Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pagal BK 200 str. 1 d. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Byloje pareikštas byloje 3 401 222 Lt civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis neteisėtai neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą ir kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, o būtent :

1997 m. rugsėjo 16 d. bendrininkaudamas su tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pagal 1997 m. rugsėjo 16 d. bendrąjį tranzito dokumentą (duomenys neskelbtini) atlikdamas muitinės tranzito procedūrą, pats vairuodamas transporto priemonę-krovininį automobilį (duomenys neskelbtini), iš Klaipėdos teritorinės muitinės geležinkelio posto, esančio Rimkų g. 5, Klaipėdoje, išvežęs siuntėjo "Tarron Agentur, Riga, Spilves str. 35a, Latvia by direction Falkon Shiping and Trading NV“ gavėjui „Arktos 3 Delisi 8, Tbilisi, Gruzija“ siunčiamą krovinį-136 statines po 200 l talpos ir 543 kanistrų po 25 l talpos, 40775 JAV dolerių (163100 Lt) vertės, etilo alkoholio, nesilaikydamas ir pažeisdamas 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 11 str., 12 str. 5 d. „a“ punkto, 14 str. 1 d. papunkčio, 15 str. 1 d., 17 str. 1 d. reikalavimus, įpareigojančius vežėją būti atsakingu už jam įteiktų dokumentų panaudojimą; laikytis krovinio disponavimo sąlygų keičiant važtaraštyje nurodytą krovinio gabenimo gavėją, gauti iš krovinio siuntėjo atitinkamą važtaraštį su naujomis instrukcijomis; negalint dėl kokių nors priežasčių vykdyti važtaraštyje numatytų sąlygų, gauti asmens, turinčio teisę disponuoti kroviniu instrukcijas; susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą paskirties vietoje, prašyti siuntėjo tolesnių instrukcijų; būti atsakingu tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą; taip pat pažeisdamas 1995 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.1610 „Dėl muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos patvirtinimo" 1 p. 6 ir 9 papunkčių ir 13 p. reikalavimus - kaip procedūros vykdytojui alkoholinius gėrimus privalomai pristatyti į paskirties įstaigą ne vėliau kaip praėjus 2 paroms nuo procedūros pradžios įforminimo išvykimo įstaigoje, privalėdamas šį krovinį pristatyti į paskirties įstaigą - Panevėžio teritorinės muitinės Saločių kelio postą bei iki 1997 m. rugsėjo 18 d. išvežti iš Lietuvos Respublikos, tyčia neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neišvežė ir Saločių kelio poste perdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui, pasivadinusiam „S.", tokiu būdu padarydamas Lietuvos Respublikai 3 500 000 Lt turtinę žalą.

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu V. B., pagal BK 200 str. 1 d., išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį, priimti naują nuosprendį ir pripažinti V. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 200 str. 1 d., bei paskirti trejų metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaityti V. B. išbūtą laiką kardomajame kalinime (suėmime) nuo 2004 m. rugsėjo 16 d. iki 2004 m. rugsėjo 23 d. Taip pat prašo tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš V. B. pareikštą 3 401 222 Lt civilinį ieškinį valstybei padarytai turtinei žalai atlyginti.

Prokuroras teigia, kad V. B. išteisintas nepagrįstai, nes byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių jam pareikštą kaltinimą. Teismas neišsamiai išnagrinėjo bei įvertino byloje esančius duomenis, kurie pagrindžia išteisintajam pareikštą kaltinimą, todėl padarė neteisingas išvadas, jog kaltinimas grindžiamas vien objektyvaus pakaltinamumo požymiais. Tiek objektyvioji, tiek subjektyvioji nusikaltimo sudėties pusės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. B. veikoje nebuvo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės vieno iš elementų - kaltės, todėl jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal BK 200 str. 1 d. asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn tik tokiu atveju, kai be kitų būtinų šio nusikaltimo sudėties elementų jo kaltės forma yra tyčia. Prokuroras teigia, kad duomenų, leidžiančių manyti, kad išteisintasis V. B. veikė būtent šia kaltės forma, byloje yra. Tai jo paties parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bei dokumentų apžiūros protokolai.

Prokuroras cituoja BK 2 str. 1 ir 2 d.d. nuostatas ir nurodo, kad V. B. tarptautinius krovinių pervežimus iki šios veikos padarymo vykdė nuo 1989 m., todėl, užsiimdamas paminėta veikla, jis privalėjo būti ir buvo gerai susipažinęs su šią veiklą reglamentuojančiais įstatymais ir norminiais aktais, reglamentuojančiais tokią veiklą, kurie įpareigoja vežėją, o jis šiuo atveju ir buvo tokiame statuse, priimtą krovinį, jei jis vežamas tranzitu per kokią nors šalį, išvežti, o jei šito nepadaro, yra atsakingas už visas dėl to kilusias pasekmes. V. B. privalėjo krovinį išvežti iš Lietuvos Respublikos arba gauti muitinės administracinį leidimą arba užpildyti naują CMR važtaraštį, kuriame ir būtų nurodytas naujas krovinio siuntėjas ar gavėjas, ar paskirties įstaigos pakeitimas, tačiau tokių duomenų, kad taip jis būtų pasielgęs, byloje nėra, todėl V. B. nevykdė ir pažeidė 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 11 str., 12 str. 5 d. „a“ punkto, 14 str. 1 d. papunkčio, 15 str. 1 d., 17 str. 1 d. reikalavimus, neatlikęs minėtame norminiame akte nurodytų veiksmų. Jis taip pat nevykdė ir pažeidė tuo metu galiojusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr.1610 nustatytą tvarką, kuri, nors šiuo metu nebegalioja, tačiau turi įtakos vertinant tai, ar jis nusikalstamos veikos darymo metu veikė tyčia. Šio nutarimo 14 ir 15 punktuose buvo nustatyta, kad muitinės nustatytas maršrutas, gabenant alkoholinius gėrimus, gali būti pakeistas tik grąžinant prekes siuntėjui. Prekės, gabenamos per Lietuvos Respublikos muitų teritoriją taikant muitinio tranzito procedūrą, gali būti perkraunamos iš vienos transporto priemonės į kitą išvykimo įstaigoje, paskirties įstaigoje ar kitoje muitinės nustatytoje ar muitinei priimtinoje vietoje, muitinei prižiūrint. Jokių dokumentų, liudijančių, kad V. B. būtų pakeitęs maršrutą, perkrovęs prekes, nėra, nes jei jis būtų tai padaręs, tai šie dokumentai būtų pridėti prie bendrųjų dokumentų, kai jie buvo paimami iš muitinės įstaigų. V. B. pateikė tyrimo metu nenustatytam asmeniui su savimi turėtą įmonės „Transvelas", kurioje jis - V. B. , tuo metu dirbo, spaudais antspauduotą CMR važtaraštį, savo Lietuvos Respublikos piliečio pasą, reikalingus bendrajam dokumentui užpildyti ir pradėti vykdyti tranzito procedūrą, taip pat pasirašė paminėtų bendrųjų dokumentų langeliuose (duomenys neskelbtini) kaip procedūros vykdytojas. Atlikęs šiuos veiksmus, jis tuo pačiu prisiėmė įsipareigojimus susijusius su šios procedūros įvykdymu, kurią ir turėjo atlikti, todėl jis ir buvo tikrasis krovinių vežėjas, nes tik jis galėjo išvežti arba neišvežti spirito krovinį iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tuo metu V. B. dirbo įmonėje „Transvelas“ ir tik su šios įmonės vadovybės ar ekspeditoriaus nurodymu minėtu vilkiku galėjo gabenti tarptautinius krovinius. Tačiau jis tokio nurodymo ar leidimo iš įmonės vadovų ar ekspeditoriaus neturėjo. Todėl suprasdamas, kad neturi tokio nurodymo ar pavedimo iš paminėtos įmonės vadovo ar ekspeditoriaus, taip pat, žinodamas, kad neturi jokios teisės gabenti šį krovinį kaip privatus asmuo, nes tuo metu neturėjo jokios individualios įmonės ar patento individualiai veiklai, prisiėmė įsipareigojimus gabenti krovinį. Jo įmonė apie tokio krovinio gabenimą įmonės transportu nieko nežinojo ir V. B. apie tai jos nebuvo informavęs. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad norėjo papildomai užsidirbti ir už tai iš tyrimo nenustatyto asmens gavo 200 JAV dolerių. Tik gavęs pasiūlymą pervežti šį krovinį iš tyrimo nenustatyto asmens jis suprato, kad su tuo kroviniu kažkas ne taip. Nors tiksliai nežinojo kas buvo pakrauta į puspriekabę, kuri buvo prikabinta prie jo vilkiko ir kurią jis gabeno, bet spėjo, kad tai spiritas arba cigaretės. Tyrimo metu nenustatytas asmuo vardu „S." jį lydėjo iki pat sienos, dėl ko jis - V. B., taip pat suprato, kad čia kažkas „nešvaru", nes paprastai vairuotojo niekas nelydi.

Prokuroras nurodo, kad pagal BK 24 str. 3 d. vykdytojas yra asmuo nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis ar nesulaukusius BK 13 str. nustatyto amžiaus, ar kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Pagal BK 200 str. 1 d. objektyviosios pusės veiksmai, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę, yra prekių neišvežimas. V. B. neišvežė krovinių, tai yra atliko 200 str. 1 d. objektyviosios pusės veiksmą, ir todėl buvo šių veikų vykdytojas. Tai, kad V. B. neturėjo jokių disponavimo santykių su neišvežamu kroviniu, jokios įtakos kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 200 str. 1 d., neturi, nes prisiėmęs vežėjo pareigas jis prisiėmė ir atsakomybę išvežti nurodytas dokumentuose prekes iš Lietuvos į paskirties įstaigą. Byloje nenustatyti kiti asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo šio krovinio savininkai ar ne, gali atsakyti tik už bendrųjų dokumentų, atspaudų suklastojimą, arba už krovinių neišvežimo kurstymą, organizavimą ar padėjimą tai padaryti. Todėl prokuroras teigia, jog V. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 200 str. 1 d. Kadangi V. B. neišvežė krovinio, todėl jam byloje pareikštas 3 401 222 Lt sumai civilinis ieškinys yra pagrįstas ir turi būti visiškai tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Skundas atmetamas.

Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius, kad išteisintasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Šios teismo išvados apeliacinio skundo nepaneigia.

Apeliaciniame skunde iš esmės atkartojami V. B. pareikšto kaltinimo teiginiai, t.y. nurodoma, jog išteisintasis pažeidė 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos ir krovinio gabenimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1610 ,,Dėl muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos patvirtinimo“ reikalavimus.

Nekyla abejonių, kad išteisintasis, pateikdamas įmonės ,,Transvelas“ spaudais patvirtintų CMR važtaraštį, savo pasą, pasirašydamas bendrųjų dokumentų langeliuose (duomenys neskelbtini) ir neišveždamas krovinio iš Lietuvos Respublikos formaliai pažeidė šiuos reikalavimus. Tačiau šie pažeidimai tiriamu atveju negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nes jos atsiradimui būtini visi nusikaltimo sudėties elementai. Iš kaltinimo turinio sektų, kad V. B. tranzitinį krovinį turėjo pristatyti į paskirties įstaigą – Panevėžio teritorinės muitinės Saločių postą, tačiau ten jo nepristatė, o prie Latvijos sienos (Saločiuose) perdavė „S.“ pasivadinusiam asmeniui.

Apelianto nuomone šių objektyviųjų požymių turinys įgalina daryti išvadą, jog išteisintasis veikė tyčine kaltės forma.

Tačiau prokuroras nutyli, kad nusikaltimas, numatytas BK 200 str. 1 d., gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo turi suvokti, jog neteisėtai neišveža per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių, kurios pagal tranzito ar eksporto dokumentus turi būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos ir tai nori daryti. Kolegijos nuomone byloje nustatytų objektyviųjų požymių turinys nepatvirtina, kad V. B. suvokė, jog krovinys nebus išvežtas iš Lietuvos ir to siekė. Priešingai, yra visiškai realus išteisintojo aiškinimas, kad jis apskritai nežinojo, jog krovinys yra tranzitinis. Tai, kad V. B., žinodamas tarptautinių krovinių pervežimų tvarką, krovinio gabenimui pateikė paminėtą CMR važtaraštį, pasą, pasirašė ant bendrųjų dokumentų, surašytų lietuvių kalba, kurios jis nežino, nepakanka padaryti priešingą išvadą.

Kolegija baudžiamojo įstatymo taikymo prasme nevertina šių V. B. veiksmų, nes tai išeina iš kaltinimo ribų (BPK 255 str. 1 d.). Akivaizdu ir tai, kad bet kuris nors menkiausią gyvenimišką patirtį turintis asmuo, krovinio, kurį ketinama neteisėtai neišvežti iš Lietuvos, nepaliktų muitinės kelio posto teritorijoje muitinio tikrinimo zonoje. Todėl natūralu, kad išteisintasis tikėjosi, jog krovinys į Saločių kelio postą gabenamas būtent tam, kad vėliau būtų išvežtas į Latviją kita transporto priemone.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde ir prokuroro nutarime atskirti ikiteisminį tyrimą (b.l. 1-5, t. 1), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad išteisintojo baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimas ir šios atsakomybės ribų nustatymas šiuo atveju negalimas, nenustačius kitų kaltinamajame akte neįvardintų asmenų.

Apygardos teismo išvadų nepaneigia ir ta aplinkybė, kad išteisintasis galimai žinojo, jog gabena spiritą.

Tokiu būdu, byloje nėra patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad V. B. tyčia neišvežė tranzitinio krovinio iš Lietuvos Respublikos. Grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.