Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria paliktas galioti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2017 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 10ANN-109379166-17 pripažinti D. Č. kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 1 dalį, 420 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 180 Eur dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės nusižengimo protokolas D. Č. buvo surašytas už tai, kad jis 2017 m. birželio 22 d., 14.25 val., kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, 16 kilometre, vairuodamas automobilį BMW, v/n (duomenys neskelbtini) persirikiuodamas neparodė įspėjamojo posūkio signalo, staigiai keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas į gretimą eismo juostą, užkirto kelią bei privertė iš paskos važiavusio automobilio Mazda 6, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotoją staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį, tuo sudarydamas pavojingą situaciją, keliančią grėsmę eismo saugumui.

2017 m. liepos 19 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus Vyresnioji specialistė A. Š. nutarimu D. Č. pripažino kaltu pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 40 Eur dydžio baudą, pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam 180 Eur dydžio baudą; galutinė nuobauda D. Č. paskirta 180 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 mėnesiams.

Nušalinimą administracinio nusižengimo nagrinėjimo metu reglamentuoja ANK 576 straipsnis. Numatyta, kad teisėjams ir administracinio nusižengimo bylą tiriantiems ir nagrinėjantiems pareigūnams, specialistams, ekspertams, vertėjui, teismo posėdžių sekretoriui, jei jis dalyvauja, mutatis mutandis taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) nustatyti nušalinimo pagrindai ir tvarka (ANK 576 straipsnio 2 dalis). Teismo nešališkumas reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pakankamai garantijų, pašalinančių pagrįstas abejones dėl galimo teismo šališkumo, kad nebūtų prielaidų manyti, jog teismas yra suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Taip pat teismo (teisėjo) nešališkumas reiškia, kad nėra faktų, kurie keltų abejonių, jog bylą nagrinėjantis teisėjas turi išankstinę nuomonę ar nusistatymą kurio nors proceso dalyvio atžvilgiu, yra tendencingas (kasacinė nutartis Nr. 2K-118-222/2017). Taigi, teismo šališkumas pirmiausia yra siejamas su išankstinės nuomonės turėjimu. Nagrinėjant D. Č. skundą pirmosios instancijos teisme, procesinės teisės, tarp kurių ir reikšti nušalinimą, pastarajam buvo išaiškintos (b.l. 41). Šia teise asmuo nesinaudojo, taigi darytina išvada, jog abejonių dėl teisėjo šališkumo proceso metu nekilo. Tuo tarpu, teisėja, kaip numato ANK nuostatos, bylą išnagrinėjo vadovaudamasi įstatymu ir vidiniu įsitikimu, pagrįstu byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju, nėra duomenų, kad teismas, nagrinėdamas apelianto skundą dėl Institucijos priimto nutarimo, turėjo išankstinę nuomonę. Vien tai, kad apelianto netenkina pirmosios instancijos teismo išnagrinėto skundo rezultatas, savaime nesuponuoja išvados, kad teismas buvo šališkas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad teismo šališkumą apeliantas iš esmės sieja su tuo, kaip buvo įvertinti įrodymai, kad neva tik vienam iš jų – liudytojo A. R. parodymams bei tarnybiniam pranešimui buvo suteikta išskirtinė reikšmė. Sutiktina su skundžiamos nutarties motyvais, kad šioje situacijoje, vienintelis asmuo, betarpiškai matęs D. Č. padarytus administracinius nusižengimus, išties buvo tik A. R.. Vis dėlto, šio asmens parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, nekeliantys jokių abejonių jų patikimu ir objektyvumu, šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad dalis šio liudytojo tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių neatitinka tikrovės. Nėra pagrindo abejoti dėl greičio ribojimo kelio ruože, kuriame buvo padarytas pažeidimas. Faktą, kad nurodomame kelio ruože buvo vykdomi kelio rekonstrukcijos darbai patvirtina Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos raštas (b.l. 71), kuriame nurodoma, kad dėl šių darbų greičio ribojimai buvo įrengti dešinėje kelio pusėje (kryptis Vilnius – Kaunas) ruože nuo 16,465 iki 18,574 km. Nors, kaip teigia apeliantas, greičio ribojimo 16 kelio kilometre nebuvo, akivaizdu, kad kelio darbai už šio kilometro vyko ir greitis ribojamas buvo, nors ne nuo šio konkretaus, t.y. 16 kilometro. Be to, šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas A. V., pagal gautą iškvietimą atvykęs užfiksuoti D. Č. padarytų pažeidimų, kuris parodė, kad būtent dėl 16 kilometro tiksliai neatsimena, bet toje kelio atkarpoje kelio darbai vyko. Tokios nustatytos aplinkybės neleidžia abejoti liudytojo A. R. nurodomomis įvykio aplinkybėmis, kad dėl kelio remonto darbų jis buvo sumažinęs transporto priemonės greitį. Vėlgi, pažymėtina, jog ne transporto priemonių greitis yra D. Č. inkriminuojamo pažeidimo esmė.

Apeliantas teigia, kad įrodinėjimo našta buvo perkelta jam, kadangi tik jo iniciatyva buvo iškviesti ir liudytojais apklausti asmenys byloje. Su tokiais argumentais skundą nagrinėjantis teismas taip pat nesutina. Iš teismo proceso, užfiksuoto teismo posėdžių protokoluose, matyti, kad proceso metu buvo užtikrintas rungtyniškumo principo įgyvendinimas, apeliantas pasinaudojo teise teikti įrodymus byloje, naudojosi visomis, jo supratimu, reikalingomis priemonėmis, gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tuo tarpu, Institucija pažeidėją nubaudė surinkusi jo kaltę pagrindžiančius įrodymus. Šios bylos nagrinėjime ir teismas buvo pakankamai aktyvus, siekdamas nustatyti tiesą byloje, t.y. kreipėsi dėl informacijos apie kelio rekonstrukcijos darbus, savo iniciatyva kvietė liudytojus byloje. Vertinti, kad įrodinėjimo našta buvo perkelta tik apeliantui, o Institucija nebuvo surinkusi objektyvių jo kaltę pagrindžiančių duomenų, nėra pagrindo.

Apeliantas daug dėmesio skunde skiria aplinkybei dėl greičio nurodytame kelio ruože viršijimo, nurodo, kad šios aplinkybės liko neišsiaiškintos ir teismas nepasisakė, kodėl pažeidimas dėl greičio viršijimo D. Č. inkriminuotas nebuvo. Tokie apelianto argumentai yra visiškai nepagrįsti. Visų pirma, kaip pabrėžė ir skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas, D. Č. nebuvo inkriminuotas KET pažeidimas, susijęs su leistino greičio viršijimu, o toks faktas byloje nebuvo nustatytas, todėl teismas neturėjo pareigos vertinti, ar toks pažeidimas galėjo būti padarytas apskritai. Pažymėtina, kad leistinas greitis yra nustatomas atitinkamomis techninėmis priemonėmis, t.y. greičio matuokliu. Šiuo atveju, toks faktas minėtomis priemonėmis fiksuotas nebuvo. Duomenų, kad D. Č. vairuojamame BMW markės automobilyje pažeidimo padarymo metu būtų buvęs įrengtas vaizdo registratorius, kuriame galėtų būti fiksuojamas transporto priemonės greitis, byloje nėra. Taigi, nesant jokių galimybių nustatyti, kokiu greičiu pažeidimo padarymo metu važiavo D. Č., nėra ir pagrindo šio KET punkto pažeidimą inkriminuoti apeliantui. Vėlgi, kokiu greičiu važiavo tiek liudytojas, tiek pažeidėjas, neturi lemiamos reikšmės atsakomybei pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį kilti. Be to, teismo posėdyje dalyvavo skundžiamą nutarimą priėmusi policijos pareigūnė. Nepaisant to, kad ji buvo apklausta kaip liudytoja, o ne kaip institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atstovė, jai buvo užduoti visi klausimai, susiję su nutarimo priėmimu, įskaitant ir klausimą dėl galimai viršyto greičio atsispindėjimu administracinio nusižengimo protokole. Teisę užduoti klausimus, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, D. Č. turėjo ir šia teise per savo gynėją pasinaudojo. Tokios aplinkybės yra užfiksuotos pirmosios instancijos teismo posėdžių protokole (b.l. 76-80). Liudytoja A. Š. teismo posėdžio metu atsakė į klausimą, kodėl nebuvo inkriminuotas greičio viršijimas (greitis nebuvo užfiksuotas teisės aktuose numatytomis techninėmis priemonėmis). Vien tai, kad posėdyje nedalyvavo skundžiamą nutarimą priėmusios institucijos atstovas, kuomet išsamius paaiškinimus davė būtent nutarimą priėmusi pareigūnė, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeistas proceso lygiateisiškumo ir lygybės prieš įstatymą principas.

Faktą, kad D. Č. galimai viršijo greitį, liudytojas A. R. grindė objektyviomis, logiškai paaiškinamomis aplinkybėmis, t.y. kad matė artėjantį automobilį BMW, kuris, kaip įvardijo, „nardė“ tarp eismo juostų, mirksėjo šviesomis, tokiu veiksmu parodydamas priešais važiuojančiai transporto priemonei važiuoti greičiau arba atlaisvinti eismo juostą, po to liudytojo vairuojamą automobilį greitai aplenkė. Neabejotina, kad atlikdamas tokius paminėtus veiksmus, D. Č. vairuojamas automobilis išties važiavo greičiau už liudytojo vairuojamą automobilį, t.y. daugiau negu 70 km/h greičiu. Tačiau, kaip minėta, neturėtų būti taip sureikšminama ši aplinkybė. Nagrinėjamu atveju, svarbu buvo nustatyti, ar D. Č. vairavo pavojingai, t.y. ar atliko veiksmus, privertusius kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės buvo įrodytos. Liudytojas A. R. nuosekliai viso proceso metu dėstė aplinkybes, susijusias su ANK 417 straipsnio 1 dalyje, 420 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymu. Jis tiek apklaustas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, tiek rašydamas tarnybinį pranešimą, tiek perteikdamas informaciją į įvykio vietą iškviestiems patruliams (ką patvirtina pastarųjų tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės, teismo posėdžio metu duoti liudytojo A. V. parodymai), nurodė, kad BMW X5 automobilio vairuotojas D. Č., manevruodamas po kelią iš vienos eismo juostos į kitą, persirikiuodamas į juostą, kuria važiavo liudytojas, neparodė posūkio signalo, o dėl tokio staigaus D. Č. manevro, jis buvo priverstas staigiai stabdyti. Teismo vertinimu, tokia situacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad kalbama apie automagistralę, vidurdienį, kuomet eismas yra intensyvus (ką nurodė ir liudytojas A. R.), daugkartinis persirikiavimas eismo juostose, priverčiant kitus eismo dalyvius staigiai stabdyti ar keisti važiavimo kryptį, neabejotinai laikytina pavojinga situacija. Konstatuotina, kad pažeidėjas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį yra nubaustas pagrįstai.

Teismui nekyla abejonių ir dėl liudytojo A. R. parodymų bei kitų byloje surinktų duomenų objektyvumo dėl ANK 417 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, t.y. dėl to, kad D. Č., rikiuodamasis į kitą eismo juostą, neparodė įspėjamojo posūkio signalo. Visiškai nepagrįstos apelianto abejonės dėl to, kad jei asmuo negalėjo nurodyti transporto priemonių, kurios taip pat buvo priverstos keisti važiavimo kryptį dėl D. Č. veiksmų, markės ir spalvos, tai negalėjo matyti, ar BMW rodė posūkį. Iš A. R. duotų parodymų ir administracinio nusižengimo byloje esančių įrodymų matyti, kad A. R. D. Č. vairuojamą automobilį stebėjo kurį laiką, kadangi šis, kaip minėta, manevravo po kelią, mirksėjo šviesomis, kad būtų atlaisvinta eismo juosta. Taigi logiška, liudytojas, kuris tiek dėl patyrimo kaip vairuotojas, tiek ir dėl tam tikrų profesinių įgūdžių, suprato, jog BWM markės automobilio vairuotojo veiksmai yra galimai neteisėti, todėl šio automobilio vairuotojo veiksmus, įskaitant ir posūkio, persirikiuojant į kitą eismo juostą, nerodymą, matė. Šis pažeidimas buvo padarytas per pakankamai trumpą laiko tarpą, todėl natūralu, kad koncentruotis dar ir į tai, kokios spalvos ir markės automobiliai taip pat dalyvavo eisme pažeidimo padarymo metu, nebuvo nei laiko, nei, juo labiau, tikslo. Taip pat minėto liudytojo parodymų objektyvumu neleidžia abejoti ir tai, kad persirikiavimą iš vienos į kitą eismo juostą pastarasis įvardijo kaip lenkimą. Nors liudytojas neakcentavo suklydęs dėl šios sąvokos, iš duotų A. R. parodymų akivaizdu, jog jis kalbėjo būtent apie persirikiavimą. Be to, ir kaltinimas D. Č. administracinio nusižengimo protokole suformuluotas būtent dėl to, kad jis neparodė įspėjamojo posūkio signalo, staigiai keisdamas važiavimo kryptį ir persirikiuodamas į gretimą eismo juostą, o ne lenkdamas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas, surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė pagrįstą išvadą, jog D. Č. veiksmuose yra nustatyti administracinių nusižengimų, numatytų ANK 417 straipsnio 1 dalyje, 420 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apelianto skunde nurodomais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto D. Č. skundo netenkinti.