Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-04-10 · Byla Nr. Iv-1410-484/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-04-10
Bylos Nr.
Iv-1410-484/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02266-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
G. B.
Atsakovas
Vilniaus apskrities priešgaisrinei
Trečiasis asmuo
Priešgaisrinės apsaugos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1410-484/2012Proceso Nr. 3-61-3-02266-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
SPRENDI MA SLietuvos Respublikos vardu2012 m. balandžio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, sekretoriaujant Vidai Verikienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovei Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja G. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn. dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymo neišmokėtą darbo užmokestį – 693,80 Lt.

Pareiškėja skunde nurodė, kad iki 2008-09-30 dirbo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Organizacinio skyriaus vyresniosios specialistės pareigose. Pareiškėjos teigimu, darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant darbo užmokesčio priedus ir priemokas, buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, kuri nustatė, kad valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma neturi viršyti 70 proc. pareiginės algos.

Pareiškėjos manymu, atsakovė apskaičiuodama priemokų ir priedų dydžius, nepagrįstai taikė VTĮ, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, kuri numatyta Vidaus tarnybos statute (toliau - Statutas) bei prieštarauja Konstitucijai. Pabrėžė, kad pagal Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimą piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši asmens teisė yra garantuojama saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Taip pat nurodė, kad Konstitucinis Teismas, 2001-12-18 nutarime aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, konstatavo, jog Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Pareiškėja skundo reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, kuriame pripažinta, kad VTĮ skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, inter alia dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 1-3).

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (toliau – Vilniaus APGV) su pareiškėjos skundo reikalavimais nesutinka. Atsiliepime į skundą nurodė, kad apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjai darbo užmokestį, vadovavosi Statutu bei VTĮ (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos). Pagal VTĮ 4 straipsnio 2 dalį, 23 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2007-06-23) bei 2007-06-23 įsigaliojusios redakcijos 23 straipsnio 2 dalį 70 procentų priedų ir priemokų sumos ribojimą nustatė VTĮ VI skyriaus nuostatos, kurios be išlygų turėjo būti taikomos vidaus tarnybos. Atsakovė atsiliepime taip pat pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsižvelgdamasį tai atsakovė teigia, kad ji apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjos prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį turi būti pripažintas nepagrįstu.

Atsakovė vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostata, jog turi būti teisingai atlyginta už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Iš pareiškėjos G. B. pateiktos pažymos apie gautas pajamas matyti, kad G. B. darbo užmokesčio nepriemoka taikant 70 procentų apribojimą dėl jos dirbto viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis bei už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, susidarė tik 2007 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais. Minėtu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėta suma dėl taikyto priedų ir priemokų apribojimo sudaro 200,78 Lt. Todėl Vilniaus APGV pripažintų tik šią sumą, kadangi tik ši, 70 procentų pareiginę algą viršijanti priedų ir priemokų suma G. B. nebuvo atlyginta už dirbtą darbą švenčių dienomis, viršvalandinį darbą bei už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Kitais pareiškėjos nurodytais laikotarpiais G. B. darbo užmokesčio nepriemoka susidarė ne dėl jos atlikto darbo, bet dėl pareiškėjos turimų priedų, t. y. priedo už stažą, laipsnį bei turimą kvalifikacinę kategoriją. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašoma priteisti suma yra nepagrįsta, todėl neturėtų būti tenkinama (b. l. 8-11).

Proceso šalys į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta pasirašytinai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Nustatyta, kad pareiškėja 2007 metais dirbo Vilniaus APGV Organizacinio skyriaus vyresniosios specialistės pareigose (b. l. 34-46).

Vilniaus APGV pažymos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus APGV dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą laikotarpiu nuo 2007 metų balandžio mėnesio iki 2007 metų gruodžio mėnesio pareiškėjai neišmokėjo dalies darbo užmokesčio (b. l. 4, 59).

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.

VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 straipsnio 7 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Pareiškėja kelia ginčą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto darbo užmokesčio priedų ir priemokų dydžio ribojimo, dėl kurio ji negavo viso jai priklausančio darbo užmokesčio už darbą laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2007 metų gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Taip pat konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja į tarnybą priimta Vilniaus APGV viršininko įsakymu (Tarnybos byla Nr. 2498). Vilniaus APGV, kaip darbdaviui, kilo pareiga teisingai apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį pareiškėjai už jos atliktą darbą (b. l. 34-46). Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, Vilniaus APGV įstaigos darbą privalėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėja atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jai 2007 m. liepos-gruodžio mėnesiais nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.

Atsakovė Vilniaus APGV atsiliepime teigia, kad pagal Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas pareiškėjai galėtų būti priteista dalis darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl įstatymų nustatyto priedų ir priemokų ribojimo, tik už tą laikotarpį, kuriuo jai buvo pavesta dirbti poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu ar atlikti papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, t. y. už 2007 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius. Kitais mėnesiais pareiškėjos darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl jos turimų priedų už stažą, laipsnį bei turimą kvalifikacinę kategoriją. Toks atsakovo argumentas yra nepagrįstas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė neginčija aplinkybės, kad visą ginčijamą laikotarpį pareiškėja atliko jai pavestą darbą ir jai apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį buvo taikomas VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų ribojimas. Įvertinus Konstitucinio Teismo 2004-12-13 ir 2009-12-11 nutarimų nuostatas, darytina išvada, kad tai, jog tik 2007 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais pareiškėja dirbo viršvalandžius, poilsio ir švenčių dienomis, atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, nepaneigia jos teisės už atliktą darbą gauti visą jai priklausantį darbo užmokestį, kurį taip pat sudaro ir priedai už stažą, laipsnį bei turimą kvalifikacinę kategoriją.

Pagal Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, aplinkybė, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjai metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (žr. LVAT 2011-11-14 nutartį a.b. Nr. A575-1839/2011).

Nustatyta, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2010-07-28, t. y. nepraleisdama valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl turi teisę į dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą už laikotarpį nuo 2007 m. liepos 1 d. mėn. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

Kaip matyti iš Vilniaus APGV 2010-04-21 pažymos Nr. 13-6-130 ir 2012-03-07 pažymos Nr. 13-6-64(4.15.6) pareiškėjai dėl taikyto 70 procentų ribojimo 2007 metų liepos mėnesį buvo neišmokėti 139,09 Lt, rugpjūčio mėn. – 136,53 Lt, rugsėjo mėn. – 128,36 Lt, spalio mėn. – 89,04 Lt, lapkričio mėn. – 162,88 Lt, gruodžio mėn. – 37,90 Lt. Iš viso dėl priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjai nurodytu laikotarpiu neišmokėta 693,80 Lt (b. l. 4, 59). Ginčo dėl pateiktose pažymose užfiksuotų duomenų nėra. Būtent ši suma ir priteistina pareiškėjai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

G. B. skundą tenkinti.

Priteisti iš Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos G. B. naudai 693,80 (šešis šimtus devyniasdešimt tris litus, 80 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė