Šiaulių apygardos teismo nutartis

2011-10-04 · Civilinė byla Nr. 2A-422-267/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-04
Bylos Nr.
2A-422-267/2011
Teisminio proceso Nr.
2-07-3-06164-2009-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius, Vidmantas Mylė
Atsakovas
Akmenės rajono savivaldybės, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Akmenės, M. K., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Ieškovas
Šiaulių apygardos vyriausiojo
Kategorijos
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 95.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Burbulienė Nuorašas

Teisėja Virginija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-422-267/2011

Teisminio proceso Nr. 2-07-3-06164-2009-0Procesinio sprendimo kategorija 24.2; 30.4.1; 30.5; 95.7; 121.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 4 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),

Vytauto Kursevičiaus, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Irenai Dominauskienei,dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorei Ritai Dabužinskienei,atsakovės Akmenės rajono savivaldybės atstovei A. S.,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Akmenės žemėtvarkos skyriaus atstovei S. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-482-207/2011, iškeltoje pagal ieškovo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams Akmenės rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, M. K. ir trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir be pagrindo įgyto turto grąžinimo,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiais prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, prašydamas: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminą, 2) panaikinti 1994 m. rugpjūčio 25 d. Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažymą Nr. 394, 3) panaikinti 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos sprendimą Nr. 1425, kuriuo J. K. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. Č. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrityje, (duomenys neskelbtini), nekilnojamąjį turtą, išperkant 7,13 ha žemės (8199 Lt bendros vertės), 4) panaikinti 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos potvarkio Nr. 667 priedo 21 punktą, kuriuo J. K. atkurtos nuosavybės teisės, išperkant žemę, 5) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-1843 1 priedo 446 eilutę, 6) panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. V-2052, 7) priteisti iš atsakovo M. K. 492 Lt valstybei, 8) priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, kad 1991 m. spalio 17 d. atsakovo M. K. mama J. K. kreipėsi į Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti jai nuosavybės teises į buvusio savininko J. Č. nuosavybės teise valdytą 7 ha žemės plotą, (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrityje ir pateikė turėtus dokumentus. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko J. Č. turėtą nekilnojamąjį turtą, pagal J. K. prašymą yra neteisėtas, nes pateikti dokumentai nepatvirtina žemės valdymo nuosavybės teise. 1937 m. liepos 31 d. nuomos sutartimis B. K. nebuvo perduotos nuosavybės teisės į žemės sklypus, todėl 1939 m. balandžio 1 d. ji, perleisdama pagal minėtas nuomos sutartis teises ir prievoles J. Č., neperdavė nuosavybės teisių į žemės sklypus, nes jų neturėjo. Ieškovas mano, kad priimant 1994 m. rugpjūčio 25 d. Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pažymą Nr. 394, Akmenės rajono valdybai 1994 m. gruodžio 8 d. potvarkio Nr. 667 „Dėl nuosavybės teisės i žemę atstatymo kaime išperkant žemę“ priedo 21 punktą ir sprendimą Nr. 1425 buvo pažeistos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1, 2, 3, 4, 9 straipsnių, 10 straipsnio 6 dalies nuostatos, o priimant Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-1843 1 priedo 446 eilutę ir 2003 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. V-2052 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 2, 3, 4, 9, 10 straipsnio 4 dalies nuostatos, dėl šios priežasties jie pripažintini neteisėtais ir naikintini. Panaikinus minėtus administracinius aktus, turėtų būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. J. K. minėtų administracinių aktų pagrindu už valstybės išperkamą žemę laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 28 d. iki 1999 m. rugsėjo 10 d. buvo išmokėti 492 litai. J. K. mirė 2001 m. birželio 21 d. Visą turtą pagal 1997 m. sausio 21 d. testamentą paveldėjo sūnus M. K., todėl jis yra atsakingas už palikėjos J. K. prievoles.

Atsiliepimas

Atsakovo Akmenės rajono savivaldybės atstovė A. S. nurodė, kad tuometinė Akmenės rajono valdyba priėmė potvarkį atkurti nuosavybės teisę į žemę, tačiau tai padarė be teisinio pagrindo, nes nebuvo nuosavybės teisę įrodančių dokumentų, o nuosavybės teisė atkurta pagal nuomos sutartis, kas yra neteisėta.

Šalies argumentai

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė S. B. nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka ir prašė jį tenkinti.

A. M. K. nurodė, kad nuosavybės atkūrimo klausimus tvarkė jo motina J. K.. Mama pateikė žemėtvarkai dvi žemės nuomos sutartis ir papildomai iš jos jokių dokumentų pareikalauta nebuvo, ekspertų komisija šio atvejo net nesvarstė, mano, kad pateiktų įrodymų pakako, todėl nuosavybės teisės ir buvo atkurtos. 2001 m. mirus motinai, jis pagal testamentą paveldėjo visą jos turtą. 2003 m. kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo perkėlimo, jam buvo pranešta, kad nėra nuosavybės teisių atkūrimo byloje nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, dėl ko jis Seimo kontrolierių paragintas kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės prokuratūrą dėl dokumentų dingimo, tačiau jam buvo atsakyta, kad dokumentų dingimo faktas nenustatytas, o administracinių aktų teisėtumo klausimą išspręs Šiaulių apygardos administracinis teismas. Šiaulių apskrities viršininko administracija kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą ir jis Šiaulių apskrities viršininko administracijos prašymo atnaujinti terminą dėl praleisto termino paduoti prašymą netenkino. Priimta nutartis nebuvo apskųsta. Atsakovas ieškinio senaties termino pradžia laiko 2004-05-27, kai Akmenės rajono apylinkės prokuratūra atsakė į jo siųstą raštą, todėl mano, kad yra praleistas senaties terminas ieškiniui paduoti ir prašo taikyti senatį. Nuosavybės teisės buvo atkurtos teisėtai, iki šiol į atkurtą žemės sklypą kitų įpėdinių neatsirado, žeme naudojasi žemės ūkio bendrovė, pareikštu ieškiniu pažeidžiami jo teisėti lūkesčiai priimant palikimą.

Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovas nurodė, kad šioje byloje trečiasis asmuo savarankiško intereso neturi.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino 1994 m. rugpjūčio 25 d. Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažymą Nr. 394; 2) panaikino 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos sprendimą Nr. 1425; 3) panaikino 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos potvarkio Nr. 667 priedo 21 punktą; 4) panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-1843 1 priedo 446 eilutę; 5) panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. V-2052; 6) priteisė iš atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Akmenės rajono savivaldybės po 66,50 Lt žyminio mokesčio ir po 37,80 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas nusprendė, kad imperatyvių teisės normų pažeidimas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje turi esminės reikšmės valstybės ir visuomenės teisėms ir įstatymo saugomiems interesams, todėl vertintinas kaip viešasis interesas. Pažymėjo, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo pagal įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 10 straipsnį buvo galima paduoti iki 1992-03-31, o prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo į žemės ūkio paskirties žemę iki 1992-05-31. Iš byloje esančio 1991-10-17 J. K. prašymo padarė išvadą, kad ji į Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. Č. nekilnojamąjį turtą – 7 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulių apskrityje, kreipėsi laiku, prie prašymo pridėjo giminystę patvirtinančius dokumentus bei nuosavybę patvirtinančius dokumentus – dvi 1937-07-31 nuomos sutartis. Tačiau iš byloje pateiktų 1937-07-31 nuomos sutarčių nustatė, kad B. K. buvo žemės sklypų nuomininkė, o jai išnuomotų žemės sklypų savininkai buvo O. S. ir J. B.. Teismas akcentavo, kad nei testatorė J. K., teikdama prašymą atkurti jai nuosavybės teises į žemę, nei testamentinis įpėdinis atsakovas M. K. nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad O. S. ir J. B. savo nuosavybės teises būtų perleidę B. K.. Vieninteliais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais, kuriuos pateikė J. K., buvo dvi 1937-07-31 nuomos sutartys, kurios nei pagal įstatymus, nei pagal LR Vyriausybės nutarimus nėra pripažįstamos nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais. Teismas nusprendė, kad atsakovo motina J. K. neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Padarė išvadą, kad J. K. pateikti dokumentai nepatvirtino jos tėvo nuosavybės teisių į žemę, 1994 m. rugpjūčio 25 d. Akmenės rajono Kruopių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pažyma Nr. 394 buvo parengta pažeidžiant įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-08-15 nutarimu Nr. 331 patvirtintos „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ 2 punkto nuostatas, dėl ko yra neteisėta ir naikintina. Tai pat yra neteisėti, naikintini ir visi kiti administraciniai aktai, priimti minėtos pažymos pagrindu: 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos sprendimas Nr. 1425 ir 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos potvarkio Nr. 667 priedo 21 punktas, kaip pažeidžiantys Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2, 3, 9, 10 straipsnių nuostatas, bei Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-1843 1 priedo 446 eilutė ir 2003 m. gegužės 20 d. įsakymas Nr. V-2052, nes jie pažeidžia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 3, 9, 10 straipsnių nuostatas. Teismas pažymėjo, kadangi J. K. yra mirusi, pareiga grąžinti valstybei išmokėtus pinigus perėjo jos turto paveldėtojui atsakovui M. K.. Atsakovas pateikė įrodymus, kad jis motinai išmokėtus 492 Lt, 2010-12-10 grąžino valstybei gera valia ir apie tai informavo teismą bei ieškovą. Teismas nusprendė, kad esant pakankamai duomenų, kad atsakovas patenkino šį reikalavimą, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 492 Lt laikytinas nepagrįstu ir atmestinas. Teismas akcentavo, kad Šiaulių apygardos prokuratūra apie įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus buvo informuota 2009 m. rugsėjo 4 d., gavus Šiaulių apskrities viršininko administracijos prašymą dėl viešo intereso gynimo. Paskutinis dokumentas, būtinas ieškiniui pareikšti – 2009-08-13 atsakovui M. K. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, Šiaulių apygardos prokuratūroje gautas 2009-10-02. Teismas nusprendė, kad terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2009-10-03, t. y. prokuroras į teismą su ieškiniu turėjo kreiptis per 30 dienų nuo 2009-10-03. Iš Šiaulių apygardos prokuratūros išnešiojamų dokumentų registracijos žurnalo išrašo teismas nustatė, kad ieškovo ieškinys teisme gautas 2009-10-05. Dėl šių priežasčių padarė išvadą, kad prokuroras nedelsė, operatyviai surinko ieškiniui pareikšti reikalingus duomenis ir dokumentus, tai padarė per trumpą laikotarpį, nepažeisdamas protingo termino ir nepraleido 30 dienų termino kreiptis į teismą su ieškiniu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.

A. M. K. teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimo panaikinimo iš dalies ir naujo sprendimo priėmimo. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad 2004-04-29 jis dėl ginčytinų klausimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu jo motinai J. K., kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės prokuratūrą, kuri informavo, kad klausimus išspręs Šiaulių apygardos administracinis teismas. Todėl mano, kad teismas neteisingai nusprendė, jog Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras pateikdamas ieškinį senaties termino nepraleido.

2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog analogiška byla buvo išnagrinėta Šiaulių apygardos administraciniame teisme ir joje teismas 2004-06-07 priėmė nutartį, kuria atmetė pareiškėjo Šiaulių apskrities viršininko administracijos prašymą dėl praleisto termino skundui dėl 1994-12-08 Akmenės rajono valdybos sprendimo Nr. 1425 ir dalinio 1994-12-08 potvarkio panaikinimo atnaujinimo kaip nepagrįstą. Pažymi, kad jo nuomone teismas šioje byloje teisingai motyvavo priežastis, dėl kurių nebuvo pagrindo terminui atnaujinti, ši nutartis nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi. Dėl šių priežasčių mano, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą taip pat privalėjo į šią Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį atsižvelgti ir ja vadovautis.

3. Apelianto nuomone, Šiaulių apygardos administraciniam teismui priėmus tokio turinio nutartį jis pagrįstai tikėjosi, kad sprendimai, kurie šioje byloje yra ginčijami, yra teisėti ir galiojantys. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismui priėmus priešingą sprendimą t. y. panaikinus minėtus sprendimus, buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, dėl ko jam buvo padaryta didelė moralinė ir materialinė žala.

4. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuosavybės teises, kadangi nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl neįrodė, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti teisėtai. Pažymi, kad pagal nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarką, žemėtvarkos tarnybos, išnagrinėjusios pateiktus dokumentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti, ekspertų komisijos išvados, nurodančios, kad nuosavybės teisėms atkurti yra pateikta nepakankamai dokumentų, nepriėmė. Akcentuoja, kad nesant tokiai išvadai nei jis, nei jo motina, neturėjo teisinio pagrindo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Mano, kad nesant priimtai tokio turinio išvadai, pagrįstai tikėjosi, kad pateiktų dokumentų nuosavybės teisėms atkurti yra pateikta pakankamai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią, išnagrinėjo ir įvertino visas aukščiau minėtas aplinkybes, bei pagrįstai padarė išvadą, kad prokuroras nedelsė, operatyviai surinko ieškiniui pareikšti reikalingus duomenis ir dokumentus, tai padarė per trumpą laikotarpį, nepažeisdamas protingo termino ir nepraleisdamas 30 dienų termino kreiptis į teismą su ieškiniu, kuris skaičiuotinas nuo paskutinio dokumento gavimo – 2009 m. spalio 2 d. Mano, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas prokuroro ieškinį, turėjo vadovautis 2004 m. birželio 7 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi, kuria pareiškėjo Šiaulių apskrities viršininko administracijos prašymas dėl praleisto termino skundui paduoti dėl 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos sprendimo Nr. 1425 ir dalinio potvarkio panaikinimo atnaujinimo atmestas, ir taikyti ieškinio senatį. Pažymi, kad teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog nei apskrities viršininko administracija, nei jos viršininkas neįgalioti įstatymo ginti teisme valstybės ir viešąjį interesus bei kitų asmenų teises, susijusias su nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Todėl mano, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2004 m. gegužės 13 d. kreipimasis į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl 1994 m. gruodžio 8 d. Akmenės rajono valdybos sprendimo ir potvarkio panaikinimo, jo pagrindu priimta teismo nutartis negali būti laikoma aplinkybe, ribojančia prokurorui reikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, nes teisminį procesą inicijavo subjektas, neturintis tam teisės. Teigia, kad tokie Šiaulių apskrities viršininko administracijos veiksmai negali sukurti padarinių, kurie apribotų asmeniui, turinčiam teisę ginti viešąjį interesą, teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Atsižvelgiant į išdėstytą, mano, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo vadovautis minėta Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi. Todėl nėra teisinio pagrindo laikyti ieškinio senaties termino pradžią 2004 m. gegužės 27 d., kai atsakovas M. K. kreipėsi į Akmenės rajono apylinkės prokuratūrą su skundu. Pažymi, kad ši prokuratūra 2004 m., nagrinėdama M. K. skundą, atliko tyrimą dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų praradimo žemėtvarkos skyriuje, nes to prašė pareiškėjas. Atlikęs tyrimą prokuroras informavo pareiškėją, kad Akmenės rajono žemėtvarkos skyriuje dokumentų vagystės ar praradimo atvejų nenustatyta. Šiaulių miesto apylinkės teismas pagrįstai padarė išvadą, kad J. K. neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes jos tėvas J. Č. nebuvo turto savininkas, pateiktos nuomos sutartys negali būti laikomos nuosavybės teises į žemės sklypus patvirtinančiais dokumentais. Atsižvelgiant į tai, mano, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su apeliantu, kad yra pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nes jie susiformavo ne teisės pagrindu. Nustačius, jog nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai (pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas), asmens teisės į ginčo nuosavybės objektą negali būti ginamos taip pat kaip ir teisėtai įgyta nuosavybė, t. y. remtis senatimi administraciniam reikalavimui pareikšti, sąžiningo įgijėjo apsauga, kadangi šie institutai negali būti taikomi siekiant įteisinti neteisėtą valstybės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad su 2011 m. kovo 24 d. priimtu Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyrius sutinka ir mano, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ginčo santykiui pritaikė tinkamas materialinės ir procesinės teisės normas.

Atsakovė Amenės rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą nepakeistą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodė, kad savarankiško intereso neturi ir prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė Rita Dabužinskienė palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais pagrindais.

Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Akmenės žemėtvarkos skyriaus atstovė A. S. prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Akmenės rajono savivaldybės atstovė A. S. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl ieškinio senaties termino

CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Prokuratūros įstatyme taip pat įtvirtinta nuostata, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais bei tvarka ir, turėdami pagrindą manyti, jog yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu (19 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Taigi pagal įstatymus prokurorui suteikta teisė spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar jo nėra. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir konstatavo, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Varėnos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-177/2010). Teisėjų kolegija pažymi tai, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereikštų absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį. Tokioje situacijoje tiek ieškinio senaties terminas, tiek ir ieškinys byloje dėl administracinių aktų ir turto grąžinimo, reiškia viešojo intereso gynimą. Dėl to teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą – įtvirtinti stabilumą ir teisinį tikrumą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškinio senaties pradžios skaičiuoti nuo 2004-05-27, kai Akmenės rajono apylinkės prokuratūra atsakė į apelianto siųstą raštą nėra pagrindo, nes apie atsakovo, kaip galimo J. K. turto paveldėtojo susirašinėjimą su Akmenės rajono apylinkės prokuratūra ar teisminį procesą Šiaulių apygardos administraciniame teisme ieškovui, turinčiam teisę ginti viešą interesą nebuvo žinoma ir atsakovas jokių tai įrodančių duomenų nepateikė.

Nagrinėjamoje byloje reikšmingas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino teisinis vertinimas. Šis terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse plėtojama nuosekli praktika, kad specialiame įstatyme nustatytas terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007). Šio termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, kai, gindamas viešąjį interesą, reiškia ieškinį. Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti; termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir minėtus duomenis rinko per protingą terminą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prokuroras nepraleido ieškinio senaties termino. Ši teismo išvada pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos prokuratūra apie įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus informuota 2009 m. rugsėjo 4 d., gavus Šiaulių apskrities viršininko administracijos prašymą dėl viešo intereso gynimo (1 tomas, 8 b. l.). Paskutinis dokumentas, būtinas ieškiniui pareikšti – 2009-08-13 atsakovui M. K. išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (1 tomas, 35-36 b. l.), Šiaulių apygardos prokuratūroje gautas 2009-10-02 (1 tomas, 34-36 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2009-10-03, t. y. prokuroras į teismą su ieškiniu turėjo kreiptis per 30 dienų nuo 2009-10-03. Iš Šiaulių apygardos prokuratūros išnešiojamų dokumentų registracijos žurnalo išrašo (1 tomas, 87-89 b. l.) matyti, kad ieškovo ieškinys teisme gautas 2009-10-05. Todėl kolegija nesutinka su apelianto argumentais dėl senaties termino taikymo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pareikštam ieškiniui.

Dėl apelianto pripažinimo sąžiningu įgijėju

Apelianto teiginiai dėl sąžiningo įgijėjo teisių gynimo atmestini.

Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovo motina J. K. neturėjo teisės pretenduoti atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes ji nepatenka į įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą sąrašą asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises pagal įstatymą, dėl to, kad jos tėvas J. Č. nebuvo turto savininkas, taip pat neatitiko kitų minėto įstatymo 2 straipsnyje nustatytų sąlygų. Kolegija pažymi, kad šioje byloje įrodyta, kad atkuriant nuosavybės teises atsakovo M. K. motinai buvo pažeistos esminės įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatos, todėl atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju.

Teismas, apeliacinėje instancijoje spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, turėjo 9,35 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovo M. K. valstybei (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius 9,35 Lt (devyni Lt 35 ct) išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

Kolegijos pirmininkė Danutė BurbulienėTeisėjai Vytautas KursevičiusVidmantas MylėNuorašas tikrasTeisėjaDanutė Burbulienė