- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-12
- Bylos Nr.
- 2A-387-527/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Izolda Nėnienė, Jolita Cirulienė
- Atsakovas
- K. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Creditum“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Nijolios Indreikienės ir Izoldos Nėnienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo K. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4409-713/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Creditum“ ieškinį atsakovui K. P. dėl sandorio pripažinimo nesudarytu ir restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Creditum“ patikslintu ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-4409-713/2013 (kuri Kauno apylinkės teismo 2013-01-24 nutartimi buvo išskirta iš civilinės bylos Nr. 2-508-713/2013, kuri 2013-01-24 nutartimi buvo nutraukta ieškovei UAB „Alfa grupė“ atsisakius ieškinio dėl 54 4720,02 skolos pagal trečiojo asmens K. P. 2011-04-12 Reikalavimo teisių UAB „Creditum“ atžvilgiu perleidimo sutartį Nr. 2011/04/12-2) prašė: pripažinti nesudarytomis ieškovės ir atsakovo 2010-02-23 Paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP bei 2010-03-23 Paskolos sutartį Nr. CRD 10/03/23-KP; taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo nepagrįstai gautą 152 329,99 Lt sumą; pripažinti negaliojančiu ieškovės ir atsakovo 2010-12-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą dėl 205 000 Lt skolos perdavimo ir 85 050,01 Lt skolos likučio fiksavimo; priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė prašė pripažinti 2010-02-23 ir 2010-03-23 Paskolos sutartis dėl tariamos 205 000 Lt dydžio paskolos ieškovei suteikimo, kurių tekstas yra vienodas, nesudarytomis, tuo pagrindu pritaikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo pačiam sau neteisėtai 2010-02-23 ir 2010-03-23 išsimokėtą paskolos dalį – 152 329,99 Lt. Paskolos sutartys nebuvo sudarytos, kadangi nebuvo realiai perduoti pinigai paskolos gavėjui (ginčo sutartyse nurodoma, kad juo bus atsakovas). Paskolos sutartimi tariamai buvo susitarta, kad 205 000 Lt paskola bus sumokėta ieškovei iki 2011-03-31 grynais pinigais arba į atsakovo banko sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, tačiau aiškus pinigų perdavimo faktas nefiksuotas. Atsakovo pateikti dokumentai, kuriais atsakovas grindžia paskolos suteikimo faktą, yra paties atsakovo paruošti ir pasirašyti. Paskolos sutartys sudarytos pažeidžiant CK 2.87 straipsnį ir CK 2.135 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi atsakovas paskolos sutartis sudarė pats su savimi, tuo metu atsakovas buvo ne tik įmonės direktorius, bet ir kasininkas, vienas įmonėje atlikdavo ūkines operacijas, nuo 2010-12-20 iki 2011-04-12 pats sau išsimokėjo išmokas pagal paskolos sutartis per banką, per kasą, tiek ir užskaitomis, šių stambių finansinių operacijų bei kitų veiksmų nederino su ieškovės akcininkais. 2010-03-26 atsakovas kaip ieškovės vadovas dar ir paskolino visą įmonės kasoje grynaisiais „susikaupusią“ pinigų sumą – 170 000 Eurų (586 976 Lt) Estijos Respublikos piliečiui M. U. be jokio garanto, priežasties ar tikslo bei derinimo ar aptarimo su akcininkais. Minėtas asmuo iki šiol policijos nerandamas, 170 000 Eurų skola ar jos dalis taip pat negrąžinta (nei įmonėje faktiškai iki 2010-03-26 buvusi kasoje sukaupta 381 976 Lt suma, nei dirbtinai padidinta 205 000 Lt sumos įnešimu į kasą). Dėl šio epizodo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-0008-11 dėl dokumentų klastojimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo stambiu mastu pagal BK 182 str., 183 str. 3 d., 184 str. 2 d., ieškovė pripažinta nukentėjusiu asmeniu. 2010-03-26 kasos pajamų orderis serija CRE Nr. 221 neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, neturi juridinės galios, pradinio ieškovės kasos pajamų orderio kvite nurodyti skirtingi duomenys dėl ūkinės operacijos turinio neįrodo pinigų perdavimo fakto įmonei. Nesant nei tinkamų 205 000 Lt Paskolos perdavimo įrodymų, nei paskolos gavimo būtinybės, nei duomenų apie realų pradinio kreditoriaus disponavimą tokia stambia 205 000 Lt grynųjų pinigų suma, ši pinigų suma ieškovei perduota nebuvo, todėl 2010-02-23 bei 2010-03-23 Paskolos sutartys pripažintinos nesudarytomis ir taikytina restitucija.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškinio suma viršija 150 000 Lt, todėl byla teisminga Kauno apygardos teismui. Ieškovė yra skolinga atsakovui, kadangi tikrieji bendrovės akcininkai buvo L. G. ir J. G., su kuriais atsakovas bendru sutarimu vadovavo UAB „Creditum“. Bendrovėje buvo mokami atlyginimai „vokeliuose“ grynais pinigais ir bankiniais pavedimais. Atsakovas tam, kad turėtų pinigų atlyginimams mokėti, imdavo pinigus iš bendrovės banko sąskaitos ir išmokėdavo kitiems asmenims. Atsakovas nurodė buvęs ir kasininkas, kadangi nenorėjo naštos užkrauti kitiems žmonėms. Atsakovas bendrovei vadovavo 5 metus ir per tą laiką buvo išimamos piniginės lėšos ir dedamos į kasą, rezultate bendrovė neturėjo realių pinigų nei banke, nei kasoje. Darbuotojai yra gavę atlyginimus, bet per 5 metus atsirado 600 000 Lt trūkumas. Tam, kad kasoje nebūtų pinigų trūkumo, buvo forminamos paskolos sutartys – kaip ir ginčijamos sutartys. Buvo eilė sandorių, pagal kuriuos buvo įformintas automobilių pirkimas, už automobilius realiai bendrovė pinigų nemokėjo. Buvo parduotas automobilis, už kurį bendrovė tarsi atsakovui grąžino 103 000 Lt, bet realiai nei paskolos, nei grąžinimai nebuvo realūs. Finansinių nusikaltimų tyrimo medžiagoje vienareikšmiškai nepasisakyta, ar paskola buvo suteikta, nurodyta, kad pinigai buvo sukurti kasos likučiui mažinti (medžiagos 48–49 lapai). Atsakovas pagal 205 000 Lt paskolos sutartį bendrovei pinigų neskolino, todėl šie pinigai atsakovui ir negrąžinti, automobilis buvo tik nurašytas nuo įmonės, už jį įmonė pati negavo lėšų ir negalėjo tų lėšų sumokėti atsakovui, be to, tuo metu kasoje pinigų nebuvo. 205 000 Lt sudaro 103 000 Lt automobilio vertės. Paskola atsakovui suteikta 2009-06-16 pagal sutartį CRD 09/06-16F, bet sutarties tokiu numeriu bendrovėje nėra. Atsakovas bendrovės direktoriumi dirbo nuo 2006 m. iki 2011 m. kovo mėn., per šį laikotarpį ir susidarė pinigų trūkumas. Sutartys nebuvo sudaromos, buvo suforminti tik dokumentai. Atsakovas pripažįsta, jog tarpusavio suderinimo aktas sudarytas dėl akių. Abu kasos orderiai Nr. 221, nors ir yra skirtingų datų, bet įrodo tą patį pinigų perdavimo momentą. Atsakovas 2010-02-23 Paskolos sutarties Nr. CRD 10/02/23-KP nerado, todėl surašė kitą sutartį, o senosios sutarties nepanaikino. Realiai 205 000 Lt atsakovas nepaskolino, tokia suma tą dieną į kasą nebuvo įnešta. Tačiau dar 2009-06-15 atsakovas buvo sudaręs sutartį 100 000 Lt sumai (nors paskolos sutarties nėra, yra tik pavedimas), ši sutartis reali ir priklauso atsakovui, pinigai neapskaityti kaip paskola bendrovei, paskola atsakovui negrąžinta. Įmonė negali reikalauti pinigų iš atsakovo, kadangi jis jų negavo, pripažįsta, jog elgėsi netinkamai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013-10-16 sprendimu (t. 2, b. l. 17–23) ieškinį tenkino iš dalies: pripažino nesudarytomis ieškovės ir atsakovo 2010-02-23 Paskolos sutartį Nr. CRD 10/02/23-KP ir 2010-03-23 Paskolos sutartį Nr. CRD 10/03/23-KP; priteisė ieškovei iš atsakovo be pagrindo gautus 152 329,99 Lt ir 6 197 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo valstybei 25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; kitoje dalyje ieškinio netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas K. P. apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 26–28) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-10-16 sprendimą panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto nuomone, bylą išnagrinėjo teismas, kuriam tokia byla nėra teisminga. Ieškinys, viršijantis 150 000 Lt, negalėjo būti sprendžiamas Kauno apylinkės teisme, nes atsakovas tam prieštaravo. Atsakovas neinicijavo jokios bylos apylinkės teisme, todėl ieškinys atsakovui (arba priešieškinis, nes K. P. jokioje apylinkės teismo byloje nebuvo ieškovas ir nekėlė jokių reikalavimų), viršijantis 150 000 Lt, negalėjo būti nagrinėjamas apylinkės teisme (CPK 27 str. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovo neva be pagrindo gautus 152 329,99 Lt, netyrė esminių aplinkybių, ar atsakovas gavo iš ieškovės visą pinigų sumą. Teismas sprendimą pagrindė aplinkybėmis, kurios nebuvo analizuojamos teismo posėdžio metu. Nepagrįsto praturtėjimo sąlygos nebuvo analizuojamos bylos nagrinėjimo metu. Teismas atsisakė vertinti aplinkybes, ar atsakovas gavo visą 152 329,99 Lt pinigų sumą iš UAB „Creditum“. Teismo posėdžio metu K. P. įrodinėjo, kad jis gavo tik dalį šių pinigų, t. y. tik tuos pinigus, kurie buvo pervesti banko pavedimais ir sudengimu, t. y. už monitorių. Tačiau pagal kasos pajamų orderį pinigų atsakovas teigė negavęs. Šias aplinkybes atsakovas įrodinėjo teismo posėdžio metu. Ieškovė objektyviai neturėjo pinigų, kuriuos neva perdavė atsakovui pagal kasos pajamų orderį. Atsakovas prašė iškviesti liudytojus, tačiau teismas atsisakė tą daryti. Atsakovas neprieštarauja, kad gavo iš bendrovės 49 329,99 Lt (sąrašas nurodytas UAB „Creditum“ pateiktame lydraštyje 1 tomas 146 psl.) iš reikalaujamų 152 329,99 Lt, tačiau nesutinka gavęs visą šią sumą. Atsakovas nesutinka, kad pagal kasos išlaidų orderį Nr. 228 jam buvo perduota didžioji dalis UAB „Creditum“ reikalaujamos sumos – 103 000 Lt.
Teismas atsisakė iškviesti ir apklausti bendrovės darbuotojus R. T. (t. 1, b. l. 114–115), D. P., G. G. (t. 2, b. l. 5–6), kurie būtų galėję paliudyti, kad su bendrovės darbuotojais buvo atsiskaitoma neapskaitytomis lėšomis, dėl ko atsiradęs piniginių lėšų trūkumas buvo dengiamas fizinio asmens R. T. asmeninėms reikmėms eksploatuojamomis transporto priemonėmis. UAB „Creditum“ išmokėdavo pinigines lėšas darbuotojams ir mokėjimo neapskaitydavo, t. y. mokėdavo „vokeliais“. Kadangi įmonėje reikėjo pridengti šį lėšų trūkumą, buvo nurodoma, kad įmonė perka automobilius, tačiau už automobilius nemoka pinigų ir automobiliais nesinaudoja. Fizinis asmuo R. T. perka už savo turimus pinigus automobilį ir pats juo naudojasi, o automobilis registruojamas įmonės UAB „Creditum“ vardu. Kuomet R. T. parduoda automobilį, pinigai neva grįžta į UAB „Creditum“ kasą, bet realiai jokie pinigai į UAB „Creditum“ kasą nepatenka, nes UAB „Creditum“ už automobilį nieko nemokėjo. Kadangi į UAB „Creditum“ kasą už automobilį pinigai nepatenka, UAB „Creditum“ objektyviai neturi pinigų 103 000 Lt, kuriuos neva pervedė atsakovui. Liudytojai šias aplinkybes ir būtų patvirtinę.
Nors teismas sutiko apklausti bendrovės buhalterę R. Ž., tačiau ji nebuvo apklausta. Ji galėjo patvirtinti ar paneigti, ar realiai matė pinigines lėšas (103 000 Lt), kurios tariamai buvo perduotos K. P.. Ar nematydama realių pinigų pasirašė kasos dokumentus, kad bendrovė gavo 103 000 Lt už automobilį iš M. K., tiek, kad šią pinigų sumą perdavė K. P.. Teismo sprendime šios aplinkybės apskritai neanalizuojamos. Byloje nėra įrodymų, kad pagal kasos pajamų orderį K. P. gavo pinigines lėšas (2010-04-15, kasos išlaidų orderis Nr. 228, 103 000 Lt). Niekas byloje nepatvirtina, kad bendrovė turėjo šią pinigų sumą kasoje. Nei vienas fizinis asmuo nepatvirtino aplinkybės, kad 103 000 Lt UAB „Creditum“ turėjo, t. y., kad turėjo didžiąją dalį pinigų ir galėjo juos perduoti K. P., kuriuos teismas priteisė iš K. P. ieškovei. Atsakovas siekė apklausus liudininkus įrodyti, kad tokios pinigų sumos UAB „Creditum“ kasoje nebuvo, tačiau teismas atsisakė apklausti šiuos liudininkus.
Nurodytos aplinkybės yra analizuojamos ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 20-1-00008-11 ir Nr. 20-9-00410-12 (t. 1, b. l. 40–48). Atsakovas prašė stabdyti bylos nagrinėjimą iki bus pabaigtas ikiteisminis tyrimas, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki ikiteisminio tyrimo metu bus nustatyta, ar tikrai atsakovas galėjo gauti 103 000 Lt iš UAB „Creditum“, ir nenustatinėjo šios aplinkybės.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė (t. 2, b. l. 35–40) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013-10-16 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovė nurodė, kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog „teismas netyrė visų esminių aplinkybių, ar K. P. gavo iš ieškovės visą pinigų sumą – 152 329,99 Lt, kurią priteisė ginčijamu sprendimu“. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavimo visas bylai svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, dėl visų šalių argumentų, paaiškinimų ir byloje pateiktų rašytinių dokumentų teismas pasisakė, juos įvertino, ko pasėkoje, remiantis nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių visuma, priėmė teisėtą ir pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį iš esmės patenkino.
Paskutinio 2013-09-26 teismo posėdžio metu pats apeliantas patvirtino ieškovės poziciją, kad paskolos sutartys niekada realiai nebuvo sudarytos ir K. P. šių sutarčių pagrindu 205 000 Lt ieškovei nebuvo paskolinęs, taigi pats apeliantas pripažino nuginčytų paskolos sutarčių nesudarymo faktą, dėl to ginčo tarp šalių nėra. Iš K. P. pateikto apeliacinio skundo turinio ir jame išdėstytų argumentų matyti, jog iš esmės apeliantas neginčija ir teismo sprendimo dalies, kuria teismas pripažino paskolos sutartis nesudarytomis, taip pat K. P. neprieštarauja dėl teismo iš jo priteistos dalies – nepagrįstai įgytos piniginių lėšų sumos 49 329,99 Lt iš reikalaujamos ir priteistos bendros sumos 152 329,99 Lt – ir nesutinka, tik dėl nepagrįstai gautų/įgytų 103 000 Lt piniginių lėšų sumos. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pats apeliantas pripažino, jog realiai tarp šalių nebuvo sudarytos paskolos sutartys, K. P. ieškovės bendrovei paskolos nesuteikė, dėl ko nebuvo teisinio pagrindo sau pačiam kaip paskolos grąžinimą iš ieškovės išsimokėti pinigines lėšas ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Apeliaciniame skunde iš dalies pripažįstama, jog paskolos sutarčių pagrindu iš bendrovės neteisėtai apeliantas įgijo 49 329,99 Lt. Faktą apie K. P. be pagrindo iš UAB „Creditum“ gautą 152 329,99 Lt sumą patvirtina tiek UAB „Creditum“ byloje pateikti oficialūs buhalterinės apskaitos dokumentai, tiek FNTT prie LR Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados „Dėl UAB „Creditum“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ (Išvados 46–47 lapai). Visą bylos nagrinėjimo procesą pats apeliantas kategoriškai teigė ir tvirtino, jog suteikė paskolą ieškovei ir kaip paskolos grąžinimą teisėtai iš bendrovės sau išsimokėjo (gavo) bendrai sumoje 152 329,99 Lt sumą, o į likusią negrąžintą paskolos sumą turi reikalavimo teisę, kurią 2011-04-12 Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleido UAB „Alfa grupė“ (pirminiam ieškovui byloje), inicijavusiam šį teisminį procesą dėl skolos priteisimo iš UAB „Creditum“, bet vėliau savo reikalavimo atsisakiusiam, dėl ko teismas bylą dalyje dėl pradinio ieškovo UAB „Alfa grupė“ pareikšto reikalavimo nutraukė. Pats atsakovas savo 2012-08-08 atsiliepime aiškiai nurodė ir netgi pateikė savo atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus apie jam išmokėtą paskolos dalį, tokiu būdu patvirtindamas neteisėtai gautų pinigų faktą. Byloje K. P. pateiktas UAB „Creditum“ finansinių ataskaitų rinkinys už 2010 m., kuris buvo parengtas ir pasirašytas tuo metu direktoriaus pareigas ėjusio K. P., patvirtina, jog per 2010 m. bendrovė K. P. kaip paskolos grąžinimą sumokėjo 122 000 Lt; 2010-12-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas taip pat patvirtina, kad iš 205 000 Lt Paskolos sumos negrąžintas likutis yra lygus 85 050,01 Lt (kuris susidarė atėmus K. P. jo vadovavimo laikotarpiu iš UAB „Creditum“ pačiam sau išmokėtą sumą ir pridėjus palūkanas pagal Paskolos sutartį); 2011-04-12 buhalterinėje pažymoje taip pat yra užfiksuotas ieškovės 54 720,02 Lt įsiskolinimas atsakovui pagal 2010-03-26 „suteiktą“ 205 000 Lt paskolą. Taigi šie dokumentai taip pat patvirtina K. P. apeliaciniame skunde neigiamą faktą, jog realiai apeliantas nesudarytų sandorių pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai sau išsimokėjo visą 152 329,99 Lt sumą. Aukščiau nurodyti ir paties K. P. pateikti bei parengti dokumentai patvirtina faktą, jog pagal kasos išlaidų orderį Nr. 228 K. P. buvo išmokėta būtent 103 000 Lt suma. Apeliantas, neigdamas dalies pinigų 103 000 Lt gavimą (išsimokėjimą sau), iš esmės savo poziciją grindžia tik savo paties žodiniais paaiškinimais, kurie akivaizdžiai prieštarauja paties apelianto parengtiems ir teismui pateiktiems dokumentams, jų visumai, FNTT specialisto išvadai ir yra niekuo neparemti. Paaiškėjus, jog paskolos sutartys buvo realiai nesudarytos, ir dėl to tarp šalių nesant ginčo, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo nesudarytų paskolos sutarčių pagrindu neteisėtai, be jokio teisinio pagrindo, iš ieškovės įgytas 152 329,99 Lt pinigines lėšas. Apelianto pozicija bylos nagrinėjimo metu nuolat kito, K. P. visais įmanomais būdais vilkino procesą, teikdamas teismui nepagrįstus ir su ginčo dalyku nesusijusius prašymus, tokiu būdu galimai siekiant suklaidinti teismą ir tokiu būdu išvengti grąžinti be pagrindo iš ieškovės įgytas pinigines lėšas. K. P. atžvilgiu yra pradėtas ir vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-0008-11, apeliantui yra pareikšti įtarimai dėl dokumentų klastojimo, UAB „Creditum“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo stambiu mastu pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 182 str., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d., kuriame ieškovė pripažinta nukentėjusiąja ir yra pareiškusi civilinį ieškinį 1 275 460,30 Lt sumai. 2011-03-17 nutartimi teismas nušalino atsakovą K. P. nuo UAB „Creditum“ vadovo pareigų. Be to, tariamas paskolos sutartis atsakovas sudarė pats su savimi. K. P. tuo metu buvo ne tik UAB „Creditum“ vienasmenis valdymo organas, bet kartu ir kasininkas, kuris tik vienas bendrovėje operavo pinigais ir atlikdo ūkines finansines operacijas, jokie kiti asmenys jose nedalyvavo, ką proceso metu tvirtino ir pats K. P..
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog bylą išnagrinėjo teismas, kuriam byla pagal ieškinio sumą nėra teisminga. Pradinis ieškovas UAB „Alfa grupė“ nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu atsakovei UAB „Creditum“ reikalavo priteisti iš UAB „Creditum“ 54 720,02 Lt skolą, kurią buvęs UAB „Creditum“ direktorius K. P. jam perleido 2011-04-12 Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi. K. P. savo reikalavimo teises, kurias perleido UAB „Alfa grupė“, grindė 205 000 Lt paskolos sutartimis. UAB „Creditum“ priešieškiniais prašė teismo pripažinti negaliojančiomis Paskolos sutartis bei 2010-12-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kadangi visuose juose fiksuojama UAB „Creditum“ 205 000 Lt dydžio turtinė prievolė K. P., kuri faktiškai niekada neatsirado, nes tokia pinigų suma nei pagal Paskolos sutartį, nei kitais pagrindais ieškovei UAB „Creditum“ perduota nebuvo. Taip pat UAB „Creditum“ priešieškiniais prašė taikyti restituciją, grąžinti K. P. sau neteisėtai išsimokėtą Paskolos dalies sumą, kadangi Paskola nebuvo suteikta UAB „Creditum“. Kauno apylinkės teismas 2013-01-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-508-713/2013 priėmė pradinio ieškovo UAB „Alfa grupė“ atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą pagal pradinio ieškovo UAB „Alfa grupė“ ieškinį atsakovei UAB „Creditum“ ir trečiajam asmeniui K. P. dėl skolos priteisimo bei atsakovės UAB „Creditum“ priešieškinį UAB „Alfa grupė“ ir K. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukė. Kita 2013-01-24 nutartimi teismas išskyrė UAB „Creditum“ priešieškinį dalyje dėl reikalavimų, pareikštų K. P. dėl sandorių pripažinimo nesudarytais, restitucijos taikymo į atskirą bylą Nr. 2-4409-713/2013, priešieškinį laikant ieškiniu. Ta pačia nutartimi teismas įpareigojo UAB „Creditum“ kaip ieškovei pateikti patikslintą ieškinį atsakovui K. P.. Atsižvelgiant į susiklosčiusią procesinę situaciją byloje, UAB „Creditum“ pateikė teismui patikslintą ieškinį atsakovui K. P., kurį teismas skundžiamu sprendimu patenkino. CPK 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Jeigu ieškinio reikalavimo padidinimas, ieškinio dalyko pakeitimas, priešieškinio padavimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas išsprendžia visus su ieškinio (priešieškinio) priėmimu susijusius klausimus ir nagrinėja visą bylą iš esmės“. Pirmosios instancijos teismas, remiantis kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumo taisykle, pagrįstai išnagrinėjo UAB „Creditum“ ieškinį. Net jeigu apeliacinės instancijos teismas laikytų, jog UAB „Creditum“ ieškinį išnagrinėjo teismas, kuriam byla yra neteisminga, nustačius, jog sprendimas iš principo yra teisingas, jis negali būti panaikintas, be to, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas nėra absoliutus negaliojimo pagrindas.
Neatitinka tikrovės apelianto argumentas, jog „teismas sprendimą pagrindė aplinkybėmis, kurios nebuvo analizuojamos teismo posėdžio metu. Nepagrįsto praturtėjimo sąlygos nebuvo analizuojamos bylos nagrinėjimo metu“. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje „Dėl piniginių lėšų priteisimo“, jog „nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, atsakovas privalo atlyginti nuostolius ieškovui, todėl iš atsakovo priteisė iš ieškovo nepagrįstai gautą 152 329,99 Lt sumą. Teismas taip pat nurodė, jog „tai, kad ieškovas reikšdamas ieškinį nurodo neteisingą juridinį pagrindą bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias kitus civilinius santykius, nesudaro pagrindo ieškinį atmesti“. Apeliantas maišo ieškinio faktinį pagrindą su teisiniu ir ginčo teisinių santykių kvalifikavimu. Aplinkybė, jog teismas spręsdamas dėl piniginių lėšų priteisimo, taikė ne restitucijos, o nepagrįsto praturtėjimo institutą, nekeičia bylos esmės ir nustatytų faktinių aplinkybių bei jų pagrindimo. Civilinėse byloje šalys neturi pareigos ne tik, kad teisingai kvalifikuoti ginčo santykį, bet iš viso neprivalo nurodyti reiškiamo reikalavimo teisinio pagrindo. Esmė yra ieškinio faktinis pagrindas, kurio niekaip neįtakoja ginčo santykio teisinis kvalifikavimas, ir tuo labiau nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu, teismui savarankiškai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog „teismas atsisakė vertinti aplinkybes, ar atsakovas gavo visą pinigų sumą 152 329,99 Lt iš UAB „Creditum“. Teismo posėdžio metu K. P. įrodinėjo, kad jis gavo tik dalį šių piniginių lėšų, t. y. tik tuos pinigus, kurie buvo pervesti banko pavedimais ir sudengimu, t. y. už kompiuterio monitorių. Tačiau pagal kasos pajamų orderį Nr. 228 103 000 Lt pinigų K. P. negavo. Byloje nėra įrodymą, kad pagal kasos pajamų orderį K. P. gavo pinigines lėšas“. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas su bylos esme ir ginčo dalyku susijusias aplinkybes, šalių paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina pinigų išmokėjimo faktą K. P.. K. P., įrodinėdamas aplinkybę, jog realiai visų pinigų negavo, ją grindė tik savo paties žodiniais paaiškinimais, kurie byloje yra prieštaringi, subjektyvūs, niekuo neparemti ir vertintini kaip apelianto gynybinė pozicija. Iki paskutinio teismo posėdžio atsakovas iš esmės teigė, jog paskolos teisiniai santykiai egzistavo ir kad jis pats sau paskolos grąžinimui iš bendrovės išsimokėjo priteistas pinigines lėšas. Be to, pats K. P. aiškino, jog visose ūkinėse finansinėse operacijose, susijusiose su ginčo dalyku, dalyvavo tik jis vienas, kaip bendrovės direktorius ir kartu kasininkas. Apeliaciniame skunde jis jau pakeitė savo poziciją, nurodydamas, jog buvę bendrovės darbuotojai gali patvirtinti pinigų negavimo faktą. Atsižvelgiant į tai, jog visose ūkinėse operacijose, susijusiose su pinigų išmokėjimu K. P. fiktyvių sandorių pagrindu, dalyvavo tik vienas asmuo pats K. P., tik jis vienas pasirašė ir patvirtino visus dokumentus, akivaizdu, jog jokie kiti asmenys šių aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti negali. 2010-04-15 kasos išlaidų orderis Nr. 228, patvirtinantis 103 000 Lt išmokėjimo faktą K. P., yra oficialus dokumentas, nėra nuginčytas, jis yra galiojantis ir turi juridinę galią, todėl teismas pagrįstai juo rėmėsi vertindamas aplinkybes apie K. P. nepagrįstai sau išsimokėtą pinigų sumą. Be to, šiame dokumente užfiksuotą piniginių lėšų K. P. išmokėjimo aplinkybę patvirtinta ir kiti byloje pateikti UAB „Creditum“ buhalterinės apskaitos dokumentai bei FNTT specialisto išvada, tuo tarpu K. P. argumentai dėl pinigų negavimo paremti tik jo paties žodiniais paaiškinimais, kuriuos apeliantas nuolat keičia. Apelianto teiginys, jog „UAB „Creditum“ objektyviai neturėjo pinigų, kuriuos neva perdavė K. P. pagal kasos pajamų orderį“, yra tik paties apelianto niekuo neparemtas, subjektyvus vertinimas, priešingai, byloje nustatyta UAB „Creditum“ buhalterinės apskaitos dokumentais, kasos dokumentais ir FNTT išvada, jog bendrovės kasoje buvo pakankamas likutis grynųjų pinigų ginčijamai operacijai atlikti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo apklausti liudytojais buvusius bendrovės darbuotojus R. T., D. P., G. G., kadangi nurodyti asmenys negali nei paliudyti, nei paneigti bylai svarbių aplinkybių, susijusių ginčijamomis piniginėmis operacijomis, pats atsakovas teisme tokio savo prašymo pagrįsti taip pat negalėjo, nenurodė, kokias nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes šie asmenys gali patvirtinti. Visose UAB „Creditum“ piniginėse ūkinėse operacijose jokie kiti asmenys, darbuotojai, išskyrus K. P., nedalyvavo, ką byloje yra patvirtinęs ir pats K. P., jog visas pinigines operacijas atlikdavo jis vienas, taip pat vienas disponavo bendrovės piniginėmis lėšomis, jos buvo K. P. žinioje. Apelianto argumentai dėl atsiskaitymo su bendrovės darbuotojais iš neapskaitytų lėšų, algų mokėjimo vokeliuose, kuriuos galėtų patvirtinti K. P. prašomi apklausti liudytojai, nėra šio ginčo dalykas, be to, šios aplinkybės niekaip nesusiję su byla, dėl ko teismas pagrįstai netenkino šio atsakovo prašymo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su fiziniu asmeniu R. T., jo automobilių pirkimu, eksploatavimu, niekaip nesusiję su ginčo objektu, ką nurodė ir teismas. Teismas patenkino atsakovo prašymą liudytoja apklausti buvusią UAB „Creditum“ buhalterę R. Ž., tačiau pats atsakovas nesumokėjo teismo nustatyto dydžio užstato už šios liudytojos iškvietimą. Dėl nurodytų priežasčių šis asmuo nebuvo apklaustas teisme, be to, nuo teismo posėdžio, kurio metu atsakovas buvo įpareigotas sumokėti užstatą už prašomą apklausti liudytoją, po to dar vyko ne vienas teismo posėdis ir praėjo gan ilgas laiko tarpas, tačiau atsakovas pakartotinai teismui nepateikė prašymo dėl šios liudytojos apklausos ir to nereikalavo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentas, jog „teismas netyrė visų esminių aplinkybių, ar K. P. gavo iš ieškovės visą pinigų sumą – 152 329,99 Lt, kurią priteisė ginčijamu sprendimu“, yra visiškai nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išanalizavimo visas bylai svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, dėl visų šalių argumentų, paaiškinimų ir byloje pateiktų rašytinių dokumentų teismas pasisakė, juos įvertino ir, remdamasis nustatytų bylai reikšmingų aplinkybių visuma, priėmė teisėtą ir pagrįstą bei motyvuotą sprendimą, kuriuo ieškinį iš esmės patenkino.
Kaip itin svarbi vertintina aplinkybė, jog paskutinio 2013-09-26 teismo posėdžio metu pats apeliantas patvirtino ieškovės poziciją, kad paskolos sutartys niekada realiai nebuvo sudarytos ir kad K. P. šių sutarčių pagrindu 205 000 Lt ieškovei nebuvo paskolinęs. Tokiu būdu pats apeliantas pripažino nuginčytų paskolos sutarčių nesudarymo faktą, dėl to ginčo tarp šalių nėra. Iš K. P. apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantas iš esmės neginčija ir teismo sprendimo dalies, kuria teismas pripažino paskolos sutartis nesudarytomis, bei neprieštarauja dėl teismo iš jo priteistos dalies – nepagrįstai įgytos piniginių lėšų sumos 49 329,99 Lt iš reikalaujamos ir priteistos bendros sumos 152 329,99 Lt – ir nesutinka tik dėl nepagrįstai gautų/įgytų 103 000 Lt piniginių lėšų. Taigi tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pats apeliantas pripažino, jog realiai tarp šalių nebuvo sudarytos paskolos sutartys, kas reiškia, jog K. P. ieškovei 205 000 Lt paskolos nesuteikė, dėl ko, kolegijos nuomone, ir nebuvo jokio teisinio pagrindo jam pačiam kaip paskolos grąžinimą iš ieškovės išsimokėti pinigines lėšas. Tai, kad apeliantas faktiškai iš dalies pripažįsta paskolos sutarčių pagrindu iš bendrovės neteisėtai įgijęs 49 329,99 Lt, kolegijos nuomone, tik patvirtina, jog atsakovui ir likusi paskolos suma buvo išmokėta nepagrįstai. Faktą apie K. P. be pagrindo iš UAB „Creditum“ gautą 152 329,99 Lt sumą, kolegijos nuomone, patvirtina tiek į bylą pateikti UAB „Creditum“ oficialūs buhalterinės apskaitos dokumentai, tiek FNTT prie LR Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados „Dėl UAB „Creditum“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo rezultatų“ (Išvados 46–47 lapai). Visą bylos nagrinėjimo procesą pats apeliantas kategoriškai teigė ir tvirtino, jog suteikė paskolą ieškovei ir kaip paskolos grąžinimą teisėtai iš bendrovės sau išsimokėjo (gavo) 152 329,99 Lt sumą, o į likusią negrąžintą paskolos sumą turi reikalavimo teisę, kurią 2011-04-12 Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi perleido UAB „Alfa grupė“ (pirminiam ieškovui byloje), inicijavusiam šį teisminį procesą dėl skolos priteisimo iš UAB „Creditum“. Tai, kad vėliau UAB „Alfa grupė“ savo reikalavimo byloje atsisakė (dėl ko teismas bylą dalyje dėl pradinio ieškovo UAB „Alfa grupė“ pareikšto reikalavimo nutraukė), kolegijos nuomone, taip pat vertintina apelianto nenaudai. Pats atsakovas savo 2012-08-08 atsiliepime aiškiai nurodė ir netgi pateikė savo atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus apie jam išmokėtą paskolos dalį, tokiu būdu patvirtindamas neteisėtai gautų pinigų faktą. Byloje K. P. pateiktas UAB „Creditum“ finansinių ataskaitų rinkinys už 2010 m., kuris buvo parengtas ir pasirašytas tuo metu direktoriaus pareigas ėjusio K. P., patvirtina, jog per 2010 m. bendrovė K. P. kaip paskolos grąžinimą sumokėjo 122 000 Lt; 2010-12-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas taip pat patvirtina, kad iš 205 000 Lt Paskolos sumos negrąžintas likutis yra lygus 85 050,01 Lt (kuris susidarė atėmus K. P. jo vadovavimo laikotarpiu iš UAB „Creditum“ pačiam sau išmokėtą sumą ir pridėjus palūkanas pagal Paskolos sutartį); 2011-04-12 buhalterinėje pažymoje taip pat yra užfiksuotas ieškovės 54 720,02 Lt įsiskolinimas atsakovui pagal 2010-03-26 „suteiktą“ 205 000 Lt paskolą. Kolegija pritaria ieškovės atsiliepimo argumentui, jog šie dokumentai taip pat patvirtina apelianto neigiamą faktą, jog realiai jis nesudarytų sandorių pagrindu nepagrįstai ir neteisėtai sau išsimokėjo visą 152 329,99 Lt sumą. Nurodyti ir paties K. P. pateikti bei parengti dokumentai patvirtina faktą, jog pagal kasos išlaidų orderį Nr. 228 K. P. buvo išmokėta būtent 103 000 Lt suma. Apeliantas, neigdamas dalies pinigų 103 000 Lt gavimą (išsimokėjimą sau), iš esmės savo poziciją grindžia tik savo paties žodiniais paaiškinimais, kurie akivaizdžiai prieštarauja paties apelianto parengtiems ir teismui pateiktiems dokumentams, jų visumai, FNTT specialisto išvadai ir yra niekuo neparemti. Paaiškėjus, jog paskolos sutartys buvo realiai nesudarytos, ir dėl to tarp šalių nelikus ginčo, įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė iš atsakovo nesudarytų paskolos sutarčių pagrindu neteisėtai, be jokio teisinio pagrindo, iš ieškovės įgytas 152 329,99 Lt pinigines lėšas. Pažymėtina, jog apelianto pozicija bylos nagrinėjimo metu nuolat kito, jis teikė teismui įvairiausius su ginčo dalyku nesusijusius prašymus, tokiu būdu galimai siekiant suklaidinti teismą ir tokiu būdu išvengti grąžinti be pagrindo iš ieškovės įgytas pinigines lėšas. Nustatyta, kad K. P. atžvilgiu yra pradėtas ir vyksta ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-0008-11, jam yra pareikšti įtarimai dėl dokumentų klastojimo, UAB „Creditum“ turto pasisavinimo ir iššvaistymo stambiu mastu pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 182 str., 183 str. 2 d., 184 str. 2 d.. 2011-03-17 nutartimi teismas nušalino atsakovą nuo UAB „Creditum“ vadovo pareigų. Be to, tariamas paskolos sutartis atsakovas sudarė pats su savimi. K. P. tuo metu buvo ne tik UAB „Creditum“ vienasmenis valdymo organas, bet kartu ir kasininkas, kuris tik vienas bendrovėje operavo pinigais ir atliko ūkines finansines operacijas, jokie kiti asmenys jose nedalyvavo, ką proceso metu tvirtino ir pats K. P..
Kolegijos nuomone, visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas išnagrinėjo pagal ieškinio sumą neteismingą bylą. Nustatyta, jog pradinis ieškovas UAB „Alfa grupė“ nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu atsakovei UAB „Creditum“ reikalavo priteisti iš UAB „Creditum“ 54 720,02 Lt skolą, kurią buvęs UAB „Creditum“ direktorius K. P. jam perleido 2011-04-12 Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi. K. P. savo reikalavimo teises, perleistas UAB „Alfa grupė“, grindė 205 000 Lt paskolos sutartimis. UAB „Creditum“ priešieškiniais prašė teismo pripažinti negaliojančiomis Paskolos sutartis bei 2010-12-31 Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kadangi visuose juose fiksuojama UAB „Creditum“ 205 000 Lt dydžio turtinė prievolė K. P., kuri faktiškai niekada neatsirado, nes tokia pinigų suma nei pagal Paskolos sutartį, nei kitais pagrindais UAB „Creditum“ perduota nebuvo. Taip pat UAB „Creditum“ priešieškiniais prašė taikyti restituciją, grąžinti K. P. sau neteisėtai išsimokėtą Paskolos dalies sumą, kadangi Paskola nebuvo suteikta UAB „Creditum“. Kauno apylinkės teismui 2013-01-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-508-713/2013 priėmus pradinio ieškovo UAB „Alfa grupė“ atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą pagal pradinio ieškovo UAB „Alfa grupė“ ieškinį atsakovei UAB „Creditum“ ir trečiajam asmeniui K. P. dėl skolos priteisimo bei atsakovės UAB „Creditum“ priešieškinį UAB „Alfa grupė“ ir K. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, reikalavimo teisės perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia nutraukus, kita 2013-01-24 nutartimi teismas išskyrė UAB „Creditum“ priešieškinį dalyje dėl reikalavimų, pareikštų K. P. dėl sandorių pripažinimo nesudarytais, restitucijos taikymo į atskirą bylą Nr. 2-4409-713/2013, priešieškinį laikant ieškiniu. Ta pačia nutartimi teismas įpareigojo UAB „Creditum“ kaip ieškovei pateikti patikslintą ieškinį atsakovui K. P.. UAB „Creditum“ pateikė teismui patikslintą ieškinį atsakovui K. P., kurį teismas skundžiamu sprendimu patenkino. CPK 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Jeigu ieškinio reikalavimo padidinimas, ieškinio dalyko pakeitimas, priešieškinio padavimas keičia rūšinį bylos teismingumą, pradinį ieškinį nagrinėjantis teismas išsprendžia visus su ieškinio (priešieškinio) priėmimu susijusius klausimus ir nagrinėja visą bylą iš esmės“. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, remiantis kelių tarpusavyje susijusių bylų teismingumo taisykle, pagrįstai išnagrinėjo 150 000 Lt sumą viršijantį UAB „Creditum“ ieškinį, kuris pradžioje byloje buvo pateiktas kaip priešieškinis. Kolegija pažymi, kad net jeigu ir būtų nustatyta, jog UAB „Creditum“ ieškinį išnagrinėjo teismas, kuriam byla yra neteisminga, iš esmės teisingas sprendimas negalėtų būti panaikintas, nes, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktu, šis rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimas nėra absoliutus negaliojimo pagrindas.
Neatitinka tikrovės apelianto argumentas, jog teismas sprendimą pagrindė nepagrįsto praturtėjimo aplinkybėmis, kurios nebuvo analizuojamos teismo posėdžio metu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą bei priteisti iš atsakovo nepagrįstai iš ieškovės gautą 152 329,99 Lt sumą. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog „tai, kad ieškovas reikšdamas ieškinį nurodo neteisingą juridinį pagrindą bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias kitus civilinius santykius, nesudaro pagrindo ieškinį atmesti“. Apeliantas maišo ieškinio faktinį pagrindą su teisiniu ir ginčo teisinių santykių kvalifikavimu. Aplinkybė, jog teismas, spręsdamas dėl piniginių lėšų priteisimo, taikė ne restitucijos, o nepagrįsto praturtėjimo institutą, nekeičia bylos esmės ir nustatytų faktinių aplinkybių bei jų pagrindimo. Civilinėse byloje šalys neturi pareigos ne tik, kad teisingai kvalifikuoti ginčo santykį, bet iš viso neprivalo nurodyti reiškiamo reikalavimo teisinio pagrindo. Esmė yra ieškinio faktinis pagrindas, kurio niekaip neįtakoja ginčo santykio teisinis kvalifikavimas, ir tuo labiau nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu, teismui savarankiškai kvalifikavus tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas atsisakė vertinti aplinkybes, ar atsakovas gavo visą pinigų sumą 152 329,99 Lt iš UAB „Creditum“. Teismo posėdžio metu K. P. įrodinėjo gavęs tik dalį šių piniginių lėšų, t. y. tik tuos pinigus, kurie buvo pervesti banko pavedimais ir sudengimu, t. y. už kompiuterio monitorių. Tačiau pagal kasos pajamų orderį Nr. 228 103 000 Lt pinigų K. P. teigė negavęs. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas su bylos esme ir ginčo dalyku susijusias aplinkybes, šalių paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina pinigų išmokėjimo faktą K. P.. Pažymėtina, jog K. P., įrodinėdamas aplinkybę dėl realiai negautų visų pinigų, ją grindė tik savo paties prieštaringais, subjektyviais ir daugiau niekuo neparemtais žodiniais paaiškinimais, kurie vertintini kaip apelianto gynybinė pozicija. Iki paskutinio teismo posėdžio atsakovas iš esmės teigė, jog paskolos teisiniai santykiai egzistavo ir kad jis pats sau paskolos grąžinimui iš bendrovės išsimokėjo priteistas pinigines lėšas. Be to, pats K. P. aiškino, jog visose ūkinėse finansinėse operacijose, susijusiose su ginčo dalyku, dalyvavo tik jis vienas, kaip bendrovės direktorius ir kartu kasininkas. Tačiau apeliaciniame skunde jis jau pakeitė savo poziciją, nurodydamas, jog buvę bendrovės darbuotojai gali patvirtinti pinigų negavimo faktą. Atsižvelgiant į tai, jog visose ūkinėse operacijose, susijusiose su pinigų išmokėjimu K. P. fiktyvių sandorių pagrindu, dalyvavo tik vienas asmuo, t. y. pats K. P., tik jis vienas pasirašė ir patvirtino visus dokumentus, akivaizdu, jog jokie kiti asmenys šių aplinkybių nei patvirtinti, nei paneigti negali. 2010-04-15 kasos išlaidų orderis Nr. 228, patvirtinantis 103 000 Lt išmokėjimo faktą K. P., yra oficialus dokumentas, nėra nuginčytas, jis yra galiojantis ir turi juridinę galią, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai juo rėmėsi vertindamas aplinkybes apie K. P. nepagrįstai sau išsimokėtą pinigų sumą. Be to, šiame dokumente užfiksuotą piniginių lėšų K. P. išmokėjimo aplinkybę patvirtinta ir kiti byloje pateikti UAB „Creditum“ buhalterinės apskaitos dokumentai bei FNTT specialisto išvada, tuo tarpu K. P. argumentai dėl pinigų negavimo paremti tik jo paties nenuosekliais ir prieštaringais žodiniais paaiškinimais. Apelianto teiginys, jog „UAB „Creditum“ objektyviai neturėjo pinigų, kuriuos neva perdavė K. P. pagal kasos pajamų orderį“, kolegijos nuomone, yra tik paties apelianto niekuo neparemtas, subjektyvus vertinimas, priešingai, byloje nustatyta UAB „Creditum“ buhalterinės apskaitos dokumentais, kasos dokumentais ir FNTT išvada, jog bendrovės kasoje buvo pakankamas likutis grynųjų pinigų ginčijamai operacijai atlikti.
Kolegija pritaria ieškovės atsiliepimo argumentams, jog apylinkės teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo apklausti liudytojais buvusius bendrovės darbuotojus R. T., D. P., G. G.. Pažymėtina, jog pats atsakovas teisme tokio savo prašymo pagrįsti taip pat negalėjo, nenurodė, kokias nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes šie asmenys gali patvirtinti. Byloje pats K. P. yra patvirtinęs, jog visose UAB „Creditum“ piniginėse ūkinėse operacijose jokie kiti asmenys, išskyrus apeliantą, nedalyvavo, visas pinigines operacijas atlikdavo jis vienas, taip pat vienas disponavo bendrovės piniginėmis lėšomis, kurios buvo jo žinioje. Apelianto argumentai dėl atsiskaitymo su bendrovės darbuotojais iš neapskaitytų lėšų, algų mokėjimo vokeliuose, ką galėtų patvirtinti prašomi apklausti liudytojai, nėra šio ginčo dalykas, be to, šios aplinkybės niekaip nesusiję su byla, dėl ko teismas pagrįstai netenkino šio atsakovo prašymo dėl liudytojų apklausos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su fiziniu asmeniu R. T., jo automobilių pirkimu, eksploatavimu, taip pat niekaip nesusiję su ginčo objektu, ką pagrįstai nurodė ir apylinkės teismas. Nors teismas buvo patenkinęs atsakovo prašymą liudytoja apklausti buvusią UAB „Creditum“ buhalterę R. Ž., tačiau pažymėtina, jog pats atsakovas nesumokėjo teismo nustatyto dydžio užstato už šios liudytojos iškvietimą, be to, nuo teismo posėdžio, kurio metu atsakovas buvo įpareigotas sumokėti užstatą, po to dar vyko ne vienas teismo posėdis ir praėjo gan ilgas laiko tarpas, tačiau atsakovas pakartotinai teismui nepateikė prašymo dėl šios liudytojos apklausos ir to nebereikalavo.
Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.