- Teismas
- Marijampolės apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-01
- Bylos Nr.
- 2-76-305/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01929-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimutis Vaitkus
- Ieškovas
- D. V.
- Atsakovas
- I. M.
- Advokatai
- Renas Bradūnas
parengiamajame teismo posėdyje atsakovei už akių išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-76-305/2017 (buvęs bylos numeris – 2-2366-305/2016) pagal ieškovo D. V. ieškinį (patikslintą) atsakovei I. M. dėl santuokos metu įgyto turto pripažinimo vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ieškovo ieškinio reikalavimai ir argumentai
2016 m. gruodžio 9 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teisme buvo priimtas ieškovo D. V. ieškinys (patikslintas) atsakovei I. M., kuriuo ieškovas prašo teismą patalpą/butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu 4,27 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine R. V., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), nuosavybe.
Šalies argumentai
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo motina R. V., kuri po savo mirties paliko patalpą/butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu 4,27 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kreipęsis į notaro biurą ieškovas sužinojo, kad minėtas butas buvo įgytas ieškovo motinai esant santuokoje su ieškovo tėvu A. V., kuris yra miręs (duomenys neskelbtini). Iš notaro ieškovas taip pat sužinojo, kad jo tėvas A. V. yra susilaukęs ir daugiau vaikų, t.y. (duomenys neskelbtini) gimusios I. M.. Kadangi minėtas butas yra įgytas R. V. bei A. V. santuokoje, jis laikytinas jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir paveldėtojo teises į jį turi ir A. V. dukra – atsakovė šioje byloje I. M.. Tam, kad ieškovas galėtų paveldėti visą po motinos mirties likusį butą, reikalinga nustatyti, jog butas, nors ir įgytas santuokoje su A. V., yra asmeninė R. V. nuosavybė, o tai savo sprendimu gali nuspręsti tik teismas. Nenustačius šio juridiškai svarbaus fakto, ieškovas negalėtų įgyvendinti savo kaip teisėto paveldėtojo teisės paveldėti po motinos mirties jam likusio palikimo visa apimtimi.
3. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Santuokoje sutuoktinio įgytas turtas už asmeninės nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas gali būti pripažįstamas asmenine jo nuosavybe tik tuo atveju, jei buvo įvykdyta CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta sąlyga – aiškiai išreikšta valia įgyti turtą būtent asmeninės nuosavybės teise.
4. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad R. V. su A. V. kartu negyveno jau nuo ieškovo gimimo. Tai parodo ieškovo motinos prisiteistas išlaikymas sūnui, t.y. ieškovui, ir vykdomojo rašto siuntinėjimai po įvairias Lietuvos vietoves. Nors R. V. su A. V. santuokinio gyvenimo negyveno, bet jų santuoka nebuvo nutraukta. 1992 m. gegužės 26 d. sutartimi ieškovo motina R. V. iš Vilkaviškio rajono valdybos įsigijo minėtą butą, už kurį sumokėjo 11335 rub., iš kurių 1382 rub. buvo sumokėta grynais pinigais, o 9953 rub. – valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Sutartyje, patvirtintoje notaro, pirkėju yra įvardinta R. V., A. V. joje nėra nurodytas. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje (1991 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. 1-1146 redakcija) nustatyta, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausančią nuo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų būtų padalijimo“ 4 punkto 3 pastraipoje pateiktame išaiškinime investiciniai čekiai kvalifikuojami kaip asmeninės lėšos. Be to, R. V. 1382 rub. sumokėjo iš savo asmeninių lėšų. Minėtą butą R. V. iš Vilkaviškio m. namų valdybos nuomojo jau nuo 1982 m. birželio 22 d., nuomos sutartyje nuomininke įvardinta tik R. V., A. V. taip pat nėra minimas. Pagal tuometinę įstatyminę tvarką A. V. tam, kad privatizuoti butą, turėjo būti jo nuomininkas arba šeimos narys. Buto nuomos sutartyje, pasirašytoje 1982 m. birželio 22 d., kaip nuomininkė yra nurodyta tik R. V.. Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) 5 straipsnis numato, kad „Gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai.“. Nėra duomenų, kad A. V. būtų siekęs sudaryti minėto buto pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo sudarytas joks susitarimas, kokiomis sąlygomis butas yra įgyjamas – bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe (tapti bendrasavininkiais), ar asmenine R. V., tai reiškia, kad jokio intereso, o tuo pačiu ir veiksmų, siekiant įgyti turtą, A. V. neatliko ir tokio tikslo neturėjo. Buto techninės apskaitos knygoje kaip savininkas nuo 1992 m. liepos 1 d. yra nurodyta R. V., analogiški duomenys apie savininką yra nurodyti ir VĮ Registrų centro išraše. Minėtuose dokumentuose kaip bendrasavininkis nėra nurodytas A. V.. Šie duomenys rodo, jog R. V., 1992 m. gegužės 26 d. sutartimi įgydama butą, jį įgijo asmeninėn nuosavybėn, kadangi sutartyje kaip pirkėjas nebuvo nurodytas A. V., sutuoktiniai nuo 1973 m. kartu negyveno, bendro ūkio nevedė, todėl ir lėšos, kuriomis buvo įgytas butas, laikytinos asmeninėmis R. V. lėšomis (b. l. 36-40).
II. Atsakovės atsikirtimai į ieškovo ieškinio reikalavimus
5. Atsakovė atsiliepimą į ieškinį pateikė, jame nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies. Neginčija faktinių aplinkybių, nurodytų ieškinyje. Ji yra testamentinė įpėdinė po A. V. mirties, nes po jo mirties palikimą priėmė ir gavo paveldėjimo teisės liudijimą į mirusiojo A. V. turtą – gyvenamąjį namą esantį, (duomenys neskelbtini). Atsakovė mano, kad mirusioji R. V. butą, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas jos vardu, įsigijo iš savo asmeninių lėšų. Prašydama notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, neprašė išduoti paveldėjimo teisės liudijimo į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nors tokią teisęs turėjo kaip įstatyminė įpėdinė. Šis faktas rodo, kad atsakovė jau tada šį turtą laikė R. V. asmenine nuosavybe.
Šalies argumentai
6. Ieškovas ieškinį pareiškė ieškininės teisenos tvarka. Ieškininės teisenos tvarka ieškinys paduodamas ir byla nagrinėjama esant ginčui dėl teisės ar įstatymo saugomų interesų. Ieškovas ieškinyje nenurodė, kokias materialinės ar procesinės teisės normas ar kokius jo įstatymo saugomus interesus atsakovė pažeidė. Atsakovė, kaip fizinis asmuo ar kaip mirusiojo A. V. teisių perėmėja, neatliko jokių veiksmų, kurie pažeistų ieškovo subjektinę teisę ar įstatymo saugomus interesus. Todėl atsakovė mano, kad ji nėra atsakinga pagal D. V. ieškinį, atitinkamai, mano, kad ieškinys jos atžvilgiu turėtų būti atmestas (46-47).
Motyvuojamoji dalis
III. Teismo argumentai dėl sprendimo atsakovei už akių priėmimo
7. Šioje civilinėje byloje 2017 m. sausio 3 d. teismo nutartimi buvo paskirtas parengiamasis teismo posėdis 2017 m. vasario 1 d., 10.00 val., Vilkaviškio rajono apylinkės teisme (b.l. 48). Teismo šaukimas į parengiamąjį teismo posėdį atsakovei buvo įteiktas tinkamai (asmeniškai) (b.l. 50), tačiau atsakovė į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo atidėti posėdį ar bylą nagrinėti jai nedalyvaujant nepateikė. Į parengiamąjį teismo posėdį atvykęs ieškovo atstovas pateikė prašymą priimti sprendimą atsakovei už akių (garso įrašas nuo 1.15 min.).
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 230 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad dėl neatvykusios į parengiamąjį posėdį šalies, kuriai yra tinkamai pranešta, ir atvykusios šalies prašymu bylą nagrinėjantis teismas šio Kodekso nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių.
9. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovė į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, neatvykimo priežasčių nenurodė, prašymo atidėti posėdį ar bylą nagrinėti jai nedalyvaujant nepateikė, o ieškovo atstovas pateikė prašymą priimti sprendimą už akių, ieškovo reikalavimas byloje išspręstinas priimant byloje sprendimą atsakovei už akių. Teismo vertinimu, aplinkybių, kurioms esant sprendimo už akių priėmimas būtų negalimas (CPK 285 straipsnio 2, 3 dalys), nagrinėjamu atveju nenustatyta. Pažymėtina, kad nors atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti, tačiau atsiliepime į ieškinį ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių neginčijo, jokių įrodymų nepateikė.
Teismas konstatuoja:
IV. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės
10. Teismas, pasitarimų kambaryje atlikęs formalų įrodymų tyrimą pagal ieškinį (patikslintą) ir ieškovo pateiktus dokumentus – leistinus rašytinius įrodymus, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, nustato, kad R. V. (Ž.), mirusios (duomenys neskelbtini), bei A. V., mirusio (duomenys neskelbtini), santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini) (b. l. 8, 9, 10). Jų santuoka nebuvo nutraukta, tačiau santuokinio gyvenimo jie negyveno, bendro ūkio nevedė ir gyveno atskirai vienas nuo kito jau nuo 1973 m. (b. l. 36, 19-31). 1982 m. birželio 22 d. tarp Vilkaviškio namų valdybos ir R. V. buvo sudaryta nuomos sutartis, pagal kurią R. V. buvo išnuomotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (dabartinis pavadinimas – (duomenys neskelbtini)) g. (duomenys neskelbtini) (b. l. 16). Minėtoje buto nuomos sutartyje, kaip nuomininkė, yra nurodyta tik R. V.. 1992 m. gegužės 26 d. R. V. ir Vilkaviškio rajono valdyba sudarė sutartį, pagal kurią R. V. už 11335 rub., iš kurių 1382 rub. buvo sumokėta grynais pinigais, o 9953 rub. – valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis, nuosavybės teise įsigijo (nusipirko) minėtą butą, esantį (duomenys neskelbtini); minėta pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta jos vienos vardu (b. l. 15); duomenų, kad būtų sudarytas susitarimas tarp R. V. ir A. V., kokiomis sąlygomis butas bus įgyjamas, nėra. Minėto buto techninės apskaitos byloje buto savininke nurodyta tik R. V. (b. l. 17-18). Butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 1992 m. liepos 1 d. taip pat vienos R. V. vardu (b. l. 13). Ieškovas D. V. yra R. V. bei A. V. sūnus (b. l. 10, 11). Po R. V. mirties jos palikimą priėmė ieškovas D. V. (b. l. 41). Atsakovė I. M. yra A. V. dukra (b. l. 11). Po A. V. mirties jo palikimą priėmė atsakovė I. M., jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į A. V. turtą – gyvenamąjį namą esantį, (duomenys neskelbtini) (b. l. 46).
IV. Teismo išvados ir taikytina teisė
11. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad R. V. bei A. V. susituokė (duomenys neskelbtini), jų santuoka nebuvo nutraukta. Ginčo butą R. V. nuosavybės teise įgijo 1992 m. liepos 1 d., t.y. jos ir A. V. santuokos metu. Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame CK (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas, kaip šiuo atveju ir yra) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai 22, 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi, šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimą, turi būti vadovaujamasi CK atitinkamomis nuostatomis.
12. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjo yra nustatyta įstatyminė prezumpcija, – preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Ši prezumpcija reiškia, kad po R. V. bei A. V. santuokos sudarymo (įregistruota (duomenys neskelbtini)) iki santuokos pasibaigimo ((duomenys neskelbtini), mirus A. V.) R. V. vardu įgytas turtas turi būti laikomas R. V. bei A. V. bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.
13. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą santuokoje sutuoktinio įgytas turtas pripažįstamas jo asmenine nuosavybe, jeigu buvo įgytas už sutuoktinio asmenines lėšas ir tą turtą įgyjant buvo aiškiai išreikšta valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
14. Teismo nuomone, byloje esantys rašytiniai įrodymai, neginčijamai patvirtina, kad ginčo butas buvo įgytas už R. V. asmenines lėšas. R. V. už butą sumokėjo 11335 rub., iš kurių didžioji dalis – 9953 rub. – valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis, o 1382 rub. – buvo sumokėta grynais pinigais. Kaip nurodo ieškovas ieškinyje, Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje (1991 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. 1-1146 redakcija) nustatyta, kad valstybės vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams atitinkamomis proporcijomis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ patvirtino skiriamą Lietuvos Respublikos piliečiui priklausančią nuo amžiaus vienkartinę išmoką pinigine išraiška. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl privatizuotų būtų padalijimo“ 4 punkto 3 pastraipoje pateiktame išaiškinime investiciniai čekiai kvalifikuojami kaip asmeninės lėšos. Todėl 9953 rub. valstybės vienkartinės išmokos bei kitos tikslinės kompensacijos pripažintinos R. V. asmeninėmis lėšomis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad R. V. ir A. V., nors oficialiai būdami santuokoje, tačiau jau ilgą laiką, maždaug 20 metų, iki buto įsigijimo santuokinio gyvenimo negyveno ir bendro ūkio nevedė, pripažintina, kad R. V. 1382 rub. sumokėjo taip pat iš savo asmeninių lėšų. Jokių duomenų, kad ginčo buto įsigijimui būtų panaudotos ir A. V. lėšos, byloje nėra. Faktą, kad minėtas butas buvo įgytas už R. V. asmenines lėšas, atsakovė taip pat neginčija.
15. Taip pat, teismo vertinimu, iš ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties turinio (sutartyje pirkėju nurodoma viena R. V., jokių duomenų apie tai, kad butas yra perkamas bendrosios jungtinės sutuoktinų nuosavybės teise, nėra), iš tų faktų, kad butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik R. V. vardu, kad buto techninės apskaitos byloje buto savininke nurodyta taip pat tik R. V., be to, įvertinus tai, kad R. V. ir A. V. ilgą laiką, maždaug 20 metų, iki buto įsigijimo kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, akivaizdi R. V. valia ginčo butą įgyti asmeninėn nuosavybėn.
16. Todėl atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ieškovo, kaip R. V. teisių perėmėjo, prašymas patalpą/butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu 4,27 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine R. V. nuosavybe pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas.
V. Bylinėjimosi išlaidos
17. Ieškovas neprašo atlyginti jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.
18. Valstybė šioje byloje turėjo 5,08 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos pobūdį, į tai, kad atsakovė niekada neginčijo fakto, kad ginčo butas priklauso R. V. asmeninės nuosavybės teise (dėl ko, jos nuomone, ji net nėra tinkama atsakovė šioje byloje), teismas sprendžia, kad valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstytos šalims lygiomis dalimis (CPK 96 straipsnio 5 dalis), tačiau kadangi tokiu atveju kiekvienai iš šalių tenkanti bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia 3,00 Eur sumos, bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 285 straipsnio 1, 2 dalimis, 286 straipsniu,
nusprendžia:
Ieškinį patenkinti visiškai.
Patalpą/butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu 4,27 kv.m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinti R. V., a. k. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe.
Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui motyvuotą pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Ieškovas turi teisę per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Vilkaviškio rajono apylinkės teismą.