Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-08-28 · Civilinė byla Nr. 2S-1731-275/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-28
Bylos Nr.
2S-1731-275/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16145-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Kutrienė
Pareiškėjas
E. P.
Ieškovas
A. P.
Atsakovas
E. P.
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1731-275/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16145-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 121.21.,122.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui E. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje S. Ž., dėl išlaikymo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė nuo bylos iškėlimo teisme dienos priteisti iš E. P. ieškovės išlaikymui po 500 Lt per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki dieninių studijų Vilniaus universitete baigimo, bet ne ilgiau nei iškovei sukaks 24 metai, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, taip pat prašė priteisti 15 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą, bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti iš atsakovo laikiną išlaikymą po 500 Lt per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, taip pat turtines teises 15000 Lt sumai. Nurodė, kad jos tėvas E. P. visiškai nevykdo savo pareigos išlaikyti savo dukrą. Ieškovė mokosi dieniniame skyriuje, todėl jos galimybės save išlaikyti labai ribotos. Finansiškai ją remia tik mama S. Ž. (buv. P.).

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apylinkės teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, t.y. taikė laikinąją apsaugos priemonę, priteisiant laikiną išlaikymą iš atsakovo po 500 Lt kas mėnesį mokant periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo priėmimo šioje byloje. Prašymo dalį dėl laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto taikymo atmetė, nurodęs, kad ieškinyje A. P. nepagrindė teiginių apie ankstesnį atsakovo vengimą ją išlaikyti ir kodėl išlaikymo įsiskolinimas ieškinio padavimo dienai sudarė 15,000 Lt. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikino išlaikymo priteisimo, atsižvelgė į būtinus pilnametės poreikius bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad minimalus išlaikymo dydis negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą, t.y. 1000 Lt, todėl priteisė laikiną išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo nutarties priėmimo dienos, kol bus priimtas teismo sprendimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas E. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį kaip nepagrįstą ir neteisingą ir išspręsti klausimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškinyje ieškovė nurodo, kad ją išlaiko motina, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie ieškovės motinos gaunamą darbo užmokestį bei jos turimą nekilnojamą ir kilnojamą turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.192 straipsnio 3 dalį, pagal kurią materialinį išlaikymą privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai.

2. Atsakovo gaunamas darbo užmokestis yra minimalus, jis augina du vaikus, butas, kuriame gyvena atsakovas su šeima įgytas kreditavimo sutarties pagrindu, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovas galėtų teikti ieškovei materialinę paramą po 200 Lt nuo ieškinio padavimo teismui dienos.

3. Atsakovas niekuomet neatsisakė ir neatsisako materialiai paremti ieškovę, todėl nesuprantamas ieškovės delsimas, kad būdama trečiojo kurso studentė prašo įsiskolinimo už neteiktą materialinę paramą už trejus paskutinius metus.

4. Nustatant laikiną išlaikymą pilnamečiam asmeniui negali būti taikomos nepilnamečio asmens išlaikymą reglamentuojančios teisės normos, todėl laikino išlaikymo priteisimas ieškovei nepagrįstas jokiais argumentais bei motyvais būtinais pilnamečiam asmeniui.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Išlaikymo įsiskolinimas, kurį prašoma priteisti, susidarė ieškovei jau sulaukus pilnametystės, todėl apelianto pateikti dokumentai dėl išmokėtų sumų iki pilnametystės šiam ginčui teisinės reikšmės neturi. Antra vertus, apelianto pateikti įrodymai pavirtina, jog ieškovės mama S. Ž. deklaruotų sumų negavo, o raštiškas gautų sumų patvirtinimas yra fiktyvus.

2. Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas, kurį į bylą pateikė E. P., tik patvirtina, kad apeliantas išlaikymo nebeteikė ieškovei dar būnant nepilnametei.

3. Apeliantas turi nuolatinį darbą, ne vieną nekilnojamojo turto objektą bei automobilių, todėl yra pajėgus teikti laikiną išlaikymą.

Šalies argumentai

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, dalyvaujantis byloje ieškovės pusėje, S. Ž. su atskiruoju skundu nesutinka. Nurodo, kad atsakovas E. P. su dukterimi ieškove A. P. niekada nebendravo, ja nesirūpino ir išlaikymo neteikė. Priešingai, atsakovas, pasinaudojęs ieškovės motinos bloga padėtimi bei panaudojęs manipuliaciją, gavo iš S. Ž. (ieškovės motinos) raštišką patvirtinimą, esą ji gavo 20 000 Lt ieškovės išlaikymui, nors ji deklaruotų sumų niekada negavo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas nenustatė.

Byloje sprendžiamas nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės - iš atsakovo ieškovei priteistas laikinas išlaikymas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tokia laikinai ginčo situaciją sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė ir yra laikino išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui, kuris mokosi aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų, priteisimas (CK 3.192¹ 3.194 str. 3 d., CPK 145 str. 1 d. 11 p.).

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pilnametė A. P. mokosi Vilniaus universiteto dieniniame skyriuje ir studijuoja archyvistiką. Kadangi mokosi dieniniame skyriuje, nedirba ir jos galimybės save išlaikyti labai ribotos, todėl yra išlaikoma motinos, kurios pajamų nepakanka. Taigi, nors ieškovė siekia įgyti aukštąjį išsilavinimą ir tapti visaverte asmenybe, tačiau nurodo ir grindžia pateiktais įrodymais, kad realiai neturi galimybių materialiai save aprūpinti. Todėl teismas sprendžia, kad ieškovės nurodytos aplinkybės bei dokumentai tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą (CPK 144 str. 1 d.).

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nors ieškovė ir nurodė, kad jos motina teikia būtiną jos poreikius užtikrinti išlaikymą (maistui, aprangai, būstui, mokslui, sveikatai, ugdymui), tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie S. Ž. gaunamą darbo užmokestį bei jos turimą nekilnojamą ir kilnojamą turtą. Taigi, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo pareigą nustatyti abiejų tėvų turtinę padėtį remiantis ne prielaidomis, o oficialiais byloje pateiktais dokumentais, patvirtinančiais objektyviai egzistuojančius duomenis. Tačiau, tokie atsakovo skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo panaikinti priteistą laikiną išlaikymą ar jį sumažinti. Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tik laikinai situaciją sureguliuojanti priemonė. Tiek ieškovės nurodytų poreikių pagrįstumas, tiek kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie ieškovės išlaikymo, atsižvelgiant į kiekvieno jų turtinę padėtį ir turimus išlaikytinius, bus nustatyti teismui išnagrinėjus bylą iš esmės.

Atsakovas taip pat nurodo, kad jis neturi finansinių galimybių teikti išlaikymą ieškovei po 500 Lt per mėnesį. Apeliantas nurodo, kad skundžiama nutartimi nustatytas išlaikymo dydis ieškovei yra per didelis ir prašo jį sumažinti iki 200 Lt kas mėnesį. Atsakovas gyvena su šeima, augina du vaikus, iš kurių vienas yra nepilnametis, o kitas mokosi profesinėje mokykloje ir yra išlaikomas. Be to, jo gaunamas darbo užmokestis yra minimalus, o butas, kuriame gyvena atsakovas su šeima yra įgytas kreditavimo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad apeliantas pats pripažįsta, kad galėtų teikti ieškovei po 200 Lt per mėnesį ir tokio dydžio laikinas išlaikymas nepažeistų CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto proporcingumo principą tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties. Tai reiškia, kad atsakovas turi tam tikras galimybes teikti išlaikymą. Be to, net jei ir būtų nustatyta atsakovo sunki turtinė padėtis, tai neatleistų jo nuo imperatyvios pareigos teikti vaikui išlaikymą. Kaip jau buvo minėta, visos priteistino išlaikymo dydžiui turinčios esminės reikšmės aplinkybės ir atsakovo turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės bus nustatytos tik išnagrinėjus ginčą iš esmės, tačiau ieškovės interesų apsauga reikalauja, kad jau šiuo metu būtų bent minimaliai užtikrinti jos būtini poreikiai.

Anot apelianto nesuprantamas ieškovės delsimas, kad būdama trečiojo kurso studentė prašo įsiskolinimo už neteiktą materialinę paramą už 3 paskutinius metus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.200 straipsnyje yra sureguliuotas išlaikymo priteisimo momentas: išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Taigi remiantis šiuo straipsniu, ieškovė turi teisę einamuoju momentu kreiptis dėl išlaikymo priteisimo, o apelianto argumentai, dėl ieškovės delsimo, teisiškai yra nereikšmingi.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.194 straipsnio 3 dalį. Atsakovo teigimu, nustatant laikiną išlaikymą pilnamečiam asmeniui negali būti taikomos nepilnamečio asmens išlaikymą reglamentuojančios teisės normos, todėl laikino išlaikymo priteisimas ieškovei nepagrįstas jokiais argumentais bei motyvais būtinais pilnamečiam asmeniui. LR Konstitucinis Teismas 2007-06-07 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 str. 3d. (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad ginčijama 3.194 str. straipsnio nuostata reiškia, jog tėvai turi iš įstatymo kylančią pareigą materialiai išlaikyti savo paramos reikalingus pilnamečius, bet ne vyresnius negu 24 metų, vaikus, besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose; jeigu toks pilnametis asmuo kreipiasi į teismą dėl to, kad jam būtų iš tėvų priteistas išlaikymas, nes jis mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje, ir teismas nustato, kad tam vaikui yra būtina parama, teismas privalo priteisti jam išlaikymą, kurį tėvai turi teikti, kol tas pilnametis asmuo mokysis atitinkamoje švietimo įstaigoje, bet ne ilgiau nei jam sukaks 24 metai. Taigi ginčijama CK 3.194 straipsnio (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostata yra suformuluota imperatyviai: teismas turi pareigą joje nurodytą išlaikymą priteisti visais atvejais, kai yra toje nuostatoje nurodytos sąlygos. Atsižvelgiant į LR Konstitucinio Teismo nutarimą apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.194 straipsnio 3 dalį yra nepagrįsti ir atmestini.

Atsakovo atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės bent minimaliai užtikrinti ieškovės poreikius, todėl neteikia ir teisinio pagrindo panaikinti laikinai priteistą išlaikymą ar jį sumažinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstamas ir taikomas orientacinis priteistino išlaikymo dydžio nustatymo kriterijus, kuris nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Skundžiamos nutarties priėmimo metu minimali mėnesio alga sudarė 1 000 Lt, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, dar nenustačius visų bylai reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos išlaikymo dydžiui, buvo pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti laikiną išlaikymą, t.y. 500 Lt per mėnesį tam, kad būtų užtikrintas ieškovės būtinųjų poreikių tenkinimas bylos nagrinėjimo metu.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Kutrienė