, susijusių su advokatų pagalba apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Remiantis CPK 88, 93 straipsniais iš atsakovo A. V. valstybei 16,95 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje, atlyginti (t. 3, b. l. 37).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. V. ieškovei G. Š. 1 500 Lt (vienas tūkstantis penki šimtai litų) išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš atsakovo A. V. ieškovui S. L. Š. 500 Lt (penki šimtai litų) išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Priteisti iš atsakovo A. V. valstybei 16,95 Lt (šešiolika litų 95 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje, atlyginti.