Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-11-25 · Administracinė byla Nr. A-2188-261/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-06-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-11-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-25
Bylos Nr.
A-2188-261/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01509-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas pakeistas.
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
R. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (buv. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2188-261/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01509-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN; Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių ir pareigų perėmėjas), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, neužtikrinant jam nustatyto gyvenamojo ploto. Kamerose buvo 4 miegamos vietos. Atsakovas neteisingai nurodo kalinamų asmenų skaičių kamerose. Kiekvieną dieną kamerose visos keturios vietos buvo užimtos, laisvos vietos buvo trumpalaikės. Pareiškėjas teigė , kad kalinimo laikotarpiu jis patyrė kankinimą, žiaurų elgesį, jam kilo dideli nepatogumai, buvo pažemintas jo orumas, pažeistas asmens kūno neliečiamumas, vientisumas. Teigė, kad trūko ploto, nes buvo perteklinių baldų, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, pareiškėjas buvo apgyvendintas negyvenamosiose patalpose (pagalbinėse patalpose), kur buvo antisanitarinės sąlygos. Dėl ploto trūkumo jis negalėjo laisvai, patogiai judėti. Kamerose buvo du dviaukščiai gultai, stalas, dvi kėdės, spintelė daiktams susidėti, įrengtas sanitarinis mazgas. Baldų kiekis pritaikytas dviems asmenims. Pareiškėjas už kameros ribų buvo išvestas tik 2 kartus per visą kalinimo laikotarpį, todėl socializacijos ugdymo ir užimtumo tvarka negali būti įvertinta kaip tinkamai suteikta pareiškėjui vos du kartus. Sanitarinio mazgo įrengimas pažeidė jo privatumą, sanitarinis mazgas buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros oro vėdinimo sistemos, neturėjo tinkamos izoliacijos, slopinančios garsus, kamerose tvyrojo blogas kvapas. Neužtikrintas sanitarinio mazgo plotas, sanitarinis mazgas nebuvo atskira kabina.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis kiekvieną dieną buvo vedžiojamas į pasivaikščiojimo kiemą (b. l. 8). Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo dengti asbestcemenčio stogo danga. 2017 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais buvo remontuojami I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, o 2017 m. rugpjūčio- rugsėjo mėnesiais buvo remontuojami III korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai. Buvo keičiama stogo danga. Teigė, kad buvo kalinamas nesaugioje, gyvybei pavojingoje aplinkoje. Visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės ir teko jomis kvėpuoti. Pareiškėjas nurodė, kad dėl visų paminėtų neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, nes patyrė emocinę depresiją, nežmonišką elgesį, kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Buvo paveiktas tiek fiziškai, tiek morališkai negrįžtamai, patyrė psichologinę traumą visam gyvenimui.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal turimus resursus. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Teigė, kad visose kamerose gultai yra vienodi, be kopėtėlių ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų padarytos kopėtėlės. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, yra įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Nurodė, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto. Teisės aktuose nėra numatytas reikalavimas kamerose įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimus nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas.

6. Atsakovas teigė, jog pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems / nuteistiesiems pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K I, II, III gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti, todėl į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Statybos darbai atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų. Šių reikalavimų buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio padengimą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas, sudėtas ir išvežtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai negalėjo būti pakenkta.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad 64 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (minimalus trūkumas), be to, 289 dienas nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

9. Nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl nustatytų pažeidimų būtų skundęsis įstaigos administracijai ar kitiems kompetentingiems subjektams, taip pat nenustatyta, jog būtent dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai ar kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

III.

10. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė racionalių argumentų dėl visų pareiškėjo nusiskundimų, jo išvados šališkos arba išvados visai nepateiktos, atsakovo pateiktus nekorektiškus duomenis be pagrindo pripažino tinkamais duomenimis, nepareikalavo papildomų įrodymų prieštaravimams išspręsti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ne visa apimtimi išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.

12. Pareiškėjas nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl asmenų, su kuriais kartu buvo laikomas pareiškėjas, skaičiaus. Atsakovo atstovas pateikė su šiomis aplinkybėmis susijusius nekorektiškus duomenis – pareikė duomenis apie asmenų skaičių rytinio ir vakarinio patikrinimo metu, o duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kamerose tarp šių patikrinimų visą dieną, nepateikė. Gyvenamasis plotas turi būti apskaičiuojamas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Patikrinimų metu užfiksuoti duomenys apie kalinamųjų skaičių perkėlimo dieną skiriasi nuo faktinio asmenų skaičiaus visą dieną. Be to, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sanitarinio mazgo ploto. Tai, kad kameroje įrengtas uždaras sanitarinis mazgas, negali būti vertinama kaip tinkamai atitvertas sanitarinis mazgas. Nėra galimybės išskiriant sanitarinį mazgą kaip atskirą patalpą, apskaičiuoti jo ploto, todėl visas kameros plotas laikytinas sanitarinio mazgo plotu. Pareiškėjas ginčą kėlė ne dėl pastatų priskyrimo negyvenamiems, o dėl pareiškėjo apgyvendinimo negyvenamose, t. y. pagalbinėse patalpose, kuriuose neskaičiuojamas gyvenamasis plotas. Gyvenamasis plotas turi būti apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintas Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisykles ir grindų plotas turi būti ne mažesnis kaip 4 kv. m. Teismas nepasisakė dėl kalinamų asmenų skaičiavimo kameroje tvarkos, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas turėjo pareigą pateikti vardinį kalinamųjų sąrašą, nepareikalavo papildomų įrodymų, reikalingų nustatant gyvenamojo ploto skaičiavimo metodiką.

13. Pareiškėjas teigia, kad 2010 m. buvo vykdyti kapitaliniai rekonstrukciniai darbai, todėl turi būti taikomi reikalavimai naujai rekonstruotiems pastatams, todėl sanitarinis mazgas turi būti įrengtas kaip atskira patalpa ar kabina. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką sanitarinis mazgas neturi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Apytikslis sanitarinio mazgo zonos ploto apskaičiavimas nėra tinkamas. Atsakovo atstovas nepateikė kadastro duomenų bylos. Dėl sanitarinio mazgo, kurio dydis nereglamentuotas, nesant galimybės nustatyti tikslaus sanitarinės įrangos užimamo ploto, visa kameros patalpa priskiriama pagalbinėms patalpoms, todėl nėra galimybės apskaičiuoti pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad pareiškėjas buvo kalinamas patalpoje, kurioje įrengtas tualetas. Smarvė buvo nepakeliama, nes sanitarinis mazgas įrengtas nesandariai, neturi atskiros vėdinimo sistemos, neturi izoliacijos, slopinančios garsus.

14. Pareiškėjas nurodo, kad jis 2017 m. gegužės 10 d. buvo perkeltas į Lukiškių TI ir nuo to laiko kasdien buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemą. 2017 m. gegužės – rugsėjo mėn. buvo remontuojami I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, šalinant asbestcemenčio dangą. Dėl to pareiškėjas buvo kalinamas pavojingoje aplinkoje. Apie vykdomus darbus jis nebuvo įspėtas. Vykdant darbus nebuvo laikomasi saugumo priemonių. Pasivaikščiojimo kiemų stogo danga yra iš asbestcemenčio, nedažytu paviršiumi, dėl to veikiant atmosferos krituliams buvo pažeidžiama plaušelių sistema. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad byloje nepakanka duomenų nustatyti, kad pareiškėjui dėl asbesto buvo padaryta žala – tokių požymių negalėjo būti nes nepraėjo inkubacinis laikotarpis (10–50 m.), kai asbesto plaušeliai pradeda veikti organizmą.

Atsiliepimas

15. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl užimtumo. Kadangi pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K, turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, o ne Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Pareiškėjas visą kalinimo laikotarpį praktiškai nebuvo išvestas už kameros ribų. Pareiškėjas nežinojo, kad jis turėjo teikti prašymus dėl socialinės reabilitacijos suteikimo, atsakovas jo su tokia tvarka nesupažindino. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas užimtumas ir socializacijos ugdymas.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

17. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl nuteistųjų skirstymo į kameras ir sanitarinio mazgo įrengimo, cituoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygas bei su tuo susijusią teismų praktiką ir atkreipia dėmesį, kad tam tikrai atvejais pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas asmens pažeistų teisių gynimo būdas. Teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei neargumentavo, kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, remdamasis argumentais, kurie išdėstyti jo apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. lapkričio 2 d.

Žemesnės instancijos teismas

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 64 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, be to, 289 dienas nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kitus pareiškėjo nusiskundimus atmetęs kaip nepagrįstus, priteisė pareiškėjui 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomą dokumentą – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 6 d. rašto Nr. SD-129-5534 kopiją.

22. Pažymėtina, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą.

23. Pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gegužės 6 d. raštas Nr. SD-129-5534 (kopija) yra priimtas (sudarytas) iki bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo, taigi jis galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl šis dokumentas nebuvo pateiktas laiku ar kodėl jų pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atsižvelgiant į tai, šis dokumentas apeliacinės instancijos teisme nevertinamas.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo( (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

26. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo argumentai dėl asmeniui turinčio tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto atmestini.

27. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas bei kitas inventorius. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Byloje pateikti duomenys nesudaro pagrindo pripažinti 3 kv. m ploto pažeidimo, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo ir kito inventoriaus užimamą plotą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas šios Nutarties 26 punkte nurodytas specialusis teisinis reguliavimas, taip pat atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką nagrinėjant analogiškus ginčus, atmestini pareiškėjo argumentai, kad gyvenamasis plotas turėtų būti apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2018 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintas Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisykles, kurios reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo, tikslinimo bei apdorojimo tvarką. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas sanitarinio mazgo plotu, kad dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose ir negalima apskaičiuoti gyvenamojo ploto, laikytini jo subjektyvia interpretacija, neturinčia jokio teisinio pagrindo, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka ir nekartoja pirmosios instancijos teismo išvadų dėl to, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas negyvenamosiose, pagalbinėse patalpose.

28. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra netikslūs, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal įrengtų miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių (I t., b. l. 100–103). Pareiškėjas iš esmės nepateikė minėtus atsakovo atstovo duomenis, be kita ko, užfiksuotus tiesiogines savo darbo funkcijas vykdančių asmenų, paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių. Tuo labiau, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, kiek, jo teigimu, iš tiesų buvo asmenų kiekvienoje iš kamerų, kuriose jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas. Todėl nagrinėjamu atveju vadovaujamasi Lukiškių TI-K teismui pateiktais detaliais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių.

29. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, šiuos duomenis įvertinus pagal šios Nutarties 27 punkte nurodytoje teismų praktikoje pateiktas aiškinimo taisykles, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Todėl šioje dalyje sutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą).

30. Dėl likusių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (išskyrus dėl gyvenamojo ploto). Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą pagrindiniais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad teismas nepareikalavo papildomų įrodymų prieštaravimams išspręsti, tačiau nepaaiškina, nei kokių įrodymų trūko, nei kokie prieštaravimai egzistavo, todėl teisėjų kolegija šiuos abstrakčius ir deklaratyvius teiginius vertina kritiškai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų (išskyrus, kaip minėta, dėl gyvenamojo ploto), atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas jo subjektyviu įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl visų jo argumentų, pripažįsta tikslinga papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus.

32. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog 289 paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) ir kt.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja neteisėti veiksmai, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga, nepateikia jokių nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų, šalys neginčija teismo nustatyto privatumo pažeidimo trukmės. Apeliacinės instancijos teismas taip pat, atsižvelgdamas į tai, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, pripažįsta pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl kameroje buvusio blogo kvapo. Ši aplinkybė prisideda prie pažeidimo, susijusio su tinkamo tualeto įrenginio nebuvimu.

33. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su užimtumo ir socializacijos ugdymo neužtikrinimu, pažymėtina, kad pareiškėjas skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad jis per visą kalinimo laikotarpį už kameros ribų buvo išvestas tik 2 kartus ir dėl to negali būti pripažinta, jog pareiškėjui socializacijos ugdymas ir užimtumas buvo tinkamai užtikrintas. Pareiškėjas dėl užimtumo skunde neteikė daugiau jokių argumentų, išskyrus paminėtąjį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia pareiškėjo skundo reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1734/2014). Taigi byla nagrinėtina pareiškėjo skundo dalyko ribose. Pareiškėjas skunde užimtumo ir socializacijos neužtikrinimą siejo būtent su aplinkybe, kad buvo išvestas tik 2 kartus už kameros ribų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino būtent šio pareiškėjo teiginio pagrįstumą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pateikė prieštaringas aplinkybes: viena vertus, teigė, kad iš kameros buvo išvestas vos du kartus, tačiau tuo pačiu skunde nurodė, kad buvo vedamas kiekvieną dieną į pasivaikščiojimo kiemelį. Atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kad suimtiesiems / nuteistiesiems kiekvieną dieną pasiūloma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, nėra pagrindo netikėti. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl išvedimo pasivaikščioti. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nesirėmė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas, o ne Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, neturi teisinės reikšmės.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su asbesto žala, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamų šio pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo / suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018). Asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pažymėtina, kad iš byloje esančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2019 m. sausio 25 d. rašto Nr. (4-12 4.80)2-3482 matyti, jog didžiausia tikimybė susirgti asbesto sukeliamomis ligomis atsiranda esant didesnei koncentracijai ir kvėpuojant asbestu užterštu oru ilgesnį laiką, dažniausiai tai profesiniai suginami.

35. Šiuo atveju pareiškėjas neteikė ir byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas visą tą laiką, kol vyko stogo keitimo darbai, buvo lauke toje vietoje, į kurią patekdavo asbesto plaušeliai. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K 2019 m. sausio 25 d. raštas Nr. 96-297 patvirtina, kad 2017 m. gegužės – rugsėjo mėn. buvo remontuojami I ir III korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, šalinant asbestcemenčio dangą. Pagal bylos duomenis pareiškėjas šių darbų nevykdė. Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo išvadai, kad dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose vykdytų darbų, keičiant asbesto turinčią dangą, pareiškėjas būtų patyręs tiesioginį asbesto poveikį ir dėl to sudarytos kalinimo sąlygų būtų pakenkusios jo sveikatai. Taip pat byloje nėra duomenų, kad dėl šių darbų ir dėl to sudaromos nesaugios ir nešvarios aplinkos pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į pataisos įstaigos administraciją, sveikatos priežiūros specialistus ar kitas institucijas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, susijusių su asbesto turinčių dangų keitimu, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pateikti įrodymus apie prieš keletą metų vykdytų statybų atitikimą teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą aptariamu aspektu.

36. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

37. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

38. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų pobūdį ir trukmę (289 paras nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas), į tai, kad dalį privatumo pažeidimo laikotarpio (41 parą) pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, pareiškėjo privatumo pažeidimas buvo su 15 pertraukų, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kilo kitų ilgalaikių neigiamų pasekmių, bei į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju adekvati suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti yra 740 Eur.

39. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 740 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 740 Eur (septynis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius