- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-24
- Bylos Nr.
- 2-431/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. G.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-372-728/2010 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Autorental“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bei atsakovo priešieškinio ieškovui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi UAB „Autorental“ iškelta bankroto byla; 2010 m. birželio 10 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Ieškovas V. G. 2008 m. spalio 3 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Autorental“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir 24 868,80 Lt išmokų, susijusios su darbo santykiais, priteisimo. UAB „Autorental“ 2009 m. sausio 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu V. G. dėl 18 263,97 Lt žalos, V. G. einant kasininko pareigas, atlyginimo. UAB „Autorental“ iškėlus bankroto bylą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas šias bylas sustabdė ir persiuntė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.
Ieškovas V. G. 2010 m. vasario 2 d. UAB „Autorental“ bankroto administratoriui pateikė prašymą įtraukti ieškovo 24 868,80 Lt kreditorinį reikalavimą į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą. Administratorius nesutiko su V. G. kreditorinio reikalavimo suma, prašė patvirtinti 18 725,02 Lt kreditorinį reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 31 d. nutartimi patvirtinto V. G. 18 725,02 Lt kreditorinį reikalavimą. Kitos kreditorinio reikalavimo dalies, kurią ginčija bankroto administratorius, tvirtinimo klausimą teismas nusprendė nagrinėti teismo posėdyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas ieškovo ieškinį atsakovui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, atsakovo priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo ir ieškovo kreditorinio reikalavimo dalies, kurią ginčijo bankroto administratorius, tvirtinimo klausimą išnagrinėjo kartu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 13 d. nutartimi ieškovo ieškinį atsakovui dėl neteisėto atleidimo iš darbo, ieškovo reikalavimą patvirtinti kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, taip pat atsakovo priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas yra UAB „Autorental“ akcininkas, pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas šios bendrovės direktoriumi, o nuo 2008 m. vasario 1 d. - vadybininku, nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 4, 9 punktus. Teismas nurodė, kad ieškovas nesutinka, jog nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d. nebuvo atvykęs į darbą, nes, ieškovo teigimu, jis dirbo UAB „Autorental“ registruotos buveinės adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, jam pradėjus dirbti vadybininku, darbdavys nebuvo sukūręs nei pareiginių nuostatų, nei vidaus darbo tvarkos taisyklių, todėl pagal žodinį susitarimą su naujuoju bendrovės vadovu toliau dirbo (duomenys neskelbtini). Be to, pagal darbo sutarties sąlygas ieškovo darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, bendrovė ūkinės komercinės veiklos vykdymui nuo 2008 m. balandžio 15 d. nuomojasi patalpas (duomenys neskelbtini), ir ieškovas šiose patalpose turėjo darbo vietą, kurioje nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2008 m. liepos 1 d. dirbo. Be to, (duomenys neskelbtini), yra tik registruota bendrovės buveinė ir šiuo adresu yra ieškovo gyvenamoji vieta. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo darbo vietos ir drausmės. Ieškovas nesutinka, kad šiurkščiai pažeidė darbo drausmę ir neatvyko į darbą, nes, ieškovo teigimu, tiek darbo sutartyje, tiek pagal įmonėje nusistovėjusią praktiką jis dirbo UAB „Autorental“ buveinės adresu, kuris ir nurodytas jo darbo sutartyje. Šalių sudarytoje sutartyje nurodytas VĮ Registrų centras registruotas bendrovės adresas, tačiau faktiškai atsakovas šiuo adresu veiklos nevykdė, darbo sutartyje neaptarta konkreti darbo vieta, kaip būtina sąlyga (DK 95 straipsnio 1 dalis). Atsakovas nuo 2008 m. balandžio 15 d. ūkinės komercinės veiklos vykdymui nuomojasi patalpas (duomenys neskelbtini). Ieškovas pripažino, kad žinojo apie išsinuomotas patalpas ir vykdė jose darbo funkcijas, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog jam yra žinomas atsakovo adresas ūkinės komercinės veiklos vykdymui, todėl negalėjo tikėtis ar suprasti, kad jis darbines funkcijas turi atlikti atsakovo registracijos adresu, kuris taip pat yra ir ieškovo gyvenamoji vieta. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas paaiškino, kad visi vadybininkai dirbo minėtose atsakovo išsinuomotose patalpose ir Gariūnų turgavietės teritorijoje, tačiau jis atliko kitas funkcijas nei visi vadybininkai. Ieškovo teigimu, naujas atsakovo vadovas nenurodė ieškovui kitokių pareigų, kuomet ieškovo pareigos buvo pakeistos iš direktoriaus į vadybininko, todėl ieškovas toliau dirbo pagal nusistovėjusią vidaus tvarką. Ieškovo teigimu, darbo funkcijų atlikimui jam buvo reikalingas tik nešiojamasis kompiuteris, interneto ir mobilus ryšys, todėl jis nebūtinai savo darbo funkcijas turėjo vykdyti atsakovo biure (duomenys neskelbtini) Teismo vertinimu, ieškovas patvirtino, kad jis darbo funkcijas vykdė savo nuožiūra ten, kur jam buvo patogiau. Gavęs darbdavio įpareigojimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, ieškovas sąmoningai neatvyko į biurą (duomenys neskelbtini), o tai, teismo nuomone, parodo, kad ieškovas neatsižvelgė į aplinkybę, jog yra pasikeitęs jo teisinis statusas bendrovėje. Nesant vadybininko pareiginės instrukcijos, ieškovui galiojo ta pati darbo drausmė, kaip ir kitiems vadybininkams, todėl, teismo vertinimu, ieškovas sąmoningai neatvykdamas į darbą, pažeidė darbo drausmę (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Teismo nuomone, ieškovo pareigas iš direktoriaus pakeitus į vadybininko, ieškovas nebeturėjo teisės spręsti savo nuožiūra apie savo darbo vietą ir pareigas. Vadybininkas privalo paklusti nustatytai ar faktiškai nusistovėjusiai vidaus tvarkai. Kadangi ieškovas žinojo apie bendrovės ūkinės komercinės veiklos patalpas, šiose patalpose dalį laiko dirbo, o paprašius pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą, toliau sąmoningai į darbą neatvyko, teismas padarė išvadą, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, nusižengė nustatytai darbo tvarkai, todėl atsakovas pagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atmetęs ieškovo ieškinį, teismas sprendė, kad ieškovo kreditorinio reikalavimo suma (18 725,02 Lt), patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartimi, paliekama nepakeista. Pasisakydamas dėl atsakovo priešieškinio, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė žalos fakto, jos dydžio ir ieškovo neteisėtų veiksmų, todėl priešieškinį atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir patvirtinti ieškovo kreditorinį reikalavimą 38 801,80 Lt sumai UAB „Autorental“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl darbo vietos ir atleidimo iš darbo teisėtumo. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2008 m. liepos 1 d. dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Ieškovas visą darbo sutarties galiojimo laiką, t. y. nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d. dirbo atsakovo VĮ Registrų centras registruotu buveinės adresu (duomenys neskelbtini). Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas turėjo pakeisti savo darbo vietą be išankstinio darbdavio reikalavimo ir ieškovo sutikimo. Ieškovas darbo reikalais lankydavosi atsakovo išsinuomotose patalpose (duomenys neskelbtini) ir atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini), tačiau nei vienoje iš šių vietų jam nebuvo sukurta pastovi darbo vieta ir nesuteiktos darbo priemonės. Visą darbo sutarties galiojimo laiką ieškovas dirbo pagal faktiškai nusistovėjusią vidaus tvarką ir savo pareigas atlikdavo toje pačioje darbo vietoje. Teismas neatsižvelgė į ieškovo pateiktą pasiaiškinimą atsakovui dėl tariamo nebuvimo darbe. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 20 d. pasiaiškinime nurodė, kad jis visą laiką atlikdavo pagal darbo sutartį jam priklausančias atlikti vadybininko pareigas: bendravo su klientais elektroniniu paštu, telefonu, atliko bendrovės reklamos užsakymus. Teismas neišnagrinėjo ieškovo pateikto klausimo dėl neatvykimo į darbą teisėtumo, nes neaišku, kokiu teisiniu pagrindu šiame akte nurodyta atsakovo buveinė yra (duomenys neskelbtini), nors VĮ Registrų centras duomenimis bendrovės buveinė yra (duomenys neskelbtini).
2. Dėl neišmokėto atlyginimo. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti ieškovui neišmokėtą darbo užmokestį, nes neatsižvelgė į Valstybinės darbo inspekcijos 2008 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. SD-20355, kuriuo nustatyta, kad atleidus ieškovą iš užimamų pareigų su juo nebuvo visiškai atsiskaityta. Dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovui turi būti priteistas neišmokėtas darbo užmokestis – 7 150 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d., kompensacija už nepanaudotas atostogas – 4 400 Lt už trejus metus, vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą atsiskaityti – 27 133 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. spalio 20 d. ir delspinigiai – 118,80 Lt už šešis mėnesius.
Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Byloje nustatyta, kad ieškovas pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį Nr. 1 nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. pradėjo eiti UAB „Autorental“ direktoriaus pareigas, o nuo 2008 m. vasario 1 d. jo pareigos buvo pakeistos į vadybininko (t. 1, b. l. 34-37). UAB „Autorental“ direktoriaus 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymu ieškovas pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 4 ir 9 punktus buvo atleistas iš darbo (t. 1, b. l. 61). Ieškovas iš darbo buvo atleistas už šiurkščius darbo pareigų pažeidimus, t. y. už pasinaudojimą pareigomis siekiant gauti 18 263,97 Lt neteisėtų pajamų ir už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d.
Pagrindinis ginčas byloje tarp šalių kilo dėl ieškovo darbo vietos. Atsakovo teigimu, ieškovas minėtu laikotarpiu nebuvo atvykęs į darbo vietą (duomenys neskelbtini), o ieškovo teigimu, šiuo laikotarpiu jis dirbo įmonės registracijos adresu (duomenys neskelbtini), kaip ir buvo numatyta darbo sutartyje. Iš darbo sutarties 1.1. punkto (kuriame nurodoma darbovietė – įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ar kt.) matyti, kad ieškovas buvo priimtas į darbą UAB „Autorental“. Konkreti darbo vieta, kurioje ieškovas turėjo vykdyti darbo funkcijas, nenurodyta. Pagal DK 95 straipsnio 1 dalį kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Kadangi pagal šalių pasirašytą darbo sutartį ieškovo darbovietė yra UAB „Autorental“, ieškovo nuomone, jo darbo vieta yra įmonės registracijos adresu, nagrinėjamu atveju (duomenys neskelbtini).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK vartojami du terminai: darbovietė ir darbo vieta. Nors kalbos atžvilgiu šios sąvokos yra tapačios, tačiau neretai darbovietė suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija) o darbo vieta – siauriau – kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nurodyti darbovietę (įmonę) būtina, o darbo vietą (struktūrinį padalinį) reikia nurodyti tik šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008). Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad UAB „Autorental“ registruota buveinės vieta sutampa su ieškovo gyvenamąja vieta. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepagrįstai teigia, kad šalys, pasirašydamos darbo sutartį, 1.1. punktu susitarė, kad ieškovo darbo vieta, kurioje jis turėjo atlikti darbo funkcijas, yra (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija neatmeta aplinkybės, kad ieškovo, kol jis dar buvo UAB „Autorental“ direktoriumi, darbo vieta galėjo būti (duomenys neskelbtini), nes tuo metu ieškovas ėjo kitas pareigas ir vykdė iš esmės kitokias pagal savo pobūdį darbo funkcijas. Pagal CK 2.49 straipsnio 1 dalį UAB „Autorental“ buveinė buvo (duomenys neskelbtini), todėl, kad šiuo adresu buvo nuolatinis bendrovės valdymo organas, t. y. įmonės vadovas – ieškovas. Tačiau nuo 2008 m. vasario 1 d. ieškovo pareigas pakeitus į vadybininko, nebeliko teisinio pagrindo ieškovui darbo funkcijas vykdyti UAB „Autorental“ registruotos buveinės adresu.
Atsakovo teigimu, komercinei veiklai vykdyti ir darbuotojams dirbti nuo 2008 m. balandžio 15 d. UAB „Autorental“nuomojosi administracines patalpas (duomenys neskelbtini). Ieškovas šią aplinkybę pripažino ir patvirtino, kad ne kartą buvo ten apsilankęs darbo reikalais (t. 1, b. l. 80), be to, teismo posėdžio metu parodė, kad minėtose patalpose dirbo kiti vadybininkai (t. 2, b. l. 95-99). Nors atsakovas byloje nepateikė patvirtintų vidaus darbo tvarkos taisyklių ir pareigybinių nuostatų, kuriuose būtų tiesiogiai nustatyta įmonėje dirbančių vadybininkų darbo vieta, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas faktiškai žinojo įmonės komercinės veiklos vykdymo vietą, sprendžia, kad ieškovo darbo vieta, jam einant vadybininko pareigas, buvo (duomenys neskelbtini). Net ir darant prielaidą, kad ieškovas negalėjo žinoti apie savo darbo vietą (duomenys neskelbtini), pažymėtina, jog atsakovas 2008 m. rugpjūčio 14 d. reikalavimu nurodė ieškovui raštu pasiaiškinti, kodėl jis neatvyko į darbą, tačiau ieškovas ir po šio reikalavimo, kuriame aiškiai išdėstyta darbdavio pozicija dėl ieškovo darbo vietos, sąmoningai neatvykdavo į darbą (t. 1, b. l. 10). Iš ieškovo atsakymo į darbdavio reikalavimo matyti, kad ieškovas ir toliau manė, kad jis gali dirbti visur, kur yra internetas ir mobilusis ryšys (t. 1, b. l. 11). Šios aplinkybė tik patvirtina teisėjų kolegijos padarytą išvadą, kad ieškovas ir ankščiau žinojo apie jam priskirtą darbo vietą (duomenys neskelbtini).
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad jis savo darbo funkcijas nebūtinai turėjo atlikti atsakovo administracinėse patalpose (duomenys neskelbtini), nes, ieškovo teigimu, darbo funkcijų atlikimui jam buvo reikalingas kompiuteris su interneto ryšiu ir mobilusis telefonas. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 15 d. jis atliko kokias nors darbo funkcijas ne darbo vietoje ((duomenys neskelbtini)). Atsakovo teigimu, ieškovas nuo 2008 m. birželio mėn. atsakovui nėra perdavęs nė vieno iš atsakovo ūkinės komercinės veiklos gauto apmokėjimo už nuomos paslaugas (atsakovo vardu gautų grynųjų pinigų) ar juos patvirtinančių apskaitos dokumentų. Paskutinis įmonėje esantis ieškovo, kaip atsakovo vadybininko, priimtas kvitas yra 2008 m. gegužės 29 d. Tuo tarpu iki 2008 m. birželio mėn. ieškovas, kaip atsakovo vadybininkas, nuomodavo atsakovo automobilius, priekabas, aikštelę ir iš šių nuomos paslaugų pirkėjų priimdavo apmokėjimus. Tai patvirtina byloje pateikti pinigų priėmimo ir apmokėjimo kvitai (t. 1, b. l. 167, 180, 185-188, 193-194, 203). Todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis vykdė darbo funkcijas tuo metu, kai neatvykdavo į savo darbo vietą (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad ieškovas nuo 2008 m. birželio mėn. nevykdė darbo funkcijų ir nebuvo pasirodęs darbe, patvirtina atsakovo darbuotojų surašyti aktai (t. 1, b. l. 38-49).
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), todėl atsakovas pagrįstai atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo priimtame įsakyme, kuriuo ieškovas buvo atleistas iš darbo, nurodyta, kad ieškovas taip pat šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, pasinaudodamas pareigomis siekiant gauti 18 263,97 Lt neteisėtų pajamų (DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Atsakovas nagrinėjamoje byloje buvo pareiškęs ieškovui priešieškinį dėl 18 263,97 Lt žalos atlyginimo, ieškovui einant atsakovo kasininko pareigas, atlyginimo. Kadangi skundžiama teismo nutartimi atsakovo priešieškinis buvo atmestas ir atsakovas šios nutarties dalies neskundė, tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovas nebuvo padaręs šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, pasinaudodamas pareigomis siekiant gauti 18 263,97 Lt neteisėtų pajamų. Todėl ieškovo ieškinio reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu turėjo būti tenkinamas iš dalies, t. y. pripažįstant, kad atsakovas neteisėtai atleistas iš darbo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą, t. y. šiurkščiai pažeidęs darbo pareigas, pasinaudodamas pareigomis siekiant gauti 18 263,97 Lt neteisėtų pajamų.
Dėl ieškovo kreditorinio reikalavimo
Bylos duomenimis, ieškovas ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal UAB „Autorental“ 2008 m. rugsėjo 15 d. įsakymą neteisėtu, taip pat prašė priteisti 24 868,80 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais, t. y. 7 150 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 17 600 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką ir 118,80 Lt delspinigių. Nors ieškovas ieškinyje dar buvo pažymėjęs, kad jam priklauso 4 400 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, tačiau, nurodydamas ieškinio dalyką, reikalavimo dėl šios kompensacijos priteisimo nepareiškė. Po bankroto bylos atsakovui iškėlimo ieškovas įmonės administratorius pareiškė taip pat 24 868,80 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą, susijusį su darbo teisiniais santykiais, ir 25 000 Lt reikalavimą, kilusį iš paskolos sutarties. Administratorius su ieškovo 25 000 Lt reikalavimu sutiko visiškai, o su 24 868,80 Lt – iš dalies. Teikdamas teismui prašymą patvirtinti ieškovo kreditorinį reikalavimą, administratorius nurodė, kad pagal UAB „Autorental“ darbo užmokesčio žiniaraščius ir apskaitą ieškovui neišmokėta darbo užmokesčio suma, neatskaičius mokesčių, yra 6 549,34 Lt, nors ieškovas buvo nurodęs 7 150 Lt sumą. Šias aplinkybės patvirtina administratoriaus teismui pateikti darbo užmokesčio žiniaraščiai. Administratoriaus teigimu, ieškovo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2008 m. rugsėjo 15 d.) iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos (2010 m. sausio 4 d.), neatskaičius mokesčių, yra 17 635,20 Lt, nors ieškovas buvo nurodęs 17 600 Lt sumą, be to, administratorius sutiko su 118,80 Lt delspinigiais. Pažymėtina, kad ieškovas savo 24 868,80 Lt reikalavimą apskaičiavo neatskaitęs mokesčių. Administratorius iš šios sumos ginčijo tik 565,46 Lt sumą ir sutiko su 24 303,34 Lt reikalavimo suma, neatskaičius mokesčių. Nuo administratoriaus neginčijamos reikalavimo dalies (24 303,34 Lt) atskaičius mokesčius, lieka 18 725,02 Lt suma. Ši suma, kaip ieškovo I eilės kreditorinis reikalavimas, buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartimi. Šioje nutartyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad klausimas dėl teismo nepatvirtintos ieškovo reikalavimo dalies bus nagrinėjamas teismo posėdyje (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Skundžiama nutartimi teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl administratoriaus ginčijamos reikalavimo dalies patvirtinimo. Apeliantas atskiruoju skundu prašo priteisti 7 150 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 4 400 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 27 133 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti (už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. spalio 20 d.) ir 118,80 Lt delspinigių. Pažymėtina, kad iš esmės visas ieškovo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartimi, todėl nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas tik klausimas dėl teismo nepatvirtintos kreditorinio reikalavimo dalies. Apeliantas nepagrįstai atskiruoju skundu prašo priteisti 4 400 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nes, minėta, kad tokio reikalavimo nei teismui, nei, iškėlus atsakovui bankroto bylą, administratoriui, prašydamas patvirtinti savo kreditorinį reikalavimą, nebuvo pareiškęs. Pažyminėta, kad nei į 24 868,80 Lt ieškinio sumą, nei į savo 24 868,80 Lt kreditorinio reikalavimo sumą ieškovas nebuvo įtraukęs 4 400 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Apeliantas nepagrįstai atskiruoju skundu prašo priteisti didesnę, negu buvo nurodęs ieškinyje ir prašyme dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, vidutinio darbo užmokesčio sumą už uždelsimą atsiskaityti, nes nepagrįstai terminą, už kurį skaičiuojama ši suma, prailgino iki 2010 m. spalio 20 d., t. y. iki atskirojo skundo padavimo dienos. Administratorius buvo nurodęs, kad terminas, už kurį skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą atsiskaityti, apima laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (2008 m. rugsėjo 15 d.) iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos (2010 m. sausio 4 d.), nes ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta, kad, įsiteisėjus nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.
Išdėstytų argumentų pagrindu, teisėjo kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tvirtinti administratoriaus ginčijamą ieškovo kreditorinio reikalavimo dalį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas ieškovo V. G. ieškinys atsakovui UAB „Autorental“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, ir šioje dalyje ieškinį patenkinti iš dalies. Pripažinti ieškovo V. G. atleidimą iš UAB „Autorental“ vadybininko pareigų pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 4 punktą (pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų) neteisėtu.
Palikti nepakeistą kitą pirmosios instancijos nutarties dalį.