- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2008-06-02
- Bylos Nr.
- 2A-332/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- R. A. Ž., J. Č., N. S., Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai
- Ieškovas
- V. D.
- Advokatai
- Stasys Lileikis, Stasis Striužas
- Kategorijos
- 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Kazio kailiūno ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. Č. ir atsakovės N. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr.2-1234-51/2007 pagal ieškovo V. D. ieškinį atsakovams Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijai Nr. 676, J. Č. , R. B. , R. A. Ž., N. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų solidariai 420 000 Lt turtinės žalos, 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2000 m. balandžio 25 d. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr. 676 (toliau- IGNSB Nr.676) narių susirinkimo sprendimo pagrindu tapo jos nariu. Susirinkime buvo nutarta, kad jis turi įnešti 400 000Lt už kotedžą (duomenys neskelbtini), o bendrijos narys R. B. parduos jam pusę nuosavybės teise turimos žemės (duomenys neskelbtini). Jis 2000 m. gegužės mėn. į bendrijos kasą įmokėjo 420 000 Lt. Nurodo, kad po to dar statybos vyko, jos galutinai nutrūko 2001 m. pavasarį. Jo įneštos lėšos buvo panaudotos kitų bendrijos narių gyvenamiesiems namams statyti, o ieškovui joks gyvenamasis namas perduotas nebuvo, pinigai negrąžinti. Bendrijos atsakomybė kildintina iš sutartinių santykių, kitų atsakovų – iš ūkinių bendrijų veiklą reglamentuojančių įstatymų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nurodė, kad IGNSB Nr. 676 įregistruota 1999 m. rugsėjo 27 d. Bendrijos steigėjai ir nariai – atsakovai, atsakovas J. Č. nuo įsteigimo buvo jos pirmininkas, tvarkyti bendrijos finansus buvo pavesta R. B. . Pagal Įstatų 20 punktą bendrijos valdymo organai yra visuotinis bendrijos narių susirinkimas bei bendrijos pirmininkas. 2000 m. balandžio 25 d. bendrijos narių susirinkime ieškovas buvo priimtas nauju bendrijos nariu įnešant 400 000 Lt pajų, jam nustatytas terminas įnešti įnašus iki 2000 m. gegužės 15 d., R. B. nustatyta parduoti V. D. pusę nuosavybės teise turimos žemės (duomenys neskelbtini)pagal žemėtvarkos tarnybos parengtą detalų planą. Pagal kasos pajamų orderio kvitus 2000 m. balandžio 25 d. – 2000 m. gegužės 12 d. laikotarpiu ieškovas įnešė 420 000 Lt, kvitus išrašė ir pinigus gavo R. B. . Ieškovui nei perduotos gyvenamosios patalpos, nei grąžinti įmokėti pinigai. 1993 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 280 buvo patvirtinti Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pavyzdiniai įstatai (toliau – atitinkamai Nutarimas Nr.280 ir Pavyzdiniai įstatai). Nagrinėjamu atveju bendrija savo tikslus suformulavo taip pat, kaip ir minėtu nutarimu patvirtintų Pavyzdinių įstatų 1 punktas - aprūpinti jos narius individualiais gyvenamaisiais namais arba butais. Todėl priimant narį į bendriją yra tuo pačiu ir susitariama, jog bendrijos nariui tinkamai įvykdžius jam nustatytas pareigas (Įstatų 15 p.), bendrijai tenka pareiga aprūpinti bendrijos narį gyvenamuoju plotu (Įstatų 8.2 p.). Bendrija atsako už savo prievoles jai priklausančiu turtu (Įstatų 9 p.). Visi bendrijos nariai yra lygiateisiai, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų ir apskritai neteigiama, kad ieškovas yra neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs prievoles bendrijai. Tuo tarpu neginčijamai akivaizdu, kad bendrija nėra įvykdžiusi savo prievolės. Taigi, neįvykdžiusiai savo prievolių bendrijai atsakomybė kyla iš bendrijos nario ir bendrijos sutartinių santykių (CK 6.200 str. 1 d., 6.245 str. 3 d., 6.256 str. 2 d.). Teismas taip pat nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, kad visi atsakovai įsigijo nebaigtus – baigtumas 12 proc. – pastatus. Iš atsakovų, liudytojo D. J. , iš dalies ir G. parodymų matyti, kad nupirkus 12 proc. baigtumo pastatus - faktiškai pamatus, juos reikėjo pertvarkyti, ir tie darbai daugiau ar mažiau buvo atlikti visuose kotedžuose. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad iki ieškovo priėmimo į bendriją buvo atlikti ir kiti statybos darbai visuose kotedžuose, iš jų daugiausia R. B. , J. Č. . Nė vienas iš atsakovų nepateikė jokių įrodymų, kad jie darbus atliko savomis lėšomis, kas patvirtina R. B. aiškinimą, kad nė vienas iš jų savo lėšomis nė kiek neprisidėjo prie šių darbų. Atsakovo J. Č. aiškinimas neva jis yra sumokėjęs 116 000 Lt neįrodo, kad jis savo lėšomis iki V. D. priėmimo į bendriją prisidėjo prie kotedžų statybos: iš bylos medžiagos matyti, kad kasos pajamų orderiai apie J. Č. mokėjimus išrašyti 2000 m. rugsėjo – lapkričio mėn., t.y. jau po V. D. pinigų įnešimo, pinigus pagal šiuos orderius priėmė R. B. , o ne UAB „Judara“, kai tuo tarpu iš atliktų darbų priėmimo akto matyti, kad UAB „Judara“ darbus atliko dar 1999 m. spalio – 2000 m. vasario mėn. Be to, iš R. B. ir paties J. Č. paaiškinimų matyti, kad tarp jų iš anksčiau buvo susiklostę paskoliniai santykiai, pats J. Č. nurodė, kad realiai pačiai UAB „Judara“ jis pinigų nemokėjo. Toks jo elgesys (mokėjimas R. B. , o ne UAB „Judara“) prieštarautų jo paties aiškinimui, kad nupirkus 12 proc. baigtumo statinius kiekvienas narys už savo pinigus turėjo juos privesti iki 36 proc. baigtumo, nes jei jam darbus atliko UAB „Judara“, tai ir mokėti jis turėjo šiai bendrovei. Darbų atlikimui 1999 m. su UAB „Judara“ buvo sudaryta rangos sutartis, darbų sąmata. Iš minėtų asmenų parodymų matyti, kad UAB „Judara“ ir vykdė darbus kotedžuose. Iš 2000 m. balandžio 9 d. (t.y. prieš dvi savaites iki V. D. priėmimo) steigėjų-bendrijos narių susirinkimo protokolo matyti, kad bendrijos nariai vienbalsiai priimtu nutarimu buvo įpareigoti ieškoti kitų finansavimo šaltinių arba pritraukti naujus narius, kurių pastangomis būtų finansuojamas tolimesnės kotedžų statybos. Iš minėtoje baudžiamojoje byloje esančių specialisto išvadų ir priedų prie jų matyti, kad būtent laikotarpiu po ieškovo priėmimo į bendrijos narius ir ieškovo pinigų įmokėjimo kaip tik ir buvo atsiskaitoma su UAB „Judara“. Laikotarpiu, sutampančiu su V. D. mokėjimais, UAB „Judara“ buvo sumokėta iš viso 380 000 Lt, iš jų - pagal šiuos duomenis - per tą laiką 70 000 Lt sumokėjęs D. J. . Todėl, teismo nuomone, galima neabejotinai teigti, jog bet kuriuo atveju realiai ne mažiau kaip 310 000 Lt iš V. D. lėšų (420 000 Lt) buvo sumokėta už atsakovų kotedžus, vėliau jokie mokėjimai nebuvo atliekami. Šios sumos sutampa tiek pagal bendrijos, tiek pagal UAB „Judara“ apskaitos duomenis. Todėl teismui nekilo abejonių, kad bendrijos formos priedanga steigėjai iš esmės siekė ne tiek arba ne tik aprūpinti narius gyvenamosiomis patalpomis, kaip numatyta Įstatuose, o gauti arba vien pelną, arba bent jau ženkliai kompensuoti savo galimas patirti statybų išlaidas. Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-7-1156/2002 yra konstatavęs, kad bendrijos steigėjai, nariai, panaudoję GNSB teisinę formą kaip priemonę savo komercinei-ūkinei veiklai vykdyti turi būti solidariai atsakingi su bendrija už pastarosios prievoles tretiesiems asmenims. Nors ši taisyklė suformuluota trečiųjų asmenų (ne bendrijos narių) atžvilgiu, tačiau iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad ieškovas, nors ir buvo formaliai priimtas bendrijos nariu, realiai jis nebuvo lygiateisis bendrijos narys, jo įmokėti pinigai buvo panaudoti ne jo, o būtent tik atsakovų interesų tenkinimui. Minėtoje byloje taip pat konstatuota, kad Nutarimas Nr. 280 išeliminavo galimybę GNSB verstis ūkine komercine veikla bei gauti pelną, svarstytinas Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymo taikymas. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje virš minėtas nustatytas aplinkybes apie atsakovų siekimą bendrijos priedanga gauti pelną, teismo nuomone, yra pakankamas pagrindas taikyti bendrijos veiklai minėto ūkinių bendrijų įstatymo nuostatas. Tiek pagal tuo metu galiojusio šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, tiek pagal šiuo metu galiojančio šio įstatymo 7 straipsnio 8 dalį bendrijos nariai atsako solidariai už bendrijos prievoles. Be to, atsakovų civilinės atsakomybės kilimą patvirtina ir CK 2.87 straipsnio 7 dalis, nes jie faktiškai buvo ir bendrijos valdymo organo nariai, žinojo apie savo priimtus 2000 m. balandžio 9 d., 2000 m. balandžio 25 d. nutarimus, todėl privalėjo ir domėtis jų įgyvendinimu, aiškintis už kokias lėšas apmokamos jų kotedžų statybos, kai patys jie už tai nemoka. Kotedžų statyba buvo vykdoma bendrai, todėl atsakovai ir turėtų atsakyti bendrai (CK 6.6 str. 3 d.). Tai, kad vienų kotedžuose buvo atlikta daugiau darbų, kitų mažiau, iš esmės jų atsakomybės laipsnio ir pobūdžio ieškovo atžvilgiu nekeičia. Be to, teismas nurodė, kad taikyti ieškovo pareikštam reikalavimui ieškinio senatį nėra pagrindo. Tai, kad kotedžus pastatyti buvo numatyta iki 2000 m. liepos 1 d., nereiškia, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo būtent nuo to laiko. Ieškovas nurodo, kad visiškai darbai nutrūko 2001 m. pavasarį. Statybos baigties terminų vėlavimas yra pakankamai dažnas reiškinys. Nepaisant statybos terminų pabaigos pažeidimo bendrijai išliko prievolė įvykdyti savo įsipareigojimus prieš ieškovą ir po 2000 m. liepos 1 d. (bendrija formaliai nelikviduota ir iki šiol).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas J. Č. prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad:
1. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovai nėra įvykdę ieškovui prievolės, kilusios iš bendrijos nario ir bendrijos sutartinių santykių. Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų, patvirtintų 1993 m. balandžio 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 280. 9 p., taip pat Bendrijos Nr. 676 įstatų 9 p. nustato, kad bendrija yra ribotos civilines atsakomybes asmuo ir jos nariai neatsako už bendrijos prievoles. Valdymo organų ir juridinio asmens narių subsidiari atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai juridinis asmuo savo prievolių negali įvykdyti dėl jų nesąžiningų veiksmų (CK 2.50 str.). Tačiau šioje byloje teismas nenustatinėjo konkrečių asmenų neteisėtų veiksmų ir jų sukeltų pasekmių, o tik padarė išvadą, jog visi atsakovai kaip bendrijos steigėjai yra atsakingi už ieškovui padarytą žalą. Kita vertus, šiuo pagrindu teismas ieškinio ir netenkino, kadangi ieškovas nebuvo nurodęs šio pagrindo ir ši įstatymo norma numato nesąžiningo juridinio asmens dalyvio subsidiarinę, o ne solidarinę atsakomybė. Todėl jeigu ir buvo galima spręsti civilinės atsakomybės klausimą, tai ji galėjo būti tik subsidiarinė, bet ne solidarinė. Dėl šios priežasties negali būti taikomos teismo paminėtos CK 6.6 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes CK 2.50 straipsnio 3 dalis yra specialioji teisės norma ir ji reglamentuoja juridinio asmens dalyvio civilinę atsakomybę.
2. Sprendime teismas taip pat neteisingai remiasi CK 2.87 str. 7 d., nes ši teisės norma numato juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybę, jeigu jis netinkamai vykdydamas pareigas padaro žalą pačiam juridiniam asmeniui.
3. Tenkindamas ieškinį ir nustatydamas, jog atsakovų prievolė yra solidarinė, teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota teismine praktika civilinėje byloje Nr. 3K-7-1156/2002 ir vadovaudamasis analogija taikė LR Ūkinių bendrijų įstatymo nuostatas. Tokia teismo pozicija nepagrįsta, nes nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinės bylos Nr. 3K-7-1156/2002 faktinės aplinkybės skiriasi, todėl teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai interpretuoja šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį. Esant iš esmes skirtingoms faktinėms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl solidariosios Bendrijos bei jos narių steigėjų atsakomybės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką galėjo taikyti tik neatsiedamas jos nuo faktines situacijos.
4. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog bendrija buvo įkurta, kaip kad konstatavo teismas, siekiant komercinio pobūdžio tikslų. Iš šioje byloje esančių dokumentų, kurių nevertino teismas, matyti, kad, bendrijos veikla atitinka įregistruotai veiklai. Tokiu būdu teismo išvada dėl bendrijos komercinio pobūdžio veiklos yra nepagrįsta.
Šalies argumentai
5. Teismas visų atsakovų atsakomybę pripažino solidariąja nors iš bylos aplinkybių matyti, kad taip nėra, nes su ieškovu prieš jam tampant bendrijos nariu, bendravo išimtinai vienas atsakovas R. B. , tačiau šių aplinkybių teismas nevertino ir nesprendė atsakovo R. B. deliktinės atsakomybės klausimo.
6. CK 6.248 str. yra įtvirtinta kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinybė. Šio CK 6.248 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas mišrios kaltės institutas pagal kurį nuostoliai, atsiradę ir dėl paties kreditoriaus kaltės, turi būti proporcingai mažinami. Mišrios kaltės instituto taikymu rėmėsi N. S. savo atsiliepime, tačiau teismas šio argumento neanalizavo ir dėl jo nepasisakė, nors iš bylos aplinkybių akivaizdu, kad pats V. D. elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai.
7. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti prašomą ieškinio senatį dėl pareikštų reikalavimų.
Atsakovė N. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliantė nurodo, kad:
1. Tvarkant Bendrijos buhalteriją nebuvo laikomasi tuo metu galiojusio Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo Nr. 1-2654 ir kitų teisės aktų reikalavimų, t.y. nebuvo vedama apskaita, nesilaikoma kasos pajamų orderių pildymo tvarkos. Būtent šių konstatuotų buhalterinių pažeidimų kontekste teismas privalėjo įvertinti atsakovės atsiliepime į ieškinį ir triplike akcentuotą aplinkybę, kad Bendrijos buhalteris R. B. iš ieškovo pinigus priėmė slapta, jie nebuvo apskaitomi bendrijos balanse, todėl dėl objektyvių aplinkybių nei atsakovė, nei jos įgaliotas atstovas negalėjo žinoti apie šių pinigų priėmimo faktą.
2. Skundžiamame sprendime teismas konstatavo nepagrįstas aplinkybes, kad bet kuriuo atveju realiai ne mažiau kaip 310 000 Lt iš ieškovo įneštų lėšų buvo sumokėta už atsakovų kotedžų statybos darbus ir nei vienas iš atsakovų nepateikė jokių įrodymų, kad jie darbus atliko savomis lėšomis, kas patvirtina atsakovo R. B. paaiškinimą, kad nė vienas iš jų savo lėšomis nė kiek neprisidėjo prie šių darbų. Teismas, nevertino ir skundžiamame sprendime nepasisakė dėl apeliantės pateiktų rašytinių įrodymų ir išdėstytų argumentų apie tai, kad nuo pat ieškovo priėmimo į bendriją, jai priklausančio namo baigtumas nesikeitė.
3. Kadangi skundžiamame sprendime neįrodyta, kad N. S. veikė neteisėtai ir Bendrijos veikloje dalyvavo tik turint tikslą pasipelnyti, jos atžvilgiu civilinė atsakomybė negalėjo būti taikoma. Teismas padarė išvadą, kad atsakovų civilinės atsakomybės kilimą patvirtina LR CK 2.87 str. 7 dalis, nes jie faktiškai buvo ir bendrijos valdymo organo nariai, žinojo apie savo priimtą 2000 m. balandžio 9 d. protokolą, kuriuo buvo nutarta pritraukti naujus investuotojus. Šis teismo minimas protokolas yra pasirašytas tik bendrijos pirmininko ir sekretoriaus. Apeliantės įgaliotas asmuo J. G. šiame rinkime nedalyvavo ir dėl minėto sprendimo nepasisakė, todėl jis negali būti taikomas apeliantės atžvilgiu.
4. Teismas, teigdamas, kad 2000 m. balandžio 9 d. steigėjų - bendrijos narių susirinkimo protokolo matyti, kad bendrijos nariai vienbalsiai priimtu nutarimu buvo įpareigoti ieškoti kitų finansavimo šaltinių arba pritraukti naujus narius, kurių pastangomis būtų finansuojamos tolimesnės kotedžų statybos“, neįvertino, kad šį protokolą Nr. 9 pasirašė tik du iš keturių bendrijos narių, t.y. pirmininkas J. Č. ir finansininkas R. B. , pasirašantis kaip posėdžio sekretorius, tačiau nei dalyvių sąrašo su parašais, nei kitokio dokumento, tvirtinančio N. S. ar jos įgalioto atstovo J. G. , nei A. Ž. ar jo įgalioto atstovo D. J. dalyvavimą susirinkime ir/ar supažindinimą su priimtu sprendimu, nėra. Apeliantė pažymi, kad nei vienas iš jų įgaliotų atstovų 2000 m. balandžio 9 d. nedalyvavo IGNSB Nr. 676 narių susirinkime, ir jiems nebuvo žinoma apie surašytą Protokolą Nr. 9. Taip pat vertinamas ir 2000 m. balandžio 25 d. protokolas.
5. Teismas neteisingai išsprendė ieškinio senaties taikymo klausimą. Kadangi ieškovas nurodo, kad teisė pareikšti ieškinį jam atsirado 2000 m. liepos 1 d., todėl ieškinio senaties termino skaičiavimo diena turėtų būti laikoma 2000 m. liepos 2 d., o senaties pabaiga – 2003 m. liepos 2 d.
6. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pažeidė procesines teisės normas. Jo priimtas sprendimas neatitinka CPK 263 str. įstatymų leidėjo nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, bei CPK 270 str. 4 d. 2p, 3 p. numatytų reikalavimų. Toks formalus Vilniaus apygardos teismo sprendimas neabejotinai pažeidžia atsakovės N. S. teises ir teisėtus interesus, kadangi kiekviena proceso šalis turi teisę į objektyvų ir pagristą teismo sprendimą.
7. Teismas rėmėsi išimtinai ieškovo pateiktais ir jam naudingais įrodymais ir dėl nesuprantamų priežasčių rašytinius įrodymus siejo tik su atsakovo R. B. paaiškinimais bei laikė juos absoliučiai teisingais, nenuginčytais ir visiškai nevertino atsakovės išsakytų argumentų ir pateiktų rašytinių įrodymų reikšmingumo.
Atsakovas R. A. Ž. teismui pateikė prisidėjimą prie atsakovų apeliacinių skundų, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti.
Atsiliepimu į apeliacinius skundu ieškovas prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Byla nagrinėjama neperžengiant atsakovų apeliacinių skundų ribų.
Šioje byloje pagrindinis ginčas kyla dėl gyvenamųjų namų statybos bendrijos narių atsakomybės pagal neįvykdytas bendrijos prievoles.
Iš bylos medžiagos matyti kad 1999 m. rugsėjo 27 d. buvo įregistruota IGNSB Nr. 676, kurios pagal Įstatus tikslas – aprūpinti jos narius individualiais gyvenamaisiais namais arba butais. Bendrijos nariais buvo atsakovai J. Č. , R. B. , R. A. Ž. ir N. S. Bendrijos įstatų 20 punkte numatyta, kad bendrijos valdymo organai yra visuotinis bendrijos narių susirinkimas bei bendrijos pirmininkas. Bendrijos pirmininku buvo J. Č. , o bendrijos finansus tvarkė R. B. . 2000 m. pavasarį R. B. ieškovui V. D. pasiūlė tapti bendrijos nariu ir statytis kotedžą. Ieškovui sutikus, 2000 m. balandžio 25 d. bendrijos narių susirinkime ieškovas buvo priimtas nauju bendrijos nariu įnešant 400 000 Lt pajų. Protokole numatyta, kad įnešus pajų iki 2000 m. gegužės 15 d., R. B. įpareigojamas parduoti V. D. pusę nuosavybės teise turimos žemės (duomenys neskelbtini) pagal žemėtvarkos tarnybos parengtą detalų planą.2000 m. balandžio 25 d. – 2000 m. gegužės 12 d. ieškovas įnešė 420 000 Lt, kuriuos gavo R. B. . Protokole taip pat buvo numatyta, kad bendrijos nariams bus atiduoti kotedžai iki 2000 m. liepos 1 d., tačiau ieškovui nebuvo nei perduotos jokios gyvenamosios patalpos, nei grąžinti sumokėti pinigai.
1993 m. balandžio 23 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 280 (toliau - Nutarimas Nr. 280) buvo patvirtinti Gyvenamųjų namų statybos bendrijos pavyzdiniai įstatai (toliau - Pavyzdiniai įstatai), kurių 1 punktas numato, kad gyvenamųjų namų statybos bendrija (toliau - Bendrija) yra fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius individualiais gyvenamaisiais namais arba butais. Pavyzdinių įstatų 11 str. nurodyta, kad bendrijos lėšas sudaro stojamasis narių mokestis; bendrijos narių pajus; bendrijos gauti kreditai; kitos įplaukos. Savo įstatuose bendrija turi numatyti, kad gyvenamosios patalpos gali priklausyti bendrijos nariams viena iš trijų Pavyzdinių įstatų 10 str. numatytų formų: 1) nuosavybės teise, kai kiekvienas bendrijos narys, išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į butus, kuriais disponuoja savo nuožiūra, o bendrojo naudojimo patalpos, konstrukcijos ir inžinierinė įranga daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose yra bendroji dalinė nuosavybė; 2) bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai kiekvienas bendrijos narys, išmokėjęs pajų, įgyja teisę disponuoti jam skirtomis gyvenamosiomis patalpomis; 3) pajaus forma, kai bendrijos narys įgyja nuosavybės teisę į pajų, tačiau neįgyja nuosavybės teisės į gyvenamąsias patalpas, kurios lieka bendrijos nuosavybe.
Gyvenamųjų namų statybos bendrija įgyja teises ir vykdo pareigas per savo valdymo organus. Nagrinėjamoje byloje bendriją, priimant ieškovą jos nariu, sudarė keturi nariai, kurie kaip matyti iš GNSB Nr. 676 protokolų visi kartu priiminėjo sprendimus. Todėl, kolegijos nuomone, šios bylos kontekste juos galima prilyginti Gyvenamųjų namų statybos bendrijos valdymo organų nariais. Atsakovai, būdami bendrijos valdymo organų nariais privalėjo tinkamai vykdyti savo pareigas ne tik kaip bendrijos narių, bet ir kaip valdymo organo narių. Už pastarųjų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, jiems gali būti taikoma civilinė atsakomybė, t.y. turtinė atsakomybė (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, jog į GNSB jos nariai jungiasi pajinių įnašų pagrindu ir turi tikslą tik apsirūpinti savo narius gyvenamosiomis patalpomis, bet ne pelno siekimo tikslus. Vyriausybės nutarimu Nr. 280 buvo nustatytas specialus šio juridinio asmens teisnumas, kūrimas GNSB tik specialiam tikslui – reguliuoti santykius su trečiaisiais asmenimis tiek, kiek numatyta GNSB veiklą reglamentuojančiuose aktuose, bet ne bendrijos santykius su trečiaisiais asmenimis išeinančius už šių aktų reguliavimo ribų. Šis nutarimas faktiškai išeliminavo galimybę versti GNSB ūkine – komercine veikla bei gauti pelną.
Iš bylos medžiagos matyti, kad GNSB Nr. 676 narių tikslas buvo ne vien apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, bet ir siekti pelno. Baudžiamosios bylos Nr. 1-962-203/2006 medžiaga patvirtina, kad atsakovai įkūrė bendriją siekdami pelno. Kuriant bendriją buvo tikimasi pastatyti namus, dalį jų parduoti ir taip padengti savo namų statybos išlaidas ar bent jų dalį. Todėl buvo statomi ne keturi, o net aštuoni kotedžai, siekiant kiekvienam bendrijos nariui pastatyti po vieną kotedžą pardavimui ir vieną sau.
Kolegijos nuomone, tokia GNSB Nr. 676 veikla išėjo už Vyriausybės nutarimo Nr. 280 reguliavimo ribų. Bendrijos nariai bendrijos teisinę formą panaudojo siekiui pasipelnyti, t.y. atsakovai vykdė veiklą, kurią vykdo ūkinės bendrijos, bet ne gyvenamųjų namų statybos bendrijos, kurios kuriamos tik siekiant aprūpinti jų narius gyvenamosiomis patalpomis. Todėl asmenys, šiuo atveju atsakovai, panaudoję GNSB teisinę formą, kaip priemonę savo ūkinei – komercinei veiklai vykdyti nagrinėjamoje byloje yra atsakingi už bendrijos prievoles tretiesiems asmenims. Jų atsakomybė yra solidari, t.y. už bendrijos prievoles jie atsakingi visu savo turtu. Tokia atsakomybė netaikoma tik tiems asmenims, kurių veiksmai nėra neteisėti, t.y. kurie dalyvavo GNSB turėdami tikslą tik apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.
Iš bylos medžiagos matyti, kad visi keturi atsakovai buvo sutarę statyti po du kotedžus, siekiant po vieną parduoti, todėl visų jų veikla peržengė Vyriausybės nutarimo Nr. 280 reguliavimo ribas, todėl solidariai atsakingi už GNSB prievoles.
Kaip jau minėta, ieškovas prašo iš atsakovų priteisti 420 000 Lt ir nurodo, kad įstojęs į bendriją sumokėjo 420 000 Lt pajų, tačiau negavo nei kotedžo, nei pinigų.
Iš civilinėje ir baudžiamojoje bylose surinktų įrodymų visumos matyti, kad atsakovai įsigijo nebaigtus statyti (baigtumas 12 proc.) pastatus. Nupirktuose pastatuose iki ieškovo priėmimo į GNSB Nr. 676 buvo atlikti kai kurie statybos darbai, tačiau byloje nėra įrodymų, jog už juos atsakovai sumokėjo iš savo lėšų. Statybos darbus statomuose kotedžuose 1999 m. spalio – 2000 m. vasario mėn. atliko UAB „Judara“. Tačiau su šia bendrove GNSB Nr. 676 už atliktus darbus atsiskaitė tik priėmus ieškovą į bendriją ir jam sumokėjus 420 000 Lt pajų. Jog, bendrijos nariai už statybos darbus siekė sumokėti kitų asmenų pinigais patvirtina vienbalsiai priimtas 2000 m. balandžio 9 d. bendrijos narių susirinkimo protokolas, kuriame numatyta ieškoti kitų finansavimo šaltinių arba pritraukti naujus narius, kurių pastangomis būtų finansuojamos tolesnės kotedžų statybos (baudžiamoji byla Nr. 1-962-203/2006, t. 1, b.l. 44). UAB „Judara“ buvo sumokėta 380000 Lt, iš kurių 70 000 Lt sumokėjo D. J. , todėl darytina išvada, jog iš ieškovo lėšų šiai bendrovei buvo sumokėta 310 000 Lt. Byloje nėra duomenų, kur buvo panaudotos likusios ieškovo įneštos piniginės lėšos, tačiau baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog jos buvo panaudotos ne gyvenamųjų pastatų statybai, todėl darytina išvada, jog jos buvo panaudotos GNSB Nr. 676 kotedžams statyti.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai GNSB bendrijos teisinę formą panaudojo komercinei veiklai, jie solidariai atsakingi už GNSB Nr. 676 prievoles tretiesiems asmenims. Šiuo atveju netaikomos Vyriausybės nutarimo Nr. 280 nuostatos, o vadovaujamasis Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymu, pagal kurio 3 straipsnio 2 dalį, o pagal tuo metu galiojusio 7 straipsnio 8 dalį bendrijos nariai solidariai atsako už bendrijos prievoles. Todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, jog teismas nepagrįstai taikė solidariąją civilinę atsakomybę. GNSB Nr. 676 nariai kotedžus statė bendrai, todėl ir atsakyti turi bendrai.
Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog 2000 m. balandžio 9 d. ir 2000 m. balandžio 25 d. posėdžiuose atsakovė nedalyvavo. Iš baudžiamojoje byloje (t. 1, b.l. 44) esančio 2000 m. balandžio 9 d. protokolo matyti, kad jį priimant dalyvavo J. Č. , R. B. ir N. S. ir A.R. Ž. įgalioti atstovai. Protokolą pasirašė pirmininkas ir sekretorius. 2000 m. balandžio 25 d. posėdyje taip pat dalyvavo J. Č. , R. B. ir N. S. ir A.R. Ž. įgalioti atstovai. Protokole pasirašė apeliantės įgaliotas atstovas J. G. . Atstovaujant asmenį jo įgaliotam asmeniui laikoma, jog dalyvavo pats atstovaujamasis.
Kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog ieškinio senaties terminas neprasidėjo 2000 m. liepos 1 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad statybos darbai nutrūko tik 2001 m. pavasarį, o byloje nėra duomenų, jog bendrija ieškovui nepranešė, kad nevykdys savo įsipareigojimų. Be to, 2000 m. balandžio 25 d. GNSB Nr. 676 protokole numatyta, galimybė atsiimti iš bendrijos sumokėtą pajų.
Įvertinusi nutartyje nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija priteisia iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo J. Č. ir atsakovės N. S. į valstybės biudžetą po 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.