Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad pareiškėjo pajamos, gautos realizavus kreditorinį reikalavimą, pagal turinį yra priskiriamos kitoms (su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos) apmokestinamoms pajamoms, ir pareiškėjas, mokestiniu laikotarpiu gavęs pajamų, įskaitant kitų su darbo santykiais nesusijusių pajamų, 2020 m. gautas 441 403,12 Eur ir 2021 m. gautas 10 200,97 Eur pajamas bei nuo jų išmokas išmokėjusių asmenų išskaičiuotą 0 Eur pajamų mokestį privalėjo deklaruoti Pajamų mokesčio deklaracijose kaip kitų pajamų sumą. Pareiškėjas 2023 m. birželio 5 d. gavo pranešimą apie nesumokėtus mokesčius, kuriame buvo nurodoma, kad yra 112 000,94 Eur mokesčių skola, o delspinigių suma už GPM sudaro 15 359,67 Eur. Pareiškėjas 2023 m. birželio 21 d. VMI pateikė prašymą dėl atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių. Pagal VMI Sprendimą pareiškėjas prašymo nagrinėjimo dieną (2023 m. liepos 11 d.) valstybės biudžetui skolingas 15 482,01 Eur GPM delspinigių, iš jų – 15 471,77 Eur GPM delspinigių už prašyme nurodytą laikotarpį. VMI Sprendimu nurodė, kad nagrinėjimo metu nenustatyta išskirtinių aplinkybių, būtinų protingumo principo taikymui, todėl nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 15 471,77 Eur GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu, 2023 m. rugpjūčio 2 d. Komisijai pateikė skundą dėl VMI Sprendimo, tačiau, jo nuomone, MGK Sprendimas, kuriuo iš dalies patvirtinamos VMI Sprendimo išvados ir pareiškėjas atleidžiamas tik nuo 50 proc. GPM delspinigių sumos, yra taip pat neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo ir MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Proceso dalyvių paaiškinimais, byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir MGK bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas įsigijo 2 118 450,63 Eur kreditorinius reikalavimus į BUAB „(duomenys neskelbtini)“, už kreditorinius reikalavimus sumokėta 100 600 Lt (29 135,77 Eur). BUAB „(duomenys neskelbtini)“ į pareiškėjo sąskaitą sumokėjo 952 658,52 Eur sumą, nurodydama mokėjimo paskirtį „Kreditorinio reikalavimo dalinis padengimas bankroto byloje“. Pareiškėjui BUAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo pervesti 1 028 274,25 Eur, tačiau buvo sumokėta mažiau, t. y. 952 658,52 Eur, todėl gavęs mažesnę negu priklauso sumą pareiškėjas manė, kad nuo priklausančios jam pervesti sumos buvo išskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM. Pažymėtina, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo pajamų (išmokos sumos, viršijančios kreditorinio reikalavimo įsigijimo kainą) pajamų mokesčio neišskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo bei nedeklaravo pareiškėjui išmokėtų pajamų.

VMI atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą dėl pajamų deklaravimo teisingumo už 2019–2021 m. (2023 m. kovo 30 d. mokestinio tyrimo ataskaita Nr. (21.222Mr) FR0686-187). Mokestinio tyrimo metu nustatyta, kad metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2020 m. iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ gautą 449 201,92 Eur pajamų sumą pareiškėjas deklaravo kaip GPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nurodytų neapmokestinamųjų išmokų sumą, 2021 m. gauta 10 343,22 Eur piniginių lėšų suma nedeklaruota. Mokestinio tyrimo metu konstatuota, kad pareiškėjo pajamos, gautos realizavus kreditorinį reikalavimą, pagal turinį yra priskiriamos kitoms (su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos) apmokestinamoms pajamoms, ir pareiškėjas iš BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. gautas 441 403,12 Eur ir 2021 m. gautas 10 200,97 Eur kitas su darbo santykiais nesusijusias pajamas bei nuo jų išmokas išmokėjusių asmenų išskaičiuotą 0 Eur pajamų mokestį turėjo deklaruoti deklaracijose kaip kitas pajamas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas papildomai privalėjo deklaruoti 2020 m. ir 2021 m. iš Rusijos įmonės „KetLogistik LTD“ gautas dividendų sumas. Pareiškėjui įteiktame pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.222Mr) FR0687-137 nurodyta patikslinti deklaracijas už 2020 m. ir 2021 m. mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 17 d. pateikė patikslintas deklaracijas už 2020 m. ir 2021 m. mokestinius laikotarpius, kuriose iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos pajamos deklaruotos kaip apmokestinamos ir nuo jų apskaičiuotas papildomas GPM. EDS duomenimis, pareiškėjas pirminę deklaraciją už 2020 m. pateikė 2021 m. balandžio 23 d., o joje deklaruotą 70 721 Eur GPM sumą sumokėjo laiku – 2021 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas patikslintą deklaraciją taip pat pateikė 2023 m. balandžio 17 d., o 2023 m. birželio 19 d. sumokėjo joje papildomai deklaruotą 81 758,76 Eur GPM, t. y. mokestinė prievolė įvykdyta pavėluotai, todėl MAĮ nustatyta tvarka buvo skaičiuojami GPM delspinigiai. MAIS duomenimis, už laikotarpį nuo 2021 m. lapkričio 1 d. iki 2023 m. birželio 19 d. apskaičiuoti 13 747,80 Eur GPM delspinigiai. Pareiškėjas pirminę deklaraciją už 2021 m. pateikė 2022 m. gegužės 3 d., o joje deklaruotą 112 622,88 Eur GPM sumokėjo 2023 m. gegužės 3 d. (terminas 2022 m. gegužės 2 d.) todėl apskaičiuota 33,79 Eur GPM delspinigių, kurie įskaityti 2022 m. liepos 28 d. Pareiškėjas patikslintą deklaraciją pateikė 2023 m. balandžio 17 d. ir 2023 m. birželio 19 d. pilnai sumokėjo joje papildomai deklaruotą 13 982,78 Eur GPM, t. y. mokestinė prievolė įvykdyta pavėluotai. MAIS duomenimis, už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. birželio 19 d. apskaičiuoti 1 723,97 Eur GPM delspinigiai.

Kaip matyti, mokesčių administratorius analizavo galimybę tenkinti pareiškėjo prašymą dėl delspinigių atleidimo ne tik nurodytais teisiniais pagrindais, bet ir kitais galimais, įvardytais Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, tačiau palankaus sprendimo priėmimui pagrindų nenustatė.

Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-963/2013).

Pareiškėjo nuomone, BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiga buvo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti pareiškėjo GPM sumą. Paminėtina, kad MGK Sprendime konstatavo, jog gyventojo pajamos, gautos realizavus kreditorinį reikalavimą, pagal turinį yra priskiriamos kitoms (su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos) pajamoms ir apmokestinamoms taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Tokios pajamos, gyventojo gautos iš Lietuvos įmonės, pagal mokesčio mokėjimo į biudžetą tvarką priskiriamos A klasės pajamoms, todėl nuo šių pajamų (išmokos sumos, viršijančios kreditorinio reikalavimo įsigijimo kainą) pajamų mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą bei gyventojui išmokėtas pajamas deklaruoti privalėjo išmoką išmokanti Lietuvos įmonė (skolininkė) BUAB „(duomenys neskelbtini)“, GPMĮ 23–24 straipsniuose nustatyta tvarka. Komisija taip pat konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog pajamos, gautos realizavus kreditorinį reikalavimą, yra priskiriamos A klasės pajamoms, nuo kurių pajamų mokestį apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą bei gyventojui išmokėtas pajamas deklaruoti privalėjo išmoką išmokėjusi Lietuvos įmonė – BUAB „(duomenys neskelbtini)“ (GPMĮ 23 straipsnio 1 dalis), tačiau ji to nepadarė.

Tačiau teismas pabrėžia, jog mokesčių mokėtojai (gyventojai ir ūkio subjektai) mokesčius turi apskaičiuoti savarankiškai, įvertindami per mokestinį laikotarpį iš turėtų sandorių gautas pajamas, atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, išsiaiškinti, kaip minėtos pajamos apmokestinamos ir atlikus šiuos veiksmus savarankiškai užpildyti deklaracijas, apskaičiuojant priklausančius mokėti mokesčius bei sumokėti juos atitinkamo mokesčio įstatymo nustatytu terminu. Netinkamas mokestinių prievolių vykdymas sukelia atitinkamas mokestines teisines pasekmes, t. y. įstatymo leidėjas, siekdamas užtikrinti šių prievolių įvykdymą, yra numatęs atitinkamas mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus – delspinigius, turto areštą ir kt. (MAĮ 95 straipsnio 1 dalis). Mokesčių teisėje delspinigiai traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius. Už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1218/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą pats laiku deklaruoti ir sumokėti GPM, t. y. turėjo elgtis atsakingai ir pasirūpinti, kad laiku būtų deklaruotas ir į biudžetą sumokėtas GPM. Kadangi pareiškėjas laiku neapskaičiavo, nedeklaravo ir teisės aktų nustatyta tvarka į biudžetą nesumokėjo GPM už 2020 m. ir 2021 m. mokestinius laikotarpius, todėl mokesčių administratorius po atlikto mokestinio patikrinimo nurodė pareiškėjui patikslinti ginčo deklaracijas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į BUAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratorių, siekdamas išsiaiškinti, ar buvo sumokėti mokesčiai nuo pajamų, tačiau pareiškėjas iš esmės nevykdė ir savo pareigos, įtvirtintos teismų praktikoje, t. y. atsakingai ir rūpestingai laiku mokėti mokesčius. Pažymėtina, jog taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į VMI, siekdamas informuoti apie susidariusią situaciją, mėgindamas ją išsiaiškinti, prašyti atidėti mokėjimo terminus ir pan.

Teismas sutinka su MGK Sprendime atliktu vertinimu, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog pareiškėjas nevengė mokestinės prievolės, jo veiksmuose nebuvo tyčios, tačiau dėl paties pareiškėjo neapdairumo ir nerūpestingumo pripažįstama, kad VMI turėjo pareigą skaičiuoti delspinigius iki teisingai pateiktos deklaracijos ir sumokėto pajamų mokesčio.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme, o 3 punkte nustatyta, kad, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. To paties straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies ir kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalį atleidimo nuo pagal MAĮ 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010). Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei dėl pavėluotai patekusių pinigų į biudžetą. Iš bylos medžiagos seka, kad mokesčiai laiku nebuvo sumokėti. Pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, taigi kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, jog delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko, ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nei mokesčių įstatymai, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1853/2010, 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019).

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjas pats į VMI dėl susiklosčiusios situacijos nesikreipė, nepaaiškino aplinkybių dėl BUAB „(duomenys neskelbtini)“ pareigų nevykdymo, o skunde remiasi tik kitų kreditorių gautais atsakymais į klausimus iš VMI, kuriais jie konsultavosi su mokesčių administratoriumi.

Minėta, mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytas pagrindas (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo). Taigi įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe (LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-364/2011). Delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, jie pradedami skaičiuoti tada, kai atsiranda įstatymų numatyti pagrindai – mokestinės prievolės neįvykdymas. Mokestinės prievolės neįvykdymas gali būti sąlygotas įvairių priežasčių (finansinė krizė, trečiųjų suinteresuotų asmenų neorganizuotumas, aplaidumas ir pan.) ir šioje byloje aktualu, ar pats mokesčių mokėtojas buvo kaltas dėl padaryto mokestinio pažeidimo – gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimo, sąlygojusio ir delspinigių apskaičiavimą. Sprendžiant pagal byloje esančius faktinius duomenis nėra galimybės teigti, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokestinės prievolės neįvykdymo. Tam, kad pritaikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjas turėjo nurodyti bei patvirtinti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nepavyko laiku sumokėti mokesčių dėl objektyvių aplinkybių, o tai, jog pareiškėjas tikėjosi, jog už jį laiku ir tinkamai mokesčius sumokės BUAB „(duomenys neskelbtini)“, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo. LVAT 2009 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-290/2009 pripažino, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui neturi įtakos aplinkybė, kad mokesčių įstatymai buvo pažeisti mokesčių mokėtojui veikiant pagal įprastą komercinę praktiką, sąžiningai, neturint jokios tyčios ar ekonominio suinteresuotumo nemokėti mokesčių.

MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas netinkamai vykdė / nevykdė GPM mokesčių mokestinės prievolės, todėl jam apskaičiuoti delspinigiai. Taigi, nesumokėtų mokesčių sumų pagrindu pareiškėjui atsirado pareiga sumokėti GPM nesumokėtų mokesčių delspinigius, o tai reiškia, kad pareiškėjas laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės. Taigi, dėl išdėstytų priežasčių nėra pagrindo pareiškėjo atleisti nuo delspinigių sumokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pagal MAĮ 113 straipsnis 1 dalies 3 punktą sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis, kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindas, gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Tačiau LVAT, aiškindamas šios normos taikymą, 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 pažymėjo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

Paminėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus, be kita ko, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), tačiau jų taikymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų (esant duomenų prieštaringumui), leidžiančių vertinti, ar tinkamai ir objektyviai atliktos atitinkamos administravimo procedūros. Kaip jau minėta, pareiškėjas nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjas siekė pateikti tinkamą deklaraciją, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir pan., nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1005/2014; 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015).

Sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuotų GPM delspinigių klausimą, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje numatytais kriterijais, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai būtų nepagrįsti ar neprotingo dydžio. Be to, Komisija, įvertinusi visas nustatytas aplinkybes, t. y., tai, kad GPM delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti dėl to, jog ginčo pajamas išmokėjusi BUAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykdė savo pareigos išskaičiuoti ir sumokėti GPM nuo A klasės pajamų, todėl pareiškėjui teko prievolė pačiam sumokėti GPM nuo gautų pajamų; pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, sutiko su mokestinio tyrimo išvadomis, iš karto po mokestinio tyrimo pateikė deklaracijas, nevengė mokestinės prievolės, 50 proc. sumažino delspinigių dydį, kurį pareiškėjas turi mokėti. Be to, Komisija pažymėjo, kad pareiškėjas, elgdamasis kaip sąžiningas mokesčių mokėtojas ir teikdamas gyventojo pajamų mokesčio deklaraciją bei nustatęs, kad BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo jam išmokėtų A klasės pajamų neapskaičiavo ir nesumokėjo pajamų mokesčio, vadovaudamasis GPM įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi, privalėjo tai atlikti pats. Taigi, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas pakankamai nesidomėjo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimais, nesirūpino, ar laiku buvo sumokėti mokesčiai jo atžvilgiu, leidžia daryti išvadą, kad apskaičiuota GPM delspinigių suma yra paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio pasekmė, nesudaranti pagrindo visiškai atleisti jį nuo GPM delspinigių mokėjimo taikant MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus protingumo ir teisingumo kriterijus. Kaip ne kartą yra konstatuota LVAT praktikoje, mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui paskaičiuota GPM delspinigių suma nėra neproporcinga, be to, MGK Sprendimu ji sumažinta.

Taigi, teismas, įvertinęs pareiškėjo išdėstytus argumentus ir jo prašymo nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius) ir įvertinęs tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, sutinka su Komisijos išvadomis, jog šiuo atveju pareiškėjas pagrįstai atleistas nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijami VMI ir MGK sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Atmetus skundą bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Teismas pažymi, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.