Kauno apygardos teismo nutartis

2017-07-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-628-594/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-07-28
Bylos Nr.
1S-628-594/2017
Teisminio proceso Nr.
1-20-1-00468-2009-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Jaliniauskas, Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis
Nuteistasis
E. V.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1S-628-594/2017Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00468-2009-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.14.; (S) 2.5.19.
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Algirdo Jaliniausko, Daivos Jankauskienės,

apeliacine tvarka nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjo nuteistojo E. V. (toliau – E. V.) skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties, kuria atsisakyta patvirtinti Lygtinio paleidimo iš pataisos namų komisijos Kybartų pataisos namuose (toliau – Komisija) 2017 m. birželio 13 d. nutarimą Nr. LK-124 dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo su intensyvia priežiūra E. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. V. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, nuteistas galutine subendrinta 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausme. Pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dėl nešaunamojo ginklo neteisėto įgijimo ir laikymo E. V. buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendis buvo pakeistas: panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalis dėl E. V. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį; už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą E. V. paskirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi bei 5 dalies 2 punktu, E. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė subendrinta su 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme, paskirta pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, paskiriant E. V. galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose.Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartimi, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 30 d. nuosprendžiu E. V. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį paskirta 4 (ketverių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu (pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nuosprendžiu) paskirta galutine 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskiriant E. V. galutinę subendrintą 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2010 m. rugsėjo 21 d., bausmės pabaiga – 2021 m. rugsėjo 21 d.2017 m. birželio 13 d. Komisijos nutarimu Nr. LK-124 nutarta taikyti nuteistajam E. V. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos su intensyvia priežiūra, tačiau Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinti šį Komisijos nutarimą atsisakė.Skundu apygardos teismui nuteistasis E. V. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą – patvirtinti 2017 m. birželio 13 d. Komisijos nutarimą Nr. LK-124. Nuteistojo teigimu, jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika pagal „OASys“ sistemą atitinka vos 10 balų ir prilyginama žemai rizikos grupei, kas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 157 straipsnio nuostatomis, savaime leidžia taikyti jam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos. Tuo tarpu formalus reikalavimas, t. y. pagrindas manyti, kad asmuo laikysis įstatymų ir nenusikals, yra tenkinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, todėl, E. V. įsitikinimu, šio reikalavimo aspektu Komisijos nutarimas negali būti kvestionuojamas. Šio reikalavimo tenkinimą, pasak nuteistojo, garantuoja ir itin ženklus jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos sumažėjimas (15 balų) ir tai, kad šiuo metu laisvės atėmimo bausmę jis atlieka lengvosios grupės sąlygomis. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, E. V. teigimu, yra patvirtinęs eilę Komisijos nutarimų taikyti nuteistiesiems lygtinį paleidimą ir su didesniu nuteistojo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos įvertinimu, todėl E. V. netaikant lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos jis yra nepagrįstai diskriminuojamas. Skundu pažymima, kad nei nukentėjusysis, nei prokuroras prieštaravimų dėl Komisijos nutarimo nepareiškė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo apsiriboti vien tik Komisijos nutarimo teisėtumo įvertinimu. Vertinamu atveju visiškai neaišku, kodėl apylinkės teismas skundžiama nutartimi iš naujo vertino Komisijos nutarime išdėstytas aplinkybes. E. V. įsitikinimu, tokie teismo veiksmai, leidžia pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu. Juo labiau, jog jokių procedūrinių Komisijos nutarimo pažeidimų apylinkės teismas nenustatė. Be to, skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje nėra jokių aiškių ir racionaliai argumentuotų įrodymų, kad E. V. neatitinka aiškių ir tikslių lygtinio paleidimo kriterijų, kas sudaro pagrindą manyti, kad lygtinio paleidimo taikymą/netaikymą teismas traktavo kaip savo subjektinę teisę, kuria gali pasinaudoti arba ne savo nuožiūra, kas, nuteistojo įsitikinimu, prieštarauja konstitucinei doktrinai. Akcentuojama, kad skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje pateiktos tezės iš nuosprendžio, kurio E. V. buvo pripažintas kaltu, nėra ir negali būti vertinamuoju kriterijumi sprendžiant klausimą dėl jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos. Šią ir kitas aplinkybes įvertino teismas, skirdamas jam bausmę. Be to, E. V. teigimu, iš esmės visos pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstytos aplinkybės patenka į vienintelio vertinamojo kriterijaus – pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos vertinimą pagal „OASys“ metodiką rezultatą. Skundas atmetamas.BVK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Taigi sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, vertintina nuteistojo nusikalstamo elgesio rizika ir pažanga ją mažinant. Iš komentuojamo straipsnio lingvistinio aiškinimo taip pat seka, kad būtent nuteistojo pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką, ją vertinant atitinkamai pagal tai, ar nusikalstamo elgesio rizika yra žema, ar vidutinė arba aukšta, turi sudaryti pagrindą manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. V. jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir yra atlikęs įstatymo nustatytą paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį (pakankamą nuteistojo lygtiniam paleidimui iš pataisos įstaigos su intensyvia priežiūra), kas iš esmės sudaro formalų pagrindą svarstyti jo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą. Tačiau, vien šių formalių pagrindų nuteistojo lygtinio paleidimui iš pataisos įstaigos nepakanka. Juo labiau, kai šiuo atveju nuteistasis siekia lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra. Sutinkamai su aukščiau aptartomis BVK 157 straipsnio 1 dalies nuostatomis, viena iš esminių lygtinio paleidimo taikymo sąlygų – tai manymas, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals, kurį būtent ir lemia žema nusikalstamo elgesio rizika ir (ar) pažanga ją mažinant. Atlikus nuteistojo E. V. pakartotinio teistumo rizikos įvertinimą pagal „OASys“ metodiką nustatyta, kad jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika sudaro 10 balų, kas prilyginama žemai rizikos grupei. Tačiau, priešingai nei savo skundu tai suvokia nuteistasis, vien šių aplinkybių jo lygtiniam paleidimui vertinamu atveju nepakanka. Būtina įvertinti ir jo pažangą mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką, kuri nustatoma analizuojant individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytų priemonių įgyvendinimą, dalyvavimą elgesio pataisos programose bei šių priemonių ir programų įtaką nuteistojo kriminogeniniams veiksniams ir nusikalstamo elgesio rizikai (Socialinio tyrimo išvados rengimo metodinių rekomendacijų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 1R-159 (nuo 2015-09-01 aktuali redakcija), 15.2 punktas). Atliekant nuteistojo elgesio pokyčių vertinimą, neabejotinai atsižvelgiama ir į Komisijos konstatuotas nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, tačiau, jų neišskiriant – nesuteikiant joms jokio prioriteto, t. y. vertinant jas ir kitų nuteistojo asmens byloje esančių, jo asmenybę charakterizuojančių duomenų, be viso ko, nustatytų ir teismo, plotmėje, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad Komisijos nutarime konstatuotos išvados pirmosios instancijos teismo neriboja. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą, nuteistojo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės turėjo tik patikrinti Komisijos nutarimo priėmimo procedūros teisėtumą, atmestini kaip nepagrįsti. Spręsdamas klausimą dėl lygtinio paleidimo taikymo/netaikymo nuteistajam pirmosios instancijos teismas be abejonės turi įvertinti ir nuteistojo pažangą mažinant jam nustatytus kriminogeninius veiksnius (ką iš esmės patvirtina ir aukščiau aptartas lingvistinis BVK 157 straipsnio aiškinimas), jo veiksmus pataisos namuose, siekiant pakeisti savo elgesį išimtinai teigiama linkme ir įrodyti, jog iš savo klaidų jis pasimokė ir būdamas laisvėje jis laikysis įstatymų, gerbs bendrąsias visuomenėje priimtas elgesio taisykles ir jų paisys. Šią išvadą galima daryti tik kompleksiškai įvertinus tiek patį nuteistąjį, tiek ir jo elgesį pataisos namuose charakterizuojančias aplinkybes, jos darymas, įvertinus vien tik nuteistojo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką pagal „OASys“ metodiką, priešingai nei savo skundu tai traktuoja nuteistasis, būtų neteisingas ir nepagrįstas, neatitiktų ir įstatymų leidėjo valios, kadangi pagal BVK 157 straipsnio 1 dalį, be nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos turi būti vertinama ir jo pažanga ją mažinant. Šiuos nuteistojo veiksmus, spręsdamas Komisijos nutarimo tvirtinimo/atsisakymo tvirtinti klausimą ir vertina pirmosios instancijos teismas, todėl, priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, tai, kad apylinkės teismas šiuo konkrečiu atveju išsamiai išanalizavo Komisijos nutarimo patvirtinimui pateiktą E. V. asmenybę charakterizuojančią medžiagą, skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo nemenkina. Priešingai, leidžia pagrįstai spręsti, jog pirmosios instancijos teismas Komisijos nutarime išdėstytas aplinkybes įvertino tinkamai, vadovaudamasis įstatymais ir jų nepažeisdamas. Pritariant skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvams, visų pirma pažymėtina, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistasis atlieka už kelių nusikalstamų veikų, tame tarpe ir už labai sunkaus nusikaltimo (BK 260 straipsnio 3 dalį) įvykdymą. Nors laisvės atėmimo bausmę jis ir atlieka pirmąjį kartą, tačiau tai, įvertinus nusikaltimų, už kurių įvykdymą jis šiuo metu atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kiekį bei pobūdį, nuteistojo pavojingumo visuomenei nemenkina. Juo labiau, kad po 2009 m. padaryto neatsargaus nusikaltimo (BK 281 straipsnio 6 dalis), jau 2010 m. E. V. padarė naują tyčinį labai sunkų nusikaltimą (BK 260 straipsnio 3 dalis), kas neabejotinai didina tiek nuteistojo padarytų nusikaltimų, tiek ir jo paties pavojingumą visuomenei, atskleidžia antivisuomenines jo nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos ir leidžia pagrįstai abejoti lygtinio paleidimo instituto efektyvumu nuteistojo atžvilgiu. Nors ši aplinkybė (nuteistojo nusikalstamas elgesys būnant laisvėje), kaip teisingai pažymima nuteistojo skunde, ir negali būti laikoma pagrindu atsisakyti jo atžvilgiu taikyti lygtinį paleidimą, nes ji iš tiesų jau buvo įvertinta skiriant jam bausmę už padarytus neteisėtus veiksmus, tačiau, tiek kiek ji atskleidžia E. V. elgesį ir leidžia įžvelgti jo pažangą (ar jos nebuvimą) koreguojant savo elgesį teigiama linkme, aukštesniojo teismo įsitikinimu, neturėtų būti sumenkinama. Juo labiau, kad būtent E. V. nusikalstami veiksmai 2017 m. birželio 7 d. Socialinio tyrimo išvados duomenimis, priskiriami nuteistojo pakartotinį nusikalstamumą galintiems paskatinti kriminogeniniams veiksniams. Sprendžiant nuteistojo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos klausimą, įvertintinas ir E. V. elgesys bausmės atlikimo metu. Skundo nagrinėjimui pateiktais duomenimis, atlikdamas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, E. V. režimo reikalavimus buvo pažeidęs net 7 kartus, tame tarpe ir už itin šiurkštaus režimo reikalavimo pažeidimą – vartojo alkoholį. Paskutinė drausminė nuobauda nuteistajam buvo paskirta 2016 m. kovo 21 d., nuo to laiko už gerą elgesį jis buvo paskatintas 4 kartus (viso – 9 kartus), kas aukštesniajam teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistojo pokyčiai išimtinai teigiama linkme pastebimi tik nuo paskutiniosios nuobaudos jam paskyrimo, o tai, įvertinus E. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymo laiką – nuo 2010 m. rugsėjo 21 d., vis tik leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nepakankamos E. V. elgesio korekcijos. Ir nors nuteistajam pataisos namuose paskirtos nuobaudos jau nebegalioja, tačiau jos neabejotinai neigiamai apibūdina E. V., rodo, jog jis negeba prisitaikyti prie jam taikomų ribojimų ir leidžia pagrįstai abejoti, jog ir šiuo metu išėjęs į laisvę jis sugebės tinkamai prisitaikyti prie bendrų visuomenėje priimtų elgesio taisyklių bei jų paisyti. Juo labiau, kad, sutinkamai su nuteistojo skundo nagrinėjimui pateiktais duomenimis, nuteistasis ir šiuo metu laikosi kriminalinės subkultūros, kas iš esmės jį apibūdina neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, jog jis vis dar nesuvokia neigiamų savo veiksmų pasekmių ir pasitaisyti nesistengia.Konstatuojant šią išvadą pažymėtina, jog viena iš E. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų (BK 281 straipsnio 6 dalis) buvo įvykdyta apsvaigus nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nuteistojo neteisėtų veiksmų atlikimui. Ir nors pats E. V. teigia, kad alkoholio vartojimo problemų jis neturi, tačiau, įvertinus tai, kad dar 2015 m. rugpjūčio 18 d. E. V. pataisos namuose, kur alkoholio įsigijimas ir vartojimas yra griežtai draudžiamas, buvo nubaustas už jo vartojimą, manyti, jog alkoholio vartojimo problema jau prarado savo aktualumą, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis pataisos namuose lanko užsiėmimus, susijusius su alkoholio vartojimo problemomis, skundo nagrinėjimui pateiktoje medžiagoje nėra, kas leidžia teigti, jog tinkamų išvadų iš savo praeities klaidų (jam inkriminuoto nusikaltimo) E. V. nedaro ir šiuo metu vis dar nesuvokia neigiamos alkoholio vartojimo įtakos. Juo labiau, kad ir nuteistojo įvertinimo metodikos duomenimis, pats nuteistasis sutinka, jog narkotikų ir per didelis alkoholio vartojimas yra susiję su jo nusikalstamumu (b. l. 12). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis pripažįsta laisvėje kartais pavartodavęs amfetamino, ir nors šiuo metu teigia suvokiantis narkotinių medžiagų vartojimo žalą tiek sau, tiek aplinkiniams, tačiau dar 2016 m. kovo 21 d. jam buvo paskirtas papeikimas už tai, kad kratos metu tarp jo daiktų buvo rastas medicininis švirkštas ir adata. Šių aplinkybių visuma skundą nagrinėjančiam teismui leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog nuteistojo pažanga mažinant savo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką vis dar nėra pakankama. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir E. V. nustatytas žemas jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizikos balas – 10, tačiau net 5 iš jų sudaro dinaminiai veiksniai, kuriuos savo teigiamu elgesiu ir mąstymu, nuteistasis vis dar gali pakeisti. Pažymėtina, kad nuteistojo siekį koreguoti savo elgesį ir mažinti pakartotinio nusikalstamumo riziką patvirtintų socialinės reabilitacijos programų, susijusių su alkoholio bei narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimo problemomis, lankymas. Ir nors socialinio tyrimo išvadoje nurodoma, jog nuteistojo riziką mažinantys veiksniai yra psichoaktyvių medžiagų nevartojimas, tačiau ši aplinkybė neabejotinai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi pataisos namuose nuteistasis buvo baustas už alkoholio vartojimą. Esant šioms aplinkybėms, abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti patvirtinti Komisijos nutarimą taikyti E. V. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir išimtinai teigiamai nuteistąjį charakterizuojančios aplinkybės – jis dengia civilinius ieškinius, lygtinio paleidimo atveju turės darbą, aktyviai bendrauja su savo artimaisiais, dalyvauja socialinės reabilitacijos programose, mokosi ir pan. Šios aplinkybės, priešingai nei savo skundu tai suvokia E. V., tik patvirtina, jog jam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą, kuriame, be viso ko, įtvirtinta ir nuteistojo pareiga dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, vykdo, tačiau tai, atsižvelgiant į aukščiau aptartas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, vis dar nesudaro pakankamo pagrindo manyti, jog ir būdamas laisvėje E. V. laikysis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių ir savo tikslų sieks tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Ši teismo išvada atitinka aukščiau aptartus tiek E. V., tiek ir jo elgesį pataisos namuose apibūdinančius duomenis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo nepažeidžia. Juo labiau, jog šis reikalavimas, t. y. pagrįstas manymas, kad paleistas lygtinai nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals, yra įtvirtintas ir BVK 157 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nors Komisijos nutarime išdėstytos išvados iš esmės atitinka faktines aplinkybes, tačiau nuteistasis neatitinka BVK nustatytų lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygų – jo pažanga mažinant savo nusikalstamo elgesio riziką nesudaro pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nenusikals. Pažymėtina ir tai, jog taikyti lygtinį paleidimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismas gali lygtinai paleisti nuteistąjį, įvertinęs visumą aplinkybių ir padaręs išvadą, jog lygtinai paleistam asmeniui taikoma probacija pasieks tikslą ir šių aplinkybių tinkamas įvertinimas, priešingai nei savo skundu tai traktuoja apeliantas, nelaikytina teismo subjektyvia teise paleisti asmenį lygtinai, arba ne. Išvada dėl lygtinio paleidimo netaikymo E. V., paremta ne teismo subjektyvia nuomone, bet tinkamai ištirtais ir įvertintais jo asmenybę ir elgesį pataisos namuose charakterizuojančiais duomenimis. Tuo tarpu byloje esančių teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių nepakanka išvadai, kad E. V. jau gali būti taisomas neizoliuotas nuo visuomenės, o paties nuteistojo nuomonė ir noras būti lygtinai paleistam iš pataisos namų neįpareigoja teismo priimti jam palankų sprendimą. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas, atsisakydamas tvirtinti Komisijos nutarimą taikyti nuteistajam E. V. lygtinį paleidimą, netinkamai įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ar pažeidė teisės normas, reglamentuojančias lygtinio paleidimo taikymą, dėl ko, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos aukštesniajam teismui pateikto skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra. Manyti priešingai aukštesniajam teismui neleidžia ir E. V. teiginiai, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aukštesniojo teismo formuojama praktika, kadangi teismo sprendimas taikyti asmeniui lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos arba jo netaikyti, sietinas ne tik su „OASys“ rezultatais (kaip kad tai suvokia nuteistasis), bet, kaip minėta, ir kitomis nuteistojo elgesį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, kurios kiekvienu konkrečiu atveju skiriasi iš esmės (ne visi nuteistieji, atlikdami bausmę pataisos namuose, elgiasi vienodai, ne visų jų mąstymas dėl jiems paskirtos bausmės pasikeičia vienodai teigiama linkme ir pan.), todėl nuteistojo minima diskriminacija šiuo konkrečiu atžvilgiu neįžvelgiama. Priešingos išvados neleidžia daryti ir tai, jog šiuo atveju nei nukentėjusieji, nei prokuroras nesutikimo su Komisijos nutarimu neišreiškė, kadangi šių asmenų nuomonė teismui sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo taikymo/netaikymo nuteistajam, jo neriboja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

nuteistojo E. V. skundą atmesti ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisAlgirdas JaliniauskasDaiva Jankauskienė