Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Raimonda Pauparienė Baudž. byla Nr. 1A-171-174/2011 Teisminio proceso Nr.1-85-1-00183-2010-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1.; 2.1.15.1.2. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N Utartis

2011 m. balandžio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-12-07 nuosprendžio, kuriuo K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 7 dalį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį K. V. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Priteista iš K. V. P. M. naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš K. V. nukentėjusiajam P. M. 1 500 Lt atstovo išlaidoms, pripažinus jas proceso išlaidomis, padengti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo K. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. nuteistas už tai, kad jis 2010-03-02, apie 14 val., Tauragės mieste, Akmenos skg. ir Šilalės g. sankryžoje, tyčia sudavė apie 8 smūgius rankomis ir kojomis P. M. į įvairias kūno vietas, tuo nukentėjusiajam padarydamas poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kurios pereina į skruostus, nosies nugarėlėje, nugaros kairėje pusėje, nosies kaulų lūžimą, kairės pusės 8-to šonkaulio lūžimą, tai yra nukentėjusiajam P. M. padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir bausmės paskyrimo

Byloje esančiame P. M. 2010-03-02 pareiškime, pateiktame Tauragės rajono PK, nurodyta: „...žmonių tuo metu gatvėje nebuvo“, taigi įvykį mačiusių liudytojų nebuvo. Analizuojant P. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus matyti, kad jis savaip iškraipo faktus ir tam tikras aplinkybes, vėlesniuose parodymuose lyginant su pirminiais nukentėjusysis nurodė daugiau sužalojimų, išplėtė kaltinimų apimtį. Tuo tarpu pirminiame 2010-03-02 pareiškime policijai P. M. nurodė: „Jis ... kumščiu sudavė per veidą, keletą kartų spyrė kojomis“, tačiau neaišku, kodėl vėliau smūgių skaičius išaugo, nurodant, kad buvo suduota 8–10 smūgių.

Kaip liudytojas teisme apklaustas R. Š. nepatvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, neva jis – K. V. – tyčia smurtavo prieš nukentėjusįjį P. M. bei parodė, jog įvykio nematė, tik papasakojo tyrėjams tai, ką jam buvo pasakojęs pastarasis. Todėl akivaizdu, kad kaltinimas buvo suformuluotas remiantis tik nukentėjusiojo P. M. duotais paaiškinimais, neva prieš jį buvo smurtaujama suduodant 8–10 smūgių rankomis ir kojomis, bei specialisto išvada Nr.G65/l 0(11), kurioje nustatyta, kad P. M. buvo padaryti šie kūno sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kurios pereina į skruostus, nosies nugarėlėje, nugaros kairėje pusėje, nosies kaulų lūžimas, kairės pusės 8-o šonkaulio lūžimas.

Med. ekspertas atlikęs ekspertizę nustatė, kad P. M. sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl to jo – K. V. – veika buvo kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis nesutinka su tokia jo veiksmų kvalifikacija ir nurodo, jog teismas be pagrindo nevertino liudytojo A. P. 2010-03-02 duotų parodymų, nes būtent šis asmuo paties įvykio metu būdamas jo automobilyje matė ir girdėjo bei teisme patvirtino visas įvykio detales, kurios patvirtina aplinkybę, kad jis – K. V. – prieš P. M. tyčinių smurtinių veiksmų neatliko.

Nors skundžiamame nuosprendyje ir 2010-03-03 specialisto išvadoje Nr. G65/10(11) konstatuota, kad P. M. padaryta nemaža nesunkių sužalojimų, tačiau, nuteistojo K. V. teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad sužalojimai P. M. buvo padaryti būtent jo neteisėtais veiksmais ir kad jie yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis. Todėl, apelianto teigimu, jis buvo nuteistas nepagrįstai.

Nuteistasis nurodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis nurodė tą aplinkybę, jog jam yra žinoma, kad nukentėjusysis P. M. dėl psichinio susirgimo buvo gydytas Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, lankosi Tauragės psichikos sveikatos centre, kur jam diagnozuoti pirmo lygio psichikos sutrikimai ir kad būtent dėl neadekvačiai įvertintos situacijos pastarasis jį apkalbėjo. Tačiau į šias aplinkybes nei prokuroras, nei bylą išnagrinėjęs teismas neatsižvelgė, šios informacijos netikrino.

Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl baudžiamoji byla jam turi būti nutraukta visų pirma dėl to, kad ši byla perduota teismui pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 218 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų bei įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Antra, teismas neįvertino, jog bylos ikiteisminis tyrimas atliktas paviršutiniškai ir perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje teismas pažeidė BPK 232 straipsnio 1 punkto bei 233 straipsnio nuostatas. Nagrinėdamas bylą teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai atmetė vienintelio tiesioginio įvykio liudytojo A. P. parodymus ir vadovavosi melagingais kitų liudytojų parodymais, dėl to turi būti sprendžiamas jų baudžiamosios atsakomybės klausimas, nes duodami melagingus parodymus liudytojai pažeidė BPK 83 straipsnį.

Kadangi P. M. sužalojimo nustatymo laipsnis kelia pagrįstų abejonių, nuteistojo nuomone, būtina paskirti kompleksinę medicinos ekspertizę, išreikalaujant P. M. duomenis iš jo gydymo įstaigos: ambulatorinę kortelę, iš kurios bus galima nustatyti, kada ir kokius sužalojimus patyrė P. M.; rentgeno nuotrauką, nes teismas vertindamas gydytojos N. V. pirminę P. M. apžiūrą, vėliau ekspertas A. G., pateikdamas specialisto išvadą, galėjo suklysti, apsirikti, nustatydamas nesunkų, o ne nežymų sužalojimo laipsnį P. M.; duomenis iš Švėkšnos psichiatrinės ligoninės ir Tauragės psichikos sveikatos centro, kad būtu galima įvertinti P. M. psichinės sveikatos būklę.

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistasis K. V. pabrėžia, jog P. M. 2010-03-02 tyčia išprovokavo jį smurtauti, kad vėliau dėl to galėtų pasipelnyti. Apeliantui nesuprantama, kodėl P. M. nugriuvus ir iš nosies pradėjus bėgti kraujui, jis pačiu keisčiausiu būdu – šnypšdamas nosimi – apipurškė ir apspjaudė jį savo krauju.

Teismas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pasekmes, kaltinamojo turtinę padėtį bei vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, jog P. M. priteistinas 10 000 Lt sumos civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Nuteistasis nurodo, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. M. turtinės žalos nepatyrė ir ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo teismui nepareiškė, tačiau pareiškė „nekuklų“ ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydamas priteisti net 100 000 Lt.

Nuteistajam nesuprantama, kodėl teismui jo turtinė padėtis pasirodė išskirtinė, palyginus su kitais, ir kur šioje sprendimo dalyje yra deklaruotieji protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, greičiausiai, šie principai nuosprendyje paminėti dėl to, kad teismas net 10 kartų sumažino P. M. reikalaujamos priteisti neturtinės žalos dydį.

Sprendimas priteisti P. M. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nuteistojo teigimu, yra ne tik nepagrįstas, nemotyvuotas, bet ir paremtas aplinkybėmis, kurios kelia rimtas abejones, nes teismas, konstatuodamas, kad P. M. yra plyšęs ausies būgnelis, sumažėjo girdimumas, rėmėsi, gali būti, ankstesniais duomenimis dėl P. M. anksčiau patirtų sužalojimų ar kitų sveikatos sutrikimų bei patirtų traumų, nes ikiteisminio tyrimo metu apie jo klausos sutrikimus kalbos nebuvo.

K. V. giliu įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, netinkamai vadovavosi BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtines žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus.

Be to, nuteistasis teigia, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl skiria realią laisvės atėmimo bausmę, nors jos vykdymas ir buvo atidėtas. Apelianto manymu, teismas jam galėjo skirti švelnesnę BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, tai yra laisvės apribojimą arba areštą.

Dėl netinkamo veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

K. V. aiškina, jog vertinant jo veiksmus, kada jis siekė išsivaduoti iš P. M. gniaužtų, tačiau nenorėjo tyčia jo sužaloti, bei tas aplinkybes, kurioms esant P. M. griuvo – esant slidžiai kelio dangai, jam truktelėjus P. M. link savęs, taip pat jo susižalojimo mechanizmą, akivaizdu, kad P. M., griūdamas nosimi trenkėsi į karučių rankeną, tokiu būdu nuo smūgio į nosį galėjo atsirasti ir mėlynės paakiuose, po to griuvo ant sukietėjusios sniego krūvos, dėl to jam galėjo lūžti vienas šonkaulis. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo teigimu, jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis P. M. prašo palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-12-07 nuosprendį, o nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio skundo argumentas, kad K. V. neįvykdė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus įvertino teisingai ir pagrįstai K. V. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nuteistojo gynybos versija, kad jis nukentėjusiosios nesužalojo, teismo sprendime motyvuotai, remiantis ištirtais įrodymais, atmesta, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistojo veiką dėl nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl K. V. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Nors nuteistasis K. V. kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, jo kaltę, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Apelianto skundo argumentai, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, vertintini kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo K. V. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesirėmė. Byloje nukentėjusiojo P. M., liudytojų A. S., R. N. ir R. Š. parodymais, specialisto išvada Nr. G65/10(11), specialisto paaiškinimais bei kitais byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad K. V. tyčia suduodamas nukentėjusiajam P. M. smūgius į veidą ir krūtinę, o šiam nukritus – spardydamas į įvairias kūno vietas, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Atlikus išsamią įrodymų analizę, pirmosios instancijos teismui, skirtingai negu nurodoma apelianto skunde, nebuvo jokio pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo P. M., liudytojų A. S., R. N. ir R. Š. parodymais, kurie patvirtina nuteistojo K. V. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nesunkiai sutrikdžius P. M. sveikatą, ir remtis nuteistojo parodymais, kurių nepatvirtina byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai.

Nors nuteistojo K. V. apeliaciniame skunde, akcentuojant jo ir liudytojo A. P. parodymus, tvirtinama, kad jis smurto prieš K. M. nevartojo, jo nemušė, nurodydamas, jog nukentėjusįjį tik įspėjo, kad nepiltų šiukšlių ant važiuojamosios kelio dalies, tada pastarasis užlaužė jam rankos nykštį, o jis bandydamas išsilaisvinti sugriebė K. M. už megztinio ir patraukė link savęs, tada pastarasis paslydo ir krito, veidu atsitrenkdamas į karučio rankeną, po to – griūdamas ant nugaros, dėl to jam galėjo atsirasti sužalojimų, šį apelianto teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad K. V. kaltė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl P. M. sumušimo ir nesunkaus jo sveikatos sutrikdymo yra neabejotinai įrodyta nukentėjusiojo P. M., liudytojų A. S., R. N., R. Š. parodymais, specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais teisme, kitais byloje surinktais įrodymais.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, remdamasis tik nukentėjusiojo P. M., kuris buvo suinteresuotas bylos baigtimi, prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, tiesiogiai įvykio aplinkybių nemačiusių liudytojų A. S., R. N. ir A. V. parodymais bei specialisto išvada, kuri, apelianto teigimu, tik patvirtina nukentėjusiojo sumušimo faktą, tačiau neįrodo jo kaltės dėl pastarojo sumušimo, neatitinka tikrovės.

Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo P. M. parodymais, nes nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tai yra tiek pareiškime policijai, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jis nuosekliai ir išsamiai nurodė įvykio aplinkybes, jo parodymai atitinka byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, juos patvirtina minėtų liudytojų parodymai, specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai teisme, kiti byloje aptarti įrodymai. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo P. M. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra vienodi ir nuoseklūs, netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, nuteistasis tik deklaratyviai nurodė juos esant prieštaringus.

Nukentėjusysis P. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu kategoriškai ir nuosekliai tvirtino, kad konflikto su K. V. metu pastarasis jį sužalojo, suduodamas smūgius į veidą ir krūtinę, o jam nugriuvus – spardė į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes išliko nuoseklūs ir aiškūs viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, juos patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, specialisto paaiškinimai ir minėtų liudytojų parodymai. Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo netikėti ir nesiremti nukentėjusiojo parodymais.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš karto po įvykio tą pačią dieną grįžęs namo nukentėjusysis P. M. apie jo sužalojimą pranešė policijos pareigūnams, kuriems nurodė, kad jį sumušė kaimynas K. V., tai nurodyta ir P. M. 2010-03-02 ir 2010-03-03 pareiškimuose Tauragės apskrities VPK viršininkui (t. 1, b. l. 3, 4). Vėliau P. M. kreipėsi į medikus, ambulatoriškai gydėsi Tauragės PSPC, konsultavosi Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Nukentėjusiojo P. M. sužalojimo faktą patvirtina liudytojų A. S., R. N. ir R. Š. parodymai apie tai, jog jie matė nukentėjusįjį P. M. sužalotu veidu, pastarasis jiems pasakė, jog jį sužalojo K. V.. Nors minėti liudytojai tiesiogiai įvykio aplinkybių nematė, tai yra nematė, kad K. V. suduotų smūgius P. M., tačiau kaip liudytojai apklausti R. N. ir R. Š. parodė, jog įvykio dieną jie matė kelio viduryje stovintį automobilį, vienas žmogus stovėjo, kitas – gulėjo ant žemės, liudytojas R. Š. patvirtino, jog atpažino K. V., kuris stovėdamas triukšmavo. Kitą dieną po sumušimo P. M. buvo apžiūrėtas teismo medicinos eksperto A. G., kuris nustatė P. M. padarytus sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje Nr. G65/10(11).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojo R. Š. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kuriais jis paneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, jog įvykio dieną jis matė K. V. spardant ant sniego gulintį žmogų į krūtinę ar pilvą, tai apklausiamas teisme jis paneigė, nurodydamas, jog nematė, kad gulintis žmogus būtų spardomas, tik nurodė matęs, kad vienas žmogus gulėjo ant žemės susirietęs ir užsidengęs veidą, šalia stovėjo K. V., kuris triukšmavo. Liudytojas R. Š. parodymų pakeitimo teisme argumentų nenurodė, tik teigė negalintis paaiškinti, kodėl jo ikiteisminio tyrimo apklausos metu duoti parodymai, jog jis matė K. V. spardant ant sniego gulintį žmogų, skiriasi nuo jo bylos nagrinėjimo teisme duotų parodymų. Liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie tai, jog jis matė, kaip jo gerai pažįstamas K. V. du kartus įspyrė ant sniego gulinčiam vyrui į krūtinę ar į pilvą, gulinčio vyro tuo metu neatpažino, jis gulėjo susirietęs, užsidengęs veidą. K. V. smūgiai buvo energingi ir stiprūs, sutampa su nukentėjusiojo nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodytomis įvykio aplinkybėmis, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi.

Nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaip liudytojas apklaustas A. P. parodė, kad įvykio dieną jis važiavo kartu su K. V. pastarojo automobiliu, o šiam sustojus 5 metrų atstumu iki nukentėjusiojo P. M. ir nuėjus su juo pasikalbėti, jis stebėjo K. V. ir P. M. pokalbį bei matė, kaip nukentėjusysis pats užvirto ant karučio rankenos ir susižalojo veidą, o po to griuvo šonu ant žemės, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio liudytojo parodymus vertino kritiškai atsižvelgdamas į tai, kad jį bei nuteistąjį K. V. sieja darbiniai santykiai – A. P. yra K. V. bendrovės darbuotojas ir pavaldus jam, todėl šis liudytojas buvo suinteresuotas duoti tokius parodymus, kurie padėtų K. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai, kadangi prieštarauja nukentėjusiojo P. M. parodymams, jog jis matė, kad įvykio dieną K. V. automobiliu važiavo vienas, daugiau žmonių automobilyje nebuvo. Iš liudytojos R. N. parodymų nustatyta, jog ji matė tik du žmones, tai yra, kad ši liudytoja apklausiama teisme parodė, kad 2010-03-02 pietų metu vedžiodama šuniuką išgirdo garsą, panašų į metalo tarkštelėjimą, ir atsisukusi pamatė gatvės važiuojamojoje dalyje stovintį automobilį ir du žmones, kurių vienas gulėjo ant žemės, kitas stovėjo.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aptarė visų liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje būtų pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės ar nuosprendis paremtas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Nors liudytojai A. S., R. N., R. Š. tiesiogiai nematė K. V. veiksmų suduodant smūgius nukentėjusiajam, tačiau anksčiau paminėti jų parodymai patvirtina teismo nustatytas bylos aplinkybes. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, netikėti nukentėjusiojo ir aptartais liudytojų A. S., R. N. ir R. Š. parodymais bei abejoti jais kaip nepatikimais neturi jokio pagrindo. Minimi parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi, kurie, priešingai nei tvirtina nuteistasis K. V., paneigia pastarojo teiginius apie tai, jog nukentėjusysis P. M. galėjo susižaloti pats veidu krisdamas ant karučio rankenos, po to – nugara ant žemės. Tai paneigia ir byloje esanti specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai teisme.

Iš valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tauragės poskyrio eksperto specialisto išvados Nr. G65/10(11) matyti, kad P. M. nustatyti šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, kurios pereina į skruostus, nosies nugarėlėje, nugaros kairėje pusėje, nosies kaulų lūžimas, kairės pusės 8-to šonkaulio lūžimas. Nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis arba batu apauta koja. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip dėl 4 jėgų poveikio. P. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jo sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko dėl nosies kaulų lūžimo, kairės pusės 8-to šonkaulio lūžimo, poodinių kraujosruvų ant nugaros.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats krisdamas veidu į karučio rankeną, po to – ant žemės. Tai paneigia ne tik anksčiau aptarti įrodymai, specialisto išvada Nr. Nr. G65/10(11), kurioje konstatuota, kad sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant kietu buku daiktu, tai galėjo būti kumštis arba batu apauta koja, ne mažiau kaip dėl 4 jėgų poveikio, bet ir išvadą pateikusio specialisto A. G. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai, jog sužalojimai P. M. negalėjo būti padaryti pastarajam nugriuvus ir atsitrenkus į karučio rankeną, kadangi nustatyti veido, nugaros ir šonkaulių sužalojimai yra daugybiniai, ir šie sužalojimai galėjo atsirasti tik dėl išorinės jėgos poveikio, tai galėjo būti kumštis ar kitas daiktas, batu apauta koja. Be to, pats nuteistasis apeliaciniame skunde ginčydamas skundžiamo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos nukentėjusiajam priteisimo nurodė, kad: „ ...P. M. 2010-03-02 ėmėsi visų įmanomų ir neįmanomų veiksmų, kad mane išprovokuotų smurtui...“ (t. 2, b. l. 3), tai rodo, kad jis iš dalies pripažįsta vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį.

P. M. sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnis nustatytas specialisto išvada. Abejonių dėl P. M. sužalojimų laipsnio, priešingai nei teigia apeliantas, šiuo atveju nėra. Kaip minėta, specialisto išvadoje Nr. G65/10(11) konstatuota, jog P. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jo sveikata buvo sutrikdyta daugiau kaip 10 parų laiko dėl nosies kaulų lūžimo, kairės pusės 8-to šonkaulio lūžimo, poodinių kraujosruvų ant nugaros. Teismas neturi pagrindo abejoti specialisto išvada dėl P. M. sveikatos sutrikdymo ir sužalojimo mechanizmo bei teismo medicinos eksperto A. G. kompetencija. Pagrindo skirti kompleksinę teismo medicinos ekspertizę nėra.

Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, jog būtent nuo K. V. suduotų smūgių nukentėjusysis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Aptarti duomenys neduoda pagrindo abejoti, kad neteisėti nuteistojo veiksmai buvo susiję priežastiniu ryšiu su nukentėjusiajam kilusiomis pasekmėmis.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija remiasi ištirtais nukentėjusiojo P. M. parodymais, aptartais liudytojų A. S., R. N., R. Š. parodymais, nes jie vieni kitiems neprieštarauja, atitinka kitų įrodymų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su kitais teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai K. V. parodymus, kuriais jis neigė sumušęs nukentėjusįjį P. M., vertino kritiškai, jais nesivadovavo nustatant jo kaltę, atitinkamai juos vertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybos būdą, nes jie prieštarauja anksčiau aptartiems įrodymams. Tauragės rajono apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį K. V. išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas dėl K. V. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtino K. V. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą.

Nuteistasis K. V. apeliaciniame skunde be pagrindo iškelia argumentus, kuriuose nurodo, kad jo padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo. Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad nuteistasis K. V. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo P. M. sveikatą dėl neatsargumo. Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis susižalojo pats krisdamas, tai paneigta nukentėjusiojo parodymais, specialisto išvada bei minėtais šią išvadą pateikusio specialisto A. G. paaiškinimais teisme. Priešingai apelianto teiginiams, byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog nuteistasis K. V. tyčia sudavė smūgius nukentėjusiajam.

Įvertinusi Tauragės rajono apylinkės teismo ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistojo K. V. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiosios sveikatą, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir K. V. išteisinti dėl P. M. nesunkaus sveikatos sutrikdymo nėra jokio teisinio pagrindo. Nustačius K. V. veiksmuose tyčią, kvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo taip pat nėra teisinio pagrindo. Nuteistojo K. V. veika dėl tyčinio nesunkaus nukentėjusiojo P. M. sveikatos sutrikdymo teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tai yra pagal byloje nustatytas aplinkybes, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Taip pat nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą skirti jam švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstomos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nustatydamas K. V. bausmės rūšį ir dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jo padarytas nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 3 dalis), tačiau yra tyčinio pobūdžio, nukreiptas prieš vieną esminių įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog K. V. baustas administracine tvarka, anksčiau teistas, teistumas jam nėra išnykęs. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, K. V. už padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai parinko BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios vykdymą atidėjo, padaręs išvadą, kad bausmės tikslai jam bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti K. V. paskyrus griežčiausią BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, kurios vykdymą atidėjo. Keisti nuosprendžio dalį dėl bausmės rūšies K. V. parinkimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistojo K. V. prašymas atmesti nukentėjusiojo P. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą tyčinę nusikalstamą veiką, todėl jis privalo atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, o kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, atlyginama visais atvejais. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam neturtinę žalą, nes, nuteistojo teigimu, nukentėjusysis reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo siekė pasipelnyti. Tačiau ir su šiuo apelianto skundo argumentu negalima sutikti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių, o neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą yra sunku. Neturtinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (taip pat jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti. Kartu vienintelis tinkamas šios žalos įvertinimo ir kompensavimo kelias yra įvertinti ją pinigais, tai toli gražu nereiškia, kad tokia yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina.

Nukentėjusysis P. M. byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 100 000 Lt. Remdamasis byloje surinktais įrodymais apylinkės teismas pagrįstai iš dalies patenkino civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo P. M. ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir teisingai nustatė jos dydį. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos buvo sumažintas nuo 100 000 Lt iki 10 000 Lt. Nustatydamas tokį atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad K. V. buvo padaryti sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei pagrįstai akcentavo neturtinės žalos pasekmes – nukentėjusysis P. M. patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, prarado saugumo jausmą, išgyveno pažeminimą, jam teko nepatogumai dėl gydymo, fizinio skausmo ir kt., sužalojimo pasekmės jaučiamos iki šiol, nes medikai konstatavo, kad P. M. plyšęs ausies būgnelis, sumažėjo girdimumas, be to, suplota nosis, lūžo nosies kaulai, sunku kvėpuoti. Atliktas gydymas reikiamų rezultatų neduoda, reikalingas operacinis gydymas. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą apylinkės teismas taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo turtinę padėtį. Įvertinęs nukentėjusiojo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei apsvarstęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu apylinkės teismo nustatytu civilinio ieškinio dydžiu bei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl neturtinės žalos. Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, jog nukentėjusysis po įvykio skundėsi ir dėl klausos sutrikimų (t. 1, b. l. 109), į tai teismas pagrįstai atsižvelgė.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tenkinti nuteistojo K. V. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2010-12-07 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.