Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės, Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

suinteresuotą asmenį Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriaus atstovei G. V. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus atstovui E. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. prašymą dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriaus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir suinteresuotas asmuo) atstovaujantys Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių skyrius (toliau - NŽT Anykščių skyrius) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyrius (toliau – NŽT Molėtų skyrius) atsiliepimais prašė pareiškėjos prašymą atmesti

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus atmetamas.

Remiantis byloje pateiktų dokumentų duomenimis, nustatyta, kad V. Š. siekia atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio N. (kituose šaltiniuose – M.) P., mirusio (duomenys neskelbtini), Anykščių rajone, Viešintų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime iki nacionalizacijos valdytą žemę ir pareiškėjos senelės U. T. (kituose šaltiniuose – T., T.), mirusios (duomenys neskelbtini), Molėtų rajone, Inturkės seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę.

Pareiškėja V. Š. (iki santuokos – T.) yra J. T. (J. T.), mirusio (duomenys neskelbtini), ir V. T. (iki santuokos – P.), mirusios (duomenys neskelbtini), dukra (b. l. 48-50).

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2017 m. balandžio 24 d. archyvo pažymos apie gimimą Nr. (P1-3023) P2-4874 duomenimis, pareiškėjos motinos V. T. tėvai buvo N. ir I. P. (b. l. 51). Šio archyvo 2017 m. balandžio 24 d. archyvo pažymos apie gimimą Nr. (P1-3023) P2-4875 duomenimis, pareiškėjos tėvo J. (nurodytoje pažymoje – J.) tėvai buvo M. ir U. T. (b. l. 52).

Panevėžio apskrities Viešintų valsčiaus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kaimų vienkiemiais išskirstymo plano, parengto 1934 metais, duomenimis, N. (M.), E., A. ir A. P. Anykščių rajone, Viešintų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime priklausė 24,62 ha žemės (b. l. 78). NŽT Molėtų skyriaus pateiktos Žemės grąžinimo natūra žemės tvarkymo bylos, parengtos V. T., duomenimis, U. T. Molėtų rajone, Inturkės seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime valdė 1,00 ha žemės.

Byloje sprendžiamas Atkūrimo įstatymo 1 dalyje nustatyto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei šio įstatymo 4 dalyje nustatyto termino pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau – Atstatymo įstatymas). Įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui - iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).

Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje Nr. A261-912/2008, 2008 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje Nr. A502-1743/2008 ir kt.). Teismų praktikoje Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems įstatymo nustatytu laiku realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Tokios praktikos formavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sieja su susiklosčiusių teisinių santykių stabilumo užtikrinimo siekiu bei pagal įstatymus įgytų nuosavybės teisių apsauga.

Pagal administracinių teismų praktikoje suformuotą aiškinimą, vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, svarbu nustatyti šias aplinkybes: kuriuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (t. y. atitinkamai iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Be to, svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Tačiau tuo atveju, priežastys, atsiradusios po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos jų praleidimui neturi, todėl dėl tokių priežasčių įstatymo nustatyti terminai teismo negali būti atnaujinami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2308/2012 ir kt.).

V. Š. yra buvusių žemės savininkų N. P. ir U. T. vaikaitė ir, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktu, patenka į piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą. Mirusio savininko mirusiojo vaiko vaikų (savininko vaikaičių) teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įtvirtino 1992 m. sausio 14 d. įstatymas Nr. I-2200 (įsigaliojo nuo 1992 m. sausio 17 d.), pakeitus Atstatymo įstatymo 2 straipsnį. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjos tėvas ir motina mirė iki įstatymo, kuriuo numatytas nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, priėmimo. Todėl pati pareiškėja, kaip nacionalizuoto turto savininkų vaikaitė, nuo 1992 m. sausio 17 d. įgijo teisę iki įstatymu nustatyto prašymų padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pareikšti savo valią, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamą savo senelių iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį.

Pareiškėjos ir Nacionalinės žemės tarnybos atstovų paaiškinimai, kiti bylos duomenys patvirtina, jog V. Š. iki 2001 m. gruodžio 31 d. Atkūrimo įstatymo įgaliotoms institucijoms nebuvo pateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises į savo senelių valdytą žemę, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė ir giminystės ryšį su žemės savininkais bei nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. NŽT Anykščių skyriaus pateiktais duomenimis, pareiškėja 2003 m. gegužės 30 d. kreipėsi į tuometinį Anykščių rajono žemėtvarkos skyrių prašymu „Dėl N. P. turėtos žemės“ ir prašė: pranešti, kokius N. P. nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi minėta tarnyba; paruošti dokumentus reikalingus nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą teismui; nurodyti, ar yra ir kam atkurtos nuosavybės teisės į N. P. valdytą nekilnojamąjį turtą (Anykščių rajono Viešintų apylinkės, Viešintų kolūkio, (duomenys neskelbtini) kaimo buvusių savininkų M., E., A. ir A. P. Nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius kaimo gyvenamojoje vietovėje įrodančių dokumentų byla, l. 2 ). Atsižvelgus į prašyme esančią žymą ir NŽT Anykščių skyriaus atstovės G. V. paaiškinimus, daroma išvada, jog atsakymas pareiškėjai buvo parengtas 2003 m. birželio 3 d., tačiau jis NŽT Anykščių skyriuje nėra išlikęs dėl trumpo dokumento saugojimo termino. Pareiškėja paaiškino, kad Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymo neturi išsaugojusi, bei pripažino, jog šiame atsakyme buvo nurodyta, kad ji praleido nustatytą terminą prašymui paduoti. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja įvairiais raštais bei paklausimais dėl duomenų apie iki nacionalizacijos pareiškėjos senelio N. P. ir pareiškėjos senelės U. T. valdytą žemę į NŽT Anykščių skyrių bei NŽT Molėtų skyrių kreipėsi tik 2017 metais (b. l. 4-12).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad V. Š. praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir pateikti buvusių savininkų nuosavybės teises bei giminystės ryšius su jais patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja prašymą atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus grindžia tuo, kad ji informacijos apie senelių turėtą žemę neturėjo, su giminaičiais nebendravo, giminaičiai informaciją apie senelių turėtą žemę nuo jos slėpė, o įgaliotos valstybės institucijos jai nepranešė apie nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Minėta, kad V. Š. subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo, 1992 m. sausio 17 d. įsigaliojus 1992 m. sausio 14 d. priimtam įstatymui Nr. I-2200. Įvertinus pareiškėjos pateiktus paaiškinimus ir kitus byloje nustatytus duomenis, daroma išvada, kad nuo 1992 m. sausio 17 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo nustatyto termino prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti pabaigos), V. Š. jokių aktyvių veiksmų, skirtų įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teises, neatliko. Toks pareiškėjos elgesys realizuojant savo teises vertinamas pagal jo atitikimą panašioje situacijoje vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartams. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas šalyje vyko nuo 1991 metų, visuomenėje buvo daug ir viešai diskutuojama apie prasidėjusį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, šis procesas apėmė didžiąją visuomenės dalį, piliečiai aktyviai dalyvavo šiame procese, įvairiose visuomenės informavimo priemonėse (televizijoje, radijuje, spaudoje) vyko diskusijos apie vykstantį nuosavybės teisių į žemę ir kitą išlikusį nekilnojamąjį turtą procesą. Teismas sprendžia, kad V. Š., būdama rūpestinga ir apdairi, atsižvelgusi į asmeninio gyvenimo aplinkybes, galėjo laiku pasidomėti savo teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimu, o 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojus 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcijos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalims, pasinaudoti galimybe atnaujinti praleistus terminus. Teismo vertinimu, pareiškėja iki pat 2003 m. gegužės 30 d., kai pirmą kartą kreipėsi į Anykščių rajono žemėtvarkos skyrių, elgėsi pasyviai. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, tai vertinama kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė, priklausanti išimtinai nuo asmens valios (2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011; 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvimą ir kitas aplinkybes gali būti vertinamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatytu laikotarpiu ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių (2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-953/2013). Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama gauti informaciją apie N. P. ir U. T. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, ir tuo reikalu kreipėsi į valstybėje veikiančius įvairius archyvus ar į žemėtvarkos institucijas, tačiau tokios informacijos negavo. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad ji kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl duomenų apie savo artimuosius, įskaitant ir buvusius žemės savininkus, kad buvo šių institucijų suklaidinta ar negavo informacijos.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad V. Š. nežinojimu grindžiama terminų praleidimo priežastis yra susijusi su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, savo šeimos istorija ir buvusia turtine padėtimi, aiškintis ar nesiaiškinti apie žemės buvimą valdymą ir pan.), ir nėra objektyvaus pobūdžio, todėl sprendžiant praleistų terminų atnaujinimo klausimą, negali būti pripažįstama svarbia.

Darant nurodytą išvadą, atsižvelgiama į tai, kad, pagal nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Tokį teisės normų aiškinimą yra pateikęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-587/2011, 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1290/2010). Pažymėtina, kad nei Atstatymo įstatymas, nei jį pakeitęs Atkūrimo įstatymas, nei su jo įgyvendinimu susiję teisės aktai, nenustatė valstybės institucijoms, įgaliotoms spręsti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, pareigos ieškoti galimų pretendentų į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Asmenys, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, savo teisių įgyvendinimu turi rūpintis patys arba per įgaliotus atstovus. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 6 dalis, sprendimus atkurti nuosavybės teises priimančios institucijos yra įpareigotos apie sprendimo priėmimo laiką pranešti bei sprendimus atkurti nuosavybės teises išduoti tik pretendentams, t. y. tiems piliečiams, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad V. Š. Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl pagrindo tenkinti jos prašymą dėl praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo nėra.

Be to, sprendžiant dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus, atsižvelgiama į tai, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog piliečių, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti po 1993 m. rugsėjo 10 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos grąžinant žemę, mišką natūra arba už išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginama šiame įstatyme nurodytais būdais, išskyrus atlyginimą pinigais (ši išimtis netaikoma šio įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punkte ir 21 straipsnio 3 ir 5 dalyse numatytais atvejais), jeigu iki prašymo pateikimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų vientisumą, yra išaiškinęs, kad jos numato galimybę teismine tvarka atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus tik tiems piliečiams, kuriems šių terminų atnaujinimas gali sukelti Atkūrimo įstatymo nustatytas teisines pasekmes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad piliečiai, kurie pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, neįgyja teisės prašyti atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, kadangi tokių prašymų tenkinimas nesukeltų Atkūrimo įstatymo numatytų teisinių pasekmių (2007 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-997/2007 m.).

Buvusių žemės savininkų N., E., A. ir A. bei buvusios savininkės U. T. nuosavybės teisių atkūrimo archyvinės bylos dokumentų duomenys patvirtina, kad 1991 m. spalio 8 d. Anykščių rajono agrarinės reformos tarnybai Viešintose prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 24,62 ha buvusių savininkų P. valdytą žemę pateikė V. J. (N. dukra), o dėl nuosavybės teisių atstatymo į E. (A.) P. priklausiusią žemę prašymus pateikė jo vaikai: 1991 m. rugpjūčio 29 d. – A. K., 1991 m. gruodžio 30 d. – I. P. ir Z. P. Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad į visą buvusių savininkų N., E., A. ir A. P. valdytą 24,62 ha žemę nuosavybės teisės pretendentams atkurtos Utenos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 51606-34-15744 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje V. J.“, 2000 m. lapkričio 30 d. sprendimu Nr. 51607-34-15745 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei V. J.“, 2001 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 57094-34-17765 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei Z. P.“, 2001 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 57095-34-17766 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui S. A.“, 2001 m. spalio 11 d. sprendimu Nr. 57096-34-17767 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei A. K.“, 2008 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 13-26519 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui I. P.“ ir Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 38S-(14.38.3.)-123 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. P.“ ( b. l. 70-76).

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į U. T. Molėtų rajone, Inturkės seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę 1991 m. gruodžio 11 d. kreipėsi V. T. Šiam asmeniui nuosavybės teisės atkurtos Utenos apskrities viršininko 1997 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 2916262-4777 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje V. T.“ ir 2003 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 13-4324 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. T.“.

Atsižvelgus į nurodytas faktines aplinkybes ir remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatomis, daroma išvada, kad Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka atkūrus nuosavybės teises į visą buvusių žemės savininkų N., E., A. ir A. P. Anykščių rajone, Viešintų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę ir buvusios savininkės U. T. Molėtų rajone, Inturkės seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime valdytą žemę, pareiškėjai V. Š. nuosavybės teisės nebegali būti atkuriamos. Teismas sprendžia, kad šios aplinkybės taip pat yra pakankamas pagrindas V. Š. prašymą dėl praleistų Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytų terminų atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos V. Š. prašymą atnaujinti praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.