- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-13
- Bylos Nr.
- ATP-610-116/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-03025-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria A. B. skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. 2014 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 148 straipsnio 2 dalį 1900 Lt bauda už tai, kad jis 2014 m. liepos 16 d. 12.27 val. Šiaulių rajone, kelio (duomenys neskelbtini) (kelio ruože su skiriamąja juosta dešinėje pusėje) (duomenys neskelbtini) km, vairuodamas automobilį „IVECO 50C13“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priskiriamą M-3 kategorijai, važiavo aukščiausios kategorijos keliu A-12, nesumokėjęs kelių naudotojo mokesčio, o ant transporto priemonės stiklo nebuvo priklijuotos galiojančios vinjetės pagrindinės dalies.
Nesutikdamas su minėtu nutarimu, A. B. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi A. B. skundo netenkino, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Skunde apeliantas pažymi, kad ATPK 248, 257 straipsniuose ir 284 straipsnio l dalyje yra nurodyta, jog asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tuomet, kai byloje išaiškintos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kai jos visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bei įvertinamos. Nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylas teismai įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Teigia, kad apylinkės teismas įrodymus vertino gana vienpusiškai, paviršutiniškai ir formaliai. Teismas, anot apelianto, nesilaikė ATPK normų reikalavimų.
A. B. nurodo neneigiantis, kad važiavo nesumokėjęs mokesčio, tačiau kartu pažymi, kad tuo keliu jis buvo nuvažiavęs tik 3 km ir buvo sulaikytas tada, kai pats įsuko į (duomenys neskelbtini) kaime esančią degalinę „L.“, turėdamas tikslą sumokėti kelių naudotojo mokestį ir įsigyti mokesčio vinjetę. Mano, kad šią aplinkybę, t. y. tai, kad jis įsuko į (duomenys neskelbtini) kaimo degalinę turėdamas tikslą sumokėti kelių naudotojo mokestį, būtų patvirtinę ir policijos pareigūnai, jeigu jie būtų buvę iškviesti ir apklausti teisme. Teigia, kad jo įsukimas į (duomenys neskelbtini) kaime esančią „L.“ degalinę aiškiai parodo jo tyčios subjektyvinę pusę ir norą įvykdyti įstatymo reikalavimą. Apelianto teigimu, šios aplinkybės parodo jo asmenybės ir padaryto teisės pažeidimo nepavojingumą bei rodo tokios jo veikos atsitiktinį pobūdį. Mano, kad į tai turėjo atsižvelgti tiek policijos pareigūnas, tiek teismas, vertindami jo veiksmus.
A. B. teigimu, teismas nepagrįstai nesiaiškino, kodėl jis neįvykdė administracinio nurodymo. Pažymi, kad jis 2014 m. rugpjūčio 13 d. buvo atvykęs į policiją išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes ir ten policijos pareigūnas G. G. suklaidino jį nurodydamas, kad jis (A. B.) baudos gali nemokėti tol, kol policijoje bus svarstomas jo galimai padaryto pažeidimo klausimas. Teigia, kad jis patikėjo pareigūno aiškinimu – priešingu atveju jis būtų sumokėjęs baudą pagal administracinį nurodymą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, neapklausęs pareigūno G. G., padarė nepagrįstą išvadą, jog jis padaryto pažeidimo nepripažino ir neteisingai konstatavo, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl kurių būtų galima skirti mažesnę nuobaudą. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai patikėjo G. G. tarnybiniame pranešime užfiksuotu paaiškinimu, o ne jo (A. B.) teiginiais.
Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai paklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes (LAT nutartis Nr. N575-2625/2011). Tokios pat praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (nutartys bylose Nr. 2AT-6/2012, 2AT-21/2012). Apelianto teigimu, apylinkės teismas šios teismų praktikos nesilaikė, todėl nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė visas jo bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
A. B. taip pat prašo įvertinti jo asmenybę, visas pažeidimo padarymo aplinkybes ir, vadovaujantis ne tik formaliais įstatymo reikalavimais, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijais, proporcingumo principu, tinkamai įvertinti jo padarytą teisės pažeidimą. Pažymi, kad teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai gali būti užtikrinami tik individualizuojant nuobaudas, t. y. už konkretų nusižengimą konkrečiam asmeniui parenkant nuobaudą, kad kaltam asmeniui skiriama nuobauda būtų adekvati padarytam pažeidimui. Pastebi, kad šių principų įgyvendinimo užtikrinimas suponuoja teismui teisę paskirti mažesnę nuobaudą, negu sankcijoje už padarytą nusižengimą numatytą minimalią, arba švelnesnę nuobaudos rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą teisės pažeidimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į A. B. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo A. B. skundo netenkinti, palikti galioti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo nutartį. Mano, kad teismas, nagrinėdamas bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybės.
A. B. apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 148 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad važiavimas aukščiausios kategorijos automobilių keliais (magistraliniais ir krašto) M₃, N₂ ir N₃ kategorijų kelių transporto priemonėmis nesumokėjus transporto priemonių savininkų ar valdytojų naudotojo mokesčio –
užtraukia baudą transporto priemonių savininkams (valdytojams) ar vairuotojams nuo 1 200 Lt iki 2 600 Lt.
2000 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo Nr. VIII-2032 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje, užsienio šalyse, tarp jų ir Europos Sąjungos valstybėse narėse, įregistruotų transporto priemonių savininkai ar valdytojai naudotojo mokestį moka už važiavimą magistraliniais keliais. Už važiavimą valstybinės reikšmės krašto, rajoniniais ar vietinės reikšmės keliais (gatvėmis) naudotojo mokestis nemokamas.
Pagal 2007 m. kovo 23 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-97 patvirtinto „Vinječių formos, jų reikalavimų, įsigijimo ir naudojimo tvarkos aprašo“ 6 punkto reikalavimus, transporto priemonių savininkai ar valdytojai (vairuotojai), prieš įvažiuodami į apmokestintus aukščiausiosios kategorijos kelius, privalo priklijuoti galiojančios vinjetės pagrindinę dalį prie transporto priemonės priekinio stiklo. Tais atvejais, kai įvažiavus į Lietuvos valstybės teritoriją arba išvykstant iš krovinių krovos ar įmonės buveinės (nuolatinės transporto priemonės stovėjimo) vietos nėra degalinės ar kitos vietos, kurioje galima sumokėti naudotojo mokestį bei įsigyti vinjetę(-es), transporto priemonių savininkai ar valdytojai (vairuotojai) tai padaryti privalo artimiausioje degalinėje ar kitoje vietoje, prekiaujančioje vinjetėmis. Pasibaigus vinjetės galiojimo laikui, vinjetės pagrindinė dalis turi būti nuimta nuo priekinio stiklo. Pagal to paties aprašo 7 punkto reikalavimus transporto priemonių savininkai ar valdytojai (vairuotojai), turi teisę važiuoti aukščiausiosios kategorijos keliu A12 (duomenys neskelbtini) tik įsigiję pažymėtą vinjetę bei ją užpildę ir pagrindinę vinjetės dalį priklijavę prie transporto priemonės priekinio stiklo, kaip reikalaujama naudojimosi instrukcijoje.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B. padarė ATPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apelianto kaltę padarius minėtą administracinį teisės pažeidimą patvirtina jo paties parodymai, kad tuo metu, kai policijos pareigūnas jį sustabdė, jis vinjetės neturėjo, nors išvažiavęs iš miesto matė, jog yra maža degalinė, tačiau į ją dėl vinjetės įsigijimo nenuvažiavo (20-21 b. l.), institucijos, surašiusios administracinį teisės pažeidimo protokolą atstovo paaiškinimas, kad A. B. turėjo visas galimybes įsigyti vinjetę, nes Šiauliuose yra net 22 vietos, kuriose prekiaujama vinjetėmis (22 b. l.), administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuoti duomenys (5-6 b. l.). Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad jis, priešingai nei teigiama skunde, priimtas tinkamai įvertinus visumą byloje surinktų duomenų, kurių teismui akivaizdžiai pakako A. B. kaltės klausimui išspręsti ir dėl to nebuvo pagrindo į teismo posėdį kviesti ir kaip liudytojus apklausti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusį bei nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje priėmusį pareigūnus.
Šalies argumentai
Apelianto skundo teiginio, kad jis savo kaltę pripažino, ir tai patvirtina ta aplinkybė, jog jam buvo surašytas administracinis nurodymas, tačiau teismas jo prisipažinimo nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bylos duomenys nepatvirtina. Priešingai, iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad A. B. nurodė, jog yra nekaltas, jis nubaustas nepagrįstai (20-23 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad teismui nebuvo pagrindo ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apelianto skundo argumentą, kad jis administraciniu nurodymu siūlytos baudos nesumokėjo suklaidintas policijos pareigūno, patvirtinančių duomenų byloje taip pat nėra, todėl šis argumentas vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.
Byloje taipogi nėra duomenų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui paskirta nuobauda – bauda, savo dydžiu lygi sankcijoje numatytam baudos vidurkiui – būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei ATPK 20 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų. Akivaizdu, kad nuobauda A. B. paskirta įvertinus visas reikšmingas šio klausimo sprendimui aplinkybes, nepažeidžiant ATPK 30 ir 30² straipsnyje įtvirtintų administracinės nuobaudos skyrimo taisyklių.
Šalies argumentai
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl šią nutartį naikinti, kaip skundu prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį nepakeistą ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.