- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-18
- Bylos Nr.
- I-4045-968/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja M. S. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad nuo 2006 m. periodiškai Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) buvo laikoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
2. Pareiškėja nurodo, kad LAVL ji buvo laikoma perpildytose palatose. Be to, lovos buvo dviejų aukštų, tačiau jose nebuvo įrengtos kopėtėlės, todėl buvo sunku į jas įlipti. Palatose taip pat nebuvo tinkamos ventiliacijos. Pareiškėja nurodo, kad 2015-08-25 išvykstant iš Panevėžio pataisos namų pietus ji gavo 12 val. 15 min., o vakarienė LAVL jai buvo pateikta tik 21 val. 30 min., todėl visą dieną ji buvo alkana. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėja nurodo patyrusi neturtinę žalą.
Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą jai pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 9–12) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad LAVL pareiškėja buvo gydoma: nuo 2007-02-14 iki 2007-02-22 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 27, kurios plotas 21,25 m² ir kurioje yra įrengtos 7 lovos; nuo 2007-12-06 iki 2007-12-13 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2009-11-18 iki 2009-11-30 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2010-05-26 iki 2010-06-02 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2010-12-01 iki 2010-12-09 Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2011-06-08 iki 2011-06-13 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2013-11-14 iki 2013-11-21 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 9,56 m² ir kurioje yra įrengtos 3 lovos; nuo 2014-01-23 iki 2014-01-30 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 m² ir kurioje yra įrengtos 4 lovos; nuo 2014-04-24 iki 2014-05-06 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2014-07-10 iki 2014-07-16 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2015-06-10 iki 2015-06-25 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos; nuo 2015-08-25 iki 2015-09-02 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir keičiamas. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus. Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą nėra pakankama nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėja šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. Atsiliepime LAVL taip pat atkreipia dėmesį, kad daliai pareiškėjos reikalavimo turėtų būti taikomas Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas senaties terminas.
LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.
4. Šioje byloje pareiškėja prašo priteisti 15 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jos nuomone, kilo dėl to, kad ji nuo 2006 m. periodiškai LAVL buvo laikoma teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėja LAVL atskirais laikotarpiais buvo laikoma nuo 2007-02-14. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais LAVL pateiktais duomenimis, todėl jais vadovausis šioje byloje nagrinėdamas pareiškėjos skundą. Pažymėtina, jog skundą teismui pareiškėja surašė ir išsiuntė 2015-08-31 (b. l. 1). Atsižvelgiant į tai, ginčo laikotarpiu šioje byloje laikytinas laikotarpis nuo 2007-02-14 iki 2015-08-31.
Dėl ieškinio senaties termino.
5. LAVL atsiliepime daliai pareiškėjos reikalavimų teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį. Atitinkamai, CK nustatyta, kad: ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013 pažymėjo, kad įstatyme nustatant ieškinio senaties terminą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, užtikrinamas ne tik subjektinės teisės realumas, bet ir yra sudaromos sąlygos sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusią šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Pagal CK1.131 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, tokiu atveju pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Dėl to, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
6. Pareiškėja dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2007-02-14 iki 2015-08-31, tačiau, kaip minėta, skundą dėl to teismui ji surašė ir išsiuntė tik 2015-08-31, t. y. praėjus daugiau kaip 8 metams nuo dienos, kada, remiantis byloje nustatytais duomenimis, galimai buvo pažeista jos teisė į tinkamas kalinimo sąlygas LAVL. Priežasčių, dėl kurių praleido senaties terminą kreiptis į teismą dėl laikotarpiu nuo 2007-02-14 iki 2012-08-31 LAVL jai galimai padarytos neturtinės žalos, pareiškėja teismui nenurodė.
7. Pažymėtina, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
8. Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėja šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai, kilusiai laikotarpiu nuo 2007-02-14 iki 2012-08-31, už netinkamas kalinimo sąlygas LAVL prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tuo tarpu jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą žalai už minėtą laikotarpį prisiteisti, byloje taip pat nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2007-02-14 iki 2012-08-31 atmestina.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo.
9. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
10. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: nuo 2013-11-14 iki 2013-11-21 pareiškėja buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 9,56 m²; nuo 2014-01-23 iki 2014-01-30 pareiškėja buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 m²; nuo 2014-04-24 iki 2014-05-06 pareiškėja buvo gydoma Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2014-07-10 iki 2014-07-16 pareiškėja buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 22, kurios plotas 15,39 m²; nuo 2015-06-10 iki 2015-06-25 pareiškėja buvo gydoma Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m²; o nuo 2015-08-25 iki 2015-08-31 pareiškėja buvo gydoma Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, kurios plotas 15,39 m².
11. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m². Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad Vidaus ligų skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 4 yra įrengtos 3 lovos, Vidaus ligų skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 17 – 4 lovos, Chirurgijos skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 22 – 8 lovos, Vidaus ligų skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 22 – 8 lovos, Chirurgijos skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 21 – 8 lovos. Teismas atkreipia dėmesį, kad LAVL neneigia, jog nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, prašymo Nr. 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei. Šiuo atveju pareiškėjos teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad laikotarpiu nuo 2013-11-14 iki 2015-08-31 nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto norma, t. y. 54 dienas buvo pažeista pareiškėjos teisė į minimalų 5,1 m² plotą.
12. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jai, inter alia (lot. be kita ko), nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, prašymo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, prašymo Nr. 28524/95). Taigi, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
13. Pareiškėja teigia, kad dėl jos laikymo LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis ji patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) galėjo lemti pareiškėjai tam tikrus nepatogumus, todėl konstatuotina, kad kameros (palatos) ploto normų pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjai patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias. Be to, pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
14. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai.
15. Pareiškėjos teigimu, palatose buvo įrengti dviaukščiai gultai, kuriuose nebuvo kopėtėlių, todėl buvo sunku į juos įlipti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra informacijos apie tai, kad pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų (įskaitant dviaukščius gultus) būtų kreipusis į LAVL administraciją ar kitas institucijas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015-09-18 raštu Nr. 13(15-10)-2-11320 (b. l. 8) taip pat nurodo, kad ginčo laikotarpiu nėra gavęs M. S. skundų dėl jos laikymo LAVL sąlygų. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad dviaukščių gultų įrengimas LAVL kamerose neprieštarauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytam teisiniam reguliavimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai dėl dviaukščių gultų įrengimo vertintini kritiškai, ir yra atmestini, kaip nesusiję su kokiomis nors pareiškėjos neteisėtai apribotomis teisėmis ir iš to kilusiomis neigiamomis pasekmėmis.
16. Pareiškėjos teigimu, LAVL palatose nebuvo tinkamos ventiliacijos, tačiau šie pareiškėjos argumentai nėra pagrįsti kokiais nors įrodymais. Kaip minėta, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipusis į kokias nors institucijas ar LAVL administraciją. Remiantis kartu su atsiliepimu pateiktais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais (b. l. 48–58, 95–96), patikrinimai LAVL palatose Nr. 4, 17, 21 ir 22 nebuvo atlikti, taigi duomenų apie tai, kad minėtų palatų vėdinimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, byloje taip pat nėra. Kita vertus, iš byloje pateiktų LAVL palatų fotonuotraukų (b. l. 59–70), taip pat LAVL palatų plano (b. l. 25–26) matyti, kad LAVL palatose yra įrengti langai, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai dėl netinkamo palatų vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti.
17. Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015-08-25 išvykstant iš Panevėžio pataisos namų pietus ji gavo 12 val. 15 min. ir ji liko nevalgiusi iki 21 val. 30 min., kai buvo įkelta į LAVL palatą.
17.1. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalies nuostatomis, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles. Pastarosiose nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (5 punktas). Maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius (14 punktas). Kamerose laikomiems asmenims maistas pristatomas į kameras (24 punktas). Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 punktas). Atitinkamai, iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 patvirtinto Valgiaraščio nedirbančioms moterims matyti, kad pastarosios maitinamos 3 kartus per dieną, patiekiant pusryčius, pietus ir vakarinę. Taigi teisės aktuose yra įtvirtinta imperatyvi kardomojo kalinimo įstaigų (įskaitant LAVL) pareiga tinkamai aprūpinti nuteistuosius asmenis maistu. Pažymėtina, jog, siekiant, kad ši pareiga būtų įvykdyta tinkamai, kardomojo kalinimo įstaigos iš anksto yra informuojamos apie į jas konvojuojamų asmenų skaičių.
17.2. LAVL direktoriaus 2011-09-02 įsakymu Nr. V-165 (b. l. 37–38) patvirtintoje Pacientų, gydomų LAVL stacionare, dienotvarkėje nustatyta, kad LAVL stacionare gydomų pacientų maitinimas vykdomas 3 kartus, patiekiant: pusryčius (7.15-8.00 val.); pietus (12.15-13.00 val.); vakarienę (17.00-17.45 val.). Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015-08-25 buvo pavalgydinta tik 21.30 val., kai buvo įkelta į LAVL palatą. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pataisos įstaigų režimas savo turiniu ir pobūdžiu, taip pat nuteistų asmenų konvojavimas ir su tuo susiję apribojimai neretai sąlygoja tam tikrus nuteistų asmenų teisių įgyvendinimo apribojimus bei ypatumus, kurie atitinkamomis aplinkybėmis yra objektyviai neišvengiami (pavyzdžiui, nuteistų asmenų maitinimo laiko pasikeitimas, atsižvelgiant į tai, kada toks asmuo yra pristatomas į pataisos įstaigą ir pan.). Tokiais atvejais svarbu užtikrinti, kad ribojimai nebūtų didesni, nei būtina pagal objektyviai susiklosčiusias aplinkybes. Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, jog maitinimas nuteistiesiems pristatomas į kameras. Kaip minėta, šioje byloje pareiškėja teigia, kad į LAVL į palatą 2015-08-25 ji buvo įkelta 21.30 val., t. y. jau pasibaigus LAVL stacionare gydomų pacientų dienotvarkėje nustatytam vakarienės laikui. Nepaisant to, vakarienė jai buvo pateikta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisės į tinkamą aprūpinimą maistu pažeidimą.
18. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjai atlyginti adekvati suma yra 600 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškėjos M. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai M. S. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.