- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-15
- Bylos Nr.
- A-143-286-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir materialinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R. G. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 2–4, 5–7), kurį patikslino (b. l. 45–49, 52–56), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 40-S-15958 „Dėl darbo užmokesčio dalies išmokėjimo“ bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas), 680 Lt materialinės žalos.
Pareiškėja nurodė, kad ji eina Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas. Akmenės rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 51-TE-5 jai paskirta tarnybinė nuobauda Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi buvo panaikinta kaip neteisėta ir nepagrįsta. Teigė, jog nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2009 m. balandžio mėn. jai nepagrįstai nebuvo suteiktas aukštesnis vyresniojo inspektoriaus laipsnis, todėl ji patyrė materialinę žalą, gavo ne visą priklausantį darbo užmokestį. 2009 m. spalio 15 d. ji su prašymu kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo), kad būtų apskaičiuotos ir išmokėtos negautos pajamos – darbo užmokesčio dalis. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato gavo 2009 m. spalio 12 d. sprendimą Nr. 40-S-15958 „Dėl darbo užmokesčio dalies išmokėjimo“, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti jos prašymą. Su šiuo sprendimu ji susipažino 2009 m. spalio 26 d., o 2009 m. lapkričio 26 d., skųsdama šį sprendimą, kreipėsi faksimiliniu laišku į teismą. Prašymą teismui išsiuntė kitą dieną – 2009 m. lapkričio 27 d.
Atsiliepimas
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 22–25, 60–62) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėja praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Ginčas dėl pareiginės algos priedo, numatyto Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 35 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nemokėjimo turi būti sprendžiamas tarp pareiškėjos ir administracijos, t. y. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, įstatymų nustatyta tvarka. Pasirinkdama netinkamą atsakovą, pareiškėja tuo pačiu netinkamai pasirinko materialinę teisės normą (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.) šiam administraciniam ginčui spręsti. CK numatyta civilinė atsakomybė atsiranda, jei yra visos būtinos sąlygos šiai atsakomybei atsirasti: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų ir atsiradusius žalos, skolininko kaltė bei padaryta žala. Akmenės rajono policijos komisariatas, vadovaudamasis Statuto 14 straipsnio 14 dalimi bei galiojančiu Akmenės rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 51-TE-5, neturėjo galimybių teikti pareiškėjos Lietuvos policijos generaliniam komisarui dėl aukštesnio policijos pareigūno laipsnio, t. y. elgėsi teisėtai. Akmenės rajono policijos komisariato neveikimas buvo pagrįstas įstatymu, todėl šio neveikimo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo. Policijos pareigūno aukštesnis laipsnis nesuteikiamas automatiškai. Nėra nustatyta aplinkybė, ar pareiškėja būtų teikiama aukštesniam policijos pareigūno laipsniui suteikti, jei ji neturėtų tuo metu galiojančios tarnybinės nuobaudos, nes taisyklės numato ir kitas būtinas sąlygas, kurių visetui esant pareiškėja galėjo būti teikiama aukštesniam policijos pareigūno laipsniui suteikti. Nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir tariamai atsiradusios pareiškėjos žalos. Taip pat nėra nustatyta aplinkybė, ar apskritai tokia žala buvo padaryta. Statuto 35 straipsnis nustato koeficientus už turimus laipsnius ir nenumato alternatyvių galimybių juos taikyti, kai atitinkamas laipsnis nėra suteiktas. Jei būtų nustatyta, kad pareiškėjai žala vis dėlto buvo padaryta, tai reikėtų nustatyti juridinį faktą, kad jai vyresniojo inspektoriaus laipsnis yra suteiktas nuo 2008 m. kovo 13 d., t. y. įpareigoti Lietuvos policijos generalinį komisarą išleisti įsakymą, kuriuo būtų nustatyta, kad vyresniojo inspektoriaus laipsnis pareiškėjai yra suteiktas nuo 2008 m. kovo 13 d. Be to, pareiškėja neteisingai apskaičiavo tariamos turtinės žalos dydį. Yra numatyta laipsnio suteikimo procedūra ir terminai. Laikotarpį, per kurį buvo padaryta turtinė žala, pareiškėja turėjo skaičiuoti iki 2009 m. vasario 9 d. teikimo, kuriuo ji buvo teikiama Lietuvos policijos generaliniam komisarui dėl aukštesnio policijos pareigūno laipsnio – vyresniojo inspektoriaus, suteikimo. Atsižvelgiant į policijos pareigūno darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką, pareiginės algos priedai turi būti skaičiuojami ne mėnesiais, o dienomis. Pabrėžė, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 40-S-15958 panaikinimo nėra pagrindo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 18 d. sprendimu (b. l. 70–74) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 40-S-15958 „Dėl darbo užmokesčio dalies išmokėjimo“, kuriuo Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsisakė pradėti atitinkamas procedūras dėl aukštesnio laipsnio suteikimo pareiškėjai bei atsisakė apskaičiuoti ir mokėti pareiginės algos priedą, atitinkantį vyresniojo inspektoriaus laipsniui nustatytą koeficientą. Teismas nustatė, kad pareiškėja su skundžiamu Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato aktu susipažino 2009 m. spalio 26 d. Pareiškėjos skundas teisme buvo užregistruotas 2009 m. lapkričio 27 d., faksimilinis skundas buvo išsiųstas 2009 m. lapkričio 27 d. 6 val. 44 min., tačiau pareiškėja nesėkmingai savo prašymą Šiaulių apygardos administraciniam teismui bandė išsiųsti dar 2009 m. lapkričio 26 d. iki 17 val. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja su prašymu panaikinti skundžiamą išvadą į teismą kreipėsi per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą nuo tos dienos, kuomet jai tapo žinoma informacija, reikalinga teisei kreiptis gynybos į teismą realizuoti. Pareiškėja dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 40-S-15958 „Dėl darbo užmokesčio dalies išmokėjimo“ panaikinimo į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi per įstatymo numatytą terminą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja iš esmės reiškia du reikalavimus vienam ir tam pačiam atsakovui – Lietuvos valstybei, atstovaujamam Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato: dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 40-S-15958 „Dėl darbo užmokesčio dalies išmokėjimo“ panaikinimo ir materialinės žalos priteisimo. Nurodė, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo tvarką reglamentuoja Statutas bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1V-52 patvirtintos Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų specialių nekarinių laipsnių suteikimo ir pervardijimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Teismas vadovavosi Taisyklių 5 punktu, Statuto 14 straipsnio 14 dalimi. Teismas nustatė, kad Akmenės rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 51-TE-5 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektorei R. G.“ pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartimi tarnybinė nuobauda buvo panaikinta. 2009 m. balandžio mėn. pareiškėjai buvo suteiktas aukštesnis vyresniojo inspektoriaus laipsnis ir jai buvo pradėtas mokėti atitinkamas pareiginės algos priedo koeficientas už vyresniojo inspektoriaus laipsnį (Statuto 35 str. 1 d. 6 p.). Nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2009 m. balandžio mėn. pareiškėja turėjo galiojančią tarnybinę nuobaudą, kuri minimu laikotarpiu atitinkama tvarka nebuvo panaikinta. Pareiškėjai, kaip pareigūnei, turinčiai galiojančią tarnybinę nuobaudą, aukštesnis laipsnis nebuvo suteikiamas (Statuto 14 str. 14 d.). Pažymėjo, jog pareiškėja, remdamasi CK 6.271 straipsniu, prašo priteisti iš atsakovo patirtą materialinę žalą, nesuteikiant jai aukštesnio vyresniojo inspektoriaus laipsnio nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2009 m. balandžio mėn. Kita vertus, pareiškėja nereiškia jokio reikalavimo pačiam Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl galimos darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai (Darbo kodekso (toliau – DK) 248, 249 str., CK). Teismas atsižvelgė į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas. Teismo nuomone, skundžiamas sprendimas atitinka visus Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus: jame nurodytos nustatytos aplinkybės, pagrįstas teisės aktais, nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas. Teismas padarė išvadą, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2009 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 40-S-15958 teisės aktų nepažeidė, todėl panaikinti šio sprendimo skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, jog nuo 2001 m. liepos 1 d. (įsigaliojus naujam CK) valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Tam, kad būtų galima patenkinti pareiškėjos prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo, būtinos visos trys sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti: neteisėti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmai; pareiškėja turėjo patirti jos nurodomo dydžio žalą (680 Lt turtinę žalą); ši žala turi būti atsiradusi būtent dėl neteisėtų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojų veiksmų (priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų) (CK 6.246–6.250 str.). Pareiškėja, prašydama panaikinti sprendimą, priimtą 2009 m. spalio 12 d., bei reikalaudama iš atsakovo priteisti materialinę žalą, nepateikė teismui pakankamai įrodymų pagrįsti neteisėtus pareigūnų veiksmus, atsiradusią žalą bei priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 54 straipsnį, pažymėjo, kad pareiškėja atsisakė pakeisti atsakovą ar įtraukti naują atsakovą į bylos nagrinėjimą, todėl Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas teismo iniciatyva byloje dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis. Teismas konstatavo, kad neįrodyta nei viena iš sąlygų, būtinų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, priteisti. Todėl pareiškėjos reikalavimas dėl 680 Lt materialinės žalos iš atsakovo priteisimo, taip pat dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 40-S-15958 panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkintinas ir pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str. 1 d.).
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 76–78, 79–81) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas neteisingai nustatė ginčo dalyką (pagrindą). Tarp jos ir atsakovų yra kilęs ginčas dėl neteisėtai paskirtos tarnybinės nuobaudos negautų pajamų – priedo už aukštesnį laipsnį priteisimo, t. y. dėl žalos atlyginimo. Šią išvadą patvirtina tai, jog teismas netinkamai nustatė proceso šalis, todėl nepagrįstai taikė ABTĮ 54 straipsnį savo iniciatyva.
2. ABTĮ 87 straipsnyje yra išdėstyti visi reikalavimai, keliami sprendimo turiniui, tačiau skundžiamas teismo sprendimas jų neatitinka.
3. Yra visos būtinos teisinės sąlygos, kurioms esant CK 6.271 straipsnis nustato valstybės atsakomybę atlyginti žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Teismas formaliai, nepagrįstai konstatavo, kad pateikti įrodymai yra nepakankami ir kad neįrodyta nei viena iš sąlygų, būtinų žalai, atsiradusiai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, priteisti.
4. Teismas vadovavosi negaliojančios redakcijos teisės aktų normomis (rėmėsi ABTĮ 15 str. 3 d. redakcija, galiojusia iki 2007 m. birželio 30 d., Viešojo administravimo įstatymo 39 str. redakcija, galiojusia iki 2007 m. sausio 1 d.) ir netinkamai darė nuorodas į konkrečias teisės normas (vidaus administravimo sąvoka reglamentuota ABTĮ 2 str. 2 d., o ne 2 str. 3 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo (pirminio skundo ir jo patikslinimų) matyti, kad prašomos atlyginti žalos atsiradimą ji sieja su Akmenės rajono policijos komisariato (kuriame pareiškėja ėjo Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjos pareigas) viršininko 2008 m. vasario 4 d. įsakymu jai paskirtos tarnybinės nuobaudos neteisėtumu, kuris buvo teismo nustatytas, ją panaikinant. Pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė (paminėtos nuobaudos panaikinimas teismo sprendimu) šalių nėra ginčijama. Pati pareiškėjos prašoma atlyginti turtinė žala, pagal ją, pasireiškė tuo, kad dėl paminėtos tarnybinės nuobaudos jai nebuvo suteiktas aukštesnis (negu ji turėjo) vidurinės grandies pareigūnų – vyresniojo inspektoriaus – laipsnis, dėl to nuo 2008 m. kovo 13 d. iki 2009 m. balandžio mėn. jai nebuvo mokamas šį (vyresniojo inspektoriaus) laipsnį atitinkantis darbo užmokestis. Savo reikalavimą dėl paminėtos žalos atlyginimo pareiškėja grindžia CK 6.271 straipsniu.
Kolegija pažymi, kad šis CK straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą būtina vadovautis nurodytoje teisės normoje pateiktais valstybės civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamo straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kolegija, atsižvelgdama į tai, jog CK 6.271 straipsnyje yra pateikta tik bendra nuoroda į priežastinį ryšį tarp atlygintinos žalos ir valstybės valdžios institucijų aktų neteisėtumo, konstatuoja, kad sprendžiant pareiškėjai atlygintinos žalos nustatymo klausimą taip pat yra būtina vadovautis CK 6.247 straipsnio nuostatomis dėl priežastinio ryšio tarp atlygintinų nuostolių ir skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) nustatymo. Taigi teisės taikymo požiūriu nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti, ar pareiškėjos nurodytas kaip neteisėtas paminėtas 2008 m. vasario 4 d. įsakymas CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme gali būti pripažintas neteisėtu aktu, bei išaiškinti, ar tarp šio akto (2008-02-04 įsakymo) ir pareiškėjos prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimo yra aukščiau nurodytas priežastinis ryšys.
Aiškindama pastarąją aplinkybę, kolegija pirmiausia pažymi, kad pareiškėjos prašomas atlyginti (turtinės žalos pavidalu nurodytas) darbo užmokesčio skirtumas jai nebuvo mokamas dėl atitinkamo (vyresniojo inspektoriaus) laipsnio neturėjimo - jai nesuteikimo. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualu išaiškinti teisės aktų nustatytas aukštesnio vidurinės grandies pareigūnų laipsnio suteikimo sąlygas ta prasme, ar pareiškėjos nurodytas 2008 m. vasario 4 d. įsakymas buvo vienintelė kliūtis nesuteikti pareiškėjai paminėtą aukštesnį laipsnį būtent nuo jos nurodytos datos – nuo 2008 m. kovo 13 d. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad policijos pareigūnų laipsnių suteikimas yra reglamentuojamas Statuto 14 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 6 dalį, aukštesnis vidurinės grandies pareigūnų – vyresniojo inspektoriaus - laipsnis suteikiamas atsižvelgiant į pareigūno kvalifikaciją, nuopelnus einant atitinkamas pareigas, kai jis ištarnauja ne mažiau kaip 2 metus. Iš šios teisės normos matyti, kad joje nurodytas 2 metų laikotarpis nurodytas kaip minimaliausias galimo aukštesnio laipsnio suteikimui būtinas turėti ištarnavimo laikas. Nagrinėjamos situacijos kontekste tai reiškia, kad pagal šią teisės normą pareiškėjos nurodytas vyresniojo inspektoriaus laipsnis nebūtinai turėjo būti jai suteiktas nuo 2008 m. gegužės 13 d. Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad aukštesnio laipsnio suteikimas taip pat yra siejamas su kitų šioje normoje nurodytų sąlygų (pareigūno kvalifikacijos bei nuopelnų turėjimu) buvimu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad aptariamo tiesioginio priežastinio ryšio nustatymo prasme paminėtas 2008 m. vasario 4 d. įsakymas negali būti laikomas vienintele, pareiškėjos nurodytos turtinės žalos atsiradimą nulėmusia priežastimi. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ši valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtina sąlyga yra šiuo atveju. Tai yra pakankamas pagrindas atmesti pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.