Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. E. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto Vyriausiajam policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

LR Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismas padarė išvadą, kad CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu priėmusio nutarimą policijos pareigūno veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, nes neatitinka nei vieno iš minėtose normose nurodytų neteisėtumo kriterijų. Pabrėžė, kad tuo atveju, kai įvertinus įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje, padaroma išvada (šiuo atveju priimamas teikimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą), kad administracinio nusižengimo faktas nėra įrodytas, tai savaime negali reikšti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, ėmėsi teisėtų priemonių pažeidimui išaiškinti. Teikimas nutraukti bylą buvo priimtas ne dėl neteisėtų, kaip teigia pareiškėjas, pareigūnų veiksmų, o dėl nepakankamų įrodymų, t. y. suabejojus K. E. Ž. kaltės įrodymų pakankamumu. Taigi iš esmės administracinę nuobaudą paskyręs pareigūnas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, nepažeidė ATPK nuostatų reikalavimų. Pagal LR ATPK 257 str. įrodymus ir jų pakankamumą bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas) turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, t. y. įstatymas įrodymų vertinimo procesą sieja su subjektyviais kriterijais. Todėl įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų.

ABTĮ 123 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog administracinių teisės pažeidimų bylos pagal skundus dėl administravimo subjektų (jų pareigūnų) priimtų nutarimų šiose bylose administraciniame teisme nagrinėjami vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, o prireikus ir Administracinių bylų teisenos įstatymu. Išlaidų, turėtų nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, kompensavimas numatytas Administracinių teisės pažeidimų kodekso 279 straipsnyje. Šis straipsnis numato, kad turėtos išlaidos kompensuojamos nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams. Administracinių teisės pažeidimų kodekso normos reglamentuoja kam, kokia tvarka ir kokios išlaidos atlyginamos administracinių teisės pažeidimų bylose. Jose nėra numatyta, jog administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui atlyginamos atstovavimo ar kitos dėl bylinėjimosi teisme patirtos išlaidos. Tokia pati nuostata dėl bylos vedimo išlaidų atlyginimo klausimo yra išdėstyta ir Administracinių teismų praktikos 2002 m. sausio 3 d. konsultacijoje Nr. 1-K (Administracinių teismų praktika Nr. 2, psl. 323).

III.

CK 6.263 straipsnyje įtvirtintas generalinio delikto principas - žalos faktas kartu reiškia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpciją. Šiuo atveju neigiamas poveikis pareiškėjui padarytas neteisėtais veiksmais t. y. policijos pareigūnas priėmė tik formaliai teisėtą, o faktiškai neteisėtą nutarimą, nepagrįstai skyrė 3500 Lt baudą, todėl pareiškėjas buvo priverstas ginti pažeistas teises, negalėdamas pats jų apginti, kreipėsi į advokatą, ko pasakoje patyrė turtinę žalą.

Civilinėje teisėje kaltė suprantama kaip asmens veiksmų išorinis vertinimas pagal objektyvius elgesio standartus. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kalte pripažįstama tai, kad asmuo nesugebėjo elgtis taip, kaip būtų galima protingai iš jo tikėtis. Iš asmens tikimasi elgesio, kaip atitinkamomis aplinkybėmis elgtųsi rūpestingas žmogus (bonus pater familias). Atsakovas netinkamai vykdė bylos tyrimą, į prašymus skirti ekspertizę nereagavo, nepagrįstai skyrė 3500 Lt nuobaudą. Mano, kad atsakovo kaltės net nereikia įrodinėti, nes atsakovo kaltę konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 22 d. nutartyje. Šia nutartimi teismas vertino, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2006 m. vasario 8 d. nutarimas yra priimtas paviršutiniškai ištyrus bylos aplinkybes, neišaiškinus šiai bylai spręsti reikšmingų aplinkybių, todėl nepagrįsti nutarimas ir teismo nutartis panaikinami.

Pareiškėjas pabrėžė, kad turi reikalavimo teisę atlyginti žalą, o atsakovas - tą teisę atitinkančią pareigą. Teisės teorijoje ir praktikoje vyrauja nuomonė jog materialinės žalos atlyginimas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas principas, kurį realizuoja įvairių teisės šakų normos. Jų tikslus taikymas turi užtikrinti, kad padaryta žala būtų visiškai atlyginta.

Mano, kad atsakovas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnį, CK nuostatas, Policijos veiklos įstatymo 4, 21 straipsnį, ATPK nuostatas ir kt.

CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, jog nukentėjęs asmuo turi būti gražinamas į tokią padėtį, kokia būtų nepadarius žalos.

Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2006 m. vasario 8 d. nutarimas, priešingai nei teigia Vilniaus apygardos administracinis teismas priimtas, pažeidžiant ATPK 257 straipsnio nuostatas, todėl negali būti teisėtas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teiginys, kad teikimas nutraukti bylą buvo priimtas ne dėl neteisėtų, kaip teigia pareiškėjas, pareigūnų veiksmų, o dėl nepakankamų įrodymų, t.y. suabejojus K. E. Ž. kaltės įrodymų pakankamu yra nekorektiškas ir teisiškai nepagrįstas.

Nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija, kad remiantis ATPK 279 straipsniu, bei 2002 m. sausio 3 d. konsultacija Nr.l-K, pareiškėjui neatlygintinos bylinėjimosi teisme patirtos išlaidos. Paaiškino, kad savo teises bandė ginti pats ir tik po 2005 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. sausio 11 d. nuvykęs į policiją, kreipėsi į advokatą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Mano, kad daugelis pareigūnų, nagrinėjančių ATP bylas turi teisinį išsilavinimą, jiems privalu išmanyti administracinį procesą bei ATPK nuostatas dėl kelių eismo taisyklių pažeidimų, kelių eismo taisykles, kitus norminius aktus. Todėl policijos pareigūnui surašius nepagrįstą, t. y. faktiškai, neteisėtą protokolą, o vėliau - ir nutarimą, pareiškėjas negalėjo teisių apginti. Pareiškėjui vienam ginantis nuo nepagrįstų kaltinimų būtų pažeistas lygiateisiškumo bei šalių lygybės principai. Policijos pareigūnų iniciatyva buvo įtrauktas į administracinį procesą, todėl atsakovui privalu prisiimti šio sprendimo pasekmes.

ATPK 279 straipsnyje nurodytos nukentėjusiesiems, liudytojams, ekspertams ir vertėjams išmokėtinos sumos, todėl pareiškėjui šis straipsnis netaikytinas.

ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas kiekvienos instancijos teisme atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Teisiniai santykiai kinta, kinta ir teismų praktika, taip pat teisės normų aiškinimas turi būti sisteminis. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime minima konsultacija Nr.l-K pateikta beveik prieš šešerius metus, taip pat, kad jos teisinis statusas nelygiavertis aukščiau minėtiems įstatymams, reglamentuojantiems atstovavimo išlaidų atlyginimą, mano, kad šis teismo argumentas nėra tinkamas.

Teismų praktikoje buvo ne kartą konstatuojama (pvz.:Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N5-1426/2007, Nr. N(9)-l042/2007, Nr. N(5)-1581/07), kad administraciniame procese žalos atlyginimas įmanomas tuo atveju, kai įrodoma, jog valstybės tarnautojas nors vienoje iš bylos tyrimo stadijų veikė neteisėtai, pavyzdžiui: siekdamas patenkinti savanaudišką interesą, ėmėsi neteisėtų veiksmų, t. y. padarė teisės pažeidimą, neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai (įvertinant ir subjektyvųjį pagrindą). Be to, pabrėžtina, kad įtarus pareigūno veiksmų neteisėtumą teismas nustatęs pažeidimo faktą priima atskirą nutartį, tuo pačiu sprendžiamas klausimas dėl bylos pareigūnui iškėlimo. Nagrinėjamojo ginčo atveju, 2006 m. birželio 22 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo pasisakyta dėl subjektyviųjų kriterijų. Teismo kolegija konstatavo, kad nutarimas byloje buvo priimtas neišnaudojus galimas įrodinėjimo priemones, neišaiškinus reikšmingų aplinkybių. Minėtos nutarties turinyje neminimi jokie veiksmų neteisėtumai ar naudojimasis neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija kons ta tuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Skunde ir apeliaciniame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto VPK EPT pareigūnas 2006 m. vasario 8 d., priėmęs nutarimą skirti nuobaudą-3500 Lt baudą, pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir ATPK 130 straipsnio 1 dalį, neįvykdė įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos pareigos, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, todėl šiais veiksmais pareiškėjui kilo žala, nes įgyvendindamas savo teisę į gynybą privalėjo samdyti advokatą, kuriam sumokėjo 1200 litų už teisinę pagalbą.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6. 271 straipsnis.

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). Policijos pareigūnų teises bei pareigas tiriant administracinius teisės pažeidimus nustato Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnis, kurio 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis nustatyta, kad Policijos pareigūnas įgyvendindamas bendrąsias teisės ir užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti (1d.), įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti.

ATPK 220 straipsnio 2 dalimis numato, kad pareigūnai, įgalioti nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, gali skirti šio kodekso ypatingosios dalies numatytas administracines nuobaudas jiems suteiktų įgaliojimų ribose ir tik eidami tarnybines pareigas. Pagal ATPK 216 straipsnį policija turi teisę nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylas. Pagal nutarimo priėmimo metu galiojusią ATPK 225 straipsnio redakciją policija galėjo nagrinėti bylas dėl pažeidimų numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Šių teisės normų pagrindu policija, gavusi pranešimą apie kelių eismo taisyklių pažeidimą, privalėjo atlikti patikrinimą ir kitus administracinių teisės pažeidimų teisenos veiksmus. Bylos įrodymai patvirtina, kad policijos įtarimai dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo buvo pagrįsti, nes liudytojai nurodė pareiškėjui priklausantį automobilį kaip dalyvavusi eismo įvykyje, ant šio automobilio buvo rasti atitinkami apgadinimai.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, kai įvertinus įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje nustatoma, jog administracinio nusižengimo faktas nėra įrodytas, tai savaime negali reikšti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Teikimas nutraukti bylą buvo priimtas ne dėl neteisėtų, kaip teigia pareiškėjas, pareigūnų veiksmų, o dėl nepakankamų įrodymų, patvirtinančių K. E. Ž. kaltę padarius pažeidimą. Remiantis ATPK 257 straipsniu pareigūnas nagrinėjantis bylą turėjo teisę vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą. Bylos įrodymai patvirtinta, kad įtarimas dėl padaryto pažeidimo ir vertinimas priimant sprendimą nutraukti administracinės bylos teiseną buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Byloje nėra įrodyta, kad pareigūnas tirdamas bylą elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, nesant pareigūno, iškėlusio administracinio teisės pažeidimo bylą ir skyrusio nuobaudą, veiksmų neteisėtumo fakto, nėra pagrindo atlyginti žalą, priteisiant atstovavimo išlaidas ( 2003 m. gruodžio 15 d. LVAT nutartis adm. byloje Nr. A4-689-03).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

K. E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.