Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-381-555/2008 pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, tretiesiems asmenims D. D. , B. D. , E. D. , P. D. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kreipėsi ieškovas D. P. ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 54 832,71 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendime nurodė, kad baudžiamojoje byloje buvo taikyta procesinė prievartos priemonė, tačiau ji pritaikyta nusikaltimą padariusiam asmeniui, o ne ieškovui (baudžiamojoje byloje pripažintam nukentėjusiuoju). Apklaustas liudytoju pareigūnas, priėmęs nutarimą areštuoti kaltinamojo turtą, nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog byloje nebuvo pareikštas ieškinys, priimtu nutarimu nuspręsta areštuoti kaltinamojo asmeninį kilnojamąjį turtą. Šio nutarimo vykdymas buvo pavestas policijos pareigūnams. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų įstatymo nustatyta tvarka skundęs taikytas procesines prievartos priemones, pabaigus parengtinį tyrimą būtų prašęs jį papildyti (1961 m. BPK 225 str. redakcija). Teismas nurodė, kad procesinės prievartos priemonės, siekiant užtikrinti galimą ieškinį, buvo taikytos įstatymų nustatyta tvarka, atitinkamais procesiniais sprendimais, kurie nėra pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Tiek civilinėje byloje, tiek prijungtoje baudžiamojoje byloje nėra procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą, taikant procesines prievartos priemones, siekiant užtikrinti galimą ieškovo ieškinį baudžiamojoje byloje, todėl teismas laikė jas teisėtomis ir pagrįstomis. Teismas taip pat nurodė, kad baudžiamojoje byloje, priimant nutarimą areštuoti kaltinamojo turtą, ieškovas, kuris buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, ieškinio nebuvo pareiškęs. Nustatęs, kad ieškinys nusikaltimą padariusiam asmeniui buvo pareikštas tik nagrinėjant baudžiamąją bylą, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog procesinės prievartos priemonės taikytos neteisėtai. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. sausio 28 d. nuosprendžiu pripažinus ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarka, butas nuosavybės teise priklausė nusikaltimą padariusiam asmeniui, tokį statusą šis turtas turėjo ir iki byla buvo išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme. Teismas padarė išvadą, kad tarp baudžiamojoje byloje taikyto turto arešto masto ir ieškovo galimybės nukreipti išieškojimą į D. D. priklausiusį turtą priežastinio ryšio nėra. Ieškovas nepradėjo sprendimo įvykdymo procedūros. Perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, ieškovas pats privalėjo imtis priemonių, jog civilinėje byloje būtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių tikslas užtikrinti sprendimo įvykdymą (CPK 144 str.). Patenkinus ieškinį šioje byloje, ieškovui būtų priteistas dvigubas žalos atlyginimas. Ieškovas neįrodė, jog būtent baudžiamojoje byloje dėl prokuroro taikyto turto arešto masto jis prarado galimybę į sprendimo įvykdymą. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog žalos atlyginimas tapo neįmanomas dėl pareigūno taikyto turto arešto masto. Aplinkybes dėl pablogėjusios sveikatos, dvasinių išgyvenimų atsiradimo ieškovas grindė tik savo paaiškinimais, nepateikdamas rašytinių įrodymų. Teismas ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovas neįrodė taikytos procesinės prievartos priemonės neteisėtumo, žalos ir priežastinio ryšio.

1. Prokuroras padarė pažeidimus, taikydamas procesines prievartos priemones, t.y. 2002 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 20-2-007-02 netinkamai areštavo nuteistojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), neužregistravęs arešto nekilnojamo turto registre. Teismas nenurodė pagrindo, kodėl asmeninis turtas yra ne visas D. D. nuosavybės teise valdomas turtas, t.y. ir butas, o tik kilnojamasis turtas. Nutarimu prokuroras konstatavo, kad kaltinamasis ar nuteistasis turtą realizuos ar paslėps, t.y. pagrindė būtinumą taikyti turto areštą. Neareštavęs buto, prokuroras sudarė sąlygas jį realizuoti. Remiantis teismo 2007 m. liepos 9 d. nutartimi, darytina išvada, kad atsakovui atstovaujanti prokurorė bei nutarimą priėmęs prokuroras pripažino, jog nebuvo tinkamai pritaikytos procesinės prievartos priemonės. Tarp netinkamo procesinių prievartos priemonių taikymo ir to, kad nuteistasis nebeturi turto, yra priežastinis ryšys. Nėra jokio dokumento, patvirtinančio aplinkybę, jog dėl apelianto kaltės padidėjo žala, jog dėl jo prokuroras neįvykdė LR BPK numatytos jo pareigos tinkamai areštuoti nuteistojo turtą.

2. Apeliantas susipažino su 2002 m. lapkričio 8 d. nutarimu taikyti areštą visam kaltinamojo D. D. nuosavybės teise valdomam turtui, tačiau jam nesuteikta teisė kontroliuoti prokuratūros pareigūnų veiksmus, t.y. ar areštas taikytas tinkamai, laikantis teisės aktų, ar tinkamai toks nutarimas užregistruotas nekilnojamo turto registre ar kitose institucijose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo D. P. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Prievolė atlyginti žalą, kaip civilinė atsakomybė, atsiranda tada, kai neįvykdoma įstatymuose ar sutartyje nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Sąlygos tokiai prievolei atsirasti yra nustatytos CK 6.247 ir 6.248 straipsniuose, pagal kurių nuostatas atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.), ir tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (6.248 str. 1 d.). Taigi, tam, kad atsakovui atsirastų pareiga atlyginti ieškovui padarytą žalą, būtina nustatyti ne tik ieškovui padarytos žalos faktą ir jos dydį, bet ir atsakovo neteisėtus veiksmus bei tai, kad žala atsirado būtent dėl šių neteisėtų veiksmų (priežastinį ryšį), o taip pat ir atsakovo kaltę.

Ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje byloje ieškovas pareiškė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsniuose nustatytais teisiniais pagrindais, teigdamas, kad žala jam buvo padaryta neteisėtais prokuroro veiksmais baudžiamojoje byloje, kurie pasireiškė tuo, jog nebuvo areštuotas kaltinamojo D. D. nuosavybės teise valdomas butas ir buvo sudarytos sąlygos D. D. jį realizuoti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas ,,valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Taigi, šis straipsnis reglamentuoja žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, atlyginimą ir netaikomas tiems atvejams, kai žala padaroma teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmais baudžiamojo ar civilinio proceso srityje. Atvejus, kai žala padaroma teisėsaugos institucijų ar pareigūnų veiksmais baudžiamojo ar civilinio proceso srityje, reglamentuoja CK 6.272 straipsnis, pagal kurio 1 dalies nuostatą, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos - arešto - paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės. Taigi, pagal šį straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, kai žala padaroma procesiniais teisiniais aktais, kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės, tarp jų ir turto areštas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas jam atsiradusią žalą kildina iš prokuroro veiksmų, atliktų taikant procesinę prievartos priemonę - turto areštą - ne jo, o kaltinamojo baudžiamojoje byloje bei trečiojo asmens šioje byloje D. D. atžvilgiu. Taigi, žalos, kurios atlyginimo reikalauja iš valstybės, atsiradimą ieškovas kildina ne iš procesinio teisinio akto - prokuroro nutarimo - pagrindu jo atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės, bet iš neveikimo, ieškovo teigimu, tinkamai nepritaikius šios priemonės ar neparinkus pakankamos priemonės kaltinamojo D. D. atžvilgiu. Tačiau tokio atvejo CK 6.272 straipsnio norma neapima.

Valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tik tada, kai nustatomi neteisėti jos pareigūnų veiksmai, o šiuo konkrečiu atveju – neteisėti procesiniai teisiniai aktai, priimti baudžiamojo proceso tvarka. Tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, nėra priimto jokio procesinio sprendimo, konstatuojančio ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą, taikant procesines prievartos priemones, siekiant užtikrinti galimą ieškovo ieškinį baudžiamojoje byloje. Taigi nėra nustatyta jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų, kaip pagrindo valstybės atsakomybei už ieškovui padarytą žalą atsirasti.

2002 m. lapkričio 8 d. nutarimą dėl procesinės prievartos priemonės – arešto kaltinamojo D. D. turtui – paskyrimo prokuroras priėmė tuo metu galiojusio baudžiamojo proceso kodekso 195 straipsnio pagrindu. Šio straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad siekdamas užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, tardytojas privalo uždėti areštą įtariamojo, kaltinamojo ar pagal įstatymą materialiai atsakingo asmens turtui. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, baudžiamojoje byloje, priimant nutarimą areštuoti kaltinamojo turtą, ieškovas, kuris buvo pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, ieškinio nebuvo pareiškęs. Tokį ieškinį ieškovas pareiškė tik 2003 m. kovo 22 d., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, nutarimo taikyti procesinę prievartos priemonę – kaltinamojo turto areštą – priėmimo metu prokuroras faktiškai neturėjo pagrindo kaltinamojo turtu užtikrinti civilinį ieškinį, nes ieškinys nebuvo pareikštas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir bylą iš esmės išsprendė teisingai, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.