- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-29
- Bylos Nr.
- 2S-1099-601/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-23668-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- K. J.
- Ieškovas
- B. J.
- Išvadą teikia
- Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovui K. J. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir atsakovo K. J. priešieškinį ieškove B. J. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlakymo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kauno apylinkės teisme iškelta civilinė byla pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovui K. J. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir atsakovo K. J. priešieškinį ieškovei B. J. dėl vaikų P. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir K. J. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.
Atsakovas K. J., reikšdamas priešieškinį, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iš ieškovės priteisti vaikų išlaikymui po 100 Eur per mėnesį (iš viso 200 Eur) iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartimi išspręsdamas priešieškinio priėmimo klausimą ir kt., atsakovo K. J. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė (b. l. 95-96).
Motyvuose teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi išsprendė nepilnamečių vaikų laikino išlaikymo teikimo klausimą, laikiną išlaikymą priteisiant iš atsakovo. Atsakovas dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuris, ištaisius trūkumus, buvo priimtas 2015 m. sausio 15 d. teisėjos rezoliucija. Nurodė, kad priėmus atskirąjį skundą, laikino išlaikymo priteisimo iš atsakovo klausimą nagrinės apeliacinės instancijos teismas (Kauno apygardos teismas), todėl pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių negali spręsti analogiško prašymo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas K. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – bylos nagrinėjimo metu nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu, o iš ieškovės priteisti po 100 Eur kiekvienam vaikui periodinių išmokų sumą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (b. l. 107-109).
Motyvuose nurodė, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė išspręsti laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu ir jų išlaikymo priteisimo iš ieškovės klausimus, nes anot teismo, nurodytas klausimas yra išspręstas priteisiant laikinas periodines išmokas tik iš atsakovo. Vaikus turi išlaikyti abu tėvai. Vaikai gyvena su atsakovu (duomenys neskelbtini), Kaunas, o atsakovė gyvena (duomenys neskelbtini), Šilutėje. Teismas, išsprendęs klausimą dėl atsakovo prievolės išlaikyti vaikus, kuriuos atsakovas ir taip išlaiko, ir atsisakydamas spręsti klausimą dėl ieškovės prievolės išlaikyti vaikus, pažeidė vaikų teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų. Teismas, pritaikydamas ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir atsisakydamas taikyti atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė, kad šiuo metu atsakovas visiškai išlaiko vaikus, kurie gyvena atsakovui priklausančiam name, už kurio priežiūrą, šildymą ir kitas komunalines paslaugas moka atsakovas. Laikinas išlaikymas gali būti nustatytas tik nustačius, kad nepilnamečių vaikų tėvai gyvena skyrium ir vaikų gyvenimas su vienu iš tėvų dėl konkrečių aplinkybių neatitinka vaiko interesų. Vaikų išvežimas į Šilutę iš Kauno ir jų įprastos aplinkos ir mokymosi įstaigos pakeitimas neatitinka vaikų interesų. Teismas nepagrįstai nustatė vaikų gyvenamą vietą su ieškove, kuri gyvena Šilutėje. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas nepagrįstai atsisakė skirti vaikams laikiną išlaikymą iš ieškovės, nors vaikai gyvena su atsakovu. Atsakovas su vaikais gyvena Kaune, ieškovė neprisideda nei prie būsto, nei prie vaikų išlaikymo.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo K. J. atskirąjį skundą atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2147-947/2015 nepakeistą (b. l. 146-148).
Motyvuose nurodė, kad atsakovas prie atskirojo skundo nepateikia jokių įrodymų apie nuomos sutarties buvimą, atsakovo pateiktas 2015 m. sausio 6 d. Šilutės rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. R3-(4.1.11)-57 patvirtina faktus, kad ieškovė bei jos nepilnamečiai vaikai gyvena Šilutėje, atsakovo atskirajame skunde nurodyti teiginiai visiškai neatitinka realios situacijos ir yra paneigti jo paties į bylą pateiktais rašytiniais įrodomais. Atsakovas šiame atskirajame skunde nurodytus motyvus jau teikė 2014 m. gruodžio 29 d. atskirajame skunde, nepagrįstai teikia pakartotinį atskirąjį skundą tais pačiai motyvais. Šiai dienai iš atsakovo teismo priteistas laikinas išlaikymas bent minimaliai tenkina nepilnamečių vaikų būtinuosius poreikius. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iš atsakovo nėra pagrindo vėl pakartotinai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kitam tėvui, kuris net negyvena su vaikais ir neteikia jiems išlaikymo. Atsakovas atskirajame skunde nepaneigia ieškovės nurodytų aplinkybių, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams nėra teikiamas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – bylos nagrinėjimo metu nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu, o iš ieškovės priteisti po 100 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui periodinių išmokų sumą iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad priešieškinyje atsakovas nereiškė prašymo dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, pirmosios instancijos teismas sprendė atsakovo prašymą tik dėl laikino vaikų išlaikymo priteisimo iš ieškovės. Atsižvelgiant į atsakovo priešieškinio prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turinį, apeliacinės instancijos teismas vertina tik tuos atskirojo skundo argumentus, kurie susiję su šalių nepilnamečių vaikų laikino išlaikymo klausimu.
Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiui vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą.
Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiems tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Tokios pareigos materialiai išlaikyti nepilnamečius vaikus imperatyvas išlieka ir teismui nustačius laikiną vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, šiuo atveju mama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis. Taigi, materialinės padėties kriterijus reikšmingas tik materialinio išlaikymo dydžiui nustatyti.
Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė gyvenamąją vietą su ieškove ir priteisė laikiną išlaikymą iš atsakovo. Laikinas išlaikymas gali būti nustatytas tik nustačius, kad nepilnamečių vaikų tėvai gyvena skyrium ir vaikų gyvenimas su vienu iš tėvų dėl konkrečių aplinkybių neatitinka vaikų interesų. Vaikai ir ieškovė nuomos sutarties pagrindu naudojasi atsakovo namo dalimi. Vaikai gyvena su atsakovu, šiuo metu atsakovas realiai išlaiko vaikus, ieškovė gyvena Šilutėje, ji neturi jokio turto, neprisideda nei prie būsto, nei prie vaikų išlaikymo.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai nepagrįsti, kadangi iš esmės susiję su Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarties, kuria priteistas laikinas išlaikymas iš atsakovo, teisėtumu ir pagrįstumu, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones priteisė iš atsakovo po 300 Lt vaikų išlaikymui, Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą dėl nurodytos nutarties, 2015 m. kovo 5 d. nutartimi aukščiau nurodytą nutartį paliko nepakeistą, atmesdamas atskirojo skundo argumentus, kurie, kaip suprastina, iš esmės analogiški šiam atskirajam skundui.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju aktualūs argumentai dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutarties, t. y. kodėl, atsakovo vertinimu, nutartis, kuria teismas atsisakė taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemonės, yra neteisėta ir nepagrįsta. Šiuo aspektu atsakovas nurodo tik tai, kad šiuo metu jis faktiškai išlaiko vaikus, o ieškovė ne, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad jis skiria ir kiek per mėnesį skiria nepilnamečių vaikų poreikių tenkinimui. Atsakovas nurodydamas, kad vaikai faktiškai gyvena su juo, o ieškovė Šilutėje, taip pat nepateikia jokių nurodytą aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Priešingai, paties atsakovo į bylą pateiktas 2015-01-06 Šilutės rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. R3-(4.1.11)-57 patvirtina, kad ieškovė su nepilnamečiais vaikais (taip pat su savo dukra E. J.) gyvena Šilutės rajono savivaldybės administracijos jiems išnuomotame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šilutė, Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Vilijampolės seniūnijos 2013-08-06 rašte nurodyta, kad šalių vaikai K. J. ir P. J. nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad šiuo metu šalių nepilnamečiai vaikai pas atsakovą negyvena.
Apelianto nuomone, atsisakydamas spręsti klausimą dėl ieškovės prievolės išlaikyti vaikus, teismas pažeidė vaikų teisę gauti išlaikymą iš abiejų tėvų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas klaidingai supranta prievolę išlaikyti savo vaikus, t. y. kad priteisus laikiną išlaikymą tik iš jo ir nepriteisus iš ieškovės, vaikai išlaikymo iš ieškovės negaus. Kaip minėta, materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiems tėvams, kas reiškia, kad iš esmės abu tėvai turi prisidėti prie vaiko (ų) išlaikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą, t. y. už 300 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į iš atsakovo priteistą laikiną išlaikymo sumą vienam vaikui (86,87 Eur/300 Lt), į ieškovės pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, į orientacinį išlaikymo dydį vaiko poreikiams tenkinti (300 Eur), į aplinkybę, kad vaikai gyvena su ieškove, darytina išvada, kad ieškovei ir taip išlieka didesnė vaikų išlaikymo našta, todėl teigti, kad ji vaikų neišlaiko, nėra jokio pagrindo.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartis priimta teisėtai, pagrįstai atsižvelgiant į Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį, kuria iš atsakovo priteistas laikinas išlaikymas vaikams po 300 Lt (nutartis įsiteisėjusi), todėl nėra jokio pagrindo jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 str. 1 d. 1 p. 338 str.).
Kiti atskirojo skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės nutarties pagrįstumui ir teisėtumui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.