Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui S. R. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Taip pat prašoma priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 3,11 Eur.

Sutartis su atsakove dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi jai nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis Birštono savivaldybės teritorijoje. Atsakovė ginčo laikotarpiu nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo apskaičiuota Nuostatuose nustatyta tvarka, todėl susidarė įsiskolinimas.

Procesiniai dokumentai atsakovei įteikti viešo paskelbimo būdu.

Atsakovė atsiliepimo į prašymą nepateikė.

Šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai nustato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, kad kelios ar visos į komunalinių atliekų tvarkymo regioną įeinančios savivaldybės, didindamos atliekų tvarkymo sistemos efektyvumą, gali bendradarbiauti ir kartu įsteigti juridinį asmenį – komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorių.

Birštono savivaldybės tarybos 2020-11-20 sprendimu Nr. TS-192 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (akto redakcija galiojusi nuo 2022-01-01 iki 2023-12-31) (toliau – ir Nuostatai), kurių 2 punkte numatyta, jog rinkliava nustatoma visiems komunalinių atliekų turėtojams Birštono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybės) teritorijoje. Rinkliavos mokėtojas – fizinis ir juridinis asmuo – atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis Rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, kuriam Savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta piniginė prievolė mokėti Rinkliavą, išskyrus Lietuvos banką (4.5 p.). Rinkliavos mokėtojų registrą kuria, atnaujina ir administruoja UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – Administratorius) (6 p.). Rinkliavos dydžius tvirtina Savivaldybės taryba (14 p.).

Byloje esantys duomenys, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio banko duomenų išrašas patvirtina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nuosavybės teise valdė nekilnojamojo turto objektą (gyvenamoji paskirtis), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, pagal Nuostatų 4.5 punktą atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoju. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovei ginčo laikotarpiu buvo siunčiami pranešimai dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, tačiau atsakovė jų neapmokėjo, todėl susidarė įsiskolinimas.

Principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ši politika yra „grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausiai turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas“. Principas „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo srityje detalizuotas antriniuose Europos Sąjungos dokumentuose. 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 14 straipsnyje nustatyta, jog pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Šios direktyvos pirmtakės taip pat akcentavo minėtą principą – 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų 15 straipsnyje pažymėta, jog „pagal principą „teršėjas moka“, atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti: a) turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, kaip numatyta 9 straipsnyje, ir (arba) b) ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai.“ Principas „teršėjas moka“ akcentuotas ir 1975 m. liepos 15 d. Tarybos Direktyvoje dėl atliekų (75/442/EEB) (žr. direktyvos 14 konstatuojamąją dalį). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad šis principas yra bendrasis (Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą). Į nacionalinę teisę principas „teršėjas moka“ perkeltas Aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsniu, pagal kurį atliekų tvarkymo išlaidas apmoka teršėjas bei Atliekų tvarkymo įstatymu, kurio 32 straipsnis 1 dalyje nustatyta, jog šis principas reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas

Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (LR CK 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 2 p., Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d. bei Nuostatų pagrindu. Minėti teisės aktai yra galiojantys ir jais vadovaujamasi sprendžiant šią bylą. Tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010, administracinė byla Nr. A556-334/2014), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtose nutartyse teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

Teismas akcentuoja ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu. Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) išaiškinimui, kuriame ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, reikalavimas priteisti iš atsakovės nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra pagrįstas ir tenkintinas.

Pareiškėja taipogi prašo priteisti 3,11 Eur išlaidas, susijusias su informacijos apie skolininką paieška, peržiūra: gyventojų registro elektroninio išrašo išlaidas – 1,81 Eur, Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo išlaidas – 0,32 Eur, pašto išlaidas – 0,98 Eur. (0,49*2).

Nuostatų III skyrius reglamentuojantis vietinės rinkliavos mokėtojų registro tvarkymą pareiškėjui numato pareigą tvarkyti atliekų turėtojų registrą (6 punktas), naudojantis jam prieinamais registrų duomenimis (7 punktas). Taigi pareiškėjos įvardijamų duomenų surinkimas apie vietinės rinkliavos mokėtoją apima vietinės rinkliavos administravimą, kas yra jo tiesioginė funkcija, todėl šios išlaidos nepriskirtinos prie patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo prašymą patenkinti.

Priteisti iš atsakovės S. R. pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro naudai 138,56 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2022-01-01- 2023-12-31.

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.