Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-689-255/2014

2014 m. rugsėjo 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Dalios Kursevičienės, Daliaus Jocio, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios M. L. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo MARIJONA LAUGALYTĖ pripažinta kaltu padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 4 MGL (520 Lt) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. liepos 19 d., t.y. dvi dienos, vieną laisvės atėmimo dieną keičiant 2 MGL baudos ir laikyti M. L. visiškai atlikusią jai skirtą bausmę. M. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti - nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. L. nuteista už tai, kad ji laikotarpyje nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. gegužės 9 d., Tauragės r., (duomenys neskelbtini), savo sodybos teritorijoje laikė 8-10 ožkų neatitinkančiomis jų laikymo reikalavimų sąlygomis be priežiūros ir pašaro, dėl ko dvi ožkos nugaišo, o likusios išliesėjo, ganėsi kur papuola, grėsė žūtis nuo bado, troškulio, skausmo, tokiu būdu žiauriai elgėsi su gyvūnais.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį ir skundo argumentus daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajai M. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai M. L. pripažino kalta padarius BK 310 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas įvertino byloje esančių duomenų visumą ir pripažino, jog šių duomenų pakanka nuteistosios M. L. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą.

Apeliantė neigia padariusi BK 310 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, ginčija įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neranda pagrindo skundą tenkinti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Pasak M. L., ji nepagrįstai yra pripažinta kalta pagal BK 310 straipsnį, nes ji iš namų pabėgo dėl smurto ir savo gyvulius paliko prižiūrėti seniūnui J. J., todėl negali būti kaltinama dėl žiauraus elgesio su gyvūnais. Tačiau susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir skundžiamu nuosprendžiu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis, kurių pagrindu konstatavo, kad M. L. padarė BK 310 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Tai, kad M. L. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, iš dalies patvirtina ir pačios apeliantės parodymai bei ją charakterizuojantys duomenys.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirti byloje surinkti duomenys: įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad M. L. sodyboje tarp gyvenamojo namo ir ūkinio bei papildomo pastato yra buitinių šiukšlių, senų drabužių, metalinių įrenginių, iš ūkinio pastato išlindęs ožkos skeletas, sodybos pastatai apgriuvę, netvarkingi, išdaužytais langais, sodybos teritorijoje aptvarų gyvuliams laikyti nėra (b. l. 8-13). Gyvulių sveikatingumo ir gerovės pažeidimų tyrimo patikrinimo aktu nustatyta, kad M. L. neprižiūri savo gyvulių ir tokie veiksmai vertinami kaip žiaurus elgesys su gyvūnais (b. l. 27-29). Bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojai M. D., V. Š., A. G. patvirtino, kad 2013 m. balandžio 17 d. patikrinus M. L. sodybą adresu (duomenys neskelbtini) Tauragės r., buvo nustatyta, kad prie sodybos ganėsi palaidos septynios ožkos, kurios laisvai vaikštinėjo po pievą ir krūmus, pamačiusios žmonės, pasibaidė ir pasislėpė krūmuose, buvo sulaukėjusios, ožkos nebuvo aptvertos, joms nebuvo pašaro, ožkos maitinosi pačios natūraliai, ieškodamos pašarų gamtoje, dėl to buvo suliesėjusios. Sodybos kieme buvo daug buitinių šiukšlių t. y. plastiko, stiklo, metalo, senų drabužių ir kt., dėl ko laisvai po kiemą vaikštantys gyvūnai gali susižeisti, be to, sodybos kieme rasti dviejų ožkų skeletai, kurie galimai yra gyvūnų bado ir žaizdų priežastis. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir pati apeliantė, kuri parodė, kad gyvulius be priežiūros paliko, nes turėjo išvykti. Apeliantės pateiktą versiją, kad ožkas paliko prižiūrėti seniūnui, paneigė liudytojas J. J., kuris parodė, kad išvykdama M. L. jam nepranešė jog išvyksta ir ožkas palieka jo, kaip seniūno, priežiūrai. J. J. taip pat nurodė, kad M. L. dažnai dingdavo iš namų, bet vėl sugrįždavo, ožkos pastoviai būdavo palaidos ir visą žiemą jos buvo palaidos, o dėl M. L. neprižiūrimų gyvulių seniūnija daug metų iš kaimynų gaudavo skundus. Šiuos liudytojo J. J. parodymus patvirtina ir byloje esanti pažyma apie M. L. baustumą iš kurios matyti, kad M. L. yra tris kartus bausta administracinėmis nuobaudomis dėl savo neprižiūrimų gyvulių (už tai, kad neprižiūrimi gyvuliai išbėgo į kelią) (b. l. 69 – 70). Kad M. L. neprižiūrėjo savo ožkų patvirtina ir liudytojos D. O. parodymai apie tai, kad nuo praeito rudens M. L. ožkos buvo paliktos be jokios priežiūros, jos lankstė po sodybos teritoriją palaidos taip pat ateidavo ir į D. O. sodybą, jų niekas nešėrė ir negirdė, jos mito natūraliai iš gamtos. Dėl to dalis ožkų padvėsė, o išgyvenusios buvo labai suliesėjusios, sunkiai vaikščiojo, padvėsusių ožkų gaišenas po kaimą nešiojo šunys (b. l. 16). Taigi pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantės kaltės padarius BK 310 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką yra padarytos remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamosios bylos medžiagą, pagrįstai rėmėsi apklaustų liudytojų parodymais ir rašytine bylos medžiaga, nes šie įrodymai atitiko įrodymams keliamus leistinumo, liečiamumo ir patikimumo reikalavimus, jie gauti teisėtais būdais, patikrinti teisiamajame posėdyje baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais, palyginti ir vertinti su kitais byloje esančiais įrodymais.

Nors nuteistoji neigia savo kaltę ir nurodo, kad ožkas be priežiūros paliko ir jomis nesirūpino todėl, kad buvo priversta išvykti dėl esą prieš ją vartojamo smurto, tačiau kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nėra jokių duomenų apie tai, kad prieš nuteistąją būtų atliekami kokie nors trečiųjų asmenų neteisėti veiksmai, jokie smurto panaudojimo faktai nėra užfiksuoti. Be to, anksčiau M. L. jau buvo bausta administracinėmis nuobaudomis dėl to, kad jos neprižiūrimi gyvuliai išėjo į kelią, vadinasi ir anksčiau ji tinkamai nesirūpino savo ožkomis. M. L. pati pripažino, kad paliko savo ožkas ir išvyko gyventi kitur, nors ir teigė, kad gyvulius paliko prižiūrėti seniūnui, tačiau tokie jos parodymai paneigti kitais byloje surinktais duomenimis, todėl vertinant pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nėra pagrindo abejoti padaryta išvada, kad nuteistoji žiauriai elgėsi su gyvūnais, šiuo konkrečiu atveju su ožkomis, kurias marino badu, dėl ko dalis ožkų žuvo. Nuteistosios teiginiai, kad savo pareigos rūpintis laikomomis ožkomis ji nevykdė dėl objektyvių priežasčių, nes buvo priversta išvykti, nepaneigia jos kaltės, nes tai nepašalina nuteistosios pareigos tinkamai rūpintis savo ožkomis ir jas prižiūrėti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra jokių duomenų, kad nuteistoji būtų kreipusis į atitinkamas institucijas dėl smurto prieš ją naudojimo ar negalėjimo pasirūpinti gyvuliais. Priešingai, Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimas patvirtina, kad dar 2011 metais buvo leista iš M. L. paimti arklį, nes juo nebuvo tinkamai rūpinamasi – nešeriamas, negirdomas, nesikelia, nusilpęs. Taigi, apeliantės parodymai apie tai, kad ji tinkamai rūpinosi savo gyvuliais, o ožkas paliko dėl to, kad buvo priversta išvykti, vertintini kritiškai, nes jie yra paneigti byloje esančiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė M. L. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jai bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistosios asmenybę ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Sprendžiant nuteistosios M. L. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantei įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Todėl darytina išvada, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios M. L. apeliacinį skundą atmesti.