- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-372/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
- Nuteistasis
- L. B., ir E
- Advokatai
- Aldevinas Švedas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009-05-29 nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. B. , tačiau dėl jo nuteisimo nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. B. nuteistas už tai, kad 2007 liepos 26 d. apie 19 val., pievoje, esančioje apie (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių paskatų kilus konfliktui su R. Z. , ištempė jį iš palapinės į lauką, ir tyčia sudavęs ne mažiau 10 smūgių rankomis bei kojomis nukentėjusiajam R. Z. į veidą, krūtinę, kitas kūno vietas, padarė jam daugybines kraujosruvas odoje ir poodyje dešinės akies apatiniame voke, kairės akies vokuose, abiejuose skruostuose, dešinio raktikaulio srityje, kairio raktikaulio-kaklo kairės pusės srityje, dešiniame žaste, abiejuose dilbiuose ir kairėje blauzdoje, odos nubrozdinimą abiejų raktikaulių srityse, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkininėje srityje ir dešinio smilkininio raumens priekiniame krašte, kas nukentėjusiajam R. Z. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, R. Z. gulint ant žemės, sudavė jam vieną smūgį pagaliu į krūtinės ir pilvo sritį, padarydamas kraujosruvą odoje ir poodyje krūtinės dešinės pusės - pilvo dešinės pusės srityje, kraujosruvą plonųjų žarnų pasaite ir plonųjų žarnų pasaito plyšimą, ko pasėkoje nuo šio pilvo sumušimo, pasireiškusio plonųjų žarnų pasaito plyšimu bei ūmiu nukraujavimu į pilvo ertmę, nukentėjusysis R. Z. įvykio vietoje mirė, tokiu būdu jį nužudė.
Pirmosios instancijos teisme L. B. buvo kaltinamas tuo, kad nusikaltimą jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. B. , tačiau teismas nustatė, kad nėra jokių duomenų, jog ateidami prie palapinės nuteistieji būtų iš anksto susitarę R. Z. sumušti, sužaloti ar nužudyti, todėl minėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Be to, Kauno apygardos teismas 2009-05-29 nuosprendžiu iš kaltinimo L. B. pašalino R. Z. iki jo mirties padarytus sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. muštinę žaizdą kairėje plaštakoje, kraujosruvas odoje ir poodyje bei paviršinę žaizdą nugaros – juosmens dešinėje pusėje, dešinės pusės IX, X, XI šonkaulių lūžimus bei kraujosruvas tarpšonkauliniuose raumenyse lūžių vietose, kadangi nustatyta, jog šiuos sužalojimus padarė nuteistasis E. B. .
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. B. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2009-05-29 nuosprendžiu ir nurodo, kad byloje net nebuvo apklausti pagrindiniai liudytojai L. V. ir N. J. , o taip pat nebuvo atsižvelgta į nuteistojo prašymus pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Apeliantas pažymi, kad paskutinį smūgį lazda R. Z. jis sudavė ypač stipriai susijaudinęs, nes R. Z. grasino nuteistąjį nužudyti, ką jau buvo mėginęs padaryti anksčiau. Nuteistojo nuomone, teismo išvados yra prieštaringos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tarp L. B. ir R. Z. vykęs konfliktas, kurio metu nuteistasis gynė E. B. nuo R. Z. ir kurio metu R. Z. norėjo nužudyti L. B. , vyko prieš kelis mėnesius ir nuteistasis galėjo pamiršti, kad R. Z. jo vos nenužudė. Atitinkamai, apelianto nuomone, teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad L. B. emocinė būsena, kai įvykio metu R. Z. pavadino jį necenzūriniu žodžiu, buvo stabili, nes tuo metu jam nuo anksčiau nukentėjusiojo perdurtos rankos žaizdos nebuvo sugijusios, o tai galėjo patvirtinti į teismo posėdžius neatvykusi L. V. ar net A. policijos pareigūnai. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, nuteistasis L. B. prašo jo nusikalstamą veiką iš LR BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 130 str.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat juos išsamiai išanalizavęs tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes bei teisingai kvalifikavo nuteistojo L. B. padarytą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje išdėstytos išsamiai motyvuotos išvados dėl nuteistojo kaltės, tyčios, padarytos veikos kvalifikacijos leidžia teigti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas teisingai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone L. B. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė, kuri nei savo rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežta.
Nuteistasis, prisipažindamas nužudęs R. Z. , teigia, kad smūgį lazda jam sudavė ypač stipriai susijaudinęs, nes R. Z. pagrasino nuteistąjį nužudyti, ką jau buvo mėginęs padaryti ir anksčiau. Dėl šios aplinkybės nuteistasis prašo jo nusikalstamą veiką iš BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 130 str., nes pirmosios instancijos teismas į analogišką jo prašymą dėl veikos perkvalifikavimo, neatsižvelgė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes pagrįstai pripažino, jog nuteistasis L. B. , suduodamas R. Z. pagaliu smūgį į pilvo sritį, tuo padarydamas kūno sužalojimus, kurie ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykusia mirtimi, nebuvo didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenoje. Skundžiamame nuosprendyje ši teismo išvada išsamiai motyvuota. Teisėjų kolegijos nuomone minėta teismo išvada yra teisinga. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent nuteistasis L. B. pradėjo smurtauti prieš R. Z. . Duodamas parodymus teisme apeliantas paaiškino, kad smurto vartojimas jo aplinkoje yra įprastas dalykas (gyvenimo būdo dalis). Nuteistasis teigia, kad jis labai susijaudino išgirdęs iš R. Z. pasakytus įžeidžiančius žodžius bei prisiminęs, kad būtent R. Z. jį anksčiau jau buvo sužalojęs peiliu. Teisėjų kolegijos nuomone apelianto nurodytos aplinkybės, sukėlusios jo didelį susijaudinimą, t. y. senos nuoskaudos, kilęs pyktis nėra ir negali būti pripažinta staiga kilusia fiziologinio afekto būsena. Byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo ir nužudytojo tarpusavio pasižodžiavimas, nuteistojo pavartotas fizinis smurtas, o vėliau ir smūgio sudavimas pagaliu gulinčiam R. Z. , buvo tiesiog tarpusavio konflikto ir tolimesnio smurto vartojimo tąsa įvykio dieną, būnant alkoholinio apsvaigimo būsenoje. Teismo psichiatrinės- psichologinės ekspertizės akto išvadoje konstatuota, kad nuteistasis veikos padarymo metu nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jam diagnozuotas organinis asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo bei priklausomybės nuo alkoholio sindromas, netrukdė visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti.
Taigi, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto išvadas teisėjų kolegijos nuomone apeliacinio skundo teiginys apie staiga kilusio didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būseną yra visiškai nepagrįstas, todėl perkvalifikuoti nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.
Laikytinas nepagrįstu ir apeliacinio skundo teiginys apie tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo apklaustos pagrindinės liudytojos L. V. ir N. J. , tuo pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą.
Byloje esantys procesiniai dokumentai (3 tomas) patvirtina, kad teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių nustatyti minėtų liudytojų buvimo vietą ir jas atvesdinti į teismą apklausai, tačiau tai padaryti nepavyko, todėl, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., liudytojos L. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme ir teismas pagrįstai jais vadovavosi. Kaip seka iš liudytojos L. V. parodymų, duotų apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, minėta liudytoja kartu su N. J. paties įvykio aplinkybių nematė, tuo metu būdamos krūmuose girdėjo tik triukšmą, o prie palapinės į įvykio vietą atėjo tik po to, kai R. Z. jau buvo suduotas smūgis pagaliu.
Liudytojos N. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, taip pat buvo perskaityti teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, t. y. tikslu byloje esantiems įrodymams patikrinti. Minėtos liudytojos parodymai iš esmės sutampa su liudytojos L. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kas leidžia teigti, kad L. V. ir N. J. betarpiškai įvykio aplinkybių nematė, nes tuo metu buvo krūmuose, girdėjo tik triukšmą.
Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas, išnaudojęs visas įmanomas priemones nustatyti minėtų liudytojų buvimo vietą, jas atvesdinti į teismo posėdį apklausai, tačiau tai nepavykus, pagrįstai, vadovaudamasis BPK 276 str. 1 d. 1 p. ir 4 d. nuostatomis, perskaitė šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir tuo įstatymo reikalavimų, o taip pat nuteistojo teisės į gynybą, nepažeidė.
Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį ar pakeisti nuteistojo L. B. apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.