Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.5. 1.1.8.1.1.; 1.1.8.2.; 1.1.8.8.; 1.2.8.1.2.; 1.2.8.2.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.8.; 2.1.14.; 2.1.15.1.2.; 2.1.15.3.3.2.; 2.4.6.4.2.; 2.9.6.; 2.9.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2011 m. kovo 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

dalyvaujant privačiam kaltintojui-nukentėjusiajam P. K. ir jo atstovui advokatui Egidijui Morkūnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo-nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. (dėl šmeižimo ir viešo įžeidimo) išteisinta, nes jos veiksmais nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių.

Privataus kaltintojo P. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Priteista iš P. K. 1210 Lt proceso išlaidų L. J. naudai.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

L. J. privataus kaltinimo skundu ir pateiktu patikslintu skundu buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., tuo, kad ji, dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ korespondente, viešai paskelbė įžeidžiančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją apie P. K., t.y. 2009 m. lapkričio 9 d. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „Ekskomisaro kieme - valdiška šviesa“ su anonsu „Dėl neteisėtų privilegijų iš tarnybos ištėkšto ekskomisaro P. K. namo kieme-nemokami „Elektrėnų žiburiai“ buvo nurodyta, kad ,,....P. K. mažiausiai dešimtmetį nemokamai naudojasi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, „....už tai, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ visuomenės poreikiams skirtas šviestuvas apšvietė privataus namo, kuriame gyvena P. K., kiemą, mokėjo visi šiauliečiai“; „Sąžiningasis“ P. K. metų metais nesivargino pranešti bendrovei apie jo kiemą apšviečiantį šviestuvą, o ir patys (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai per dešimt metų nepastebėjo, kad šviestuvas tenkina tik vieno visuomenės nario - P. K. poreikius“; taip pat 2009 m. lapkričio 16 d. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „Miesto pinigai taškomi privatiems kiemams apšviesti“ buvo nurodyta, kad „“(duomenys neskelbtini)“ išsiaiškino, jog susikompromitavęs ekskomisaras P. K. mažiausiai devynerius metus naudojosi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, už kurias mokėjo ne jis pats, o visi šiauliečiai“; ,,....P. K. kiemą apšviečiantis šviestuvas įsijungia ir išsijungia tuo pačiu metu, kaip ir miestą apšviečiantys savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ šviestuvai.“; „Po „(duomenys neskelbtini)“ skambučio, (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai stulpą P. K. kieme atjungė“; abiejų šių straipsnių autore nurodyta L. J. vardas bei pavardė, elektroninio pašto adresas; iš šių duomenų matyti, kad minėtas asmuo yra laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ir yra pilnai atsakingas už pateiktos informacijos teisingumą.

Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas-nukentėjusysis P. K. prašo panaikinti 2010-12-14 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir L. J. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. bei paskirti jai įstatymo numatytą bausmę, pripažinti jį nukentėjusiuoju bei civiliniu ieškovu ir priteisti iš L. J. 15.000 litų jam padarytai neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti L. J. išspausdinti laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ du straipsnius, kuriuose būtų paneigtos šmeižikiškos ir tikrovės neatitinkančios žinios, išspausdinant straipsnius vienos savaitės intervale.

Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, pilnas prieštaravimų ir todėl naikintinas, nes teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas ir tai turėjo esminės reikšmės neteisingam nuosprendžio priėmimui. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad jo pradiniame ir patikslintame skunde pateikti kaltinimai L. J. yra gana abstraktūs, kad nenurodyta, kuriais teiginiais kaltinamoji, kaip straipsnių autorė, įžeidė nukentėjusįjį, kuriais apšmeižė. teigia, kad jis savo skunde aiškiai išskyrė teiginius, kurie, jo nuomone, yra šmeižikiški, o būtent: „2009 m. lapkričio 9 d. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „Ekskomisaro kieme - valdiška šviesa“ buvo nurodyta, kad ,,....P. K. mažiausiai dešimtmetį nemokamai naudojasi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, „....už tai, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ visuomenės poreikiams skirtas šviestuvas apšvietė privataus namo, kuriame gyvena P. K., kiemą, mokėjo visi šiauliečiai.“ „“Sąžiningasis“ P. K. metų metais nesivargino pranešti bendrovei apie jo kiemą apšviečiantį šviestuvą, o ir patys (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai per dešimt metų nepastebėjo, kad šviestuvas tenkina tik vieno visuomenės nario - P. K. poreikius“ ir „2009 m. lapkričio 16 d. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „Miesto pinigai taškomi privatiems kiemams apšviesti“ yra nurodyta, kad „“(duomenys neskelbtini)“ išsiaiškino, jog susikompromitavęs ekskomisaras P. K. mažiausiai devynerius metus naudojosi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, už kurias mokėjo ne jis pats, o visi šiauliečiai“; ,,...P. K. kiemą apšviečiantis šviestuvas įsijungia ir išsijungia tuo pačiu metu, kaip ir miestą apšviečiantys savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ šviestuvai.“; „Po „(duomenys neskelbtini)“ skambučio, (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai stulpą P. K. kieme atjungė“. Būtent šiais teiginiais jis buvo apšmeižtas, t.y. buvo teigiama, jog jis paprasčiausiai vagia elektros energiją ir nemokamai apsišviečia savo privatų kiemą. Taip pat nurodo, kad įžeidžiantys yra patys straipsniai, pati informacijos pateikimo forma. Mano, kad jo skunde nurodyti esminiai, BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. požymiai, juo labiau, kad pats teismas savo nuosprendyje pripažįsta, kad paskleista informacija yra neteisinga ir šie straipsniai gali būti traktuotini kaip P. K. garbės ir orumo pažeminimas, tačiau teismas neįsigilino į šiuos jo motyvus ir padarė klaidingą išvadą, jog kaltinimas yra abstraktus. Keistai skamba teiginiai, jog minėti straipsniai yra ne informacijos paskleidimas, o tik „žurnalistės nuomonė“, dėl ko būtent tokiu aspektu ir buvo vertinama paskleista informacija apie P. K., kadangi tik faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, tik jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas, o nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, dėl to teismas L. J. veiką nelaikė padaryta tiesiogine tyčia, t.y. suvokiant žeminantį ir užgaulų savo veikos pobūdį kitam žmogui ir siekiant jį pažeminti, užgauti, kad L. J., būdama žurnaliste, savo straipsniuose neigiamai vertino nukentėjusįjį kaip buvusi policijos pareigūną, kuris anksčiau neteisėtai naudojosi įvairiomis privilegijomis, žinodama šio asmens atleidimo iš VRM priežastis, gindama viešąjį interesą, apie P. K. rašė kaip apie viešą asmenį. Nurodo, kad savo parodymuose L. J. teigia, jog informaciją apie P. K. gavo iš „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiojo redaktoriaus L. G., savo ruožtu L. G. savo parodymuose teigė, kad informaciją apie P. K. kieme stovintį šviestuvą gavo iš kažkokio policijos pareigūno, kuriuo įvardyti jis nenorėtų. L. J. savo parodymuose teigia, kad apie P. K. rašė kaip apie viešą asmenį, gindama viešąjį interesą, tačiau čia pat teigia, kad žinojo, jog P. K. jau nėra policijos pareigūnas, taigi, nėra ir viešas asmuo. Teigia, kad šie teiginiai prasilenkia su objektyvia tikrove bei faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 d. yra teigiama, jog nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Taigi, neįsitikinus turimos informacijos teisingumu, negalima reikšti savo nuomonės, juo labiau tokia forma. Teisė į informacijos laisvę yra įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str., analogiškame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. Tačiau laisvė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją nėra absoliuti. Antai pagal Konstitucijos 25 str. 4 d. laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės, bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu bei dezinformacija“ (LR Konstitucinio teismo 2002-10-23 nutarimas). Savo nuomonės reiškimas yra nesuderinamas su šmeižtu bei dezinformacija. Mano, jei L. J., kaip teigiama nuosprendyje, teigia, kad straipsniuose išdėstyti teiginiai yra tik jos nuomonė, tuomet ji galėjo tą nuomonę pasilaikyti sau, t.y. neskleisti jos spaudos leidinyje. Pažymėti, jog Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 d. 60 p. yra aiškiai apibrėžta, kas yra viešasis asmuo: „Viešasis asmuo - valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams“. Pati L. J. savo parodymuose teigia, jog žurnaliste UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirba penkerius metus, per tą laikotarpį nėra gavusi nė vieno nusiskundimo nei iš žmonių, nei iš savo vadovų. Todėl tiesiog neįtikėtina yra tai, jog ji nežinojo, kad P. K. nėra viešas asmuo.

Nurodo, kad nesutinka su teismo teiginiu, jog L. J. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, taigi ir nusikaltimo sudėties elemento, nes BK 21 str. 1 d. nustatyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Iš šių nuostatų akivaizdu, kad rengimosi būdai dažniausiai yra atliekami aktyviais veiksmais, neveikimu galima nebent sudaryti nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygas. Pagal BK 1, 2, 10, 11, 12 ir kitus straipsnius nusikalstamomis ir baudžiamomis veikomis pripažįstami tik konkretūs veiksmai ar neveikimas, kuriais objektyviai realizuojamas nusikalstamas kaltininko motyvas, tikslas, kaltė. Kaltininko nusikalstamos veikos motyvas, tikslas numatytam nusikaltimo padarymui sudaryti būtinas ar jo padarymą lengvinančias sąlygas, susiformavusi tyčia subjektyviaisiais rengimosi padaryti nusikaltimą sudėties požymiais gali būti pripažįstami tik tada, kai jie realizuojami (objektyvizuojami). Šiuo atveju neabejotina, kad nusikalstama veika yra įvykdyta iki galo (tikrovės neatitinkanti ir P. K. žeidžianti informacija paskleista viešai per visuomenės informavimo priemonę „(duomenys neskelbtini)“ laikraštį). Neabejoja, kad L. J. suvokė ką daro, kad jos turimas adresas yra ne to žmogaus, o jei, ir nežinojo, tai lengvai galėjo gauti reikiamą informaciją apie pageidaujamą objektą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji nepasivargino tai padaryti.

Skunde teigia, kad buvo įžeistas viešai - straipsnyje tendencingai pateikiami faktai apie tarnybą vidaus tarnybos sistemoje, gretinamos kažkokios tai įmonės ir jų telefonų kortelės su gatvių apšvietimo stulpu, kurio dėka P. K. namo kiemas, neva tai buvo apšviečiamas už mokesčių mokėtojų pinigus. Mano, kad L. J. veikoje taip pat yra nusikaltimo požymių, numatytų BK 155 str., tai yra jis buvo įžeistas viešai raštu per visuomenės masines informavimo priemones. Nurodo, kad liudytojų bei kaltinamosios parodymų analizė taip pat leidžia teigti, jog teismas, priimdamas nuosprendį, ne iki galo išsiaiškino visas faktines bylos aplinkybes. Kaltinamoji L. J. savo parodymuose teigia, kad siekdama išsiaiškinti turimos informacijos teisingumą, ji surinko visą informaciją, atliko žurnalistinį tyrimą, ir tik tada ėmėsi, kaip ji pati teigia, „ginti viešąjį interesą“, tačiau šis jos teiginys prasilenkia su byloje esančiais duomenimis bei liudytojų parodymais. Kaip matyti iš bylos faktinių aplinkybių, L. J. 2009 m. lapkričio mėnesį, paskambino į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybę, darbuotojui J. V. ir paprašė pakomentuoti (duomenys neskelbtini) esančio stulpo buvimą. Taigi, žurnalistė nesidomėjo, kam priklauso namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Ją domino tik stulpo buvimo faktas. Liudytojas J. V. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje architektūros ir urbanistikos skyriaus vyresniuoju specialistu nuo 2009 metų, jis informavo L. J., kad detaliajame plane, adresu (duomenys neskelbtini), matosi stulpas, paaiškino, kad nepamena, ar L. J. klausė kam priklauso sklypas. Pamena, kad su L. J. kalbėjosi tik apie stulpą. Taip pat parodė, kad detaliajame plane matosi jo užsakovai, bet ne savininkai. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, L. J. nepasivargino susirinkti visą informaciją, įsitikinti, kad jos surinkta informacija yra teisinga, išsiaiškinti, kam iš tiesų priklauso sklypas. Žurnalistę domino tik faktas, ar tikrai sklype, adresu (duomenys neskelbtini), yra elektros stulpas. L. J. savo parodymuose teigia, kad norėdama įsitikinti savo turimos informacijos teisingumu, ne kartą skambino P. K. į darbą, į „(duomenys neskelbtini)“ gamyklą, pačiam P. K. asmeniškai. Taip pat teigia, jog skambino į įmonę „(duomenys neskelbtini)“, domėjosi tuo šviestuvu, jai pasakė, kad tą šviestuvą atjungė, tačiau jokių duomenų apie tai byloje nėra. Taip teigia tik pati L. J.. Be to, šiuos žurnalistės teiginius paneigia ir liudytojų parodymai. Liudytojas V. L., gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), teigia jog šviestuvas nešviečia jau daugelį metų. Iš to kas išdėstyta, daro išvadą, kad niekas negalėjo atjunginėti jau neveikiančio šviestuvo. Negana to, šis žurnalistės teiginys tik įrodo tą aplinkybę, kad rašydama šiuos straipsnius ji puikiai žinojo, jog rašo apie buvusį pareigūną P. K., o ne apie jo tėvą, todėl jos parodymų teiginys, kad ji nežinojo, jog straipsnyje minimas žmogus P. K. yra ne tas žmogus, prasilenkia su objektyvia tikrovę. Neabejoja, kad informacija apie nukentėjusįjį P. K. nebuvo slapta, ją galima buvo surinkti iš masinių informavimo priemonių, galima buvo sužinoti, kaip kokiu pagrindu ir už ką P. K. buvo atleistas iš tarnybos LR vidaus reikalų sistemoje, tačiau jokiose masinės informavimo priemonėse nebuvo jokių duomenų apie tai, kad P. K. nemokamai naudojasi elektros energija, t.y. savinasi jam nepriklausantį turtą. Nebuvo jokios informacijos apie tai, kad jis tai sąmoningai daro jau eilę metų. Žurnalistė turėjo ir laiko, ir priemonių įsitikinti, jog P. K. gyvena kitu adresu, tačiau to nepadarė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. J. tik 2010-06-02 (t.y. po to, kai P. K. kreipėsi į teismą), kreipėsi į administracijos architektūros ir urbanistikos skyrių dėl informacijos patikslinimo. Tas faktas, jog žurnalistė kreipėsi raštu į atitinkamas įstaigas praėjus daugiau nei pusei metų nuo minėtų straipsnių išspausdinimo, puikiausiai iliustruoja tai, jog žurnalistė veikė aplaidžiai, nepatikrinusi turimos informacijos, pilnai neįsitikinusi, jog turima informacija atitinka tikrovę.

Teigia, kad su objektyvia tikrove prasilenkiantis yra ir kitas teiginys, kuriuo yra išsakomos abejonės dėl straipsnių autorystės. Teigiama, jog minėtų straipsnių autorė yra ne pati kaltinamoji L. J., kadangi straipsniai buvo parašyti juodraštiniame variante, juos taisė ir koregavo laikraščio redaktorius L. G., tuo pačiu duodamas ir leidimą šį straipsnį spausdinti laikraštyje. Tačiau savo parodymuose L. G. teigia, jog „niekas iš straipsnių nebuvo išbrauktas, jie buvo pakoreguoti minimaliai, nekeičiant straipsnių esmės“. Pats liudytojas teigia, jog straipsnių esmė koreguota nebuvo, vadinasi nėra ir jokių abejonių dėl straipsnių autorystės. Liudytojas V. L. teigia, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Viename name su P. K. niekada negyveno. Nuotraukoje, kuri yra išspausdinta laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ yra būtent tas namas, kuriame jis ir gyvena. Paliudijo, kad šviestuvas stovi valstybei priklausančioje žemėje, nešviečia jau daugelį metų. T.y. 2009 m. lapkričio mėnesį šviestuvas tikrai nešvietė, nes nėra laidų, prijungtų prie šviestuvo, todėl niekas negalėjo atjunginėti jau neveikiančio šviestuvo. Kaip matyti iš liudytojo V. S. parodymų, su kaltinamąja L. J. fotografuoti stulpo su šviestuvu, jie nuvyko dienos pabaigoje (tikslios datos nepamena), degančio šviestuvo nematė. Fotografuojant šviestuvą L. J. buvo priėjusi prie sklypo tvoros ir su kažkuo kalbėjosi telefonu. Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, žurnalistė net nepasivargino užeiti bent jau pas kaimynus ir tiksliai išsiaiškinti, kam vis dėlto priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir kas iš tiesų gyvena šiuo adresu. Kad straipsniai buvo įžeidžiantys ir šmeižikiški, matyti iš byloje esančių liudytojų parodymų. Liudytojas S. Ž. parodė, jog dirba inžinieriumi-konstruktoriumi „(duomenys neskelbtini)“ gamykloje. Po minėtų straipsnių išspausdinimo tiek jo, tiek kitų darbuotojų nuomonė buvo vienareikšmiška: „kaip buvęs vagis gali nevogti“. Perskaičius straipsnį jam nekilo abejonių, kad čia P. K. namas, kad šviestuvu iš tiesų buvo naudojamasi daugelį metų neteisėtai. Jis, ir kiti darbuotojai, buvo girdėję, kad P. K. buvo vidaus reikalų sistemos pareigūnas, todėl manė, kad P. K. ir toliau neteisėtai naudojasi tam tikromis privilegijomis. Visiškai nesupranta, kodėl yra nustatinėjama kas yra žodelio „ištėkštas“ autorius.

Taip pat teigia, kad nesuprantamas teiginys, jog teismų praktikoje neteisingos ir neatitinkančios tikrovės žinių paskleidimas apie fizinį asmenį per spaudą visų pirma laikytinas civilinės teisės deliktu. Teismas, teigdamas jog tai yra civilinės teisės deliktas privalėjo argumentuoti savo teiginį, tačiau šioje vietoje kažkodėl plačiau nepasisakė. Nepagrįstai teismas nurodė, kad P. K. galėjo apginti savo teises CK 2.24 str. nustatyta tvarka. Pastebi, kad šiame CK straipsnyje nekalbama apie tai, kaip apginti savo pažeistas teises, kai visuomenės informavimo priemonėse yra paskelbiama šmeižikiška ir įžeidžianti informacija. Šiame straipsnyje kalbama apie tai, kad „asmuo turi teisę reikalauti, teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą“ (CK 2.24 str. l d.). Atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju paskleista informacija ne tik žemina jo garbę ir orumą, tačiau kartu ir šmeižia „kad P. K. daugelį metų nemokamai naudojosi šviestuvu (savinosi, grobstė visuomenės lėšas)“. Pastebi, kad jis niekada nėra gyvenęs adresu (duomenys neskelbtini), Šiauliai, todėl negalėjo naudotis nemokamu šviestuvu, kuris be kita ko, neveikia jau daugelį metų. taip pat atkreipia dėmesį, kad gindamas savo teises teismo nurodytu būdu, pareiškė civilinį ieškinį teisme.

Atsikirtimu į privataus kaltintojo-nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą išteisintoji L. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nurodo, kad P. K. patikslintame skunde (o taip pat ir apeliaciniame skunde) neišgrynino, nenurodė, kokie konkretūs jos veiksmai ar neveikimas yra nusikalstami, kodėl jie yra nusikalstami, kokie konkretūs žodžiai, išsireiškimai yra įžeidžiantys ir įžeidė jį, nors kaltintojas nurodė, kad jį įžeidžia pati informacijos pateikimo forma, tačiau nenurodo, kokia konkrečiai ta forma, ir kodėl ta konkreti forma jį įžeidžia. Dėl to sutinka su teismo išvada, kad P. K. pradiniame ir patikslintame skunde pateikti kaltinimai jai yra gana abstraktūs, neišdėstytos konkrečios BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. nurodytų veikų padarymo aplinkybės. Pastebi, kad P. K. patikslintas skundas ne visai atitiko reikalavimus, keliamus privataus kaltintojo skundui ar pareiškimui, kas savo ruožtu sunkino jos padėtį ginantis nuo tokio abstraktaus, stokojančio konkretumo, tikslumo (nors kaltinimo tikslumas yra itin svarbu kaltinamojo teisų nepažeidimo aspektu) kaltinimo. teigia, kad tai, jog straipsniuose buvo suklysta, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini), priklauso ne buvusiam pareigūnui P. K., o priklausė jo tėvui (taip pat P. K.) ir tai lėmė neteisingos informacijos, kad miesto šviestuvas stovi nukentėjusiojo žemės sklype, niekaip negali būti vertinama kaip šmeižimas ir (ar) įžeidimas. Teigia, kad ji, kaip žurnalistė, publikacijose laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ aprašė ir vertino negatyvų reiškinį Šiaulių mieste, susijusį su visuomenės netoleruotinu reiškiniu - aprašė privačiame kieme stovintį šviestuvą, kuris apšviečia privatų kiemą, o už tai moka visi šiauliečiai, straipsnių tema, iškelta problema, akivaizdu, kad yra viešojo intereso, teisėtų visuomenės lūkesčių gynimas. Tik po šių publikacijų „(duomenys neskelbtini)“ meistrai ėmėsi priemonių, kad privatus kiemas nebūtų apšviečiamas už valdiškus pinigus. Kita vertus, kritikuojamas asmuo - buvęs aukštas pareigūnas, kuris iš tikrųjų buvo atleistas iš tarnybos kaip susikompromitavęs. Todėl ir kritikos toleravimo laipsnis šiuo atveju yra daug aukštesnis nei visiškai privataus asmens. Straipsniuose išsakyta kritika nėra neproporcinga ginamam viešajam interesui bei ginamoms teisinėms vertybėms. Išsakyta kritika yra adekvati egzistuojančių faktų, kurių pagrindu ji pateikta, esmei, o tai, kad sąžiningai buvo suklysta klaidingai manant, kad tai yra buvusio pareigūno P. K. sklypas, negali būti vertinama kaip nusikalstama veika, nes nėra jos tiesioginės tyčios. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad visuomenės informavimo priemonėms turi būti palikta galimybė klysti ir spauda neturi būti atsakinga, jei kai kurie faktai tam tikrais atvejais neatitinka tikrovės. Toks yra pliuralizmo, tolerancijos arba nuomonių įvairovės reikalavimas, be kurio neįmanomas demokratinės visuomenės funkcionavimas. Nurodo, kad surinkti byloje įrodymai rodo, kad ji nesuvokė, kad jos straipsniuose nurodyta informacija, jog šviestuvas stovi buvusio pareigūno P. K. sklype yra neteisinga, ji buvo įsitikinusi, kad ši informacija yra teisinga, šios informacijos ji neprasimanė, ji nesiekė paskleisti apie P. K. melagingų žinių, tik sąžiningai suklydo. Tvirtina, kad ji nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, gynė viešąjį interesą. Pastebi, kad apeliantas deklaruoja, kad „neabejoja, kad L. J. suvokė, ką daro, kad jos turimas adresas yra ne to žmogaus, o jei ir nežinojo, tai lengvai galėjo gauti reikiamą informaciją apie pageidaujamą objektą“, tačiau nepaneigia pirmosios instancijos išvadų, kad ji neveikė tiesiogine tyčia, ir nepateikia jokių įrodymų, kad ji veikė tiesiogine tyčia, priešingai, pats sutinka, kad ji galėjo nežinoti, kad žemės sklypas yra ne buvusio pareigūno P. K.. teigia, kad byloje surinkti įrodymai įrodo, kad ji neveikė tiesiogine tyčia. Tvirtina, kad informaciją apie tai, kad buvusio pareigūno P. K. namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), yra pastatytas miesto šviestuvas, kuris pradeda šviesti ir užgęsta tuo pačiu metu, kaip ir visi kiti miesto šviestuvai, ji gavo iš laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriaus L. G., kuris patvirtino informaciją apie šviestuvą, kuris yra pastatytas (duomenys neskelbtini) sklype, priklausančiame P. K., gavęs iš buvusio policijos pareigūno, jis tą informaciją laikė patikima, nes apie tai pasakęs policijos pareigūnas daug metų buvo P. K. kolega, be to, jis pats buvo girdėjęs, kad P. K. gyvena (duomenys neskelbtini) g., anksčiau dirbo antrojo policijos komisariato viršininku, jis visą tą informaciją perdavė jai. Ji pati parodė, kad pasitikėjo laikraščio redaktoriumi L. G., jo pateikta informacija visada būdavo teisinga ir pasitvirtindavo, o tikrindama gautą iš L. G. informaciją, ji paskambino į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybę jos darbuotojui J. V. ir paklausė, kam priklauso namas, esantis (duomenys neskelbtini), J. V. jai atsakė, kad pagal detalųjį planą matyti, kad sklypas priklauso P. K.. Prasidėjus teisminiam procesui tą pačią informaciją patvirtino ir (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja teritorijoms planuoti E. B. (pažymą Nr. SNA-1030-( 17-6) yra pateikta į bylą). P. K. nurodo, kad ją domino tik stulpas, ji nesiekė išsiaiškinti, kam priklauso sklypas, remiasi tuo, kad liudytojas J. V. negalėjo prisiminti, ar ji klausė, kam priklauso sklypas, tačiau ji visą laiką nuosekliai teigė, kad jai J. V. žodžiu patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) teritorijos detalų planą, kurioje atsirado visuomeninis šviestuvas, užsakė P. K., šios aplinkybės J. V. nepaneigė. Teigia, kad visiškai nepagrįstas P. K. argumentas, kad ji kreipėsi raštu į atitinkamas įstaigas praėjus daugiau nei pusei metų nuo minėtų straipsnių išspausdinimo, iliustruoja, kad žurnalistė veikė aplaidžiai, pilnai neįsitikinusi, jog turima informacija atitinka tikrovę, nes dėl pažymos Nr. SNA-1030-(17.6) iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus gavimo ji kreipėsi norėdama įrodyti, kad ji, prieš rašydama straipsnius, žodžiu surinko informaciją, jog (duomenys neskelbtini) teritorijos detalų planą užsakė P. K., tai patvirtino ir liudytojas J. V.. Taip pat nurodo, kad ji nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, pamatė žemės sklypą, aptvertą tvora, darbo metu ten nieko iš gyventojų nerado, skambino P. K. į darbovietę „(duomenys neskelbtini)“ gamykloje, kurioje jis dirba apsaugos viršininku, kelis kartus, tačiau jis nė karto neatsiliepė. Teigia, kad ji buvo įsitikinusi savo straipsnio turinio teisingumu, nes gavo informaciją iš redaktoriaus L. G., be to, pati tą informaciją dar patikrino ir savo akimis matė P. K. sklype adresu (duomenys neskelbtini), esantį miesto šviestuvą, ir tik gavusi šaukimą į teismo posėdį sužinojo, kad ne straipsnyje minimam P. K. priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Duodama parodymus, nurodė, kad iki straipsnių parašymo P. K. asmeniškai nepažinojo, jokio motyvo apšmeižti ir/ar įžeisti jį jai nebuvo ir negalėjo būti. L. G. paaiškino, kad jis, perskaitęs straipsnį sprendžia, ar jį talpinti į laikraštį, ar ne, taip pat jis įvertina straipsnyje nurodytų faktų teisingumą. Teigia, kad šiuo atveju L. G. nekilo abejonių dėl to, kad jos straipsnyje aprašyti faktai yra tiesa, kadangi jam apie šį faktą pasakęs šaltinis buvo labai patikimas, buvęs P. K. bendradarbis, pareigūnas. Taip pat nurodo, kad liudytojas L. G. parodė, kad straipsniai yra redaguojami, kai kas kitaip akcentuojama, „akcentuojama kas kita“. Ji pati patvirtino, kad išspausdintas straipsnis yra ne autentiškas, yra koreguotas, kad ji neturėjo jokios įtakos, kad į straipsnį būtų įdėtos jame esančios nuotraukos, tai padarė pati redakcija savo iniciatyva, kas taip pat rodo, kad straipsnis, jo apipavidalinimas, akcentai nėra autentiškas, jis koreguotas, atitinkamai akcentuotas pačios laikraščio "(duomenys neskelbtini)“ redakcijos, už kurios veiksmus ji negali būti atsakinga. be to, bylos tyrimo metu nebuvo surasti autentiški, originalūs jos straipsniai, kuriuos jau redagavus pačiai laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijai pakoreguoti straipsniai buvo publikuoti laikraštyje (duomenys neskelbtini) 2009 m. lapkričio 9 d. ir lapkričio 16 d. numeriuose, ir dėl kurių P. K. kreipėsi į teismą dėl privataus kaltinimo, todėl nepagrįstai P. K. teigia, kad nėra abejonių dėl straipsnių autorystės, nes nėra paneigti jos parodymai, jog išspausdinti straipsniai laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ nėra jos originalūs straipsniai. Nurodo, kad P. K. nepagrindė, kurie faktai, pateikti apie jo tarnybą policijoje, yra tendencingi, kurie žodžiai, išsireiškimai yra įžeidžiantys ir jį įžeidė, nors pats P. K. bylos nagrinėjimo metu paklaustas, kokie konkretūs žodžiai jį įžeidė, nurodė, kad jį įžeidė žodis „ištėkštas“, tačiau pastebi, kad tai nėra jos vartotas žodis jos autentiškame straipsnyje, ji tokio žodžio originaliame straipsnyje nevartojo, šis žodis paantraštėje atsirado pačiai laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijai redaguojant jos pateiktą straipsnį. Remiantis Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2005 m. vasario 14 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A (14)-159-05), nurodytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, teigia, kad straipsniuose esantys teiginiai, kad P. K. susikompromitavo kaip pareigūnas yra tiesa ir nėra įžeidžiantys ir šiuo atveju teigtina, kad jis turi viešojo asmens savybių, nes (duomenys neskelbtini) yra sulaukęs visuomenės dėmesio dėl anksčiau minėtų įvykių, taip pat užimtų pareigų, o taip pat dėl to, kad visos bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad bylinėjimasis su valstybe dėl jo atleidimo iš policijos dar nėra baigtas, be to, pats patvirtino, kad yra pareigūnų asociacijos narys. Pastebi, kad teismas iš visų nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų nustatė, kad straipsniuose paskleista informacija apie P. K. tam tikra apimtimi yra neteisinga (o ne melaginga, šmeižikiška), todėl teismas tai vertino kaip civilinės teisės deliktą. Nurodo, kad ji nagrinėjamų straipsnių išspausdinimo laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ dienomis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties pagrindu. CK 2.24 str. 2 d. nustato, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir reikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų. P. K. šia teise nepasinaudojo. Pagal CK 6.264 str. 1 d. samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (darbines) pareigas, kaltės. Mano, kad ji nagrinėjamų straipsnių išspausdinimo laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ dienomis dirbo „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutarties pagrindu, net teigiant, kad P. K. buvo padaryta kokia tai žala laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdintais straipsniais, atsakomybės subjektas šiuo atveju būtų laikraštis „(duomenys neskelbtini)“, todėl teismas teisingai nurodė, kad P. K. pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybos būdą.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas-nukentėjusysis P. K. ir jo atstovas adv. E.Morkūnas prašė apeliacinį skundą tankinti, išteisintoji L. J. ir jos gynėjas adv. D.Narmontas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (LR BPK 329 str. 2 p.).

Iš P. K. pirminio ir patikslinto skundų matyti, kad jis prašė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą prieš L. J. pagal BK 154 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. ir dėl šių skundų turinio atitikimo BPK 412 str. skundui keliamų reikalavimų buvo išspręsta Šiaulių apygardos teismo 2010-05-11 bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-07-28 nutartimis. Iš skunduose nurodytų aplinkybių galima susidaryti bendrą nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių vaizdą, todėl daroma išvada, kad skunduose išdėstytos konkrečios padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės ir kaltinimai nėra abstraktūs ir šį faktą patvirtino ne tik apylinkės teismas, bet ir apygardos teismas ir pagal pateiktus P. K. skundus ir jame nurodytas aplinkybes vyko teisminis nagrinėjimas. Pagal privataus kaltinimų bylų specifiką, kaltinimą tokiose bylose palaiko pats nukentėjusysis, tačiau pastebėtina, kad privataus kaltintojo skundui nėra keliami tokie pat reikalavimai kaip prokuroro surašytam kaltinamajam aktui. Taigi, privatus kaltintojas nėra įpareigotas savo skunde tiksliai suformuluoti kaltinimą, tą gali padaryti bylą nagrinėjantis teismas. Atsižvelgiant į tai, kad P. K. skundai, kaip atitinkantys BPK 412 str. nukentėjusiojo skundo turiniui keliamus reikalavimus, kad teismas turi teisę patikslinti skunde nurodytą kaltinimą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kaltinimai L. J. yra gana abstraktūs, skunduose neišdėstytos konkrečios BK 154 str. ir 155 str. nurodytų nusikalstamų veikų aplinkybės, kad P. K. nenurodė kuriais teiginiais jis buvo šmeižiamas, o kuriais – įžeistas.

Taip pat nepagrįstai nuosprendyje nurodyta, kad P. K. parodymai yra nedetalūs ir nenuoseklūs, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad privataus kaltintojo-nukentėjusiojo apklausa buvo vykdoma atsakymų į užduodamus klausimus būdu, kas neleidžia manyti, kad nukentėjusiojo duoti parodymai buvo nenuoseklūs ir nedetalizuoti, kadangi buvo atsakinėjama į atskirus kiekvienam proceso dalyviui svarbius klausimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. suteikia žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, laisvę reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją leidžia riboti įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminė valdžios autoritetą ir bešališkumą. Taigi asmens saviraiškos laisvė ir teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymu, Lietuvos Respublikos BK 154 str. ir 155 str. kaip tik ir numato baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas asmens garbei ir orumui.

Dėl šmeižimo

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. atsako tas, kas apie kitą žmogų per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva, šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus. Kaltininkas tokias žinia gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam LR BK 154 str. nurodyto pobūdžio žinias. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 p., žinia yra faktas ar tikri (teisingi) duomenys, o nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Ji gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 p.). Teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiama iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.

Byloje nustatyta, kad L. J., dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ korespondente, ir būdama straipsnių autore, per visuomenės informavimo priemones – laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. lapkričio 9 d. ir 2009 m. lapkričio 16 d. viešai paskelbė apie nukentėjusįjį P. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti jį arba pakirsti pasitikėjimą juo, neva tai ekskomisaras P. K. padarė poelgius, neatitinkančius teisėtumo, o būtent P. K. mažiausiai dešimtmetį nemokamai naudojosi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, kad visuomenės poreikiams skirtas šviestuvas apšvietė privataus namo kiemą, kad už to kiemo apšvietimą mokėjo visi šiauliečiai, kad ilgą laiką apie tai nebuvo pranešta bendrovei apie P. K. kiemą apšviečiantį šviestuvą, o ir patys (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai per dešimt metų nepastebėjo, kad šviestuvas tenkina tik vieno visuomenės nario (straipsnyje vadinamo „veikėjo“) - P. K. poreikius, t.y. neva tai P. K. neteisėtai naudojasi elektra, apšviesdamas savo namo kiemą, o už tą paslaugą moka ne jis pats, o visi šiauliečiai. Tokie L. J. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. sudėtį.

Nors L. J. kalta neprisipažino, tvirtino sąžiningai klydusi, nurodė, kad rašydama straipsnius rėmėsi jau viešai paskelbta informacija bei, kad ji patikrino informaciją, tačiau tokie išteisintosios parodymai vertintini kritiškai, kaip pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir atmetami.

Byloje nustatyta, kad L. J. buvo dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ korespondentė ir parašė straipsnius, kuriuos atidavė redaguoti L. G. bei M. D., todėl teigia, kad išspausdinti straipsniai nebuvo tokie, kokius ji parašė. Pastebėtina, kad nei pirmosios instancijos teismui, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, išteisintoji nepateikė savo rašytų straipsnių rankraštinio varianto, kas leistų palyginti rankraštinių ir išspausdintų straipsnių autentiškumą ir autorystės. Pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiasis redaktorius L. G. parodė, kad redaktorius pateiktą straipsnį gali sutrumpinti, išbraukdamas nereikalingas aplinkybes, kažką pakoreguoti, bet tik tiek, kad straipsnis neprarastų esmės, negalima pridurti papildomų faktų, kurių straipsnio autorius nebuvo surinkęs, ar pateikęs. Kalbant apie šiuos konkrečius straipsnius, tai niekas iš straipsnio nebuvo išbraukta, tik minimaliai pakoreguota, kad straipsnio esmė nesikeistų.

Iš pateiktų laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ L. J. straipsnių matyti, kad 2009-11-09 straipsnyje „Ekskomisaro kieme - valdiška šviesa“ su anonsu „Dėl neteisėtų privilegijų iš tarnybos ištėkšto ekskomisaro P. K. namo kieme-nemokami „Elektrėnų žiburiai“ buvo nurodyta, kad:

- ,,...P. K. mažiausiai dešimtmetį nemokamai naudojasi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis,

- „....už tai, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ visuomenės poreikiams skirtas šviestuvas apšvietė privataus namo, kuriame gyvena P. K., kiemą, mokėjo visi šiauliečiai“;

- „Sąžiningasis“ P. K. metų metais nesivargino pranešti bendrovei apie jo kiemą apšviečiantį šviestuvą, o ir patys Šiaulių gatvių apšvietėjai per dešimt metų nepastebėjo, kad šviestuvas tenkina tik vieno visuomenės nario - P. K. poreikius“;

Taip pat 2009 m. lapkričio 16 d. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ L. J. straipsnyje „Miesto pinigai taškomi privatiems kiemams apšviesti“ nurodyta, kad:

- „“(duomenys neskelbtini)“ išsiaiškino, jog susikompromitavęs ekskomisaras P. K. mažiausiai devynerius metus naudojosi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, už kurias mokėjo ne jis pats, o visi šiauliečiai“;

- ,,....P. K. kiemą apšviečiantis šviestuvas įsijungia ir išsijungia tuo pačiu metu, kaip ir miestą apšviečiantys savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ šviestuvai.“;

- „Po „(duomenys neskelbtini)“ skambučio, (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai stulpą P. K. kieme atjungė“.

Analizuojant minėtų straipsnių tekstus matyti, kad dalis šiuose straipsniuose esančios informacijos (teiginių) gali būti patikrinta įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, t.y. įrodinėjimo priemonėmis, todėl aukščiau paminėti teiginiai pripažįstami viešai paskelbtomis žiniomis, kuriomis konstatuojama, ne tik apie nukentėjusiojo asmenybė, bet ir apie nukentėjusiojo P. K. ilgus metus daromą nusikaltimą nuosavybei. Akivaizdu, kad šiais teiginiais nukentėjusiajam buvo priskirti teisei prieštaraujantys veiksmai, formuojamas neigiamas požiūris, kuris atsispindėjo ir liudytojo S. Ž. apklausoje. Minėtas liudytojas parodė, kad jo ir P. K. bendradarbiai perskaitę šiuos straipsnius tikėjo straipsniuose nurodytais teiginiais, kas neigiamai suformavo neigiamą požiūrį į P. K.. Taip pat šis liudytojas parodė, kad pamatęs laikraštyje nufotografuotą namą, atpažino, jog tai ne P. K. namas, todėl straipsnių teisingumas sukėlė jam abejones, tačiau kiti bendradarbiai tuo tikėjo, sakė, „kaip vagis gali nevogti“.

Taigi, be jokių abejonių minėtais straipsniais apie nukentėjusįjį viešai paskleistos aukščiau išdėstytos žinios, kad P. K. susikompromitavęs ekskomisaras, vagia elektrą, nemokamai apšviečiamas jo privatus kiemas, žemina nukentėjusįjį, pažeidžia jo vardą ir tai visuomenėje suprantama vienareikšmiškai.

Kad aukščiau minėti teiginiai bei informacija, paskleisti apie P. K. per visuomenės informavimo priemonę - dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2009-11-09 straipsnyje „Ekskomisaro kieme - valdiška šviesa“ su anonsu „Dėl neteisėtų privilegijų iš tarnybos ištėkšto ekskomisaro P. K. namo kieme-nemokami „Elektrėnų žiburiai“ ir 2009 m. lapkričio 16 d. straipsnio „Miesto pinigai taškomi privatiems kiemams apšviesti“ neatitinka tikrovės, tuo išteisintoji, rengdama straipsnius galėjo ir privalėjo įsitikinti ir tai patvirtina bylos duomenys.

Iš antstolio T.Ubarto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad antstolis konstatavo, jog P. K. nuosavybės teise priklausančio sklypo adresu (duomenys neskelbtini), teritorijoje elektros stulpų su įrengtu elektros apšvietimu nėra, šalia esančio namo, (duomenys neskelbtini), kieme yra betoninis elektros stulpas su įrengtu elektros apšvietimu. Taip pat šiame protokole antstolis nurodė, kad 2009-11-27 18.15 val. tamsiu paros metu elektros apšvietimas nedegė, nors tuo metu (duomenys neskelbtini) gatvės apšvietimas buvo įjungtas (6 b.l.). Iš VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo pranešimo matyti, kad P. K. adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotų nekilnojamojo daiktų, neturėjo ir neturi (80 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusiojo giminaitis patvirtino, kad P. K. niekada negyveno adresu (duomenys neskelbtini), kad sklypas minėtu adresu priklausė P. K. tėvui, tačiau prieš 12 metų jam mirus, sklypą paveldėjo P. K. trys seserys ir jis su žmona apie 1990 metus atsikraustė gyventi. Taip pat liudytojas V. L. parodė, kad 2009 metais šviestuvas jau nebedegė, nes nebebuvo prijungtų laidų prie šviestuvo, kad liudytojui gyvenant (duomenys neskelbtini), , šviestuvas jau nebešvietė, kad L. J. jo neieškojo, nesikreipė, laiškų iš jos jokių negavo, iš „(duomenys neskelbtini)“ niekas nebuvo atvažiavęs (157-158 b.l.). Liudytoju apklaustas L. G. parodė, kad informaciją apie P. K. jis gavo iš vieno buvusio policijos pareigūno (jo neįvardino, bet jo patikimumu nesuabejojo), kuris pasiūlė pasidomėti šviestuvu, pastatytu (duomenys neskelbtini), o kadangi pats žinojo, kad P. K. gyvena (duomenys neskelbtini) gatvėje, todėl pasiūlė L. J. pasidomėti gauta informacija, žino, kad ji pagal galimybes patikrino informacijos teisingumą ir pateikė objektyviai. Liudytojas L. G. parodė, kad pateikta informacija pasitvirtino – sklype tikrai degė šviesa (184-185 b.l.). Liudytoju apklaustas savivaldybės darbuotojas J. V. patvirtino, kad jam skambino L. J. ir prašė pakomentuoti stulpo (duomenys neskelbtini), buvimo aplinkybes ir jis jai nurodė, kad detaliajame sklypo plane jos nurodytu adresu matosi stulpas ir nurodė neprisimenąs, kad pasakė kam šis stulpas priklauso, nes detaliajame plane matosi užsakovas, bet ne savininkas, nebent užsakovas ir yra savininkas (185 b.l.).

Informaciją, kad P. K. niekada negyveno (duomenys neskelbtini), kad detaliajame plane užsakovu yra nurodytas daugiau nei prieš dešimtmetį miręs P. K. tėvas, išteisintoji turėjo galimybę ir privalėjo patikrinti, tačiau ji apsiribojo redaktoriaus žodžiais, kuriais jos pačios teigimu, ji neturėjo pagrindo abejoti, nesusisiekė nei su pačiu nukentėjusiuoju, nei su (duomenys neskelbtini), sklypo savininkais, kas rodo, kad L. J. nepakankamai išsamiai patikrino iš L. G. gautą informaciją. Be to, pastebėtina, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad (duomenys neskelbtini), sklype esančiame stulpe įrengtas šviestuvas informacijos tikrinimo metu buvo veikiantis, nes nei pačios išteisintosios ir fotografo nebuvo užfiksuotas šviečiantis šviestuvas, juo labiau, antstolis fiksavo, kad šviestuvas nedega, liudytojas V. L. taip pat patvirtino, kad tas šviestuvas nebedegė nuo 1990 metų. Taigi, įvertinus šias paminėtas aplinkybes, negalima daryti išvadą, kad L. J., rašydama minėtus straipsnius apie P. K. sąžiningai klydo, gindama viešą interesą. Be to, tokio pobūdžio straipsniai apie P. K. buvo išspausdinti savaitės intervalu, kas rodo, kad L. J., neišklausiusi antros šalies - P. K. ar (duomenys neskelbtini) gyvenančių asmenų - išspausdino antrą straipsnį, kuriuo taipogi šmeižė P. K., kaip besinaudojantį privilegijomis – nemokamai apšviečiantį savo privatų kiemą ilgus metus. Taigi, šios aplinkybės patvirtina išvadą, kad L. J., turėdama ir galėdama patikrinti visą jai suteiktą informaciją, to nepadarė, dėl ko negalima teigti, jog ji sąžiningai klydo straipsniuose nurodydama ne savo nuomonę, o pateikdama konstatuojamąją informaciją.

Pažymėtina, kad L. J. korespondente UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo penkerius metus, todėl būdama profesionalia žurnaliste, privalėjo įsitikinti paskleistos informacijos teisingumu ir suvokti, kad žeminančios asmenį informacijos paskleidimas gali asmenį pažeminti ir paniekinti arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Taip pat nepagrįstas L. J. teiginys, kad ji straipsnius rašė apie P. K., kaip apie viešą asmenį, nes pastarasis jau nuo 2004-07-20 nebedirbo policijos komisariato viršininku, dėl to jis nebelaikytinas viešu asmeniu.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad išteisintoji straipsniuose išreiškė nuomonę, kuriai tiesos ir tikslingumo kriterijai netaikomi, tačiau kaip jau buvo minėta nuomonė yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais ir turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, bet iš straipsniuose pateiktų teiginių (informacijos) matyti, kad tai nauja informacija, kuria konstatuojama, teigiama iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys, kurie pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys.

Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, įstatymo 19 str. 2 d. draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, o šio įstatymo 3 d. draudžia skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui, įstatymo 22 str. 8 d. 1 p. numato, kad viešosios informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, įstatymo 22 str. 8 d. 2 p. nustato, kad viešosios informacijos rengėjai privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais, įstatymo 22 str. 8 d. 4 p. numato, kad viešosios informacijos rengėjams draudžiama skelbti nepagrįstus, nepatikrintus, faktais neparemtus kaltinimus. Tačiau šių įstatymų nuostatų, kolegijos nuomone, buvusi viešosios informacijos skleidėja L. J. konkrečiu atveju nesilaikė.

Todėl darytina išvada, kad viešosios informacijos rengėja – buvusi dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ korespondentė L. J., minėtų straipsnių autorė, minėtuose straipsniuose paskelbdama aukščiau nurodytas žinias, peržengė teisės skleisti informaciją ribas bei apšmeižė P. K.. Tokios informacijos paskleidimas sukelia neigiamą nuomonę apie P. K., jį žemina, menkina, pakerta kitų žmonių pasitikėjimą juo, diskredituoja, todėl daroma išvada, kad L. J. tyčia skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, gerai suvokdama, kad tokios žinios pažemins P. K. kaip pilietį. Kadangi tokio pobūdžio informacija buvo paskleista per visuomenės informavimo priemonę – dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“, L. J. veika atitinka BK 154 str. 2 d. sudėtį.

Dėl įžeidimo

Įžeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis.

Byloje nustatyta, kad L. J. parašiusi straipsnius apie P. K., per visuomenės informavimo priemonę – dienraštį “(duomenys neskelbtini)” straipsniuose teigiant, kad P. K. „mažiausiai dešimtmetį nemokamai naudojasi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis“, „....už tai, kad bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ visuomenės poreikiams skirtas šviestuvas apšvietė privataus namo, kuriame gyvena P. K., kiemą, mokėjo visi šiauliečiai“; „Sąžiningasis“ P. K. metų metais nesivargino pranešti bendrovei apie jo kiemą apšviečiantį šviestuvą, o ir patys (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai per dešimt metų nepastebėjo, kad šviestuvas tenkina tik vieno visuomenės veikėjo - P. K. poreikius“; „“(duomenys neskelbtini)“ išsiaiškino, jog susikompromitavęs ekskomisaras P. K. mažiausiai devynerius metus naudojosi savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis, už kurias mokėjo ne jis pats, o visi šiauliečiai“; ,,...P. K. kiemą apšviečiantis šviestuvas įsijungia ir išsijungia tuo pačiu metu, kaip ir miestą apšviečiantys savivaldybės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ šviestuvai.“; „Po „(duomenys neskelbtini)“ skambučio, (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietėjai stulpą P. K. kieme atjungė“, t.y. netiesiogiai įvardindama P. K. vagiu, viešai užgauliai, neigiamai apibūdino nukentėjusįjį ir taip jį įžeidė.

L. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., grindžiama byloje surinktais įrodymais: pateiktais straipsniais, liudytojo S. Ž. parodymais ir kita bylos medžiaga. Analizuojant aukščiau pateiktuose straipsniuose apie P. K. pateiktus teiginius, darytina išvada, kad jie pagal savo turinį yra daugiau subjektyvaus pobūdžio vertinimai. Tačiau teksto autorės vartojama apie nukentėjusįjį leksika emociškai neigiamos spalvos, teigiant, kad P. K. ilgus metus nemokamai naudojasi „(duomenys neskelbtini)“ paslaugomis už tai apmokant visiems šiauliečiams (t.y. vagiant), paniekinamai nurodant į jį kaip į „visuomenės veikėja“ leidžia pripažinti, kad nukentėjusysis buvo viešai užgauliai pažemintas. Įžeidimo atveju nėra svarbu, ar toks vertinimas yra pagrįstas, ar atitinka tiesą, ar ne. Svarbu, kad pats nukentėjusysis tokį jo asmenybės viešą vertinimą laiko užgauliu bei jį žeminančiu.

Surinktų įrodymų visetas, vertinant juos ir paties nukentėjusiojo suvokimo kontekste, leidžia daryti išvadą, kad viešosios informacijos rengėja, straipsnių „Ekskomisaro kieme - valdiška šviesa“ su anonsu „Dėl neteisėtų privilegijų iš tarnybos ištėkšto ekskomisaro P. K. namo kieme-nemokami „Elektrėnų žiburiai“ ir „Miesto pinigai taškomi privatiems kiemams apšviesti“ autorė, minėtuose straipsniuose netiesiogiai P. K. įvardindama vagiančiu elektrą asmeniu, jį viešai pažemino. Todėl L. J. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. sudėtį.

Dėl bausmės skyrimo

Teisėjų kolegija, skirdama L. J. bausmę, atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du nesunkūs nusikaltimai), kaltės formą (tyčia), nusikalstamų veikos stadiją (baigti nusikaltimai). Byloje nėra duomenų apie L. J. asmenybę, t.y. duomenų apie jos asmenines savybes, šeimyninę ir turtinę padėtį, kadangi byla nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, ar ji teista, ar bausta administracine tvarka. Bylos duomenys patvirtinta, kad L. J. dirba valstybės tarnautoja (131 b.l.), iš dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ išėjo savo noru. Nenustačius L. J. neigiamai charakterizuojančių duomenų ir nenustačius kaltinamosios atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. J. turi būti paskirta Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. ir BK 155 str. 1 d. sankcijose numatyta bausmė, nesusijusi su areštu ar laisvės atėmimu, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant švelnesnę bausmės rūšį, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Taip pat L. J. skirtinas įpareigojimas paneigti P. K. šmeižiančią ir jį įžeidžiančią informaciją.

Dėl civilinio ieškinio

Byloje nukentėjusysis ir privatus kaltintojas pareiškė 15.000 Lt civilinį ieškinį jam padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 str. 2 d., neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai padaryta dėl nusikaltimo. Tačiau, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti LR CK 6.250 str. 2 d. Taigi, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, kurie reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyra. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, Civilinio kodekso 6.250 straipsniu yra vadovaujamasi ir baudžiamosiose bylose.

Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad L. J. nusikalstamų veiksmų pasekoje, per visuomenės informavimo priemonę – dienraštį „(duomenys neskelbtini)“, apie nukentėjusįjį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti, žeminanti jį, kompromituojanti, užgauli bei įžeidžianti informacija, galinti jį paniekinti bei pakirsti pasitikėjimą juo, ne tik kaip asmeniu, bet ir kaip bendradarbiu. To pasekoje, pastarasis be jokių abejonių patyrė didelį emocinį ir dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, pablogėjo jo reputacija, tikėtina, kad kaip ir nurodo P. K., sumažėjo ne tik jo bendravimo galimybės, bet ir dėl kompromituojančios jo reputaciją informacijos, jam pasidarė sunkiau atlikti savo pareigas. Būtent padarytų nusikaltimų pasekmės – pakirsta reputacija, sumenkintas kitų žmonių pasitikėjimas juo, užgaulus, kaip asmens ir kaip bendradarbio, pažeminimas, ir yra laikomas šioje byloje, esminiu neturtinės žalos atlyginimo kriterijumi.

Bylos medžiagoje nustatyta, kad nusikalstamas veikas L. J. padarė dirbdama pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, eidama korespondentės pareigas, atsakinga už straipsnius, tarp jų ir už straipsnius, susijusius su nukentėjusiuoju, kuriuos parašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsakymu bei interesais, o tai reiškia, kad L. J. atliko veiksmus ne savo asmeniniais interesais, kaip privatus asmuo, o susijusius su darbo procesu, už tai gaudama atlyginimą. Pagal teismų praktiką, kai darbuotojas nusikalstama veika padaro žalos, eidamas darbines (tarnybines) pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys (CK 6.264 str. 1 d.). Šiuo atveju, kaip pasakyta CK 6.242 str. 2 d., darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą ne tik darbo sutarties, bet ir civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikė ne savo rizika, o kito asmens nurodymu ir jo kontroliuojami. Tokiu būdu nustačius priežastinį ryšį tarp L. J. vykdant sutartį, bei tarp L. J. ir ją samdančio asmens – UAB “(duomenys neskelbtini)”, neturtinę žalą nukentėjusiajam privalėtų atlyginti UAB “(duomenys neskelbtini)”, tačiau šiuo metu L. J. UAB “(duomenys neskelbtini)” nebedirba, dėl to neturtinė žala priteisima tik iš L. J..

Be abejo, kolegija atsižvelgia ir į L. J. kaltę, nusikaltimų pobūdį bei jų sunkumą, civilinio atsakovo turtinę padėtį, į tai, kad pastaroji per UAB “(duomenys neskelbtini)” išspausdintus straipsnius nusikalto du kartus, savaitės skirtumu, taip pat atsižvelgiant į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teisminę praktiką, kolegija mano, kad nukentėjusiojo prašomas 15.000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas turi būti sumažintas iki 8000 Lt, atkreipiant dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas.

Kadangi pagal Lietuvos Respublikos CPK 106 str. 2 d. įtvirtintą nuostatą, teismas, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms, todėl nukentėjusiojo prašymas išieškoti iš nuteistosios L. J. jo turėtas išlaidas – už atstovo suteiktas teisines paslaugas – 2252 Lt tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. J. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., 155 str. 1 d. ir nuteisti:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant L. J. per laikraštį „(duomenys neskelbtini)“ paneigti laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2009-11-09 ir 2009-11-16 straipsniuose pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją apie P. K.;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant L. J. per laikraštį „(duomenys neskelbtini)“ paneigti laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2009-11-09 ir 2009-11-16 straipsniuose pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją apie P. K..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus, griežtesne bausmes apimant švelnesnę bausmę, paskirti subendrintą bausmę laisvės apribojimą 6 mėnesiams, įpareigojant L. J. per laikraštį „(duomenys neskelbtini)“ paneigti laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2009-11-09 ir 2009-11-16 straipsniuose pateiktą tikrovės neatitinkančią informaciją apie P. K..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 48 str. 3 d. nuteistajai L. J. išaiškinama, jog ji privalo be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, vykdyti teismo nustatytą įpareigojimą ir nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimą.

Iš L. J. priteisti 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Iš L. J. išieškoti 2252 Lt turėtų proceso išlaidų už advokato suteiktas paslaugas.

Daiktinius įrodymus – 2 dienraščio „(duomenys neskelbtini)“ egzempliorius palikti saugoti prie bylos.

Šis nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.