- Teismas
- Tauragės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-11
- Bylos Nr.
- e2-3292-351/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01143-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virgina Pankauskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „4finance“
- Atsakovas
- R. M.
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo R. M. 419,95 Eur skolos, 866,89 Eur palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2012-09-07 tarp ieškovės, valdančios sistemą Vivus.lt ir atsakovo pagal Vivus.lt bendrąsias paskolos sutarties sąlygas buvo sudaryta paskolos sutartis. Ieškovė paskolino atsakovui 72,41 Eur. Remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 2.10 punktu atsakovas turi teisę prašyti suteikti papildomą kredito sumą, sutrumpinti ar prailginti viso kredito grąžinimo terminą. Vadovaujantis Sutarties 2.10 punktu, 2012-09-10 atsakovas pateikė prašymą papildomai 43,44 Eur kredito sumai, 2012-09-13 pasipildė 28,96 Eur suma, 2012-09-20 pasipildė 57,92 Eur suma, 2012-09-25 pasipildė 72,41 Eur suma, 2012-10-02 pasipildė 144,81 Eur suma. Paskolos sutarties terminas – 1 mėnesis, atsakovas paskolą turėjo grąžinti iki 2012-10-07. Atsakovas nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, nustatyto sutarties specialiojoje dalyje, todėl ieškovė 2013-02-27 vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 19 straipsniu. Ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė visiškai ir pervedė atsakovui 419,95 Eur, kurių atsakovas negrąžino. Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punktą, paskaičiuotos palūkanos, kurias atsakovas turi sumokėti, susideda iš dviejų sumų: 1. fiksuota palūkanų suma iki kredito grąžinimo termino (mokestis už naudojimąsi kreditoriaus pinigais) – 28,85 Eur, skaičiuota laikotarpiu nuo 2012-09-07 iki 2013-02-27 (paskolos sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma – 82,44 proc.); 2. palūkanos, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo, paskolos gavėjui praleidus Kredito ir palūkanų mokėjimo terminą – 838,04 Eur, skaičiuotos laikotarpiu nuo 2013-02-28 iki 2017-07-13 (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 121,90 proc.), iš viso 866,89 Eur.
Atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškovė prašo atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį priimti sprendimą už akių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Formaliai ištyrus įrodymus ir pasitvirtinus jų turiniui, yra pagrindas priimti tokį sprendimą, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, 2012-09-07 tarp ieškovės, valdančios sistemą Vivus.lt ir atsakovo pagal Vivus.lt bendrąsias paskolos sutarties sąlygas buvo sudaryta paskolos sutartis. Ieškovė paskolino atsakovui 72,41 Eur. Remiantis sutarties bendrųjų sąlygų 2.10 punktu atsakovas turi teisę prašyti suteikti papildomą kredito sumą, sutrumpinti ar prailginti viso kredito grąžinimo terminą. Vadovaujantis Sutarties 2.10 punktu, 2012-09-10 atsakovas pateikė prašymą papildomai 43,44 Eur kredito sumai, 2012-09-13 pasipildė 28,96 Eur suma, 2012-09-20 pasipildė 57,92 Eur suma, 2012-09-25 pasipildė 72,41 Eur suma, 2012-10-02 pasipildė 144,81 Eur suma. Paskolos sutarties terminas – 1 mėnesis, atsakovas paskolą turėjo grąžinti iki 2012-10-07. Atsakovas nesilaikė kredito grąžinimo grafiko, nustatyto sutarties specialiojoje dalyje, todėl ieškovė 2013-02-27 vienašališkai nutraukė Vartojimo kredito sutartį, vadovaudamasis VKĮ 19 straipsniu. Ieškovė savo įsipareigojimus įvykdė visiškai ir pervedė atsakovui 419,95 Eur. Atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė ir nustatytu terminu nesilaikė mokėjimo grafiko, liko skolingas ieškovei 419,95 Eur. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.874 straipsnio 1 dalimi ir sutarties 4.1. punktu paskaičiuotos palūkanos susideda iš dviejų sumų: 1. fiksuota palūkanų suma iki kredito grąžinimo termino (mokestis už naudojimąsi kreditoriaus pinigais) – 28,85 Eur, skaičiuota laikotarpiu nuo 2012-09-07 iki 2013-02-27 (paskolos sutartyje nustatyta metinė palūkanų norma – 82,44 proc.); 2. palūkanos, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo, paskolos gavėjui praleidus Kredito ir palūkanų mokėjimo terminą – 838,04 Eur, skaičiuotos laikotarpiu nuo 2013-02-28 iki 2017-07-13 (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 121,90 proc.), iš viso 866,89 Eur.
Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.38 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę (CK 6.59 straipsnis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnis). Atsakovas prievolę mokėti pagal sutartį pažeidė, todėl iš jo ieškovės naudai priteistina 419,95 Eur skola ir 28,85 Eur palūkanos (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 6.210 straipsnis, 6.256 straipsnio 2 dalis).
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 838,04 Eur palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius už tolesnį naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo praleidimo, paskolos gavėjui praleidus Kredito ir palūkanų mokėjimo terminą, skaičiuotos laikotarpiu nuo 2013-02-28 iki 2017-07-13 (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 121,90 proc.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (CK 6.872 straipsnis); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Šalių sudarytoje vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1. punkte numatyta, jog už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose (180,80 proc.). Sutarties 4.4. punkte buvo numatyta, kad palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Teismas pažymi, kad neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu nustatytos mokėjimo (pelno) palūkanos, jų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo (2012 m. spalio 25 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis taip pat gali būti mažinamas, taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223 straipsnis, 6.228 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012). Šiuo atveju, buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl teismas gali savo iniciatyva vertinti sutarties sąlygas nesant atsakovo prašymo. Be to, atsakovui kreditas buvo suteiktas vartojimo tikslams, todėl mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti ribojamas specialiuosiuose įstatymuose. Bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų (VKĮ 21 straipsnio 1- 2 dalys) (VKĮ 21 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2012-01-01 iki 2016-02-01). Tuo metu galiojusiame VKĮ taip pat buvo įtvirtina nuostata, jog priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Šiuo metu galiojančiame VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, pasirašydamas vartojimo kredito sutartį, sutiko su 82,44 procento vartojimo kredito metinėmis palūkanomis, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 121,90 proc. ir formaliai sutarties sudarymo metu galiojusios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto apribojimo neviršijo. Vertinant pasiskolintos ir negrąžintos sumos (419,95 Eur) ir prašomų priteisti pelno palūkanų sumos (886,89 Eur) santykį matyti, kad palūkanų prašoma priteisti suma daugiau nei du kartus viršija prašomą priteisti skolą. Atsakovui 2012-09-07 suteiktas vartojimo kreditas buvo trumpalaikis, kredito grąžinimo terminas baigėsi 2012-10-07, o į teismą dėl skolos ir palūkanų priteisimo ieškovė kreipėsi praėjus daugiau nei penkiems su puse metų nuo kredito grąžinimo termino pabaigos. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog, suteikiant vartojimo kreditą bei ilgą laiką nesikreipiant teisminės gynybos, buvo elgiamasi nesąžiningai vartotojo, kuris yra silpnesnioji šalis, atžvilgiu, juo labiau, kad vartojimo kreditas buvo suteiktas itin trumpam laikotarpiui. Kaip minėta, Sutarties sudarymo metu galiojusios VKĮ redakcijos nuostatos suteikė galimybę teismui mažinti bendrą vartojimo kredito kainą (21 straipsnio 3 dalis), o šiuo metu galiojančios VKĮ redakcijos 21 straipsnio nuostatas numato pakankamai žemą bendros vartojimo kredito kainos dydį – 75 procentus, draudimą, jog bendra vartojimo kredito kaina būtų didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, bei suteikia galimybę teismui, įvertinusiam šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Remdamasis tuo kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad prašomos priteisti kompensuojamosios palūkanos už kiekvieną pradelstą dieną yra nepagrįstai didelės, todėl mažintinos dviem trečdaliais iki 279,35 Eur.
Taip pat už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Iš atsakovo ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai - 16 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 260 straipsniu, 270 straipsniu, 285 - 287 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies ir priimti sprendimą už akių.
Priteisti iš atsakovo R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „4finance“, juridinio asmens kodas 301881644, naudai: 419,95 Eur (keturis šimtus devyniolika eurų 95 ct) skolos, 28,85 Eur (dvidešimt aštuonis eurus 85 ct) palūkanų iki kredito grąžinimo termino, 279,35 Eur (du šimtus septyniasdešimt devynis eurus 35 cnt) kompensuojamųjų palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 728,15 Eur (septynių šimtų dvidešimt aštuonių eurų 15 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018-06-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 16 Eur (šešiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Likusius ieškovės reikalavimus atmesti.
Atsakovas, dėl kurio yra priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti sprendimą už akių priėmusiam teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
Ieškovė per 20 dienų gali apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant Tauragės apylinkės teismui per Šilutės rūmus.