- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- 1S-298-449/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Šiukšta
- Kaltinamasis
- V. L.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Šiukšta, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kaltinamojo V. L. gynėjo skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. nutarties, kuria trims mėnesiams pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas pinigams (15 000 Eur), rastiems ir paimtiems 2017 m. rugpjūčio 29 d. kratos metu, atliktos V. L. ir Š. L. priklausančiame neregistruotame pastate,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, V. L. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 21 straipsnyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.
2. Siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą, ikiteisminio tyrimo metu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės 2017 m. spalio 17 d. nutarimu buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo V. L. turtui – 15 000 Eur piniginėms lėšoms, rastoms ir paimtoms 2017 m. rugpjūčio 29 d. kratos, atliktos V. L. ir Š. L. priklausančiame neregistruotame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), metu, taikant visišką nuosavybės teisių apribojimą, uždraudžiant pinigus valdyti, juos naudoti ir jais disponuoti. Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Panevėžio apygardos teismo nutartimis laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas šiam turtui buvo tęsiamas.
Žemesnės instancijos teismas
3. Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į minėtą turtą – pinigus (15 000 Eur), siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą.
Šalies argumentai
4. K. V. L. gynėjas skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį. Nurodo, jog skundžiamoje nutartyje abstrakčiai nurodoma, jog kaltinamojo V. L. name rastos bei paimtos piniginės lėšos turi BK 72 straipsnyje ar 72³ straipsnyje nurodyto turto požymių ir tai sprendžiama iš visiems kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų pobūdžio bei bylos duomenų. Tačiau nutartyje nėra nurodyta, nei kokių konkrečių konfiskuotino turto požymių turi paimtos piniginės lėšos, nei kokie konkretūs bylos duomenys leidžia apie tai spręsti. Iš teismo nuorodų į ankstesnius procesinius sprendimus, kuriais buvo tęsiama ši procesinė prievartos priemonė, galima manyti, kad šis turtas suprantamas kaip galimas nusikalstamos veikos rezultatas. Iš V. L. pateikto kaltinimo akivaizdu, jog jis jokio atlygio už tai, kad jo sodybos garaže buvo palikti paketai, apskritai negavo. Kaltinamasis iš inkriminuojamos nusikalstamos veikos negavo jokių pajamų, kiti kaltinamieji jokių piniginių lėšų V. L. taip pat neperdavė. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad visą neteisėtai disponuotos narkotinės medžiagos kiekį kratų metu paėmė policijos pareigūnai, todėl joks šios medžiagos kiekis nebuvo realizuotas ir jokios piniginės lėšos ar turtas iš šio nusikaltimo nebuvo gauti. Taigi, kaltinamojo V. L. gyvenamojoje vietoje rastos piniginės lėšos negalėjo būti gautos iš narkotinių medžiagų realizavimo, nes šios medžiagos apskritai nebuvo realizuotos. Gynėjo nuomone, V. L. pareikštų kaltinimų turinys niekaip nepagrindžia galimo turto konfiskavimo ir tuo pagrindu taikomos procesinės prievartos priemonės teisėtumo.
Nagrinėjamoje byloje procesinė prievartos priemonė V. L. taikoma jau dvejus metus. Nors sprendžiant klausimą dėl taikomų procesinių prievartos priemonių, nėra sprendžiamas nei asmenų kaltės klausimas, nei turto konfiskavimo klausimas, tačiau tai neatleidžia bylą nagrinėjančio teismo nuo pareigos kiekvieną kartą tinkamai patikrinti taikomos procesinės priemonės pagrįstumą ir tokį sprendimą grįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis, o ne formaliais motyvais riboti asmenų teises, ypač kai tie ribojimai taikomi tokį ilgą laiką kaip nagrinėjamu atveju. Teismas sąmoningai nutylėjo faktą, kad visi įrodymai, reikšmingi sprendžiant dėl aptariamų piniginių lėšų kilmės, taigi ir dėl jų galimo konfiskavimo, jau ištirti. Bylos medžiagoje esantys konkretūs faktiniai duomenys įrodo, kad V. L. gyvenamojoje vietoje rastos piniginės lėšos buvo gautos teisėtu būdu – paskolos pagrindu. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo akcentuota, kad šios piniginės lėšos priklauso ne kaltinamajam, o su vykstančiu procesu nesusijusiam asmeniui – kaltinamojo broliui. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti kaltinamasis V. L. ir liudytojas D. L. parodė, jog kelios dienos iki kratos D. L. paskolino savo broliui V. L. 15 000 Eur grynaisiais pinigais. Objektyvūs ir neginčijami duomenys patvirtina šių piniginių lėšų teisėtą kilmę ir faktą, kad jie nepriklausė kaltinamajam. Tačiau teismas nesivargino vertinti ir nutartyje aptarti konkrečių faktinių duomenų. Taigi šioje proceso stadijoje, kai visi įrodymų šaltiniai, susiję su turto kilmės nustatymu, teismo jau ištirti, vien vykstančio proceso faktas negali pateisinti ilgalaikio nuosavybės teisės apribojimo taikymo, neatliekant jokių veiksmų siekiant pagrįsti galimą turto konfiskavimą.
Gynėjas atkreipia dėmesį, kad dar ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs V. L. gynėjo skundą, 2017 m. gruodžio 12 d. nutartyje konstatavo, jog tyrimo medžiagoje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad aptariamos piniginės lėšos gali būti gautos iš nusikalstamos veikos. Tačiau tokį trūkumą teismas pateisino ankstyva ikiteisminio tyrimo stadija ir būtinybe suteikti laiko prokuratūrai surinkti duomenis apie pinigų kilmę. Šioje proceso stadijoje jau ištirti visi įrodymai, kurie vienareikšmiškai patvirtino teisėtą lėšų kilmę, tokiu būdu paneigiant galimybę jas laikyti konfiskuotinu turtu bei tęsti ilgalaikės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnyje numatytos procesinės prievartos priemonės taikymą. Todėl tolesnis aptariamos procesinės prievartos priemonės taikymas neturi teisinio ir faktinio pagrindo, o taip pat ir jokio procesinio tikslo, t. y. jis yra neteisėtas ir neproporcingas.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į skundą, pareiškimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
Motyvuojamoji dalis
6. K. V. L. gynėjo skundas atmetamas.
7. K. V. L. gynėjo skundus dėl to paties turto, į kurį teismo nutartimis buvo laikinai apribota kaltinamojo nuosavybės teisė, Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjo jau ne kartą. Kaltinamojo gynėjas iš esmės naujų argumentų nenurodė ir dabar nagrinėjamame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesnėse nutartyse išsamiai išaiškinti procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – taikymo teisniai argumentai, jie nekartojami nagrinėjant aptariamą kaltinamojo gynėjo skundą.
8. Aukštesnysis teismas dar kartą akcentuoja, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas, numatytas BPK 151 straipsnyje, yra procesinė prievartos priemonė, skiriama esant vienam iš dviejų pagrindų, t. y., kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys arba galimas turto konfiskavimas. Šioje byloje kaltinamajam V. L. laikinas nuosavybės teisės apribojimas paskirtas siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą. Esminis kaltinamojo gynėjo skundo argumentas yra tai, kad kratos metu rasti pinigai gauti teisėtu būdu, t. y. paskolos pagrindu, todėl jiems laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali būti taikomas. Lietuvos apeliacinis teismas ankstesnėse nutartyse gana išsamiai atsakė į kaltinamojo gynėjo skunde išdėstytus argumentus dėl kratos metu rastų pinigų kilmės, todėl šioje nutartyje jie nekartojami. Dar kartą pažymima, kad nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, jų termino pratęsimo pagrįstumo bei teisėtumo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos. Pirmosios instancijos teismas, teisiamojo posėdžio metu ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius duomenis, įvertins, ar 2017 m. rugpjūčio 29 d. kratos metu rastos ir paimtos piniginės lėšos buvo gautos teisėtu būdu, t. y. nustatys areštuoto turto kilmę. Šiuo metu svarbu tai, kad procesinei prievartos priemonei taikyti būtinos sąlygos – pagrįstas manymas, jog kaltinamasis V. L. gali būti padaręs nusikalstamas veikas, ir galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas – yra nustatytos.
9. Gynėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad narkotinės medžiagos, kurių disponavimu kaltinamas V. L., kratų metų buvo rastos ir paimtos teisėsaugos pareigūnų, todėl joks šios medžiagos kiekis nebuvo realizuotas ir jokios piniginės lėšos ar turtas iš šio nusikaltimo nebuvo gauti, nepaneigia galimo turto konfiskavimo ir tuo pagrindu taikomos procesinės prievartos priemonės teisėtumo. Kaip jau minėta, teismas šioje proceso stadijoje neturi pagrindo vertinti byloje esančių įrodymų ir spręsti dėl turto, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, konfiskavimo. Šioje byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šiuo metu pagrįstai taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas skundžiamoje nutartyje nurodytam turtui – pinigams (15 000 Eur), rastiems 2017 m. rugpjūčio 29 d. kratos metu.
10. Aukštesniojo teismo vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Kita vertus, visais atvejais tam tikrų procesinių priemonių paskyrimas varžo atitinkamas asmens teises, tačiau jų paskyrimas esant įstatyme numatytiems tam tikriems pagrindams ir tam tikroms sąlygoms, yra pateisinamas, nes asmuo, kuris galimai įvykdė nusikalstamą veiką, negali tikėtis, kad valstybė nesiims tam tikrų priemonių ir nesuvaržys atitinkamų konstitucinių teisių ir laisvių, dėl kurių asmuo gali patirti tam tikrų nepatogumų, siekdama procesinių tikslų. Šiuo atveju laikinu nuosavybės teisės apribojimu siekiama užtikrinti galimą turto ar išplėstinio turto konfiskavimą, todėl nors kaltinamajam laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą taikomas pakankamai ilgą laiką, tačiau atsižvelgiant į galimai V. L. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į pinigines lėšas (15 000 Eur) negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams.
11. Aukštesnysis teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti kaltinamojo gynėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti kaltinamojo V. L. gynėjo skundą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 12 d. nutartį.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.