Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-17 · Administracinė byla Nr. I-2375-815/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-17
Bylos Nr.
I-2375-815/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07412-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2375-815/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07412-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 1.3, 6.6.1; 59; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjui J. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–22), kurį patikslino (b. l. 66–74) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1D-10210(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-10210(11));

1.2. priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 15 4710 Lt;

1.3. priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 7 067 Lt;

1.4. priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 26 620 Lt;

1.5. įpareigoti Ministeriją mokėti pareiškėjui paskirto dydžio – 3 349 Lt – valstybinę pensiją (skundo patikslinime (b. l. 66–74) šio reikalavimo atsisakė, nes nuo 2014 m. vasario mėn., pasak pareiškėjo, jam mokama paskirtoji valstybinė pensija – kadangi buvo priimtas patikslintas skundas, tai šio reikalavimo nebeliko);

1.6. priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas;

1.7. kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: ar 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; sustabdyti šią bylą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas prašymas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijai;

1.8. atnaujinti skundo padavimo terminą.

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad valstybinių pensijų gavėjų diskriminacija yra tęstinio pobūdžio, pensijos nepriemoka neišmokama kiekvieną dieną, kad teisė į laiku neišmokėtą pensijos dalį turi būti ginama kaip teisė į nuosavybę, todėl taikytinas 10 m. ieškinio senaties terminas, taip pat nurodo, kad neskundžia Ministerijos atsisakymo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią nepriemoką, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, taip pat nurodo, kad sprendimas Nr. 1D-10210(11) yra neteisėtas ir diskriminuojantis pareiškėją kaip pensininką, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. kaip dirbantį pensininką, nuo 2012 m. sausio 1 d. ik i 2013 m.. gruodžio 31 d. – kaip pareigūnų ir karių pensijos gavėją. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos

2.1.1. Pareiškėjas nuo 1997 m. liepos 1 d. gaudavo 1 684,44 Lt dydžio valstybinę pensiją, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnius ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį sumažinta valstybinė pensija, nors nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo nuostatos nustojo galioti, tačiau pareiškėjui išmokama tik dalis valstybinės pensijos (342,85 Lt), jos dydis keičiasi kiekvieną mėnesį. Ministerija apie mažinimus ir priimtus sprendimus raštu nepranešė nei 2010 m. sausio 1 d., nei 2011 m. sausio 1 d., nei 2012 m. sausio 1 d., nei 2013 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjas nežino jokių sprendimų, nors Ministerija privalėjo raštu informuoti, kodėl mažinama pareiškėjo valstybinė pensija.

Motyvuojamoji dalis

2.1.2. Pagal pareiškėjo skundą yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio teisinio reguliavimo ir jame įtvirtintos laikinos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo nuostatos konstitucingumo, pagal tai pareiškėjas diskriminuojamas kaip vienos iš pensijų rūšies gavėjas, sumažinant pensijos dalies mokėjimą, negrąžinant paimtos dalies, todėl pareiškėjas abejoja, ar nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnis tiek, kiek nustatytas gaunamų valstybinių pensijų, taip pat ir paskirtų pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai – ir Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio l daliai).

2.1.3. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, remiasi Visuotine žmogaus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), jos 14 straipsniu, Pirmojo protokolu, Europos socialine chartija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, jos 23, 29, 52 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir saugumo, teisingumo, proporcingumo, socialinio solidarumo, asmenų lygiateisiškumo principais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija, aiškinančia minėtus Konstitucijos straipsnius (juose įtvirtintas teises) ir konstitucinius principus, taip pat sąlygas, kokia tvarka ekonominės krizės atvejais pensijos gali būti mažinamos (2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimais, 2009 m. sausio 15 d., 2010 m. balandžio 20 d. sprendimais), Laikinuoju įstatymu, ypač Laikinojo įstatymo 15 straipsniu bei jo pakeitimais, kurie, pareiškėjo nuomone, galimai prieštarauja Konstitucijai, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

2.1.4. Vien tik ginčui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka neišmokėta, šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalės jį deramai pašalinti. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A552-519/2013, įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka; veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Nepašalinus pažeidimo, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, tai būtų nesuderinama ir su Konstitucijos 110 straipsniu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi. Taigi, pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nepateisinamas, o dėl šio mažinimo neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Tas pats pasakytina ir dėl pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį mažintos valstybinės pensijos.

2.2. Dėl termino ginti teises, susijusias su pareigūnų ir karių valstybine pensija

2.2.1. Pareiškėjas nesutinka su Ministerijos pozicija, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl valstybinė pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti, kadangi Ministerija klaidingai vertino faktines aplinkybes, susijusias su skundo padavimo terminu, ir padarė nepagrįstą išvadą, jog terminas praleistas.

2.2.2. Pareiškėjas nuo 2007 m. iki 2013 m. spalio mėn. dirbo Lietuvos penkiakovininkų treneriu, dėl pablogėjusios sveikatos nuo 2013 m. spalio mėn. atostogauja, todėl pradėjo domėtis savo valstybinės pensijos problemomis; dirbdamas treneriu, visą laiką buvo išvykęs į treniruočių stovyklas, kuriose iš viso nebuvo galimybės domėtis valstybinės pensijos problemomis, nes pareiškėjas buvo labai užsiėmęs penkiakovininkių treniruotėmis. Be to, pareiškėjas neturi teisinio išprusimo, negaudavo jokios rašytinės informacijos iš atsakovės. Pareiškėjo draugai 2013 m. spalio 25 d. tarp penkiakovininkų treniruočių per pertrauką davė paskaityti straipsnį „Viršūnėlėms – grietinėlė, pensininkams – įkapės“ (b. l. 29–31), jog pensijos nebus grąžinamos taip pareiškėjas suprato, kad valdžia nesirengia grąžinti mažintos pensijos.

2.2.3. Pareiškėjas valstybinę pensiją pasiima iš bankomato, kuriame kiekvieną kartą parodomas pinigų likutis, tačiau nerodoma, kokia pensijos suma gaunama kiekvieną mėnesį, taigi, pareiškėjas negalėjo nustatyti tikslių valstybinės pensijos mažėjimų ir padidėjimų (pareiškėjas internetine bankininkyste nesinaudoja, nes neturi interneto). Ministerija ir Tarnyba raštu neinformavo pareiškėjo dėl sumažintos pensijos mokėjimo ir diskriminavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

2.2.4.Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl Laikinojo įstatymo taikymo nuo2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio mėn., kuri neregistruotame laiške 2013 m. lapkričio 15 d. pateikė 2013 m. lapkričio 13 d. pažymą apie pensijos dydį 2010 m.–2012 m., tačiau į prašymą tiksliai neatsakė. Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 5 d. dėl neišmokėtos valstybinės pensijos pateikė skundą Ministerijai, kuri sprendime Nr. 1D-10210(11) nurodė, kad nėra teisinio pagrindo grąžinti pensijos dalį.

Pažymėtina, kad 2013 m. lapkričio 25 d. kaimynas pasiūlė pareiškėjui paskaityti straipsnį „Pensininkai mitinge reikalavo greičiau grąžinti sumažintas pensijas“ apie pensijų grąžinimą, iš jo pareiškėjas suprato, kad pensijos galbūt bus jos grąžintos 2015 m. ar 2016 m.

2.2.5. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, tačiau juose nereglamentuojamas neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimas, taigi, įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų, minėtuose teisės aktuose nenustatyti kompetentingų institucijų, įgaliotų mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, veiksmų apskundimo terminai.

2.2.6. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, skirdamos ir mokėdamos pareigūnų ir karių valstybines pensijas, kompetentingos institucijos vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Pagal ginčo metu galiojusių Nuostatų patvirtintų, 27 punktą kitus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo, ginčų sprendimo klausimus, nenustatytus Nuostatuose, reguliuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, kurių 101 punktas nustatė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių pirmiausia kreipėsi į kompetentingą subjektą, t. y. Ministeriją, kuriai pavesta mokėti valstybinę pensiją, o jai nepatenkinus pareiškėjo reikalavimo, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjas savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo turi teisę apginti per 3 metų terminą. Į Ministeriją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. lapkričio 5 d., taigi, į teismą kreipėsi nepraleidęs pagal analogiją taikytino 3 m. termino, nustatyto tokiems reikalavimams reikšti; be to, remdamasis konstitucine nuostata, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su visa neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoka. Pagrįsdamas savo poziciją, kad termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos nepraleido, pareiškėjas remiasi ir LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nurodo, kad šia nutartimi turėtų vadovautis ir Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Taigi, pareiškėjas termino kreiptis į teismą nepraleido, nes pareiškėjui mokama sumažinta pensija, tai yra tęstinis pažeidimas, nes kiekvieną mėnesį mažinama valstybinės pensijos dalis ir pareiškėjas yra diskriminuojamas, be to, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos keitėsi daug kartų.

2.2.7. Pasak pareiškėjo, jis nepraleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje įtvirtinto termino kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės į visą paskirtą valstybinę pensiją gynimo.

2.2.8. Dėl ieškinio senaties termino pareiškėjas remiasi CK 1.124, 1.126 straipsniais, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies turi būti taikomas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas bendras 3 m. ieškinio senaties terminas, skaičiuotinas nuo 2013 m. spalio 25 d., nes būtent šią dieną pareiškėjas sužinojo apie savo pažeistas teises, susijusias su valstybinės pensijos mokėjimu; šiuo atveju teismas turėtų vadovautis ir Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu, nes buvo pažeisti teisės aktai, ir turėtų atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą skundo padavimo terminą. Dėl termino atnaujinimo pareiškėjas remiasi LVAT praktika (nutartimis administracinėse bylose Nr. A438-798/2008, TA525-72/2011, Nr. A525-1644/2012, Nr. TA520-70/2012).

2.3. Pareiškėjui neaišku, ar Ministerija praleistą terminą ginti pažeistas teises įžvelgia dėl Laikinojo įstatymo ar dėl šio įstatymo 15 straipsnio 2 pakeitimų Laikinajame įstatyme ir Valstybinių pensijų įstatyme nenurodytas terminas inicijuoti ginčą dėl valstybinės pensijos nepriemokos grąžinimo. Nėra nei Vyriausybės, nei Ministerijos spendimų dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo ir ginčo sprendimo bei šių ginčų terminų. Nei Seimas, nei Vyriausybė, nei Ministerija, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei LVAT negalėjo žinoti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnis bus pripažintos neatitinkančiu Konstitucijos. Visi profesionalūs teisininkai negalėjo žinoti, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pripažins prieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat niekas nežino, Konstitucinis Teismas pripažins prieštaraujančiu Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Ministerija žino, kad 2011 m. gruodžio mėn. priimtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimas, kad valstybinių pensijų ribojimai buvo pratęsti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., tačiau mano, kad pagrįstai atsisakė mokėti pareiškėjui paskirto dydžio valstybinę pensiją, nes, remiantis Ministerijos pozicija, ji nemano atliekanti tęstinus pažeidimus, mažindama pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ir jį diskriminuodama nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Ministerija nesugebėjo tinkamai įvertinti Valstybinių pensijų įstatymo ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo, teismų praktikos, tinkamai netaikė bendrųjų kreipimosi į administracinį teismą terminų,

2.4. Ministerijos nuomone, pareiškėjas nurodo dideles bylinėjimosi išlaidas, tačiau jos bus dar didesnės, nes, pasak pareiškėjo, bus „teismų maratonas“, o jam pasibaigus teismui bus pateiktas bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas.

II

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir skundo patikslinimą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (bylą nutraukti), pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 59–60; b. l. 79–80).

1. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalių dydžių neatitinka Tarnybos pažymoje pateiktų duomenų apie pensijos dydį; teismas . turėtų vadovautis ne pareiškėjo nurodytomis sumomis, o Tarnybos pažyma.

2. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo

LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 m. procesinį terminą. Nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėn. terminas.

Atsakovė, vadovaudamasi LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2232/2013, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010 m. vasario mėn., kai jam išmokėta pirmoji sumažinta valstybinė pensija, o į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 28 d., nurodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

3. Dėl valstybinės pensijos nepriemokos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d.

3.1. Terminas kreiptis į teismą yra procesinis, o ne materialusis, todėl taikytinas aktualus terminas, o ne galiojęs 2012 m. vasario mėn. (pirmos perskaičiuotos valstybinės pensijos gavimas). Pareiškėjui dėl šio reikalavimo taikytinas minėtas 6 mėn. terminas kreiptis į teismą, nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nuo 2013 m. sausio 1 d.; 6 mėn. terminas pareiškėjui baigėsi 2013 m. liepos 1 d. 3 m. terminas kreiptis į teismą taikytas LVAT byloje Nr. A444-2232/2013 pareiškėjui, kuriam terminas prasidėjo 2010 m. vasario 26 d., o skundas teismui paduotas 2013 m. kovo 22 d., o pareiškėjo J. M. situacija skiriasi iš esmės. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. lapkričio 28 d., todėl terminą praleido, todėl ši bylos dalis taip pat nutrauktina.

3.2. Pareiškėjas prašo priteisti ir valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią ribojant pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kiek tai susiję su šio straipsnio taikymo pratęsimu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis, 2012 metams ir 2013 metams. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas buvo laikinas ir kiekvienais metais įsigaliojo iš naujo. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti pensijos perskaičiavimą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo iš naujo įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d., apie jos pritaikymą pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėn., gavęs pensiją už 2013 m. sausio mėn., o tuo metu jau galiojo minėtas 6 mėn. terminas kreiptis į teismą. Pareiškėjas šį terminą praleido.

Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nepripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, tik šio straipsnio taikymo pratęsimo minėtam laikotarpiui konstitucingumas nagrinėjamas Konstituciniame Teisme. Tokiu būdu nepriemokos, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, susidarymas laikotarpiu 2012 m. sausio mėn.–2013 rugsėjo mėn. pareiškėjui priteistinas tik tuo atvejy, jeigu Konstitucinis Teismas pripažintų Laikinojo įstatymo 15 straipsnį antikonstituciniu.

4. Dėl termino atnaujinimo

Pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo atmestinas. Darbas negali būti laikomas rimta priežastimi nesidomėti savo pensijos dydžiu (visi pensininkai, kuriems pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, buvo dirbantys pensininkai). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų apie nuolatinį buvimą išvykose, kuriose neturėjo galimybės domėtis pensija ir parašyti skundo. Be to, pareiškėjas naudojasi teisine pagalba. Tai, kad pareiškėjas pensiją pasiima iš bankomato ir dėl to, esą, nežinojo apie pensijos sumažėjimą, nes nesinaudoja elektronine bankininkyste, taip pat negali būti laikomas svarbia priežastimi. Akivaizdu, kad pareiškėjo pensija sumažėjo reikšmingai, daugiau kaip 1 300 Lt. Teiginys, kad tokio sumažėjimo nepastebėjo, akivaizdžiai nėra teisingas arba iš esmės reiškia, kad tokia suma pareiškėjui nėra reikšminga ir jo gyvenimo kokybės nepablogino. Pareiškėjo pateikiama informacija apie ligą patvirtina, kad jis buvo gydomas, tačiau dokumentai patvirtina tik jo gydymą stacionare ir nedarbingumą pakankamai trumpais laikotarpiais (2011 m. rugpjūčio 8 d. – 2011 m. rugsėjo 8 d., 2011 m. rugsėjo 19 d. – 2011 m. rugsėjo 30 d.), lyginant su 3 m. terminu kreiptis į teismą (6 mėn. terminui nuo 2013 m. sausio 1 d. šie nedarbingumo laikotarpiai įtakos neturėjo). Be to, pareiškėjas nurodo, kad dirbo penkiakovininkų treneriu nuo 2007 m. iki 2013 m. spalio mėn., taigi, liga netrukdė įprastai pareiškėjo veiklai. Be to, kaip minėta, pareiškėjas naudojasi teisine pagalba.

4. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjo nurodoma suma nepagrįstai didelė, nes byla nėra sudėtinga, sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji, nėra reikalingos specialios žinios (tas pats advokatas atstovauja daugelyje analogiškų bylų).

5. Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas yra jau įvykdytas. Ministerija veikia pagal įstatymus ir nėra teisės normos, pagal kurią Ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

6. Sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui mokėta faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas nebuvo priimtas. Taigi, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad Ministerija turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie jam taikomą valstybinės pensijos perskaičiavimą ir jos nevykdė. Remiantis LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/'2013, pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tą dieną, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis; pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

7. Pareiškėjo skundo patikslinimas labai nenuoseklus, vieni teiginiai prieštarauja kitiems teiginiams (pavyzdžiui, nurodoma, kad Ministerija ir toliau išmoka sumažintą valstybinę pensiją, kurios dydis kiekvieną mėnesį keičiasi (2 lapas), tačiau kitoje vietoje jau atsisakoma reikalavimo įpareigoti Ministeriją mokėti paskirtą pensiją, nes nuo 2014 m. vasario mėn. mokama visa paskirta pensija).

8. Nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo (kartu su skundo patikslinimu), kadangi pareiškėjas neįrodo, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo / privalo veikti.

III

Teismo posėdyje pareiškėjas J. M. rėmėsi skunde pateiktais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

Teismas, išnagrinėjęs skundo, skundo patikslinimo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1.1. Pareiškėjui nuo 1998 m. liepos 1 d. neterminuotai paskirta valstybinė pensija (pradinis dydis – 1 537 Lt) (Ministerijos Finansų ir kontrolės departamento 1998 m. liepos 29 d. išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą, invalidumą Nr. 14632 (b. l. 51)); nuo 2004 m. gegužės 1 d. valstybinės peniojo dydis sudarė 1 684,44 Lt (Ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. 2/17-1351 (išrašas (b. l. 52))). Pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. (342,85 Lt) pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 26 d., t. y. pervesta į jo sąskaitą banke (Ministerijos 2013 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 11PP(P)-7314 (b. l. 50); sąskaitos išrašas (b. l. 58)).

1.2. Pareiškėjas pateikė Tarnybai 2013 m. lapkričio 5 d. prašymą pateikti informaciją apie jam neišmokėtos valstybinės pensijos dydį 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. lapkričio 1 d., nurodant nepriemokas pagal Laikinojo įstatymo 4 nuostatas ir pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (b. l. 53). Tarnyba 2013 m. lapkričio 13 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-6702 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ (toliau – ir pažyma Nr. 11PP(P)-6702) pateikė duomenis apie pareiškėjo pensijos mažinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. (b. l. 25–26, 54–55).

1.3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. lapkričio 5 d. skundą, kuriame, be kita ko, prašė imtis priemonių, kad pareiškėjas nebūtų diskriminuojamas ir būtų grąžinta paimta pensijos dalis (b. l. 56), 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1D-10210(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ nurodė, kad: išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjui nėra teisinio pagrindo; pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį atitinkamų valstybinių pensijų, taip pat ir pareiškėjo valstybinės pensijos, perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., Ministerija privalo vykdyti ši įstatymą, nepaisydama Vilniaus apygardos administracinio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nes preziumuojama, kad įstatymas atitinką Konstituciją (b. l. 23, 57).

2. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas J. M. prašo priteisti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, be kita ko, pasak pareiškėjo, mažintos pagal Laikinojo įstatymo 15 bei 5 straipsnių nuostatas bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.1. Teismas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai; Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) neprieštaravo Konstitucijai, todėl pareiškėjo skundas ta apimtimi, kuria grindžiamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų antikonstitucingumu, atmestinas kaip neturintis teisinio pagrindo.

2.2. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Valstybinės pensijos kompensuojamoji suma išmokama 2016–2018 metais įstatymo nustatyta tvarka. Kadangi šiuo metu atsakovas Lietuvos valstybė yra prisiėmusi įsipareigojimą sugrąžinti pareiškėjui kompensuojamos pensijos dalį ir šio įsipareigojimo vykdymo terminų bei tvarkos nepažeidžia, tai, pasikeitus aplinkybėms, neliko ginčo dalyko. Pareiškėjo turtinės teisės nėra pažeidžiamos, todėl skundas atmetamas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies, 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

2.3. Nors pareiškėjas nurodo, kad, esą, jam turėtų būti priteisiama valstybinė pensijos dalis, mažinta pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas šiuo aspektu į Ministeriją nesikreipė (žr. 2013 m. lapkričio 5 d. prašymą, b. l. 56), Ministerija šiuo aspektu skundžiamame sprendime nepasisakė (b. l. 57), taigi, nenagrinėjo pareiškėjo skundo šiuo aspektu. Todėl ir šioje dalyje skundo negalima laikyti pagrįstu.

3. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1D-10210(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“, atmetus pareiškėjo pagrindinius reikalavimus priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, taip pat negali būti tenkinamas.

4. Pareiškėjas J. M. taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas nebuvo patenkintas, tai jo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Egidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-MarkovienėErnestas Spruogis