- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-01-24
- Bylos Nr.
- I-54-142/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė (pirm.), Raimondas Blauzdžius, Halina Zaikauskaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- S. L.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus
- Kategorijos
- 1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje
- 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm. byla Nr.I-54-142/08 Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 6.5;
2008 m. sausio mėn. 24 d.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Blauzdžiaus ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjai S. L., pareiškėjos atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovo atstovei Irminai Junevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Vilniaus rinktinė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs S. L. 2005 11 08 prašymą dėl draudimo išmokos dydžio paskaičiavimo, 2005 12 06 sprendimu Nr. 3-25827 informavo pareiškėją, kad draudimo suma dėl 2005 05 25 patirtos traumos nebus apskaičiuojama, kadangi Vidaus tarnybos statute nėra numatytas valstybės statutinių tarnautojų draudimas valstybės lėšomis ir draudimo sumų mokėjimas. Nurodė, kad dėl to apskaičiuoti išmokėtiną draudimo sumą nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja šį sprendimą skundė VSDFV, kuri 2006 01 20 sprendimu Nr. (11.1)-I-458 pripažino, kad VSDFV Vilniaus miesto skyrius pagrįstai atsisakė apskaičiuoti pareiškėjai draudimo sumą dėl nelaimingo atsitikimo, susijusio su tarnyba. Nurodė, kad nors Vyriausybės 1991 12 05 nutarimu Nr. 530 patvirtintose sąlygose ir po 2003 05 01 išliko normos, įtvirtinančios, kad pareigūnai yra draudžiami valstybės lėšomis ir turi teisę gauti draudimo sumą juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba, tačiau šios normos prieštarauja Vidaus tarnybos statutui, todėl negali būti taikomos draudimo sumoms apskaičiuoti ir mokėti.
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2005 12 06 sprendimą Nr. 3-25827, panaikinti ikiteisminės ginčų nagrinėjimo institucijos VSDFV 2006 01 20 sprendimą Nr. (11.1)-I- 458 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus miesto skyrių išspręsti iš esmės draudimo sumos dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje paskaičiavimo bei išmokėjimo S. L. klausimą. Pateikė prašymą priteisti 100 Lt žyminį mokestį iš VSDFV Vilniaus skyriaus.
Skunde paaiškinama, kad pareiškėja dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Vilniaus rinktinės Kenos užkardos Sargybų būrio jaunesniosios specialistės pareigose. 2005 05 25 tarnybos metu patyrė traumą. Atlikus patikrinimą, Vilniaus rinktinė 2005 09 01 tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 27-72 pripažino, kad S. L. susižalojo tarnybos metu ir yra teisės aktais nustatytos sąlygos išmokėti draudimo sumą.
Pareiškėja kreipėsi į valstybinio socialinio draudimo institucijas, kurios atmetė jos prašymą dėl draudimo sumos paskaičiavimo.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka su VSDFV sprendimu. Paaiškina, kad asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1991 12 05 nutarimu Nr. 530, 1.1 punktas nustato, kad pagal šias sąlygas draudžiami statutinių įstaigų pareigūnai. Sąlygų 3 punktas nustato, kokie įvykiai pripažįstami draudiminiais, bei, kad VSDFV teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį. Apskaičiuotas sumas moka apdraustųjų darbovietės iš jų išlaidų sąmatoje tam reikalui numatytų lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
Vyriausybė po Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo nepanaikino Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintų sąlygų. Iš to aišku, kad Vyriausybės pozicija yra ta, kad minėtas nutarimas neprieštarauja naujam Statutui ir turi būti taikomas. Mano, kad VSDFV pozicija prieštarauja Vyriausybės pozicijai. Pareiškėja taip pat remiasi Vidaus tarnybos statuto 3 str. 7 ir 8 d. ir mano, jog šiuo atveju turi būti taikomas teisėtų lūkesčių bei tarnybos ypatumų kompensavimo principai. Nesutinka su VSDFV nuomone, kad Vyriausybės 1991 12 05 nutarimo Nr. 530 nuostatos prieštarauja Vidaus tarnybos statutui. Teigia, kad Statute nėra normos, nustatančios, kad pareigūnai nedraudžiami nuo nelaimingų atsitikimų. Mano, kad VSDFV privalėjo remtis vieninteliu oficialiu šių teisės normų išaiškinimu, esančiu LVAT 2004 08 31 sprendime administracinėje byloje Nr. A/8-714-04. Remiasi ABTĮ 13 str. 1 dalimi. Po šio sprendimo pareiškėjui buvo apskaičiuota draudimo suma, todėl susidarė nesuprantama situacija, kai identiškame teisiniame santykyje vienam pareigūnui apskaičiuojama draudimo suma, o pareiškėjai tokiu pačiu atveju šią sumą apskaičiuoti atsisakoma ir teigiama, kad ji nėra drausta.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja skundą palaikė ir prašė tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą išreiškia nesutikimą su skundu ir mano, kad skundas yra nepagrįstas. Paaiškina, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 27 str. 4 d. nustato, jog VSAT pareigūnams taikomos policijos pareigūnų socialinės garantijos. Dėl to iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo jiems buvo taikomas Policijos įstatymo 48 ir 48/1 str. nuostatos dėl draudimo valstybės lėšomis. Šiuo metu visų minėtų pareigūnų socialines ir kitas garantijas nustato Vidaus tarnybos statutas (Statutas), kuris įsigaliojo nuo 2003 05 01. Pagal Statuto patvirtinimo įstatymo 2 str. 2 p. įsigaliojus šiam statutui galios neteko Policijos įstatymas, numatęs pareigūnų draudimą valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybos metu. Statute nėra nuostatų apie pareigūnų draudimą valstybės lėšomis ir draudimo sumų jiems mokėjimą. Remiasi Statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 str. 2 d., Statuto 1 str., 41 str. 2 d., o taip pat Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 str., nustatančiu galimas draudimo rūšis, 4 str., nustatančiu draudžiamus privalomu socialiniu draudimu asmenis, Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 str. 1 d., 4 str.
Mano, kad Vyriausybės 1991 12 05 nutarimu Nr. 530 patvirtintos sąlygos yra poįstatyminis teisės aktas, todėl jis negali būti taikomas tiesiogiai, nesant Statute normos, nustatančios pareigūnų draudimą valstybės lėšomis. Šios draudimo sąlygos buvo priimtos įgyvendinant Policijos įstatymo 48 str. Mano, kad kai neteko galios Policijos įstatymas, Draudimo sąlygos liko galioti tik tiek, kiek jos neprieštarauja Statutui. Mano, kad pareiškėjos nurodytų principų įgyvendinimas užtikrinamas Statuto VIII bei X skirsniuose, kur numatytos pareigūnų socialinės garantijos. Nesutinka, jog sprendžiant šią bylą galima vadovautis pareiškėjos nurodyta administracine byla Nr. A(8)-714-04, nes ABTĮ 13 str. 2 d. bei teismų įstatymo 31 str. nustato, kaip formuojama vieninga teismų praktika – sprendimas turi būti paskelbtas LVAT biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, o minėtas sprendimas nėra paskelbtas. Paaiškina, kad S. L. remiasi Statuto ir Draudimo sąlygų nuostatomis dėl kurių atitikimo Konstitucija ir įstatymams yra kreiptasi į Konstitucinį teismą. Atsakovas mano, kad dėl to šios bylos nagrinėjimas turi būti sustabdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo.
Prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, o tuo atveju jei byla nebus sustabdyta, pareiškėjos S. L. skundą atmesti.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu prašė bylą nutraukti. Paaiškino, kad priėmė naują sprendimą, kuriuo nelaimingą atsitikimą pripažino draudiminiu įvykiu bei apskaičiavo draudimo sumą pareiškėjai.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą pasisakė, kad su skundu nesutinka. Paaiškino, kad esant Vidaus tarnybos statuto ir Vyriausybės 1991 12 05 nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų normų kolizijai VSDFV 2003 12 19 raštu teritoriniams skyriams išaiškino, kad įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui draudimo sumos pareigūnams neturi būti skaičiuojamos, kadangi Statute neliko normų, nustatančių jų draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Dėl to teritoriniai skyriai draudimo sumų policijos pareigūnams nuo išaiškinimo gavimo neskaičiuoja.
Atsiliepimas
Teigia, kad tai, jog nuo 2003 05 01 Vyriausybės nutarimo normos, kuriose dar išliko nuostata, kad pareigūnams turi būti skaičiuojamos draudimo sumos, prieštarauja Vidaus tarnybos statutui, patvirtina Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2003 04 16 išvada Nr. IXP-2193(3). Mano, kad įstatymų leidėjas tikslingai atsisakė pareigūnų draudimo valstybės lėšomis ir draudimo sumų mokėjimo.
Mano, kad kitoks Vidaus tarnybos statuto ir Vyriausybės nutarimo normų kolizijos aiškinimas akivaizdžiai pažeistų Konstitucijos 52 str.
Remiasi LR Konstitucinio Teismo 1996 10 22 nutarimu, kuriame yra nuostata, kad tik įstatymų leidėjas gali nustatyti disponavimo valstybės turtu (valstybine žeme) būdus ir sąlygas, nes Konstitucijos 128 str. 2 dalyje nustatyta, kad „valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas“.
Remiasi Konstitucijos 52 str. ir daro išvadą, kad socialines garantijas gali nustatyti tik įstatymas. Mano, kad VSDFV pagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 08 31 sprendimu administracinėje byloje Nr. A(8)-I-714-04, nes pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str. ir Teismų įstatymo 31 str. vadovaujamasi tik LVAT biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančiais įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimais. Pareiškėjos nurodytas sprendimas nėra nustatyta tvarka paskelbtas LVAT biuletenyje „Administracinių teismų praktika“. Paaiškina, kad šiuo metu analogiškose bylose Klaipėdos apygardos administracinis teismas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl klausimo, ar Vyriausybės nutarimo normos, nustatančios draudimo sumų mokėjimą pareigūnams, neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui ir Konstitucijai. Todėl mano, kad remiantis ABTĮ 98 str. 1 d. 4 p., 99 str. 1 d. 3 p. bylos nagrinėjimas sustabdytinas, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą.
Prašo bylos nagrinėjimą sustabdyti, o tuo atveju, jeigu byla nebus sustabdyta, pareiškėjos S. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisminiame bylos nagrinėjime atstovas nedalyvavo.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė bylos nagrinėjime nedalyvavo, atsiliepimo neteikė. Yra prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant (b. l. 115).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu nuo Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, t. y. nuo 2003 m. gegužės 1 d., buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Policijos įstatymas.
Iki tol galiojusio Policijos įstatymo 48 straipsnio 1 dalis numatė, kad policijos pareigūnų gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad pripažinimo draudiminiais įvykiais atvejus, draudimo išmokų dydžius, išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Vyriausybė įgyvendindama minėtą įstatyminę nuostatą 1991 m. gruodžio 5 d. priėmė nutarimą Nr. 530, kuris detalizavo draudimo išmokų išmokėjimo policijos pareigūnams sąlygas ir tvarką, kai pastarieji patirdavo traumas tarnybinių pareigų vykdymo metu.
Nuo Vidaus tarnybos statuto (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo redakcija) įsigaliojimo norminiais teisės aktais buvo sureguliuotas pareigūnų draudimo valstybės biudžeto lėšomis už pakenkimą sveikatai tarnybinių pareigų ėjimo metu klausimas.
Įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui ir panaikinus Policijos įstatymą, Vidaus tarnybos statute minėtas klausimas liko neaptartas.
Tačiau 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustatė, kad „iki Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statuto patvirtinimo įstatymu patvirtintam Vidaus tarnybos statutui“.
Kadangi, kaip minėta, Vidaus tarnybos statute policijos pareigūnų, ar vidaus reikalų sistemos statutinių pareigūnų draudimo valstybės lėšomis už pakenkimą sveikatai tarnybinių pareigų ėjimo metu klausimas yra neaptartas, negalima teigti, kad šios socialinės garantijos taikymas prieštarautų Vidaus tarnybos statuto nuostatoms, nes Statute nenurodyta, kad ši socialinė garantija yra toliau nebetaikoma, arba, kad šis klausimas yra sureguliuojamas kokiu tai kitu būdu, kuris nebeatitiktų iki tol galiojusio teisinio reguliavimo.
Kartu pažymėtina, kad nebetekus galios Policijos įstatymui, liko galioti jį įgyvendinęs Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530, kurio 1 punkto paskutinė 2002 m. gruodžio 23 d. redakcija ir toliau numato šios socialinės garantijos teikimą policijos pareigūnams.
Nurodytų teisės aktų teisėtumo klausimą sprendė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris 2007 11 22 nutarimu byloje Nr. 06/05-08/05 pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) (Žin. 2003, Nr. 42-1927), ta apimtimi ir tuo aspektu, kad juose nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 124-5662), tuo aspektu, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija). Tai yra Konstitucinis Teismas pripažino, kad ir po Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo statutiniams pareigūnams, kuriems iki 2003 05 01 turėjo būti taikomas Vyriausybės nutarimas Nr. 530, šiuo nutarimu užtikrinamos socialinės garantijos turi būti taikomos ir po Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo. Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad byloje nagrinėjamos socialinės garantijos taikymas pareigūnams atitinka Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies sąlygas.
Šiuo metu atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, iš esmės pripažino, kad pareiškėja buvo draudžiama valstybės lėšomis pagal Vyriausybės 1991 12 05 nutarimą Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ (toliau – Draudimo sąlygos). Tai patvirtina VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 01 09 pranešimas S. L. Nr. 286 bei kartu su šiuo pranešimu pateiktas sprendimas „Dėl S. L. nelaimingo atsitikimo (ryšium su tarnyba)“. Tačiau atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai teigia, kad ankstesni VSDFV įstaigų raštai, kuriuos šioje byloje ginčija pareiškėja, nėra administraciniai sprendimai. Pareiškėjos ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus 2005 12 06 raštas Nr. 3-25827 (b. l. 9) bei VSDFV 2006 01 20 raštas Nr. (11.1)I-458 (b. l. 7-8) yra administraciniai sprendimai, kuriais buvo atmestas pareiškėjos prašymas apskaičiuoti draudimo sumą dėl 2005 05 25 patirtos traumos. Šie individualaus pobūdžio teisės taikymo aktai sukėlė pareiškėjai teisines pasekmes, todėl šie aktai gali būti administracinio ginčo dalyku. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 08 31 sprendimas administracinėje byloje Nr. A/8-714-04, kuriuo buvo panaikintas analogiškas Vilniaus skyriaus raštas. Pareiškėjos ginčijamuose sprendimuose klaidingai pasakyta, kad 1991 12 05 Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintos Draudimo sąlygos negali būti taikomos draudimo sumoms apskaičiuoti ir mokėti, kadangi prieštarauja Vidaus tarnybos statutui. Priimdamas naują sprendimą, kuriuo jau vadovaujamasi 1991 12 05 Vyriausybės nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Draudimo sąlygomis, atsakovas nepanaikino savo ankstesnių sprendimų, todėl jie naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti. Atsakovas nepagrįstai neigė pareiškėjos teisę į socialinę garantiją, nes aptariamos socialinės garantijos taikymas VRM sistemos pareigūnams yra sureguliuotas įstatyminiame lygmenyje, t. y. socialinės garantijos taikymas pareigūnams neprieštarauja įstatymo nuostatoms priešingai nei buvo teigiama skundžiamuose sprendimuose. Atsakovas atmetė pareiškėjos prašymą dėl draudimo sumos paskaičiavimo ne tuo pagrindu, kad ji neįgijo teisės į šią socialinę garantiją, nes pradėjo eiti pareigas po 2003 05 01, bet tuo pagrindu, kad ši socialinė garantija iš viso panaikinta. Toks prašymo atmetimo pagrindas neteisėtas. Tai pripažino ir atsakovas VSDFV Vilniaus miesto skyrius, priimdamas 2008 01 09 sprendimą Nr. 6-15-867752.
Tačiau pareiškėja kelia dar vieną reikalavimą – prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išspręsti iš esmės draudimo sumos dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje paskaičiavimo bei išmokėjimo jai klausimą. VSDFV Vilniaus skyrius teismui pateiktu 2008 m. sausio mėn. 9 dienos sprendimu Nr. 6-15-867752 bei 2008 01 09 pranešimu apie išmokėtiną draudimo sumą Nr. 286 draudimo sumos apskaičiavimo ir išmokėjimo klausimą pareiškėjai išsprendė iš esmės, t.y. nusprendė, kad 2005 05 25 įvykęs nelaimingas atsitikimas (ryšium su tarnyba) pripažintas draudiminiu įvykiu ir apskaičiavo draudimo sumą. Todėl tenkinti reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nėra pagrindo. Šie veiksmai – draudimo sumos paskaičiavimo bei išmokėjimo klausimas yra išspręstas atsakovo sprendimu, kuris taip pat yra individualaus pobūdžio teisės aktas, sukeliantis atitinkamas pasekmes pareiškėjui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas daro tokias išvadas: pirma, 2008 m. sausio mėn. 9 d. sprendimu Nr. 6-15-867752 bei 2008 01 09 pranešimu Nr. 286 reikalavimas yra įvykdytas; antra, pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu bei apskaičiuotos draudimo išmokos dydžiu, turi teisę ginčyti šiuos sprendimus įstatymuose nustatyta tvarka.
Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjos skundas tenkintinas tik iš dalies. Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad ginčas byloje buvo kilęs tik dėl pačios teisės į draudimo išmokas, ir nebuvo sprendžiamas klausimas, ar yra sąlygos skirti draudimo išmokas, kokio dydžio jos turi būti ir pan. Atsakovas šį klausimą išsprendė po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o pateiktas atsakovo sprendimas gali sudaryti savarankišką ginčo dalyką (esant sąlygai, kad pareiškėja nesutiks su sprendimais).
Pareiškėja pateikė prašymą priteisti iš atsakovų jos naudai 100 Lt žyminį mokestį. Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina kvitas (b. l. 2). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimas tenkinamas tik iš dalies, pareiškėjai priteistina pusė sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 50 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 str., 85-88 straipsniais, 89 str. 1 d. 1 p., 127 str. teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos S. L. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti VSDFV Vilniaus miesto skyriaus 2006 12 06 sprendimą Nr. 3-25827 „Dėl draudimo sumos apskaičiavimo“. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2006 01 20 sprendimą Nr. (11.1)-I-458 „Dėl atsisakymo apskaičiuoti draudimo sumą“.
Kitus pareiškėjo reikalavimus atmesti.
Priteisti pareiškėjai S. L. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus 50 Lt proceso šalies išlaidų.
Sprendimas per 14 dienų nuo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.