Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Amestė“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja UAB „Amestė“ kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), kurį patikslino (b. l. 75–83) prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos (toliau – Komisija) 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. S-75(7-27/2017) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 23.31-08-323-33; 2) atleisti pareiškėją nuo 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad skundžiamais VMI ir Komisijos sprendimais nuspręsta pareiškėjos neatleisti nuo pelno mokesčio delspinigių, su kuo pareiškėja nesutinka, nes tiek VMI, tiek Komisija neteisingai aiškino ir taikė įstatymus. Anot pareiškėjos, atsakovė ir Komisija privalėjo vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 str. 1 dalies, 141 str. 1 dalies ir Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (toliau – ir Taisyklės), 7 punkto nuostatomis. Pareiškėja, teikdama 2016 m. avansinę pelno deklaraciją, negalėjo numatyti papildomo pelno, dėl kurio VMI paskaičiavo delspinigius, nes neketino sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio. Galimybė parduoti turtą atsirado tik 2016 m. lapkričio 16 d., nes atsirado palankios turto realizavimo sąlygos. Mano, kad tokia pelno atsiradimo galimybė turi būti pripažinta kaip atsitiktinių aplinkybių poveikiu, kurių mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti.

Nesutinka su atsakovės išvada, kad pareiškėja neįvykdė savo pareigos pateikti įrodymus, kurie patvirtintų jos kaltės nebuvimą dėl savalaikio mokesčių nesumokėjimo, nes, pareiškėjos teigimu, mokesčių mokėtojas neturi įrodinėti aplinkybių, kurios jam, teikiant avansines deklaracijas, nebuvo žinomos ir iš viso neegzistavo. Teigia, kad nagrinėjant jos skundą Komisijoje buvo pateikti visi įrodymai, tačiau Komisija nevertino šių įrodymų.

Pabrėžė, kad pareiškėja taip pat neturėjo galimybės iš anksto numatyti neplanuoto pelno atsiradimo šaltinio šaltinį ir taip paskaičiuoti avansinį pelno mokestį, nes ji tik 2016 m. birželio 20 d. gavo iš VĮ „Turto bankas“ raštą apie ketinimą parduoti jai priklausančių patalpų dalį ir 2016 m. rugsėjo 9 d. gavo kvietimą teikti pasiūlymą dalyvauti patalpų pirkimo procedūroje. Nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. vyko derybos dėl patalpų įsigijimo ir dėl galutinės patalpų įsigijimo sumos buvo susitarta tik 2016 m. lapkričio 16 d. Todėl pareiškėja, teikdama 2016 m. avansinio pelno deklaraciją, pagrįstai neįtraukė pelno, gauto už nekilnojamojo turto pardavimą, nes pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. gruodžio 2 d. Gavusi pelną, pareiškėja nedelsiant patikslino pelno mokesčio deklaraciją ir sumokėjo pelno mokestį.

Taip pat nesutinka, kad buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga kaip mokesčių mokėtoja, nes pareiškėja pateikė Komisijai įrodymus, kad atidžiai planuoja savo veiklą, planuojamas gauti pajamas ir pelną. Pareiškėja planavo gauti 45 577,00 Eur pelną ir sumokėjo avansinį pelno mokestį 6 000,00 Eur nuo planuoto pelno. Pareiškėja pati sandorio neinicijavo ir duomenų apie tai, kad VĮ „Turto bankas“ ketintų įsigytų pareiškėjos nuomojamas patalpas anksčiau nei 2016 m. birželio 20 d. nėra gavusi. Taigi įvykdė MAĮ 8 str. 1 dalies nuostatose numatytas pareigas.

Pabrėžė, kad turėjo būti atleista nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 str. 1 d. 4 punkto pagrindu, t. y. dėl mokesčių administratoriaus klaidos.

Motyvuojamoji dalis

Nurodo, kad atleidimas nuo delspinigių šiuo pagrindu siejamas ne tik su pareiškėjos kaltės nebuvimu, bet ir su jos pačios pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti ir pabrėžė, kad šiuo atveju nėra galimybės teigti, jog pareiškėja nėra kalta dėl mokestinės prievolės neįvykdymo. Pareiškėja, žinodama apie ketinimą įsigyti jos nuosavybės teise valdomas patalpas nuo 2016 m. birželio mėn., taip pat žinodama apie gresiančias mokestines pasekmes, t. y. delspinigių skaičiavimą, pasirinkusi avansinio pelno mokesčio apskaičiavimą pagal numatomą einamųjų mokestinių metų pelno mokesčio sumą, veikdama kaip pakankamai rūpestingas ir apdairus mokesčių mokėtojas, vadovaudamasi Avansinio pelno mokesčio taisyklėmis, galėjo iki einamųjų mokestinių metų dešimto mėnesio pirmos dienos pateikti mokesčių administratoriui prašymą pakeisti avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo būdą ir iš naujo pateikti užpildytą deklaraciją arba anksčiau pateikti patikslintą avansinio pelno mokesčio deklaraciją, nurodant prognozuojamą pelno mokesčio sumą.

Tvirtina, kad analogiška situacija buvo susidariusi ir 2015 metais. Komisija skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad ginčo sandoris, sudarytas 2016 m. gruodžio 2 d., yra ne atsitiktinis, bet tęstinis to paties nekilnojamojo turto dalių pardavimo sandoris, tai pagrindžia, jog pareiškėja, 2015 m. pardavusi tik dalį valdomo turto, galėjo prognozuoti bei numatyti apie būsimus nekilnojamojo turto pardavimus vėlesniais mokestiniais laikotarpiais bei atitinkamai pasirinkti avansinio pelno mokesčio apskaičiavimą pagal praėjusių metų veiklos rezultatus arba, sužinojusi apie ketinimą įsigyti nekilnojamojo turto dalį, anksčiau pateikti patikslintą avansinio pelno mokesčio deklaraciją.

Teigia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti force majeure, cas fortuit ar vis absoluta, taip pat pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog avansinio pelno mokesčio apskaičiavimas, deklaravimas bei sumokėjimas buvo nulemtas šių priežasčių.

Nesutinka, kad atleidimas galimas ir MAĮ 141 str. 1 d. 4 punkto pagrindu, nes šiame punkte įtvirtintas atleidimo nuo delspinigių pagrindas galimas tik, kai mokesčių mokėtojas pažeidžia įstatymą ir tas pažeidimas sąlygotas mokesčių administratoriaus klaidingu apibendrintu to mokesčio įstatymo aiškinimu.

Skundas atmestinas.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad apie VĮ „Turto bankas“ ketinimą įsigyti pareiškėjai nuosavybės teise valdomų patalpų dalį, esančią (duomenys neskelbtini), pareiškėja buvo informuota VĮ „Turto bankas“ 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-6098 (b. l. 61). 2016 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-8743 VĮ „Turto bankas“ pareiškėją pakvietė teikti pasiūlymą dalyvauti patalpų pirkimo procedūroje (b. l. 62), o 2016 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-9183 VĮ „Turto bankas“ pakvietė pareiškėją į derybas dėl pareiškėjos nuosavybės teise valdomų patalpų pardavimo (b. l. 63).

Nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. vyko derybos dėl patalpų įsigijimo (posėdžių protokolai: 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. 3, 2016 m. rugsėjo 28 d. Nr. 4. 2016 m. rugsėjo 29 d. Nr. 5, 2016 m. spalio 24 d. Nr. 9, 2016 m. lapkričio 4 d. Nr. 10, 2016 m. lapkričio 16 d. Nr. 12). 2016 m. gruodžio 2 d. buvo sudaryta negyvenamosios patalpos ir žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Amestė“ pardavė, o VĮ „Turto bankas“ nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą ir patalpų dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (Komisijos byla Nr. 6.11-(7-27/2017) (toliau – ten pat), b. l. 24–29).

Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. S-75 (7-27/2017) patvirtino VMI anksčiau paminėtą sprendimą, nes, Komisijos teigimu, pareiškėja neįrodė, kad egzistuoja MAĮ 141 str. 1 d. 1–2 ir 4 punktuose įtvirtintų atleidimo nuo delspinigių mokėjimo pagrindai (b. l. 11–19).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovė atsisako atleisti pareiškėją nuo pelno mokesčio delspinigių. Pareiškėjos teigimu, ji turėjo būti atleista nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 100 str. 1 dalies ir 141 str. 1 d. 2 ir 4 punktų pagrindais, nes ji įrodė, kad nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, be to, įstatymą pažeidė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ar dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo.

MAĮ 100 str. 1 dalies nuostatose įtvirtina, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato vieną iš atleidimo nuo baudos pagrindų – mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

MAĮ 100 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyti atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Analogiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai nustatyti ir Taisyklių 7 punkte.

Ginčo aspektu aktualus avansinio pelno mokesčio deklaravimo tvarką reglamentuojantis poįstatyminis teisės aktas – VMI viršininko 2002 m. spalio 8 d. įsakymas Nr. 289, kuriuo patvirtintos Avansinio pelno mokesčio deklaracijos FR0430 formos užpildymo taisyklės (toliau – Avansinio pelno mokesčio taisyklės, 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. VA-40 redakcija).

Pagal Avansinio pelno mokesčio taisyklių 4 punktą vienetas kiekvienų mokestinių metų pradžioje pasirenka avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo būdą (vieną iš nurodytųjų), kurį taiko tų (einamųjų) mokestinių metų avansinio pelno mokesčio sumoms apskaičiuoti.

Avansinio pelno mokesčio taisyklių 32.2. papunktyje numatyta, kad jeigu avansinio pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuota numatyta pelno mokesčio suma yra mažesnė kaip 80 proc. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje apskaičiuotos pelno mokesčio sumos, tai nuo kiekvieną mokestinių metų ketvirtį nesumokėtos avansinio pelno mokesčio sumos skaičiuojami delspinigiai MAĮ nustatyta tvarka. Todėl, kai vienetas nustato, kad einamųjų metų avansinio pelno mokesčio suma sudarys mažiau kaip 80 procentų faktiškos metinio pelno mokesčio sumos, jis gali patikslinti deklaraciją, apskaičiuodamas kiekvieno mokestinių metų ketvirčio avansinio pelno mokesčio sumą lygiomis dalimis nuo mokestinio laikotarpio pradžios.

Avansinio pelno mokesčio taisyklių 50.3 papunktyje numatyta, kad nuo 2009 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio vienetas vieną kartą per mokestinį laikotarpį gali pakeisti avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo būdą. Tokiu atveju vienetas turi teisę mokesčių administratoriui pateikti laisvos formos prašymą leisti teikti deklaraciją iš naujo. <...> Prašymas turi būti pateiktas ne vėliau kaip iki einamųjų mokestinių metų dešimto mėnesio pirmos dienos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. sausio 27 d. pateikė avansinio pelno mokesčio deklaraciją (forma FR0430) už 2016 metus, kurioje pagal numatomą mokestinių metų pelno mokesčio sumą deklaravo 6 000,00 Eur einamųjų mokestinių metų avansinį pelno mokestį (1 500,00 Eur vieno einamųjų mokestinių metų ketvirčio avansinio pelno mokestį) (ten pat, b. l. 18). Pareiškėja 2016 m. gruodžio 9 d. patikslino deklaraciją ir vietoje minėtos avansinės pelno mokesčio sumos deklaravo 116 204,00 Eur einamųjų mokestinių metų avansinį pelno mokestį (29 060,00 Eur vieno einamųjų mokestinių metų ketvirčio avansinį pelno mokestį) (ten pat, b. l. 35). Nustatyta, kad susiformavo 111 740,00 Eur pelno mokesčio nepriemoka ir nuo šios sumos paskaičiuota 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas atleidimo nuo baudos (delspinigių) mokėjimus už mokesčių įstatymo pažeidimus pagrindas apima tuos atvejus, kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Mokesčių administravimo ar kitus mokesčio įstatymus skiriamos baudos turi būti laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė yra preziumuojama (2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15‑141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p, 82–89; 2005 m. spalio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15‑1421/2005). Aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo baudos (delspinigių) sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta, jei mokesčių mokėtojas siekia pasinaudoti šia atleidimo nuo poveikio priemonių galimybe, tenka būtent mokesčių mokėtojui (2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556‑364/2011).

Vertinant pareiškėjos skundo argumentus, jog teikdama 2016 m. avansinę pelno deklaraciją, ji negalėjo numatyti papildomo pelno, nes neketino sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio, pirmiausia, akcentuotina tai, kad pareiga apskaičiuoti ir sumokėti priklausantį mokestį tenka mokesčių mokėtojui, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja (MAĮ 66 straipsnio 1 dalis). LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia atsakingas pats mokesčių mokėtojas, jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių mokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir jis negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1218-09 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pareiškėja žinojo apie ketinimą įsigyti jos nuosavybės teise valdomas patalpas nuo 2016 m. birželio mėn., nes, kaip minėta, VĮ „Turto bankas“ apie ketinimą įsigyti pareiškėjai nuosavybės teise valdomų patalpų dalį, esančią (duomenys neskelbtini), informavo 2016 m. birželio 20 d. raštu Nr. (10.7-21) SK4-6098 (b. l. 61). Teismas pažymi, kad vien tai, kad pareiškėjai galimybė parduoti turtą atsirado tik 2016 m. lapkričio 16 d., nes tik tuo metu atsirado palankios turto realizavimo sąlygos nepaneigia mokesčių mokėtojos pareigos, vadovaujantis anksčiau paminėtomis Avansinio pelno mokesčio taisyklėmis, iki einamųjų mokestinių metų dešimto mėnesio pirmos dienos pateikti mokesčių administratoriui prašymą pakeisti avansinio pelno mokesčio apskaičiavimo būdą ir iš naujo pateikti deklaraciją. Šiuo atveju sutiktina su atsakovės išreikšta pozicija, kad pareiškėja, 2015 m. VĮ „Turto bankas“ pardavusi tik dalį valdomo turto, esančio (duomenys neskelbtini), galėjo prognozuoti bei numatyti apie būsimus nekilnojamojo turto pardavimus vėlesniais mokestiniais laikotarpiais. Taigi įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos argumentas, jog ji neturėjo galimybės iš anksto numatyti neplanuoto pelno atsiradimo šaltinio šaltinį ir taip paskaičiuoti avansinį pelno mokestį, yra nepagrįstas.

Pareiškėjos teigimu, pelno, pardavus ginčo patalpas, atsiradimo galimybė turi būti pripažinta kaip atsitiktinės aplinkybės, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti.

LVAT yra ne kartą akcentavęs, jog MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė bei negalėjo numatyti, ir dėl šių aplinkybių poveikio atsiradę padariniai negalėjo būti veikiami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tada eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas (vis absoluta), kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-141/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005, p. 82–89; 2005 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-1421/2005; 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-319/2011, 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1412-575/2015 ir kt.). Nenustačius šių aplinkybių buvimo, mokesčių mokėtojas negali būti atleidžiamas nuo baudos (delspinigių) MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Aplinkybių, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar kitoms nuo mokesčių mokėtojos valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl nėra pagrindo išvadai, kad mokestinė prievolė atsirado ne dėl pareiškėjos kaltės. Todėl teismas nesutinka, kad pareiškėja turėjo būti atleista nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 str. 1 d. 2 punkto pagrindu.

Be to, pabrėžtina, kad atleidimas nuo delspinigių MAĮ 141 str. 1 d. 4 punkto pagrindu pagrindas galimas tik, kai mokesčių mokėtojas pažeidžia įstatymą dėl mokesčių administratoriaus klaidingo apibendrinto to mokesčio įstatymo aiškinimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pažeidusi mokesčio įstatymą dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba klaidingos mokesčių administratoriaus konsultacijos raštu ar telefonu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad nagrinėjimo ginčo atveju pareiškėja neįrodė, jog nėra kalta dėl mokestinio pažeidimo, o mokesčių įstatymą pažeidė dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėja, mokesčių administratoriui pateikdama deklaraciją ir patvirtindama jos duomenų teisingumą, turėjo žinoti, jog apie gresiančias mokestines pasekmes, t. y. delspinigių skaičiavimą.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, ginčo santykių teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad prašomi panaikinti sprendimai, kuriais pareiškėja nebuvo atleista nuo pelno mokesčio delspinigių mokėjimo yra teisėti ir pagrįsti, priimti laikantis teisės aktų nustatytų procedūrų, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Reikalavimas atleisti pareiškėją nuo 3 493,15 Eur pelno mokesčio delspinigių yra išvestinis iš pirmojo reikalavimo.

Netenkinus pareiškėjos skundo, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 132 str. 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Amestė“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.